Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Via Unica“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-195-278/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Via Unica“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Interselas“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. K., dėl be teisinio pagrindo įgyto turto vertės priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Via Unica“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Interselas“ 106 006,27 Lt be teisinio pagrindo įgyto turto vertės. Nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. su atsakovu UAB „Interselas“ ir trečiuoju asmeniu UAB „Hansa lizingas“ buvo sudaryta nebaigtos rekonstruoti parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – Sutartis). Šia Sutartimi ieškovas perleido pirkėjui leistinąją naudoti 400 kw elektros energijos galią, be to, šalys susitarė, jog pirkėjas, su ieškovu suderinęs jų kainą, turės galimybę įsigyti ir pastate esantį inventorių bei įrenginius. Pasirašius pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas UAB „Interselas“ atsisakė derėtis dėl kilnojamojo turto įsigijimo sąlygų, užvaldė pastate buvusią įrangą, inventorių ir juo naudojasi. Sutartimi atsakovui buvo perleisti išimtinai tik nekilnojamasis turtas ir daiktai, kurie pagal savo prigimtį yra nekilnojamojo turto dalis, t. y. pastatas – nebaigta rekonstruoti parduotuvė, leistinoji naudoti 400 kw galia pagal 2005 m. rugsėjo 28 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei eskalatorius ,,Chindler (duomenys neskelbtini)“, stiklinės pertvaros, gesintuvai, priešgaisrinės žarnos, nes atskiro kilnojamojo turto priedo, kaip tai numatyta sutarties 2.2 p., šalys nesudarė ir nepasirašė. Tuo atveju, jeigu ieškovas būtų pardavęs ne tik pastatą, bet ir veikiantį viešbutį, kavinę ir konditerijos parduotuvę bei juose esančius kilnojamuosius daiktus, sutarties kaina būtų buvusi didesnė ir toks susitarimas, konkretizuojant sutarties objektą, būtų aiškiai įtvirtintas sutartyje. Mano, kad parduotas pastatas gali funkcionuoti be įrangos, inventoriaus ir parduoto pastato įgijimas be jų neprarastų savo tiesioginės prasmės. Užvaldęs pastatą nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., atsakovas uždraudė ieškovo atstovams lankytis pastate, apžiūrėti ir aprašyti jame esančią įrangą ir inventorių bei ją atsiimti, dėl ko UAB „Via Unica“ kelis kartus kreipėsi į atsakovą raštu ir žodžiu.

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Via Unica“ atsakovo UAB „Interselas“ naudai 4 000 Lt atstovavimo išlaidų ir 71 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas taip pat nurodė sprendimui įsiteisėjus, grąžinti atsakovui UAB ,,Interselas“ į Panevėžio apygardos teismo specialiąją sąskaitą ieškinio užtikrinimui įneštą 106 006,27 Lt sumą. Nurodė, kad iš byloje esančios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog 2006 m. rugsėjo 5 d. UAB „Kelio restoranai“ (kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra UAB „Via Unica“) su UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Interselas“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Sutarties 2.1 p. nurodoma, kad ieškovas pardavė, o UAB „Hansa lizingas“ nupirko nuosavybės teise pastatą – nebaigtą rekonstruoti parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat susitarė, jog kartu su pastatu pirkėjui yra perleidžiama leistinoji naudoti 400 kw galia ir visas pastate esantis inventorius ir įrenginiai pagal atskirai pridedamą priedą (t. 1, b. l. 15-18). Ieškovas nurodė, jog atskiro priedo dėl pastate esančio inventoriaus ir įrangos šalys nesudarė ir nepasirašė, todėl ieškovas nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui pastate esančio inventoriaus ir įrenginių nepardavė, kadangi priedas prie sutarties nebuvo pasirašytas ir nepatvirtintas notarine tvarka. Atsižvelgiant į tai, pirkėjui buvo parduoti išimtinai tik daiktai, kurie pagal savo prigimtį yra nekilnojamojo daikto dalis. UAB „Interselas“ teigė, jog bendrovė lizingo sutarties pagrindu įsigijo pastatą bei jame esantį inventorių ir įrenginius. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios Lizingo sutarties Nr. LT038334, sudarytos tarp UAB ,,Hansa lizingas“ ir UAB „Interselas“, matyti, jog 2006 m. rugsėjo 5 d. sutartimi UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo UAB „Interselas“ interesais įsigyti iš UAB „Kelio restoranai“ pastatą – nebaigtą rekonstruoti parduotuvę adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 103-114). Lizingo sutarties sąlygų 3.2 p. nustatyta, kad vykdant pirkimo-pardavimo sutartį Klientas (šiuo atveju UAB „Interselas“) atlieka visas pirkėjo funkcijas, išskyrus apmokėjimą ir pirkimo-pardavimo sąlygų keitimą bei sutarties nutraukimą, kurį atlieka pats pirkėjas – Lizingo bendrovė, o 3.4 p. nustato, jog lizingo bendrovė Pardavėją ir Turtą renkasi pagal kliento nurodymus ir neatsako už pardavėjo bei turto pasirinkimą. Minėtos sutarties nuostatos numato, kad turtą iš pardavėjo priima klientas, surašant turto priėmimo-perdavimo aktą, tačiau šis turtas gali būti perduotas ir iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir tokiu atveju atskiras turto perdavimo-priėmimo aktas nesurašomas, pirkimo-pardavimo sutartis laikoma turto perdavimo-priėmimo aktu (sutarties 3.3, 3.5 p.). Byloje nustatyta, kad parduotą turtą ieškovas lizingo gavėjui UAB „Interselas“ perdavė iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, todėl, teismo teigimu, sprendžiant klausimą, ar atsakovas teisėtai naudojasi ieškovo nurodytu 106 006,27 Lt vertės turtu, būtina nustatyti, koks kilnojamasis turtas faktiškai jam buvo perduotas valdyti. Teismas nurodė, kad iš šalių paaiškinimų ir byloje surinktos medžiagos matyti, jog ieškovą ir atsakovą siejo bendras interesas, tai yra ieškovas norėjo parduoti pastatą ir jame esantį turtą, o UAB „Interselas“ – įsigyti šį turtą ir vykdyti jame verslą, nuomoti pastate esančias patalpas, kurių dalį nuomojo ir ieškovas (t. 1, b. l. 25-31, t. 2, b. l. 32-55). Teismo manymu, kadangi atsakovo ketinama vykdyti veikla buvo susijusi su patalpų nuoma, todėl tikėtina, kad pastato įsigijimas be jame esančio inventoriaus ir įrangos būtų apsunkinęs UAB „Interselas“ veiklą, nes, nesant kilnojamųjų daiktų, kuriam laikui būtų nutrūkusi galimybė nuomoti atskiras patalpas ir gauti pajamas, o kartu ir vykdyti lizingo sutarties sąlygas. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios preliminarios sutarties matyti, jog 2006 m. rugsėjo 1 d. UAB „Kelio restoranai“ ir UAB „Interselas“ pasirašė preliminarią sutartį, kuria UAB „Interselas“ įsipareigojo pirkti patalpas adresu (duomenys neskelbtini), o sutarties 1.5 p. pardavėjas patvirtino, kad ketinama sudaryti sutartis apima ne tik patį turtą, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teise pardavėjui priklausančias pagrindines pastato konstrukcijas, bendro naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą. Šios sutarties 1.7 p. šalys susitarė, kad pardavėjas pirkėjui palieka visus nuo patalpų neatsiejamus sukomplektuotus daiktus ir įrangą: duris, langus, šildymo, ventiliacijos, santechnikos įrenginius ir t. t (t. 1, b. l. 109-110). Atsakovo atstovai nurodė, kad apie UAB „Interselas“ ketinimą tęsti ieškovo vykdytą veiklą buvo žinoma ieškovo vadovei D. K., todėl pastatas už 5 900 000 Lt buvo parduodamas toks, kokį jį tuo metu valdė UAB „Kelio restoranai“, be to, susitarta ir dėl tolesnio ieškovo darbuotojų darbo tęstinumo. Atsakovas teigė, kad preliminarios sutarties pagrindu, ieškovas iki sutarties sudarymo UAB „Interselas“ perdavė viso pastato ir jame esančių patalpų, kuriose yra kilnojamieji daiktai, raktus, o nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. į darbą priėmė ir ieškovo darbuotojus, kurie toliau vykdė tas pačias pareigas kaip ir pas ieškovą. Aplinkybių, kad faktiškai atsakovui turtas buvo perduotas iki sandorio sudarymo, o darbuotojai nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti pas atsakovą, ieškovo atstovai neneigė. Be to, liudytoja nurodė, kad direktorės D. K. nurodymu ji sudarė inventoriaus sąrašą ir jį perdavė direktorei, o 2006 m. rugsėjo 5 d. direktorės prašymu, suderinus su UAB „Interselas“ vadovais, UAB „Kelio restoranai“ buvo perduoti televizorius „Philips“, kavos aparatas ir dulkių siurblys (t. 2, b. l. 95-96). Teismo teigimu, šias aplinkybes iš dalies patvirtina inventoriaus sąraše esantys įrašai, iš kurių matyti, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. liudytojos B. B. paminėti daiktai buvo perduoti ieškovui bei viešbučio ,,Pervaža“ perdavimo aktas (t. 1, b. l. 111-130, t. 2, b. l. 74). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad parduoto pastato viešbutyje „Pervaža“ buvęs maistas, gėrimai, tara ieškovo darbuotojams buvo perduoti 2006 m. rugsėjo 1 d. (t. 2, b. l. 74-76). Teismas nurodė, kad iš byloje esančio „Priedas prie sutarties „Viešbučio „Pervaža“ inventorius ir įrengimai 2006-08-30“ matyti, jog ieškovas buvo paruošęs priedą, kuriame nurodė viešbučiui priklausantį inventorių (t. 1, b. l. 111-130). Šalys pripažino, kad dokumente „Priedas prie sutarties „Viešbučio „Pervaža“ inventorius ir įrengimai 2006-08-30“ yra surašytas ne tik viešbučiui, bet ir 2006 m. rugsėjo 5 d. parduotame pastate buvęs, ieškovui priklausęs kilnojamasis turtas, tačiau ieškovo atstovai neigia, jog šį priedą paruošė ieškovas ir jį buvo pateikęs notarui sutarties pasirašymo metu. Iš teismui pateikto trečiojo asmens notarės N. K. atsiliepimo į ieškinį matyti, kad, prieš tvirtinant sandorį, pardavėjas (UAB „Kelio restoranai“) pateikė pirkėjui kartu su pastatu perleidžiamo inventoriaus ir įrangos priedą, kuriame buvo išvardintas sąrašas įvairių neįkainotų daiktų. Notarė nurodė, jog pardavėjas paaiškino, kad pastate esanti įranga ir inventorius neįvertinti, nes jų kaina įeina į parduodamo pastato kainą, todėl priedas nebuvo prisiūtas prie sutarties, o sutartyje nenurodyta, jog priedas yra neatskiriama sutarties dalis (t. 2, b. l. 64-65). Teismo teigimu, liudytojas A. G., atstovavęs UAB „Hansa lizingas“ sandorio sudarymo metu, teismui patvirtino, kad ieškovas kartu su pastatu pardavė ir įrenginius bei inventorių, nes į šalių sutartą kainą buvo įskaičiuotas ne tik pastatas, bet ir visas jame esantis turtas, tačiau kilnojamojo turto priedas prie sutarties nebuvo pridėtas, nes šis turtas atskirai nebuvo įvertintas (t. 2, b. l. 94-95). Teismas nurodė, kad netikėti šiais parodymais neturi pagrindo, todėl ieškovo aiškinimus, kad inventoriaus ir įrenginių priedas nebuvo pateiktas notarei, vertino kritiškai. Aukščiau paminėtų duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė, jog atsakovas pirks ne tik pastatą, bet ir visą kilnojamąjį turtą, esantį pastate, už bendrą 5 900 000 Lt kainą, ir tuo tikslu ieškovas paruošė kilnojamojo turto apyrašą. Teismo teigimu, nors ieškovas nurodė, kad atsakovo valdomas inventorius ir įrenginiai nebuvo parduoti, o šalys susitarė dėl galimybės atsakovui įsigyti inventorių ir įrenginius atskirai suderinus jų kainą, tačiau toks susitarimas, sudarant sandorį 2006 m. rugsėjo 5 d., nėra aptartas, bet priešingai, sutartyje nurodoma, kad visi pastate esantys kilnojamieji daiktai yra perleidžiami kartu su nekilnojamuoju turtu (t. 1, b. l.15-19). Nors pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad parduodamas visas pastate esantis inventorius ir įrenginiai pagal atskirai pridedamą priedą, tačiau Sutartyje nenurodoma, jog šis priedas yra neatskiriama Sutarties dalis, todėl minėto priedo nebuvimas nelaikytinas Sutarties pakeitimu ir negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog kilnojamieji daiktai yra neparduoti ir neteisėtai perduoti valdyti UAB „Interselas“ (CK 6.192 str. 4 d.). Taip pat teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog šalių sutarimu faktiškai pastatą ir kilnojamąjį turtą atsakovas pradėjo valdyti dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t. y. iki 2006 m. rugsėjo 5 d. Ši aplinkybė bei tai, kad pardavėjas nutraukė turto valdymą ir naudojimąsi juo, teismo manymu, patvirtina ir pirkimo-pardavimo sutarties 7.1-7.3 p., todėl, šalims nesutarus dėl kilnojamųjų daiktų pardavimo, ieškovas turėjo teisę atsisakyti pasirašyti sutartį, kurioje nurodoma, kad pirkėjui parduodamas ir visas pastate esantis inventorius bei įrenginiai. Teismo teigimu, nurodyti duomenys duoda pagrindą išvadai, jog parduotame pastate esantis visas inventorius ir įrenginiai iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo ieškovo perduotas UAB „Interselas“ pagal UAB „Kelio restoranai“ paruoštą priedą prie sutarties, kurių dalis (televizorius „Philips“, kavos aparatas, dulkių siurblys) pirkimo-pardavimo dieną abipusiu šalių sutarimu buvo grąžinta ieškovui. UAB „Via Unica“ teismui nepateikė jokių duomenų, kad, notarei neprijungus prie sudaryto sandorio inventoriaus ir įrenginius apyrašo, ieškovas atsisakė ketinimo šiuos kilnojamuosius daiktus parduoti už bendrą 5 900 000 Lt kainą (CPK 178 str.). Dėl atsakovo valdomo kilnojamojo turto ieškovas jokių pretenzijų atsakovui nereiškė iki 2007 m. birželio 13 d. (t. 1, b. l. 23). Nors ieškovo atstovai nurodė, kad sudarius pirkimo-pardavimo sutartį atsakovas jų neįleido į pastatą ir bendrovė negalėjo aprašyti kilnojamojo turto, tačiau teismas šiuos argumentus vertino kritiškai, nes ieškovo atstovai pripažino, jog parduotame pastate UAB „Kelio restoranai“ iki 2006 m. spalio mėn. naudojosi dalimi patalpų ir tik su atsakovu nesutarus dėl patalpų nuomos dydžio iš patalpų išsikėlė. Ieškovo argumentą, kad sandorio sudarymo metu už konvekcinę krosnį bendrovė mokėjo įmokas UAB „Sampo banko lizingas“, todėl šio kilnojamojo turto negalėjo perleisti kitiems asmenims, teismas taip pat atmetė, nurodęs, kad tai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog minėto turto ieškovas nepardavė ir neperdavė atsakovui (t. 1, b. l. 35). Teismo teigimu, aplinkybė, kad sandoris buvo įvardintas kaip nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat negali lemti sutarties turinio. CK 6.237 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Atsižvelgdamas į nurodytus duomenis, teismas nurodė, kad šalims susitarus ne tik dėl pastato, bet ir dėl viso pastate esančio inventoriaus ir įrengimų pirkimo-pardavimo už bendrą 5 900 000 Lt kainą ir šį turtą ieškovui pardavus UAB „Hansa lizingas“ bei perdavus valdyti UAB „Interselas“, teigti, kad atsakovas neteisėtai valdo UAB „Via Unica“ priklausantį turtą, nėra pagrindo (CK 4.28 str., 4.31 str., 4.36 str.1 d.). Kadangi sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, o UAB „Via Unica“ neįrodė, jog bendrovė atsakovui neperdavė kilnojamojo turto, teismas ieškinį atmetė (CK 6.200 str., CPK 178 str., 185 str.).

Ieškovas UAB ,,Via Unica“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino inventoriaus ir įrenginių kaip kilnojamojo turto pardavimo sąlygas pagal Sutartį. Teismas netinkamai aiškino Sutarties priedo teisinę galią ir reikalavimus, keliamus sutarties priedo formai. Inventoriaus ir įrangos kaip kilnojamojo turto perleidimas atsakovui ar trečiajam asmeniui buvo galimas tik atskiro priedo prie sutarties pagrindu arba savarankiškos sutarties pagrindu. Sutarties 2.1 punkte šalys numatė, kad visas pastate esantis inventorius ir įrenginiai perleidžiami pagal atskirai pridedamą priedą. Taigi, sudarant Sutartį, tikrieji šalių ketinimai buvo konkrečiai Sutarties priede įvardyti perleidžiamą kilnojamąjį turtą, apibrėžti jo individualius požymius, įvertinti jo kainą. Prie Sutarties nesant jokio priedo dėl inventoriaus ir įrenginių, laikytina, kad šalys nesusitarė dėl šio kilnojamojo turto pardavimo. Sutartis, būdama notariškai patvirtinta, galėjo būti papildyta tik notariškai patvirtintu atskirai prie sutarties pridedamu priedu. Be to, sutarties priedas pagal CK 6.192 straipsnio prasmę bei pagal Sutarties 2.1 ir 9.3 punktų prasmę yra laikomas sutarties papildymu ar pakeitimu, sudedamąja sutarties dalimi. Sutarties 9.3 punkte šalys susitarė dėl griežtesnės sutarties papildymo formos, t. y. notarinės, todėl, pagal CK 6.183 straipsnio 3 dalį, notarinės formos sutartis gali būti papildyta tik notarine forma. Sutartyje nėra įtvirtinta išimtis, kad Sutarties priedui gali būti taikoma kitokia, skirtinga nei Sutarčiai forma. Sutarties 2.2 punkte šalys aiškiai susitarė, kad įrenginiai ir inventorius yra perleidžiami pagal atskirai pridedamą priedą, byloje dalyvavę asmenys paliudijo, kad inventorius ir įranga nebuvo įvertinti, todėl šie teiginiai patvirtina, kad šalys susitarė inventoriaus ir įrangos perleidimo sąlygas aptarti atskirai pridedamame priede.

2. Teismas netinkamai atskleidė Sutarties objektą, laikydamas, kad notaro patvirtinta Sutartimi buvo perleistas nekilnojamasis turtas, o žodiniu papildymu buvo perleistas ir visas pastate esantis inventorius bei įrenginiai. 2006 m. rugpjūčio 1 d. šalys pasirašė Preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kurioje visiškai neaptarė įrangos ir inventoriaus perleidimo sąlygų. Preliminariosios sutarties 1.5 punktu ieškovas įsipareigojo ateityje parduoti ne tik pastatą, bet ir pastato konstrukcijas, bendro naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą. Pagal minėto punkto prasmę, įranga ir inventorius kaip savarankiški kilnojamieji daiktai negali būti prilyginami bendro naudojimo mechaninei, elektros, sanitarinei-techninei įrangai, todėl laikytina, kad terminu ,,kitokia įranga“ nebuvo susitarta perleisti viešbučio, kavinės ir konditerijos parduotuvės įrangos ir inventoriaus. Pagal Preliminariosios sutarties 1.7 punktą, ieškovas kartu su pastatu įsipareigojo perleisti nuo pastato neatsiejamus sukomplektuotus daiktus ir įrangą: duris, langus, šildymo įrenginius ir kt., tačiau preliminariąja sutartimi ieškovas neįsipareigojo parduoti įrangos ir inventoriaus kaip savarankiško kilnojamojo turto, esančio parduodamame pastate. Sutartimi ieškovas perleido atsakovui pastatą ir šio pastato neatsiejamas dalis: eskalatorių, stiklines pertvaras, gesintuvus, priešgaisrines žarnas, kurios ir laikytinos mechanine elektros, sanitarine-technine ir kita įranga, taip pat perleido nuo pastato neatsiejamus sukomplektuotus daiktus: duris, langus, šildymo, ventiliacijos, santechnikos įrenginius.

3. Teismas netinkamai aiškino Sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Ieškovas nerengė priedo prie Sutarties dėl inventoriaus ir įrangos pardavimo, nes šalys nesutarė dėl inventoriaus ir įrangos pardavimo kainos. Ieškovas, sudarydamas Sutartį, suprato, kad parduodamas tik nekilnojamasis turtas, nes, nesant šalių pasirašytam ir notaro patvirtintam priedui dėl inventoriaus ir įrangos pardavimo, šis inventorius ir įranga pagal Sutartį neperleidžiami. Atsakovas, kuriam taip pat buvo žinomas Sutarties 2.2 punktas, suprato ir turėjo suprasti, kad inventorius ir įranga gali būti perleidžiami tik pagal atskirą priedą, esantį prie Sutarties, kuriam būtina notarinė forma. Todėl laikytina, kad atsakovas, kilus nesutarimui dėl kilnojamųjų daiktų pardavimo, turėjo teisę atsisakyti sudaryti Sutartį, tačiau laisva valia sudarė Sutartį dėl išimtinai nekilnojamojo daikto. Teismas turėjo kritiškai įvertinti liudytojos B. B. parodymus, nes ši liudytoja pagal darbo sutartį iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. dirbo ieškovo įmonėje, iš kurios buvo atleista ir priimta dirbti atsakovo įmonėje.

4. Teismas, aiškindamas ginčo Sutarties objektą, turėjo įvertinti šalių elgesį Sutarties pasirašymo metu (CK 6.193 str. 5 d.). Sutarties šalys nepasirašė priedo prie Sutarties, nesusitarė dėl kilnojamojo turto perleidimo sąlygų, todėl Sutartimi susitarė išimtinai dėl nekilnojamojo turto perleidimo sąlygų. Nei Preliminariojoje sutartyje, nei Sutartyje atsakovas nenurodė, kuriam tikslui ketina įsigyti parduodamą nekilnojamąjį turtą. Be to, parduodamas nekilnojamasis turtas buvo nebaigtas rekonstruoti (baigtumas – 98 proc.). Nebaigtos rekonstrukcijos pastate negalima jokia ūkinė-komercinė veikla, todėl atsakovas negalėjo tikėtis tęsti įsigytame pastate ieškovo pradėtą verslą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovo ūkinė-komercinė veikla yra susijusi su patalpų nuoma. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad ieškovas ir atsakovas susitarė dėl tolesnio ieškovo darbuotojų darbo tęsimo, kaip nurodė teismas. Ieškovas iki pastato pardavimo atleido pastate dirbančius darbuotojus.

5. Teismas, pripažindamas, kad pagal Sutartį atsakovui buvo perleistas ne tik nekilnojamasis, bet ir kilnojamasis turtas, neįvertino, kad tokia Sutartis kilnojamojo turto atžvilgiu yra negalima. Sutarties 2.2 punkte nustatytas tik nekilnojamasis daiktas, nurodant jo būtinus požymius (CK 6.396 str.). Tuo tarpu inventoriaus ir įrenginių pardavimas ir kiekis nenustatyti, kas reiškia, jog Sutarties šalys dėl šio turto pardavimo nesutarė (CK 6.306 str. 4 d.). CK 6.321 straipsnis įpareigoja pardavėją patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą turtą. Nuosavybės teisė į kilnojamuosius daiktus nebuvo patvirtinta, to nereikalavo atsakovas (CK 6.318 str. 1 d.). Dalies įrangos ieškovas negalėjo perleisti Sutarties priedo pagrindu, nes konvekcinė krosnis ,,Zanussi“, marmitas maistui, buvo įsigyti pagal lizingo sutartį, pagal kurią ieškovas galutinai padengė turto vertę tik 2007 m. sausio 14 d. ir tapo šio turto savininku. Ieškovas neturėjo lizingo davėjo kaip turto savininko sutikimo turtui perleisti (CK 6.568 str.).

6. Neteisinga teismo išvada, kad Sutarties šalys susitarė dėl pastato ir dėl viso pastate esančio inventoriaus ir įrenginių pirkimo-pardavimo už bendrą 5 900 000 Lt kainą. Atsakovas lizingo davėjui UAB ,,Hansa lizingas“ pateiktoje Juridinio asmens paraiškoje išperkamajai nuomai nurodė pageidaujamo įsigyti nekilnojamojo turto kainą be PVM – 5 000 000 Lt, kuri su PVM yra 5 900 000 Lt. Tai reiškia, kad Sutartyje šalys aptarė tik nekilnojamojo turto kainą, o inventoriaus ir įrangos pardavimo sąlygas, tarp jų ir kainą, būtų aptarę atskirai pridedamame priede prie Sutarties. Ieškovas teismui pateikė UAB ,,Via Unica“ balansą, kartu 2006 m. rugpjūčio 31 d. patikslintą inventoriaus ir įrangos apyrašą ,,Pervažoje“, taip pat inventoriaus ir įrangos įsigijimą patvirtinančius buhalterinės apskaitos dokumentus, iš kurių matyti, kad ieškinyje reikalaujamas turtas yra apskaitomas ieškovo. Atsakovas teismui nepateikė balanso ir taip neįrodė ginčo įrangos priklausymo atsakovui.

7. Neteisinga teismo išvada, kad ieškovas dar iki Sutarties sudarymo perdavė viso pastato ir jame esančių patalpų, kuriose yra kilnojamieji daiktai, raktus, kas reikštų, jog atsakovas teisėtai valdo ginčo įrangą. Teismas neįvertino, kad ieškovas ne kartą žodžiu prašė atsakovo grąžinti pastate esančią įrangą ir inventorių. Ieškovas 2007 m. birželio 13 d. raštu kreipėsi į atsakovą ir prašė sudaryti sąlygas susigrąžinti ginčo inventorių ir įrangą. Be to, ieškovas 2007 m. liepos 4 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su prašymu išduoti ieškovui liudijimą apie teisę patekti į atsakovui priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir su antstolio pagalba surinkti ir užfiksuoti įrodymus, jų pagrindu surašyti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą kaip rašytinį įrodymą apie inventoriaus ir įrangos buvimą atsakovui priklausančiose patalpose. Sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad turtas yra perduotas pirkėjui prieš pasirašant šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma ir turto perdavimo-priėmimo aktu. Pagal šią Sutartį ieškovas patvirtino nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, jį perleido atsakovui pagal Sutartį, kuri kartu yra turto perdavimo-priėmimo aktas ir iš kurio turinio galima nustatyti, koks konkrečiai turtas buvo perduotas ir priimtas, t. y. Sutarties 2.1 ir 2.2 punktuose aiškiai įvardintas ir konkrečiais požymiais apibrėžtas turtas – pastatas – nebaigta rekonstruoti parduotuvė, taip pat leistinoji naudoti 400 kw elektros energijos galia.

Atsakovas UAB ,,Interselas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei liudytojų parodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2006, pateiktais išaiškinimais, visiškai nevertindamas šios bylos faktinių aplinkybių, kurios labai skiriasi nuo minėtoje byloje nurodytų aplinkybių.

2. Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarytos ir notariškai patvirtintos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu lizingo gavėjas atsakovas UAB ,,Interselas“ katu su pastatu valdyti ir naudotis perėmė visą pastate esantį inventorių bei įrenginius. Šalims pasirašant ir notariškai tvirtinat pirkimo-pardavimo sutartį, pats ieškovas pateikė jo paties sudarytą pastate esančio perleidžiamo inventoriaus ir įrangos priedą. Šis priedas buvo sudarytas prieš pasirašant ir tvirtinant pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Tokį pastate esančio inventoriaus ir įrangos perleidimo pirkėjui būdą ir formą lėmė tai, jog inventorius ir įranga atskirai nebuvo įvertinti ir jų vertė įėjo į parduodamo pastato kainą. Pastato įsigijimas be jame esančio inventoriaus ir įrangos būtų neįmanomas ir prarastų savo tiesioginę prasmę, nes pastatas tiesiog būtų negalėjęs funkcionuoti. Šalių sutarimu faktiškai pastatą ir kilnojamąjį turtą atsakovas pradėjo valdyti dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t. y. iki 2006 m. rugsėjo 5 d. Tai, kad pardavėjas nutraukė turto valdymą ir naudojimąsi juo, patvirtina ir pirkimo-pardavimo sutarties 7.1 ir 7.3 punktai, todėl, šalims nesutarus dėl kilnojamųjų daiktų pardavimo, ieškovas turėjo teisę atsisakyti pasirašyti sutartį, tačiau to nepadarė, o tai reiškia, jog sutiko parduoti visą pastate esantį kilnojamąjį turtą. Ieškovo ir UAB ,,Nemvera“ 2006 m. balandžio 27 d. pasirašyta Negyvenamųjų patalpų sutartimi ieškovas UAB ,,Nemvera“ penkerių metų laikotarpiui išnuomojo ne tik pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, bet ir suteikė teisę nuomotis kavinės įrangą, kurią pagal sąrašą perėmė nuomininkas. Tokiu būdu ieškovui buvo žinoma, jog, pardavus patalpas, nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, tačiau ieškovas teismui nepateikė jokių duomenų, kad, sudarius preliminariąją sutartį su atsakovu, jis įspėjo UAB ,,Nemvera“, o, sudarius 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, iš nuomininko būtų pareikalavęs grąžinti naudojamus, ieškovui priklausančius kilnojamuosius daiktus (CPK 178 str., CK 6.494 str. 1 d.).

3. Atsakovas UAB ,,Interselas“, šalių pasirašytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perimdamas valdyti ir naudotis pastatą, savaime įgijo valdymo ir naudojimosi teisę ir į jame esančius daiktus: inventorių, įrangą ir kitus šiame pastate esančius daiktus. Lizingo gavėjas UAB ,,Interselas“ būtent taip suvokė pirkimo-pardavimo sutarties 2.1, 2.2, 3.1 ir 7.1 punktų prasmę ir pasekmes, ir nekilo jokių abejonių dėl pastate esančių daiktų priklausomybės. Ieškovas ir atsakovas, prieš pasirašydami ir notariškai patvirtindami 2006 m. rugsėjo 5 d. pastato (duomenys neskelbtini), su visais jame esančiais daiktais pirkimo-pardavimo sutartį, 2006 m. rugpjūčio 1 d. buvo pasirašę preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo. Šios sutarties 1.5 punktu pardavėjas patvirtino, kad turtas neįkeistas, trečiųjų asmenų pretenzijų dėl šio turto nėra, taip pat nėra apribota pardavėjo teisė disponuoti turtu, nėra jokių kitų su turtu susijusių apribojimų ir/ar suvaržymų. Šiuo punktu pardavėjas taip pat patvirtino, kad šis pareiškimas apima ne tik patį turtą, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teise pardavėjui priklausančias pagrindines pastato konstrukcijas, bendro naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą. Taip pat preliminariosios sutarties 1.7 punkte buvo nustatyta, kad pardavėjas pirkėjui palieka visus nuo patalpų neatsiejamus sukomplektuotus daiktus ir įrangą: duris, langus, šildymo, ventiliacijos, santechnikos įrenginius ir kt. Taigi šalys savo valią dėl pastate esančių daiktų perėjimo pirkėjo nuosavybėn bei UAB ,,Interselas“ valdyti ir naudotis buvo aiškiai išreiškusios preliminariojoje sutartyje, kuri savo esme negali prieštarauti pagrindinei sutarčiai (CK 6.165 str.), ir iš esmės šios sąlygos buvo patvirtintos pagrindinėje sutartyje. 2006 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytos preliminariosios sutarties pagrindu pardavėjas perdavė atsakovui viso pastato ir jame esančių patalpų, kuriose yra kilnojamieji daiktai, raktus ir tuo išreiškė savo valią patvirtinti apie faktinį į pastato ir jame esančio inventoriaus ir įrangos valdymo perdavimą atsakovui. Be to, nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. į UAB ,,Interselas“ buvo priimti 8 darbuotojai, kurie iki 2006 m. rugsėjo 31 d. dirbo pas ieškovą tose pačiose patalpose, įsidarbinę pas atsakovą toliau vykdė tas pačias pareigas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Nustatant tikrąją sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. Baranauskas ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; ir kt.).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Kelio restoranai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – UAB „Via Unica“) su UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Interselas“ 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 15-19). Sutarties 2.1 p. buvo nustatyta, kad ieškovas pardavė, o UAB „Hansa lizingas“ nupirko nuosavybės teise pastatą –nebaigtą rekonstruoti parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat susitarė, jog kartu su pastatu pirkėjui yra perleidžiama leistinoji naudoti 400 kw galia ir visas pastate esantis inventorius ir įrenginiai, pagal atskirai pridedamą priedą. Sutarties 2.2 p. pažymėta, kad turtas perkamas su tikslu jį 2006 m. rugsėjo 5 d. lizingo sutarties pagrindu valdyti ir naudotis lizingo gavėjui – UAB ,,Interselas“, kuris naudosis turtu ir jį valdys lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutarties 7.1 nustatyta, kad: turtas yra perduotas pirkėjui prieš pasirašant šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma ir turto perdavimo-priėmimo aktu; šalims pasirašius šią sutartį ir patvirtinus notarui, nuosavybės teisė į turtą pereina pirkėjui; taip pat šia sutartimi pirkėjas perduoda, o lizingo gavėjas priima valdyti ir naudotis turtu lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Lizingo sutartimi, 2006 m. rugsėjo 5 d. sudaryta UAB ,,Hansa lizingas“ ir UAB „Interselas“, UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo UAB „Interselas“ interesais įsigyti iš UAB „Kelio restoranai“ pastatą – nebaigtą rekonstruoti parduotuvę adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 103-114). Lizingo sutarties sąlygų 3.2 p. buvo nustatyta, kad vykdant pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Interselas“ atlieka visas pirkėjo funkcijas, išskyrus apmokėjimą ir pirkimo-pardavimo sąlygų keitimą bei sutarties nutraukimą, kurį atlieka pats pirkėjas – Lizingo bendrovė. Lizingo sutarties 3.3 ir 3.5 punktuose nurodyta, kad turtą iš pardavėjo priima klientas, surašant turto priėmimo-perdavimo aktą, tačiau šis turtas gali būti perduotas ir iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir tokiu atveju atskiras turto perdavimo-priėmimo aktas nesurašomas, pirkimo-pardavimo sutartis laikoma turto perdavimo priėmimo aktu.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad, prie 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nesant jokio priedo dėl inventoriaus ir įrenginių, laikytina, kad šalys nesusitarė dėl kilnojamojo turto pardavimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškovo argumentu.

Civilinių santykių dalyviai, vykstant deryboms dėl tam tikros sutarties sudarymo, fiksuoja per derybas pasiektus susitarimus ir pasirašo įvairius ikisutartinius dokumentus. Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Kelio restoranai“ ir UAB „Interselas“ pasirašė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kuria UAB „Interselas“ įsipareigojo pirkti patalpas adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 109-110). Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariojoje sutartyje turi būti įvardytas būsimos pagrindinės sutarties dalykas bei aptartos esminės pagrindinės sutarties sąlygos. Šalių sudarytos preliminariosios sutarties 1.5 p. nurodyta, kad ieškovas patvirtino, jog ketinama sudaryti sutartis apima ne tik patį turtą, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui priklausančias pagrindines pastato konstrukcijas, bendro naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą, o 1.7 p. šalys susitarė, kad ieškovas atsakovui palieka visus nuo patalpų neatsiejamus sukomplektuotus daiktus ir įrangą: duris, langus, šildymo, ventiliacijos, santechnikos įrenginius ir t. t. Atsakovas nurodė, kad preliminariosios sutarties pagrindu ieškovas perdavė atsakovui viso pastato ir jame esančių patalpų, kuriose buvo kilnojamieji daiktai, raktus. Aplinkybę, kad ieškovas iki 2006 m. rugsėjo 5 d. buvo perdavęs turtą atsakovui, patvirtina ir šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 7.1-7.3 punktai, taip pat ieškovo ir UAB „Nemvera“ 2006 m. balandžio 27 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (t. 1, b. l. 25-33). Iš šios sutarties matyti, kad UAB „Kelio restoranai“ išnuomojo UAB „Nemvera“ 5 metų laikotarpiui pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), 2 aukšto patalpas („Kavinė“) ir suteikė teisę naudotis kavinės įranga, kurią pagal sąrašą perėmė UAB ,,Nemvera“ (sutarties 1.4 p.) Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad sudarius preliminariąją sutartį su atsakovu jis įspėjo UAB „Nemvera“, o 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį iš nuomininko būtų pareikalavęs grąžinti ieškovui priklausančius kilnojamuosius daiktus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad remiantis nurodytomis aplinkybės galima daryti išvadą, jog parduotame pastate esantis visas inventorius ir įrenginiai iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo ieškovo perduoti atsakovui UAB „Interselas“. Apelianto argumentai, kad jis ne kartą žodžiu prašė atsakovo grąžinti pastate esančią įrangą ir inventorių, o 2007 m. birželio 13 d. raštu prašė sudaryti sąlygas susigrąžinti ginčo inventorių ir įrangą, nepaneigia nustatytų aplinkybių.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ieškovas buvo paruošęs priedą prie 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties „Viešbučio „Pervaža“ inventorius ir įrengimai 2006 m. rugpjūčio 30 d.“, kuriame nurodė viešbučiui priklausantį inventorių (t. 1, b. l. 111-130). Apeliantas nurodė, kad jis nerengė priedo prie 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dėl inventoriaus ir įrangos pardavimo, nes šalys nesutarė dėl inventoriaus ir įrangos pardavimo kainos. Tačiau byloje esančiame trečiojo asmens notarės N. K. atsiliepime pažymėta, jog, prieš tvirtinant sutartį, pardavėjas (UAB „Kelio restoranai“) pateikė pirkėjui kartu su pastatu perleidžiamo inventoriaus ir įrangos priedą, kuriame buvo išvardintas sąrašas įvairių neįkainotų daiktų. Notarė nurodė, jog pardavėjas paaiškino, kad pastate esanti įranga ir inventorius neįvertinti, nes jų kaina įeina į parduodamo pastato kainą, tai šalys patvirtino sutarties 3.1 punktu nurodydami, jog parduodamo turto kaina yra 5 900 000 Lt, todėl priedas nebuvo prisiūtas prie sutarties, o sutartyje nenurodyta, jog priedas yra neatskiriama sutarties dalis (t. 2, b. l. 64-65). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. G., atstovavęs UAB „Hansa lizingas“ sandorio sudarymo metu, teismui patvirtino, kad ieškovas kartu su pastatu pardavė ir įrenginius bei inventorių, nes į šalių sutartą kainą buvo įskaičiuotas ne tik pastatas, bet ir visas jame esantis turtas, tačiau kilnojamojo turto priedas prie sutarties nebuvo pridėtas, nes šis turtas atskirai nebuvo įvertintas (t. 2, b. l. 94-95).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis nurodytais argumentais yra pagrindas išvadai, jog 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo pirkimo-pardavimo sutartimi šalys susitarė, jog atsakovas pirks ne tik pastatą, bet ir visą kilnojamąjį turtą, esantį pastate, už bendrą 5 900 000 Lt kainą, ir tuo tikslu ieškovas paruošė kilnojamojo turto apyrašą, kurio dalis (televizorius „Philips“, kavos aparatas, dulkių siurblys) pirkimo-pardavimo dieną abipusiu šalių sutarimu buvo grąžinta ieškovui (t. 2, b. l. 95-96). Tai, jog pastatas bei jame buvęs inventorius ir įranga perėjo pirkėjo (UAB ,,Hansa lizingas“) nuosavybėn, o po to lizingo gavėjui atsakovui UAB ,,Inreselas“, įrodo ir tas faktas, kad ieškovas dėl kartu su pastatu parduoto inventoriaus ir įrangos beveik metus laiko, t. y. iki 2007 m. birželio 13 d. (t. 1, b. l. 23), nereiškė jokių pretenzijų. Teismas pagrįstai nurodė, kad nors pirkimo-pardavimo sutartyje teigiama, jog parduodamas visas pastate esantis inventorius ir įrenginiai pagal atskirai pridedamą priedą, tačiau sutartyje nenurodoma, jog šis priedas yra neatskiriama sutarties dalis, todėl minėto priedo nebuvimas nelaikytinas sutarties pakeitimu (CK 6.192 str. 4 d.).

Apelianto argumentai, kad teismui pateiktas UAB ,,Via Unica“ balansas ir 2006 m. rugpjūčio 31 d. patikslintas inventoriaus ir įrangos apyrašas viešbutyje ,,Pervaža“, taip pat inventoriaus ir įrangos įsigijimą liudijantys buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad ieškinyje reikalaujamas turtas yra apskaitomas ieškovo, todėl jis jam ir priklauso, atmestini, nes minėti įrodymai patvirtina ieškovo nuosavybę į minėtą turtą iki 2006 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Iš teismui pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovas advokatui už atstovavimą sumokėjo 3 000 Lt. Priteistinų išlaidų advokato pagalbai atlyginti dydžio klausimas sprendžiamas vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 8 punkte nurodytą maksimalų atlyginimo už atstovavimą teisme dydį, 2 punkte išdėstytus teisinės pagalbos sudėtingumo vertinimo kriterijus, sprendžia, kad priteistinas atlyginimas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme mažintinas iki 1 500 Lt. Iš apelianto priteistinos išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Via Unica“ (į. k. 148258933) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Interselas“ (į. k. 148430728) 1 500 (tūkstantį penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Via Unica“ 13 (trylika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.