Panevėžio apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) “Via Unica” ieškinį atsakovui UAB “Interselas”, trečiajam asmeniui UAB “Hansa lizingas”, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarei N.Kadžienei dėl 106006,27Lt priteisimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad 2006m. rugsėjo 5d. UAB „Kelio restoranai“ (kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra UAB „Via Unica “) su UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Interselas“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Sutarties 2.1p. nurodoma, kad ieškovas pardavė, o UAB „Hansa lizingas“ nupirko nuosavybės teise pastatą-nebaigtą rekonstruoti parduotuvę, esančią Smėlynės gt. 112, Panevėžio m., taip pat susitarė, jog kartu su pastatu pirkėjui yra perleidžiama leistinoji naudoti 400kw galia ir visas pastate esantis inventorius ir įrengimai, pagal atskirai pridedamą priedą (1t., b.l.15-18). Ieškovas nurodo, jog atskiro priedo dėl pastate esančio inventoriaus ir įrangos šalys nesudarė ir nepasirašė, todėl ieškovas nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui pastate esančio inventoriaus ir įrengimų nepardavė. Kadangi priedas prie sutarties nebuvo pasirašytas ir nepatvirtintas notarine tvarka, todėl pirkėjui buvo parduoti išimtinai tik daiktai, kurie pagal savo prigimtį yra nekilnojamojo daikto dalis. UAB „Interselas“ teigia, jog bendrovė lizingo sutarties pagrindu įsigijo pastatą bei jame esantį inventorių ir įrengimus. Iš byloje esančios Lizingo sutarties Nr. LT038334, sudarytos tarp UAB “Hansa lizingas“ ir UAB „Interselas“ matyti, kad 2006 09 05 šia sutartimi UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo UAB „Interselas“ interesais įsigyti iš UAB „Kelio restoranai“ pastatą - nebaigtą rekonstruoti parduotuvę, adresu Smėlynės gt. 112, Panevėžio m. (2t., b.l. 103-114). Lizingo sutarties sąlygų 3.2p. nustatyta, kad vykdant pirkimo-pardavimo sutartį Klientas (šiuo atveju UAB „Interselas“) atlieka visas pirkėjo funkcijas, išskyrus apmokėjimą ir pirkimo-pardavimo sąlygų keitimą bei sutarties nutraukimą, kurį atlieka pats pirkėjas – Lizingo bendrovė, o 3.4p. nustato, jog lizingo bendrovė Pardavėją ir Turtą renkasi pagal kliento nurodymus ir neatsako už pardavėjo bei turto pasirinkimą. Minėtos sutarties nuostatos numato, kad turtą iš pardavėjo priima klientas, surašant turto priėmimo-perdavimo aktą, tačiau šis turtas gali būti perduotas ir iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir tokiu atvėju atskiras turto perdavimo-priėmimo aktas nesurašomas, pirkimo-pardavimo sutartis laikoma turto perdavimo priėmimo aktu (sutarties 3.3, 3.5p.p.). Byloje nustatyta, kad parduotą turtą ieškovas lizingo gavėjui UAB „Interselas“ perdavė iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, todėl sprendžiant klausimą ar atsakovas teisėtai naudojasi ieškovo nurodytu 106006,27Lt vertės turtu, būtina nustatyta koks kilnojamas turtas faktiškai jam buvo perduotas valdyti. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, t.y., aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Šio straipsnio 2 ir 5 dalys nustato, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į šalių derybas dėl sutarties sudarymo. Iš šalių paaiškinimų ir byloje surinktos medžiagos matyti, kad ieškovą ir atsakovą siejo bendras interesas, tai yra ieškovas norėjo parduoti pastatą ir jame esantį turtą, o UAB „Interselas“ įsigyti šį turtą ir vykdyti jame verslą, nuomoti pastate esančias patalpas, kurių dalį nuomavo ir ieškovas (1t., b.l.25-31, 2t., b.l.32-55). Kadangi atsakovo ketinama vykdyti veikla buvo susijusi su patalpų nuoma, todėl tikėtina, kad pastato įsigijimas be jame esančio inventoriaus ir įrangos būtų apsunkinęs UAB „Interselas“ veiklą, nes nesant kilnojamųjų daiktų, kuriam laikui būtų nutrūkusi galimybė nuomoti atskiras patalpas ir gauti pajamas, o tuo pačiu ir vykdyti lizingo sutarties sąlygas. Iš byloje esančios preliminarios sutarties matyti, kad 2006 08 01 UAB „Kelio restoranai“ ir UAB „Interselas“ pasirašė preliminarią sutartį, kuria UAB „Interselas“ įsipareigojo pirkti patalpas, adresu Smėlynės gt. 112, Panevėžio m., o sutarties 1.5p. pardavėjas patvirtino, kad ketinama sudaryti sutartis apima ne tik patį turtą, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teise pardavėjui priklausančias pagrindines pastato konstrukcijas, bendro naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą. Šios sutarties 1.7p. šalys susitarė, kad pardavėjas pirkėjui palieka visus nuo patalpų neatsiejamus sukomplektuotus daiktus ir įrangą: duris, langus, šildymo, ventiliacijos, santechnikos įrengimus ir t.t ir pan. (1t., b.l.109-110). Atsakovo atstovai nurodo, kad apie UAB „Interselas“ ketinimą tęsti ieškovo vykdytą veiklą, buvo žinoma ieškovo vadovei D. K., todėl pastatas už 5 900 000Lt buvo parduodamas toks, kokį jį tuo metu valdė UAB „Kelio restoranai“, be to, susitarta ir dėl tolimesnio ieškovo darbuotojų darbo tęstinumo. Teigia, kad preliminarios sutarties pagrindu, ieškovas iki sutarties sudarymo UAB „Interselas“ perdavė viso pastato ir jame esančių patalpų, kuriose yra kilnojamieji daiktai raktus, o nuo 2006 09 01 į darbą priėmė ir ieškovo darbuotojus, kurie toliau vykdė tas pačias pareigas, kaip ir pas ieškovą. Aplinkybių, kad faktiškai atsakovui turtas buvo perduotas iki sandorio sudarymo, o darbuotojai nuo 2006 09 01 pradėjo dirbti pas atsakovą, ieškovo atstovai neneigia. Tai, kad UAB „Kelio restoranai“ direktorė D. K. informavo darbuotojus, jog pastatas parduodamas su visa įranga ir inventoriumi, o darbuotojai bus priimti dirbti UAB „Interselas“, teismui patvirtino ir liudytoja B. B.. Be to, liudytoja nurodė, kad direktorės D. K. nurodymu ji sudarė inventoriaus sąrašą ir jį perdavė direktorei, o 2006 09 05 direktorės prašymu, suderinus su UAB „Interselas“ vadovais, UAB „Kelio restoranai“ buvo perduoti televizorius „Philips“, kavos aparatas ir dulkių siurblys (2t., b.l.95-96). Šias aplinkybes iš dalies patvirtina inventoriaus sąraše esantys įrašai iš kurių matyti, kad 2006 09 05 liudyt. B. B. paminėti daiktai buvo perduoti ieškovui bei „Viešbučio Pervaža“ perdavimo aktas“ (1t., b.l. 111-130, 2t., b.l.74). Paminėtų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu UAB „Via Unica “ atstovė D. K. taip pat neneigė. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad parduoto pastato viešbutyje „Pervaža“ buvęs maistas, gėrimai, tara ieškovo darbuotojams buvo perduoti 2006 09 01 (2t., b.l. 74-76). Iš byloje esančio „Priedas prie sutarties „Viešbučio „Pervaža“ inventorius ir įrengimai 2006 08 30“ matyti, jog ieškovas buvo paruošęs priedą, kuriame nurodė viešbučiui priklausantį inventorių (1t., b.l.111-130). Ieškovo atstovė D. K. pripažįsta, kad, vadovaudamasis buhalterinės apskaitos dokumentais buvo parengtas patikslintas pastato inventoriaus ir įrangos apyrašas, tačiau teigia, jog jis atsakovui bei notarui nebuvo pateiktas ir nebuvo prijungtas prie sandorio sutarties, todėl kilnojamasis turtas nebuvo parduotas ir juo atsakovas naudojasi neteisėtai (2t., b.l.7-10). Šalys pripažįsta, kad dokumente „Priedas prie sutarties „Viešbučio „Pervaža“ inventorius ir įrengimai 2006 08 30“ yra surašytas ne tik viešbučiui, bet ir 2006 09 05 parduotame pastate buvęs, ieškovui priklausęs kilnojamasis turtas, tačiau ieškovo atstovai neigia jog šį priedą paruošė ieškovas ir jį buvo pateikęs notarui sutarties pasirašymo metu. Ieškovas nurodo, jog teismui atsakovo pateiktame priede nėra direktorės parašų, o tik atsakovo darbuotojos B. B. įrašai, kuri nuo 2006 09 01 yra atsakovo darbuotoja (2t., b.l.11-14). Tačiau iš teismui pateikto trečiojo asmens notarės N. K. atsiliepimo į ieškinį matyti, kad prieš tvirtinant sandorį, pardavėjas (UAB „Kelio restoranai“) pateikė pirkėjui kartu su pastatu perleidžiamo inventoriaus ir įrangos priedą, kuriame buvo išvardintas sąrašas įvairių neįkainuotų daiktų. Notarė nurodo, jog pardavėjas paaiškino, kad pastate esanti įranga ir inventorius neįvertinti, nes jų kaina įeina į parduodamo pastato kainą, todėl priedas nebuvo prisiųtas prie sutarties, o sutartyje nenurodyta jog priedas yra neatskiriama sutarties dalis (2t., b.l. 64-65). Liudyt. A. G., atstovavęs UAB „Hansa lizingas“ sandorio sudarymo metu, teismui patvirtino, kad ieškovas kartu su pastatu pardavė ir įrengimus bei inventorių, nes į šalių sutartą kainą buvo įskaičiuotas ne tik pastatas, bet ir visas jame esantis turtas, tačiau kilnojamojo turto priedas prie sutarties nebuvo prijungtas, nes šis turtas atskirai nebuvo įvertintas (2t., b.l. 94-95). Netikėti šiais parodymais teismas neturi pagrindo, todėl ieškovo aiškinimas, kad inventoriaus ir įrengimų priedas nebuvo pateiktas notarei, vertintinas kritiškai. Aukščiau paminėtų duomenų pagrindu teismas daro išvadą, kad šalys susitarė jog atsakovas pirks ne tik pastatą, bet ir visą kilnojamąjį turtą, esantį pastate už bendrą 5900000Lt kainą ir tuo tikslu ieškovas paruošė kilnojamojo turto apyrašą. Nors ieškovas teigia, kad atsakovo valdomas inventorius ir įrengimai nebuvo parduoti, o šalys susitarė dėl galimybės atsakovui įsigyti inventorių ir įrengimus atskirai suderinus jų kainą, tačiau toks susitarimas, sudarant sandorį 2006 09 05 nėra aptartas, bet priešingai, sutartyje nurodoma, kad visi pastate esantys kilnojamieji daiktai yra perleidžiami kartu su nekilnojamuoju turtu (1t., b.l.15-19). Nors pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad parduodamas visas pastate esantis inventorius ir įrengimai pagal atskirai pridedamą priedą, tačiau sutartyje nenurodoma, jog šis priedas yra neatskiriama sutarties dalis, todėl minėto priedo nebuvimas, nelaikytinas sutarties pakeitimu ir negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, jog kilnojamieji daiktai yra neparduoti ir neteisėtai perduoti valdyti UAB „Interselas“ (CK 6.192str.4d.). Be to, byloje nustatyta, kad šalių sutarimu faktiškai pastatą ir kilnojamąjį turtą atsakovas pradėjo valdyti dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t.y., iki 2006 09 05. Ši aplinkybė bei tai, kad pardavėjas nutraukė turto valdymą ir naudojimąsi juo, patvirtina ir pirkimo-pardavimo sutarties 7.1-7.3p.p., todėl šalims nesutarus dėl kilnojamųjų daiktų pardavimo, ieškovas turėjo teisę atsisakyti pasirašyti sutartį, kurioje nurodoma, kad pirkėjui parduodamas ir visas pastate esantis inventorius bei įrengimai. Iš byloje esančios ieškovo ir UAB „Nemvera“ 2006 04 27 „Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties“ matyti, kad šia sutartimi UAB „Kelio restoranai“ išnuomavo UAB „Nemvera“ 5 metų laikotarpiui ne tik pastate, esančiame Smėlynės gt.112, Panevėžio m., 2 aukšto patalpas („Kavinė“), bet ir suteikė teisę naudotis kavinės įranga, kurią pagal sąrašą perėmė nuomininkas (sutarties 1.4p., 1t., b.l. 25-33). Ieškovui buvo žinoma, jog pardavus patalpas, nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, tačiau UAB „Via Unica“ teismui nepateikė jokių duomenų, kad sudarius preliminarią sutartį su atsakovu jis įspėjo UAB „Nemvera“, o 2006 09 05 sudarius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, iš nuomininko būtų pareikalavęs grąžinti naudojamus, ieškovui priklausančius kilnojamuosius daiktus (CPK 178str., CK 6.494str.1d.). Paminėti duomenys duoda pagrindą daryti išvadą, jog parduotame pastate esantis visas inventorius ir įrengimai iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo ieškovo perduotas UAB „Interselas“ pagal UAB „Kelio restoranai“ paruoštą priedą prie sutarties, kurių dalis (televizorius „Philips“, kavos aparatas, dulkių siurblys), pirkimo-pardavimo dieną, abipusiu šalių sutarimu, buvo grąžinti ieškovui. UAB „Via Unica“ teismui nepateikė jokių duomenų, kad, notarei neprijungus prie sudaryto sandorio inventoriaus ir įrengimų apyrašo, ieškovas atsisakė ketinimo šiuos kilnojamus daiktus parduoti už bendrą 5900000Lt kainą (CPK 178str.). Įvertintina ir ta aplinkybė, jog dėl atsakovo valdomo kilnojamojo turto ieškovas jokių pretenzijų atsakovui nereiškė iki 2007 06 13 (1t., b.l. 23). Nors ieškovo atstovai teigia, kad sudarius pirkimo-pardavimo sutartį atsakovas jų neįleido į pastatą ir bendrovė negalėjo aprašyti kilnojamojo turto, tačiau šie teiginiai vertintini kritiškai, nes ieškovo atstovai pripažįsta, kad parduotame pastate UAB „Kelio restoranai“ iki 2006m. spalio mėn. naudojosi dalimi patalpų ir tik su atsakovu nesutarus dėl patalpų nuomos dydžio, iš patalpų išsikėlė. Ieškovo argumentas, kad sandorio sudarymo metu už konvekcinę krosnį bendrovė mokėjo įmokas UAB „Sampo banko lizingas“, todėl šio kilnojamojo turto negalėjo perleisti kitiems asmenims, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog minėto turto ieškovas nepardavė ir neperdavė atsakovui (1t., b.l.35). Aplinkybė, kad sandoris buvo įvardintas kaip nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat negali apspręsti sutarties turinio. Vienok, teismas kritiškai vertina ir atsakovo teiginius, jog pastate esantis visas inventorius ir įrengimai yra neatsiejamai susijęs su pastatu ir yra nekilnojamojo turto dalis, todėl pastatas be jų negalėtų funkcionuoti. Pagal teisminėje praktikoje nusistovėjusias teisės aiškinimo ir taikymo nuostatas daiktų - priklausinių teisinio režimo klausimu, pri­klau­si­niu pri­pa­žįs­ta­mas toks daik­tas, kuris yra skir­tas tar­nau­ti pagrindi­niam daik­tui ir yra su­si­jęs su pa­grin­di­niu daik­tu ben­dra ūki­ne paskir­ti­mi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t.y., priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Iš byloje esančio inventoriaus ir įrengimų sąrašo matyti, jog dalis pastate esančio turto negali būti laikoma nekilnojamojo turto dalimi, jo priklausiniu ar praradusiais individualius požymius, todėl pastatas galėjo būti nupirktas ir be didžios dalies inventoriaus (CK 4.2, 4.12 str.str.).

CK 6.237 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Aukščiau paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad šalims susitarus ne tik dėl pastato, bet ir dėl viso pastate esančio inventoriaus ir įrengimų pirkimo-pardavimo už bendrą 5900000Lt kainą ir šį turtą ieškovui pardavus UAB „Hansa lizingas“ bei perdavus valdyti UAB „Interselas“, teigti, kad atsakovas neteisėtai valdo UAB „Via Unica“ priklausantį turtą, nėra pagrindo (CK 4.28str., 4.31 str., 4.36str.1d.). Kadangi sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, o UAB „Via Unica “ neįrodė, jog bendrovė atsakovui neperdavė kilnojamojo turto, ieškinys atmestinas (CK 6.200str., CPK 178str., 185str.). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu valstybės naudai ir atsakovo turėtos atstovavimo išlaidos, kurių dydis atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteistinos iš ieškovo (CPK 88str.1d.3p.,6p., 93str.1d., 98str., 1t., b.l. 1, 2t., b.l. 73).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais teismas

nusprendė:

ieškovo uždarosios akcinės bendrovės “ Via Unica” ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Via Unica“ (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Interselas (duomenys neskelbtini) naudai 4000Lt (keturis tūkstančius Lt) atstovavimo išlaidų ir 71Lt (septyniasdešimt vieną Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui.

Sprendimui įsiteisėjus, grąžinti atsakovui UAB „Interselas“ į Panevėžio apygardos teismo specialiąją sąskaitą LT 307300010002389014 AB bankas „Hansabankas“ ieškinio užtikrinimui įneštą 106006,27Lt sumą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.