- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- A-63-1112-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00433-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- H. D., J. A.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Kęstutis Blažys
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. D. ir J. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos H. D. ir J. A. (toliau – ir pareiškėjos) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. 2.3-14666-(41) su priedu, įrašant J. S. į įsakymo priedo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sąrašą jų 2002 m. sausio 10 d. prašymo data – į 5 eilę (sąrašą) Nr. 153 dėl 0,06 ha žemės sklypo ir į 8 eilę (sąrašą) Nr. 427 dėl 1,1679 ha žemės sklypo nuosavybės teisėms atkurti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjos H. D. apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą, pareiškėjų skundą patenkino, įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko teisių perėmėją) per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. 2.3-14666-(41) su priedu, įrašant J. S. į įsakymo priedo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sąrašą į penktą eilę Nr. 157 dėl 0,60 ha žemės sklypo ir į 8 eilę Nr. 434 dėl 1,1679 žemės sklypo, nuosavybės teisėms atkurti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos, kaip mirusios motinos J. S. teisių perėmėjos, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 2002 m. sausio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą žemę lygiaverte natūra (duomenys neskelbtini). Pagal šį prašymą išvada Nr. 41-2.12-1594 parengta daugiau nei po 7 m., t. y. 2009 m. kovo 10 d. ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje registruota 2009 m. kovo 16 d. Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 2.3-14666-(41) įrašė J. S. į piliečių, pageidaujančių gauti žemę Buivydiškių kadastro vietovėje 5 eilėje Nr. 288 ir 8 eilėje Nr. 582 pagal išvados gavimo datą. Pareiškėjos ginčijo įrašymo datą, nurodydamos, kad pagal teisinį reglamentavimą išvada turėjo būti surašyta per 3 mėn. nuo prašymo pateikimo dienos, tačiau išvados surašymas buvo vilkinamas ir išvada surašyta tik po 7 metų, todėl prašė patikslinti sąrašą ir įrašyti pareiškėjas į 5 ir 8 sąrašo grupę pagal datą, kurią atsakovas privalėjo surašyti išvadą, t. y. 2002 m. balandžio 10 d. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 105 punktu ir atkreipė dėmesį, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų J. S. parengta 2001 m. rugsėjo 20 d., tačiau išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn surašyta tik 2009 m. kovo 10 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. R. (B. R.) turėtos žemės dalį, atkuriant nuosavybės teises J. S. gaunant lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Toks prašymas žemėtvarkos skyriui pateiktas 2002 m. sausio 10 d. Pareiškėjų teigimu, atsakovas vilkino išvados surašymą dėl minėto (2002 m. sausio 10 d.) prašymo, jos keletą kartų kreipėsi į žemėtvarkos skyrių su prašymais dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime suteikimo (2003 m. vasario 20 d., 2003 m. spalio 9 d., 2004 m. lapkričio 9 d.). Teismas taip pat rėmėsi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas laike sąlygojamas ne tik dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme nurodytų dokumentų parengimu. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir pabrėžė, jog žemės reformos žemėtvarkos projekto sudarymas (tokio projekto patvirtinimas) Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies taikymo prasme yra būtinoji sąlyga priimti sprendimą perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą. Atkreipė dėmesį, kad Tvarkos 105 punkte nustatyti žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimo etapai ir jų eigos terminai ir pirmojo iš šių terminų eiga skaičiuojama nuo piliečio prašymo atkurti nuosavybės teisę lygiaverčiu sklypu žemės gavimo laiko. Pagal Tvarkos 105 punktą nurodytų etapų (jų visumos) minimali trukmė yra 5 mėnesiai nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę lygiaverčio sklypo suteikimu neatlygintinai gavimo laiko. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja tokį prašymą padavė 2002 m. sausio 10 d., teismas konstatavo, kad Tvarkoje nustatytas išvados parengimo laikas pagal Tvarkos 105 punkto nuostatas yra 3 mėnesiai. Byloje yra duomenys , kad tokia išvada buvo surašyta tik 2009 m. kovo 10 d., t. y. daugiau kaip po 7 metų. Priežasčių, sutrukdžiusių teisės aktų nustatytais terminais paruošti išvadą, byloje nepateikta, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjos ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamos paruošti išvadą. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad dėl atsakovo vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus pareiškėjos atsidūrė blogesnėje padėtyje – jų motina įrašyta į eilę pagal išvados gavimo datą, kurios surašymas buvo vilkinamas, todėl, teismo vertinimu, jos pagrįstai reikalauja jų atžvilgiu taikyti Tvarkos 105 punkte numatytus terminus ir įrašyti J. S. pagal 2002 m. balandžio 10 d. datą, t. y. kada pagal Tvarkos 105 punktą turėjo būti surašyta išvada – 5 eilėje Nr. 157, 0,60 ha žemės sklypui, ir 8 eilėje Nr. 434, 1,1679 ha žemės sklypui atkurti, tokiu būdu įpareigojant atsakovą patikslinti skundžiamą įsakymą. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neįvertinęs, kad pareiškėjos atsakovo veiksmus surašant išvadą daugiau kaip po 7 metų įvardijo kaip vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, dėl ko pareiškėjų motina buvo nepagrįstai toli (pagal išvados gavimo datą) įrašyta į eilę. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nevertino atsakovo vilkinimo nuosavybės atkūrimo procese, todėl teismo priimtą sprendimą panaikino, o pareiškėjų skundą tenkino (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d. 2 p.).
II.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius prašo išaiškinti, kokiu būdu įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1112/2011.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius nurodo, kad priėmus galutinį neskundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą Vilniaus rajone Buivydiškių kadastro vietovėje Zujūnų seniūnijoje vykdomame žemės reformos žemėtvarkos projekte jau buvo suprojektuoti žemės sklypai visiems šiame žemės reformos žemėtvarkos projekte dalyvaujantiems asmenims, t. y. iki 16-tos eiliškumo grupės imtinai, žemės sklypai suformuoti 401 asmeniui. Iki ginčijamo sąrašo penktos eilės Nr. 156 imtinai suformuoti žemės sklypai 109 asmenims, t. y. perkėlus J. S. į penktos eilės Nr. 157, turi būti iš naujo formuojami žemės sklypai 291 asmeniui. Gavus minėtą teismo sprendimą jame buvo pastebėta rašymo apsirikimo klaida, t. y. nurodytas klaidingas tikslinamo įsakymo numeris, teismo sprendimo nebuvo įmanoma įvykdyti, kadangi teismo sprendime nurodytas ne tas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuris iš tikrųjų buvo ginčijamas. 2011 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas prašymas dėl teismo sprendime esančios rašymo apsirikimo klaidos ištaisymo. Prašymas išnagrinėtas 2011 m. rugsėjo 9 d., klaida ištaisyta, teismo sprendime nurodytas teisingas įsakymo numeris. 2011 m. rugpjūčio 22 d. antstolė D. P. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su prašymu spręsti sprendimo neįvykdymo klausimą. Minėtu laikotarpiu (nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo gavimo dienos iki minėto sprendimo rašymo apsirikimo klaidos ištaisymo dienos) Vilniaus rajone Buivydiškių kadastro vietovėje Zujūnų seniūnijoje vykdomas žemės reformos žemėtvarkos projektas suderintas su visomis valstybės institucijomis, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ patvirtintame Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 18-tame punkte ir pateiktas tvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius prašo paaiškinti, kokiu efektyviausiu būdu, mažiausiai pabloginančiu kitų minėtame žemės reformos žemėtvarkos projekte dalyvaujančių asmenų teisinę padėtį ir išvengiant galimos žalos šiems asmenims padarymo, įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1112/2011. Pastebi, jog nagrinėjant bylą administraciniame teisme nebuvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, žemės reformos žemėtvarkos projekto vykdymas nebuvo sustabdytas. Taip pat antstolė, vykdanti teismo sprendimą, nėra ir nebuvo pareiškusi reikalavimo sustabdyti vykdomą žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pažymi, jog sprendžiant vieno asmens problemą pažeidžiami kitų asmenų (kitų žemės reformos žemėtvarkos projekte dalyvaujančių asmenų), kurie net nebuvo įtraukti į administracinės bylos nagrinėjimą, interesai, kadangi norint patikslinti ginčytą Vilniaus apskrities viršininko įsakymą reiktų žemės reformos žemėtvarkos projektą dalinai vykdyti iš naujo, o tai sąlygotų dideles laiko ir materialinių lėšų sąnaudas tiek Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekte dalyvaujantiems asmenims.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Prašymas atmestinas.
ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato, jog kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, bylos Nr. AS62-341/2011, Nr. AS525-459/2009, Nr. N444-2663/2009), pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis.
Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.
Iš nurodytos administracinių teismų praktikos matyti, kad tuo atveju, jeigu prašoma, kad būtų išaiškinti klausimai, susiję su teismo sprendimo vykdymu, tačiau toks prašymas siejamas ne su nepakankamu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su siekiu, kad būtų išaiškinta tolimesnė situacija teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu, teismo sprendimo išaiškinimas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies pagrindu negalimas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus prašymą bei teismo sprendimą, pažymi, kad prašomas išaiškinti teismo sprendimas yra aiškus ir motyvuotas. Tokio sprendimo įvykdymas nėra apsunkintas, jo rezoliucinė dalis (įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko teisių perėmėją) per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. 2.3-14666-(41) su priedu, įrašant J. S. į įsakymo priedo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sąrašą į penktą eilę Nr. 157 dėl 0,60 ha žemės sklypo ir į 8 eilę Nr. 434 dėl 1,1679 žemės sklypo, nuosavybės teisėms atkurti) yra aiški ir suprantama. Tuo tarpu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus prašymo tenkinimas jame nurodytose ribose galimai lemtų ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu dėl nepakankamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumo, pašalinimą, o tolimesnės situacijos aiškinimą teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu, t. y. prieštarautų ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies reikalavimams. Todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo tenkinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą atmesti.
Nutartis neskundžiama.