Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V.oskundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Panevėžio apskrities VPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovės atstovui pranešta tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 45).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio apskrities VPK Areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2015 m. kovo 2 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis), atlyginimo priteisimo.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų Panevėžio apskrities VPK Areštinėje, atlyginimo, teismas vadovaujasiCK 6.271straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė).Atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia aptariamoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagalCK6.271straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, norint kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis nustatomas teismo pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250straipsnio2dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos bylai turinčios reikšmę aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A520-1168/2013).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio apskrities VPK Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualusŽmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(toliau – ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimasPeers prieš Graikiją (pareiškimo Nr.28524/95)).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A756-2072/2013).

Nagrinėjamoje bylojepareiškėjassavo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose pareiškėjui tekęs plotas, jo teigimu, buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Lietuvos Respublikossuėmimo vykdymo įstatymo2straipsnio2dalis (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) įtvirtino, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų;suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Šio įstatymo5straipsnio3dalis nustatė, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5-V-356patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80punktas numatė, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Pagal minėtojo punkto nuostatą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydama, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT pažymėjo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, todėl kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo.

Pažymėtina ir tai, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos3straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus. Jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą bylojePeers prieš Graikiją(pareiškimo Nr.28524/95)). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą bylojeKaralevičiuspriešLietuvą(pareiškimo Nr.53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą bylojeDorokhovpriešRusiją(pareiškimo Nr.66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą bylojeAnanyevir kitipriešRusiją(pareiškimo Nr.42525/07)).

Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK Areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. kovo 2 d., t. y.2014 m. balandžio 2 d. – 4 d. kameroje Nr. 16 (14,38 kv. m) su dviem asmenimis; 2014 m. balandžio 18 d. – 23 d. kameroje Nr. 17 (10,05 kv. m) vienas; 2014 m. birželio 11 d. – 13 d. kameroje Nr. 19 (10,50 kv. m) su vienu asmeniu; 2014 m. liepos 18 d. – 22 d. kameroje Nr. 18 (13,81 kv. m) su vienu asmeniu ir vėliau iki 2014 m. liepos 25 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; 2014 m. rugsėjo 10 d. – 12 d. kameroje Nr. 17 vienas; 2014 m. rugsėjo 19 d. – 24 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; 2014 m. lapkričio 19 d. – 21 d. kameroje Nr. 24 (7,5 kv. m) vienas; 2014 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 1 d. kameroje Nr. 20 (14,80 kv. m) su dviem asmenimis ir vėliau toje pačioje kameroje iki 2014 m. gruodžio 3 d. su trimis asmenimis; 2014 m. gruodžio 17 d. – 22 d. kameroje Nr. 19 vienas; 2015 m. vasario 26 d. – kovo 1 d. kameroje Nr. 19 vienas, ir toje pačioje kameroje iki 2015 m. kovo 2 d. su vienu asmeniu, o iki 2015 m. kovo 3 d. toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas (b. l. 15).Pareiškėjas šių duomenų neginčija.

Remdamasis nustatytais duomenimis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas skirtingais laikotarpiais Panevėžio apskrities VPK areštinėje iš viso buvo laikomas 50 dienų, iš kurių 22 dienas pareiškėjui tekęs plotas, neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo mažesnis nei 5 kv. m, t. y. 2 dienas pareiškėjui tekęs plotas buvo 3,38 kv. m, jį laikant kameroje Nr. 20 su trimis asmenimis 2014 m. gruodžio 2 d. – 3 d.; 3 dienas pareiškėjui teko 4,17 kv. m plotas, jį laikant kameroje Nr. 18 su dviem asmenimis 2014 m. liepos 23 d. – 25 d.; 3 dienas – 4,36 kv. m pareiškėją laikant kameroje Nr. 16 su dviem asmenimis 2014 m. balandžio 2 d. – 4 d.; 6 dienas – 4,5 kv. m, pareiškėją laikant kameroje Nr. 17 su vienu asmeniu 2014 m. rugsėjo 19 d. – 24 d.; 4 dienas – 4,63 kv. m kameroje Nr. 19 pareiškėją laikant su vienu asmeniu 2014 m. birželio 11 d. – 13 d. ir 2015 m. kovo 2 d.; likusias 28 d. dienas pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 6,19 kv. m iki 9,26 kv. m. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apskrities VPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog sanitarinio mazgo įrengimas buvo netinkamas, kadangi sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo bendro kameros ploto, iš jo pastoviai buvo juntamasnemalonus kvapas, be to, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės privačiai naudotis tualetu.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustatėpolicijos areštinių kamerose esančiosanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus, pagal kuriuospolicijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, jame turi būti atskira patalpų oro šalinimo sistema.Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktas įtvirtino policijos areštinėje laikomųasmenų teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Remiantis byloje atsakovės atstovo pateikto Panevėžio apskrities VPK Areštinės vyriausiojo specialisto tarnybinių pranešimų duomenimis, visose Areštinės kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad 2005 m. Panevėžio apskrities VPK Areštinės antrame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu Areštinės kamerų Nr. 11 – Nr. 26 sanitariniuose mazguose buvo sumontuoti kabliukai, ant kurių asmenys, atlikdami gamtinius reikalus, gali užkabinti audeklus, be to, tokie patys kabliukai buvo sumontuoti ir Areštinės kamerose Nr. 1 – Nr.10 2013 m., atliekant Areštinės pirmojo korpuso remontą (b. l. 11-13). Tai, jog Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, taip pat tai, jog Areštinės kamerų sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga, patvirtina Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d. Nr. patikrinimo akte H5-341 ir Panevėžio VSC 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409, atitinkamai 2013 m. birželio 11 d. ir 2015 m. rugpjūčio 25 d. patikrinimų metu nustatyti ir užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 30-33, 36-39). Remdamasis nustatytais duomenimis, teismas sprendžia, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose atitiko ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, jog areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas pažymi, jog ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto izoliuoti, atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Atsižvelgus į Panevėžio AVPK pateiktus rašytinius duomenis, daroma išvada, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, leidžiančius uždengti sanitarinį mazgą nuo kitos kameros patalpos. Panevėžio AVPK nurodė, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau naudodamiesi tualetu, jie sanitarinius mazgus užsidengia jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis (b. l. 13). Panevėžio AVPK areštinės vyriausiasis specialistas tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodė, kad areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį; pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie naudojasi tualetu; pro kamerų duryse esantį langelį matoma beveik visa kamera, išskyrus kameros kampus, kuriuose ir įrengti sanitariniai mazgai (b. l. 14). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad vertinant areštinėje laikomo asmens teisę kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, o policijos įstaigai įgyvendinti pareigą užkardyti galimai neteisėtas veikas bei garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio apskrities VPK ginčo laikotarpiu užtikrino pareiškėjo teisę naudotis sanitariniu mazgu privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai bei kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti sanitarinį mazgą, atliekant gamtinius reikalus.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio apskrities VPK būtų pažeidęs Higienos normos HN 37:2009 20 punkto ir Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas netinkamomis laikymo sąlygomis Panevėžio apskrities VPK Areštinės kameroseįvardino tokias aplinkybes, kaip nesandarūs langai, purvinos sienos ir lubos. Pareiškėjas taip pat teigė,sienoms ir luboms nuvalyti nebuvo išduodamos valymo priemonės bei inventorius, dėl antisanitarinių sąlygų, jam sutriko sveikata, atsirado pūliuojantys spuogai, dėl to pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į Areštinės gydytoją.

Higienos normos HN 37:2009 48 punktas įtvirtino reikalavimą, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Pagal aptariamo teisės akto 52 punkto nuostatas, policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Remiantis byloje pateiktais Panevėžio apskrities VPK rašytiniais paaiškinimais, nustatyta, kad visiems areštinės kamerose laikomiems asmenims išduodamos priemonės švarai palaikyti, atsargų pakanka; priemonių kameros švarai palaikyti išdavimas nėra dokumentuojamas; visi į Panevėžio apskrities VPK Areštinę atvykę asmenys yra uždaromis į švarias kameras, kurias išvalo Areštinės ir konvojaus skyriaus darbuotojos (b. l. 11-12). Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 ir 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrino akte Nr. H5-409užfiksuotaisperiodinės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės patikrinimo rezultatais, nustatyta, kad valymo priemonių areštinėje yra, patalpų dezinfekcijai naudojami biocidai, periodinę valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolę atlikusiems Panevėžio VSC specialistams pateikti saugos duomenų lapai,biocido autorizacijos liudijimai ir naudojimo instrukcijos. Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 nustatyta, kad Areštinės kamerose yra talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui; areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais, kiekviename poste yra biocido, kempinėlių, šveistuvų, ūkiško muilo, šveitimo miltelių, tualetinio popieriaus (b. l. 30-33). Panevėžio VSC 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409užfiksuota, kad valymo priemonių areštinėje yra, kameroseyra talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui (b. l. 36-39). Šiuos duomenis patvirtina ir 2015 m. balandžio 13 d. atliktos operatyvios kontrolės metu nustatyti ir Panevėžio VSC 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo akte Nr. H5-143 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 34-35). Minėtame patikrinimo akte užfiksuota, kad Areštinėje yra valymo inventorius, valymo ir dezinfekavimo priemonės, kempinėlės, pašluostės, semtuvėliai šiukšlėms, grindų šepečiai; jie išduodami kiekvienam sulaikytajam paprašius kameros švarai palaikyti; valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje ir pagal poreikį išduodamas sulaikytiems asmenims. Pažymėtina ir tai, jog minėtuose periodinės kontrolės metu nustatytus patikrinimo rezultatus fiksuojančiuose patikrinimo aktuose nustatyta, kad kamerų patalpos, įrenginiai ir baldai švarūs, langai ir durys sandarūs. Atsižvelgiant į nustatytuosius duomenis, bei tai, jog pareiškėjas konkrečių atvejų, kuriose Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose pasireiškė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y. langai buvo nesandarūs, sienos ir lubos purvinos, taip pat, kada konkrečiai pareiškėjas kreipėsi į Areštinės pareigūnus ir šie atsisakė jam išduoti valymo priemones bei inventorių, nenurodė, o nagrinėdamas bylą, teismas tokių atvejų ar Panevėžio apskrities VPK neteisėto veikimo ar neveikimo atvejų nenustatė, todėl nėra pagrindo minėtuosius pareiškėjo teiginius pripažinti pagrįstais. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo teiginius apie tai, jog dėl antisanitarinių laikymo Panevėžio apskrities VPKAreštinės kamerose sąlygų pareiškėjas patyrė dermatologinių sveikatos problemų, paneigia atsakovės atstovo pateikti Panevėžio apskrities VPK Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo išrašų duomenys, kurie sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas jo laikymo Panevėžio apskrities VPK Areštinėje skirtingai laikotarpiais nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo ir į Areštinės bendruomenės slaugytoją dėl sveikatos problemų nesikreipė (b. l. 17-24).

Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad Areštinėje buvo pažeistos jo kaip nepilnamečio teisės, kurio pareiškėjas savo skunde nedetalizavo, teismas pažymi, kad pagal Panevėžio apskrities VPK pateiktą informaciją V.V., būdamas nepilnametis, Areštinės kamerose buvo laikomas tik su nepilnamečiais. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo ir teismo posėdžio metu teiktais paaiškinimais. Pareiškėjo teismo posėdyje išsakyti teiginiai, kad jis, rengiant jį etapavimui, būdavo patalpinamas į patalpas kartu su pilnamečiais, yra abstraktūs, šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o teismas nagrinėdamas bylą tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėją laikant Areštinėje ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamos jo kaip nepilnamečio teisės.

Nagrinėjamoje byloje remiantis nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK Areštinėje, skirtingais laikotarpiais, iš viso22 dienas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą.Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į pažeistos vertybės ir pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 22 dienas, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 6dienas iš eilės), taip pat tai, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, kadnagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, tačiau šiuo atveju ir teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl remdamasis išdėstytu, bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200,00Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies.

Priteisti V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200,00 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.