Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-447-185-2011-59

Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00023-2011-8

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8; 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. birželio 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo O. S. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 164 str. ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirta bausmė daliniu bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

O. S. nuteistas už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti, t.y. O. S. Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartimi privalėdamas mokėti periodines 130 Lt dydžio kas mėnesį mokamas išmokas ir Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu privalėdamas mokėti alimentus Ž. K. naudai O. S., gim. 2000 m. sausio 10 d., išlaikyti po 300 Lt kas mėnesį, išlaikymo sumą indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pradedant nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki vaiko pilnametystės, laikotarpyje nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. vasario 3 d. išmokų ir alimentų nemokėjo, neteikė jokios kitos materialinės paramos vaikui, sąmoningai, būdamas darbingas niekur nedirbo, darbo neieškojo, nesiregistravo darbo biržoje, ir, turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengė išlaikyti vaiką.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nuteistasis savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 str. neneigia, tačiau prašo paleisti į laisvę.

Bausmės skyrimas - viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, o įstatymų leidėjo įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo principai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, todėl bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 56 straipsnis reglamentuoja bausmių skyrimą recidyvistams už tyčinių nusikaltimų padarymą, numatantį, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

BK 164 straipsnio sankcija numato šias alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Tyčinė baigta nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio: O. S. vengė pareigos išlaikyti sūnų nuo Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 20 d. priimtos nutarties (šia nutartimi iš O. S. priteistas laikinas materialinis išlaikymas nepilnamečiui sūnui). Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu nuteisė O. S. pagal BK 140 str. 2 d. vienerių metų laisvės atėmimo bausme ir atidėjo jos vykdymą, nusprendęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau O. S. teismo jam pareikšto pasitikėjimo nepateisino – jis ir toliau vengė pareigos išlaikyti mažametį vaiką, t.y esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui už tyčinį nusikaltimą. Pagal BK 27 str. 1 d. nuostatą tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas, o nusikaltimus padaręs asmuo laikomas recidyvistu. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai už O. S. padarytą nusikalstamą veiką nustatė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą (BK 56 str. 1 d.).

Bausmės dydis nustatytas taip pat tinkamai, vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.), charakterizuojamas teigiamai (b.l. 77), tačiau trunkamosios veikos metu tris kartus baustas administracine tvarka (b.l. 84). Prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi – tai teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į ją skiriant bausmę. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teismo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu artima sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatas (BK 61 str.), neprieštarauja bausmės paskirčiai (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra per griežtos.

Bendrindamas bausmes teismas įstatymo taip pat nepažeidė. Kaip minėta, trunkamąjį nusikaltimą O. S. tęsė ir bausmės vykdymo atidėjimo metu. Siekiant individualizuoti bausmę, įstatymas numato du bausmių pagal nuosprendžių sutaptį bendrinimo būdus: pilną bausmių sudėjimą ir dalinį. Teismas, parinkęs nuteistajam palankesnį – dalinį bendrinimo būdą (BK 64 str. 3 d.), nustatė galutinę 1 (vienerių) metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ši galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo O. S. apeliacinį skundą atmesti.