- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- eA-1233-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04278-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. KS-47 (toliau – ir sprendimas). Taip pat prašė priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu Komisija konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos (toliau – ir Įstaiga) vadovas A. N., savo priimtu 2015 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 10P-22 (toliau – ir Įsakymas) nustatęs individualų darbo šioje įstaigoje grafiką taip, kad 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d., birželio 11 d. gavo atlyginimą už faktiškai Įstaigoje nedirbtą laiką, pasinaudojo savo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais savo veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu sprendimu. Jo nuomone, atsakovas neturi teisės aktais priskirtos kompetencijos vertinti su darbo santykiais susijusių klausimų, todėl atsakovo veiksmai, tiriant su pareiškėjo darbo laiku susijusius aspektus, nepatenka į jo kompetenciją. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą biudžetinės įstaigos vadovui yra suteikta diskrecijos teisė savarankiškai organizuoti įstaigos, o kartu ir savo darbą taip, kad būtų pasiekti įstaigos tikslai, todėl įstaigos vadovas gali pasirinkti ir darbo būdą, pavyzdžiui, dirbti nuotoliniu būdu. Be to, pareiškėjui, kaip Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) skiriamam valstybės pareigūnui, apskritai nėra nustatyta darbo laiko trukmė.
Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarime pateiktu Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų išaiškinimu, kuriame nurodyta, kad valstybės narės gali pasirinkti tokias priemones, kuriomis tam tikrų vadovų ar kitų asmenų, galinčių savarankiškai priimti sprendimus, darbo laiko trukmė būtų neribojama, konkretus jų darbo laikas nenustatomas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime minimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ taikomas nustatant įstaigos darbo laiką, o ne konkretaus darbuotojo ar valstybės tarnautojo darbo laiką. Pareiškėjo vykdomų funkcijų specifika lemia, kad dalį funkcijų jis vykdo fiziškai nebūdamas darbo vietoje arba ne darbo laiku, todėl reikalavimas įstaigos vadovui nusistatyti tikslų darbo laiką neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas savo patvirtintą darbo grafiką vertino kaip preliminarų ir formalų. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato specifinių nuostatų, kaip turėtų būti tvarkoma Įstaigos vadovo darbo apskaita, kad ji atitiktų Įstaigos vadovo darbo specifiką. Pareiškėjas teigė, kad savo pareigas vykdo tinkamai, už gerą darbą ne kartą buvo įvertintas Lietuvos Respublikos Seimo vadovybės. Tik būdamas itin nepriekaištingos reputacijos ir siekdamas kuo didesnio savo veiklos skaidrumo, pareiškėjas formalizavo savo darbą ir nusistatė preliminarų savo darbo grafiką, tačiau jo darbo laiko apskaita ir buhalteriniai aspektai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje negali būti pagrindas taikyti atsakomybę už darbo laiko apskaitos pažeidimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo darbas yra vertinamas pagal Įstaigos veiklos rezultatus, o ne pagal tai, ar vadovas visą oficialių darbo laiką praleido savo darbo vietoje. Pareiškėjas nurodė, kad teisės aktai suteikia jam teisę dėstyti universitete, todėl jis šia teise naudojosi, skaitydamas paskaitas Vilniaus universitete. Pareiškėjo nuomone, jis atlyginimą Vilniaus universitete gavo už faktiškai atliktą darbą, todėl jokios asmeninės naudos už darbą, kurio neatliko, negavo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas nėra susijęs su tarnybos teisiniais santykiais, todėl darbo ginčų teisenos procedūros šiuo atveju netaikytinos. Komisijai nesuteikta teisė vykdyti pareiškėjo darbo santykių priežiūrą ir tokie klausimai skundžiamame sprendime nebuvo vertinti. Komisija tyrė tik pareiškėjo elgesio, vykdant tarnybines pareigas, atitiktį Įstatymo nuostatoms, draudžiančioms naudotis užimamomis tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas įsakymu Įstaigoje nusistatė savo individualų 40 valandų per savaitę darbo grafiką. Taip pat nekvestionuojama ir kita Komisijos nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjui, kaip Vilniaus universiteto dėstytojui, tenka 36 darbo valandų per savaitę darbo krūvis. Atsakovo nuomone, nei vienas asmuo nepajėgus dirbti 16 val. darbo valandų krūviu per dieną, todėl buvo prieita išvada, kad pareiškėjas nesilaikė Įstaigoje nusistatyto darbo grafiko. Pareiškėjas pagrindinio darbo metu dirbo Vilniaus universitete, tačiau už Įstaigoje realiai nedirbtą laiką gavo valstybės pareigūno atlyginimą – tiesioginę finansinę naudą. Komisijos nuomone, pareiškėjo veiksmų vertinimas trijų mėnesių laikotarpiu yra pakankamas nustatyti ne atsitiktinio ar vienkartinio pobūdžio veiksmus, bet nuolatinį imperatyvių Įstatymo nuostatų pažeidinėjimą, galimai turintį piktnaudžiavimo tarnybinėmis vienasmenio valstybės institucijos vadovo galiomis požymių. Pareiškėjo samprotavimus apie Įstaigos vadovo darbo specifiškumą, atsižvelgęs į akivaizdžią darbo ir poilsio ritmo disproporciją, atsakovas vertino kaip nemotyvuotus ir nepagrįstus jokiais konkrečiais faktais. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, leidžiančių tvirtinti, jog, atliekant jo veiksmų tyrimą, Komisija buvo šališka ir dėl to priėmė neobjektyvų sprendimą, pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, susipažintini su tyrimo medžiaga, duoti paaiškinimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl Komisijos sprendimo 1, 2, 4, 5 ir 6 punktų teisėtumo ir pagrįstumo nutraukė. Kitą pareiškėjo skundo dalį tenkino. Teismas panaikino Komisijos sprendimo 3 punktą, kuriuo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovas A. N., savo įsakymu nustatęs individualų darbo šioje įstaigoje grafiką taip, kad 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d., birželio 11 d. gavo atlyginimą už faktiškai Įstaigoje nedirbtą laiką, pasinaudojo savo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais savo veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje nustatyta, jog pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundo reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo 1, 2, 4, 5 ir 6 punktų panaikinimo atsisakė. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, teismas administracinę bylą šioje dalyje nutraukė.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui jį į pareigas priimantis asmuo (šiuo atveju – Seimas) pagrįstai išdavė leidimą dirbti pedagoginį darbą Vilniaus universitete. Komisija, konstatuodama, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, rėmėsi faktine aplinkybe, jog 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d. ir birželio 11 d. pareiškėjo darbo valandos Įstaigoje ir Vilniaus universitete sutapo. Šias faktines aplinkybes patvirtina ir nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga. Iš Įstaigos vadovo A. N. 2015 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. 10P-22 ir doc. Dr. A. N. 2014–2015 m. pavasario semestro paskaitų, konsultacijų ir egzaminų tvarkaraščio nustatyta, kad skundžiamame sprendime nurodytomis dienomis pareiškėjo darbo valandos Įstaigoje ir Vilniaus universitete sutapo nuo 1 val. per darbo dieną (2015 m. kovo 4 d., 2015 m. kovo 25 d.) iki 3 val. 15 min. per darbo dieną (2015 m. birželio 11 d.). Šių aplinkybių neginčijo ir pareiškėjas. Komisija pareiškėjo atžvilgiu taikydama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, kurių taikymui privalu nustatyti pareiškėjo gautą naudą, nurodė, kad nustatytos faktinės aplinkybės leido Komisijai spręsti, jog pareiškėjas šiuo atveju valstybės apmokamų darbo valandų metu dirbo Vilniaus universitete, t. y. gavo darbo užmokestį už neatliktą darbą Įstaigoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš skundžiamo Komisijos sprendimo negalima nustatyti, ar Komisija tyrė ir kokiais objektyviais duomenimis grindė išvadą, kad nurodytomis dienomis pareiškėjas nedirbo būtent darbo Įstaigoje. Nors byloje pateiktuose darbo apskaitos žiniaraščiuose pažymėta, kad pareiškėjas Įstaigoje dirbo po 7–9 darbo valandas, o Vilniaus universitete po 6 darbo valandas, tačiau, atsižvelgiant į teisės fakulteto dekano prof. dr. T. D. 2015 m. gegužės 15 d. tarnybiniame rašte Nr. V-64 apibūdintą pareiškėjo darbo Vilniaus universitete specifiką, t. y., kad pareiškėjo darbo valandos nėra apskaitomos, o darbo laiko apskaitos žiniaraščiai naudojami tik buhalteriniais tikslais, teismo vertinimu, negalima konstatuoti vienareikšmės išvados, kad pareiškėjas nebūtų išdirbęs darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtų darbo valandų. Iš surinktų objektyvių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurioje darbovietėje pareiškėjas neišdirbo jam priklausančių darbo valandų. Teismo vertinimu, nepagrįsta ir Komisijos išvada, kad pareiškėjas gavo atlyginimą už neatliktą darbą. Pagal darbo teisės teoriją darbo užmokestis – tai toks atlyginimas, kurį darbdavys moka darbuotojui, atliekančiam darbo funkcijas. Taigi darbo užmokestis yra apmokėjimas už darbą, o ne už darbo valandas. Komisijos išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo naudos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme, nes gavo atlyginimą už neatliktą darbą, nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų neatlikęs kurių nors iš jam pavestų funkcijų.
Atsižvelgus į pareiškėjo darbo pagrindinėje darbovietėje (Įstaigoje) ir Vilniaus universitete darbo specifiką, į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų neatlikęs Seimo kontrolieriaus ir (ar) Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovo funkcijų ir būtų gavęs iš valstybės už tai darbo užmokestį, teismo nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas pasinaudojo savo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Todėl teismas konstatavo, kad skundžiamo sprendimo 3 punktas naikintinas.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, prašydamas priteisti 726 Eur jo atstovavimo išlaidas, pateikė teismui šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Tačiau šioje byloje pareiškėjui atsisakius dalies skundo reikalavimų ir administracinę bylą dalyje nutraukus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis).
III.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ nustatytą proceso betarpiškumo principą, o sprendimą grindė ne šalių nurodytais faktais (dėl kurių nėra ginčo), bet neegzistuojančiomis aplinkybėmis, kurių buvimo nepatvirtina nė vienas byloje esantis dokumentas. Šioje byloje teismui yra pateikti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kad jis 2015 m. kovo 2–5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., 24 d., gegužės 8 d. ir birželio 11 d. darbo Įstaigoje metu dirbo su studentais Vilniaus universitete. Šios aplinkybės buvo nurodytos ir Komisijos sprendime. Atsakovui yra nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nevertino šios aplinkybės ir dėl jos apskritai nepasisakė, nors ją žodinio bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir pareiškėjo įgaliotas atstovas. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas šių pareiškėjo ir jo atstovo oficialių paaiškinimų, privalėjo nurodyti motyvus, kodėl jų nelaiko įrodymais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Komisija pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė pareiškėjo rašytinius paaiškinimus, kad Seimo kontrolieriui jo veiklą reglamentuojantis įstatymas nenumato reikalavimo gauti leidimą dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo seka priešingai – toks leidimas yra reikalingas ir jis pareiškėjui buvo išduotas Lietuvos Respublikos Seimo, teisės aktų (taikytinų ne valstybės pareigūnams, kuriuo pareiškėjas yra, bet valstybės tarnautojams) nustatyta tvarka. Atsakovas pažymi, kad šios pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nepatvirtina nė vienas byloje esantis įrodymas, tokių duomenų nepateikė nei pats pareiškėjas, nei jo atstovas, ir jais savo reikalavimų teismui negrindė nė viena proceso šalis. Priešingai, negu nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Komisijos sprendime nėra teigiama, kad pareiškėjas turėjo naudos, bet nurodoma, kad pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Komisijos nuomone, Įstatymo nuostatų prasme tarp šių formuluočių esama esminio skirtumo. Įstatymas savo prasme yra prevencinis ir visi jo reikalavimai yra formalaus pobūdžio. Tačiau, Komisijos nuomone, pareiškėjo gauta nauda šiuo atveju akivaizdi – už Komisijos sprendime nurodytą laiką, kai dėstė Vilniaus universitete, gavo atlyginimą ir iš Įstaigos, ir iš universiteto, remiantis užpildytais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas yra valstybės pareigūnas, kurio veiklą reglamentuoja specialus Seimo kontrolierių įstatymas. Jis nėra valstybės tarnautojas, kuriam būtų taikytina skundžiamame teismo sprendime nurodyta tvarka, reglamentuojanti valstybės tarnautojų teisę dirbti kitą darbą. Komisija savo sprendime nekvestionuoja pareiškėjo teisės papildomai dirbti Vilniaus universitete. Ši aplinkybė, t. y. pareigų suderinamumo klausimas, apskritai nebuvo Komisijos vertinimo dalykas. Komisija nevertino ir ar pareiškėjas tinkamai atliko Seimo kontrolieriaus funkcijas. Komisijos vertinimo dalykas buvo pareiškėjo tarnybiniai veiksmai, individualiu teisės aktu (įsakymu) nusistatant darbo Įstaigoje grafiką ir jį sistemingai pažeidinėjant. Iš bylos dokumentų matyti, kad šį įsakymą pareiškėjas priėmė, suvokdamas, jog jo paties nustatytų darbo valandų Įstaigoje objektyviai neįmanoma išdirbti dėl jam Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano nustatyto užimtumo grafiko šioje mokymo įstaigoje. Todėl, kaip nurodė pats pareiškėjas, nustatytų darbo valandų Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje jis ir neišdirbo. Pareiškėjas neginčija, kad už šį faktiškai nedirbtą Įstaigoje darbo laiką jam buvo mokamas visas darbo užmokestis, kaip už dirbtą laiką. Pareiškėjo teiginiai, kad esą jo nustatytas individualus darbo grafikas buvo formalus, neva reikalingas išskirtinai tik buhalteriniams tikslams, neatitinka Darbo kodekso ir kitų darbo laiko režimą bei apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Atsakovo nuomone, konstatuodamas, kad Komisija, siekdama įrodyti, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą, draudžiantį naudotis pareigomis asmeniniais tikslais, privalėjo nustatyti ir realios naudos gavimo faktą, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos šios kategorijos bylose.
Pareiškėjas padavė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė išsamų ir teisingą sprendimą. Komisija, spręsdama dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymui, nerinko ir nevertino įrodymų, kurie būtų pagrindas išvadai, jog pareiškėjas savo valingais veiksmais naudojosi išskirtine padėtimi – būtent dėl to, kad užima atitinkamas pareigas, jomis pasinaudojo ir gavo naudos sau. Atsakovas tik paviršutiniškai, neįsigilindamas į kitas aplinkybes, analizavo darbo grafikus ir priėjo neteisingą išvadą dėl to, kad pareiškėjas neva pažeidė Įstatymo nuostatas. Atsakovas nepateikė duomenų, kad suinteresuotoms institucijoms tinkamai nebuvo atskleistas pareiškėjo būsimo pagal darbo sutartį universitete darbo pobūdis bei šio darbo laiko pradžia ir pabaiga (būsimos darbo valandos). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui, kaip Lietuvos Respublikos Seimo skiriamam valstybės pareigūnui, nėra apskritai nustatyta darbo laiko trukmė. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas kai kuriuos aspektus, susijusius su darbo ir poilsio laiku, savo jurisprudencijoje (2013 m. balandžio 30 d. nutarime) yra pažymėjęs, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės, deramai laikydamosi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų, gali nukrypti nuo šios direktyvos 3–6 straipsnių, kai, atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai, pirmiausia vadovai ar kiti asmenys, galintys savarankiškai priimti sprendimus. Taigi akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, reglamentuojantį Seimo kontrolieriaus, kaip valstybės pareigūno, teisinį statusą bei keldamas jam itin aukštus reikalavimus, tikisi, kad šis valstybės pareigūnas jam pavestą pareigą vykdys viso jo paskyrimo laikotarpiu, o ne konkrečiomis darbo valandomis. Pareiškėjo diskreciją organizuoti savo darbo laiką yra pažymėjusi ir kompetentinga institucija – Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. gegužės 27 d. rašte Nr. SD-1-6611, kuriame nurodyta, kad būdamas Įstaigos vadovu A. N. pats organizuoja ir apskaito savo darbo laiką. Reikalavimas Įstaigos vadovui nusistatyti tikslų darbo laiką, kai paprastai nėra įmanoma iš anksto tiksliai nustatyti jo būtinų funkcijų tam tikrą darbo dieną, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato specifinių nuostatų, kaip turėtų būti tvarkoma Įstaigos vadovo darbo apskaita, kad ji atitiktų Įstaigos vadovo darbo specifiką. Dėl Įstaigos vadovo darbo specifikos, darbo grafikai bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pildomi dėl formalių reikalavimų ir neretai juose užfiksuota informacija neatitinka faktiškai biudžetinės įstaigos vadovo dirbamo darbo laiko. Tiksli darbo laiko apskaita yra neįmanoma dėl darbo specifikos tiek Įstaigoje, tiek Vilniaus universitete. Pažymi, kad Įstaigos vadovas, būdamas atsakingas už visos Įstaigos darbo organizavimą ir Įstaigai numatytų tikslų pasiekimą, atlygį gauna ne už Įstaigos patalpose (darbo vietoje) praleistas valandas, o už darbo funkcijų atlikimą. Todėl Įstaigos vadovo darbas vertinamas pagal Įstaigos veiklos rezultatus, o ne pagal tai, ar vadovas visą oficialių darbo laiką praleido savo darbo vietoje (atsižvelgiant į tai, kad šio laiko tiksliai apskaityti neįmanoma). Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus universitetas, kaip darbdavys, apskaito darbuotojų tiesioginį, kontaktinį darbą su studentais. Jiems išdirbus pedagogo krūvį, laikoma kad įvykdytos ir kitos darbuotojų funkcijos (mokslinė veikla, jos populiarinimas ir t. t.). Jų atlikimo valandos atskirai nėra apskaitomos. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai universitete naudojami tik buhalteriniais tikslais, paskirstant apmokėjimą ir darbą tolygiai per kalendorinį laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Ginčas byloje yra kilęs dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2015 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. KS-47 3 punkto, kuriuo nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovas A. N. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.
Todėl Seimo kontrolieriui, siekiančiam dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose, Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnyje įtvirtinta leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą išdavimo tvarka netaikoma.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės dirbti pedagoginį darbą Vilniaus universitete, skundžiamame sprendime vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsniu bei Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą pagal darbo sutartis nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir atšaukimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741. Kadangi šie teisės aktai nereguliuoja ginčo teisinių santykių, todėl teisėjų kolegija nevertina, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nagrinėjamoje administracinėje byloje, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, įtvirtintas minėtuose teisės aktuose.
Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra bendrojo pobūdžio norma, įpareigojanti nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti. Todėl, kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2146/2008).
Tam, kad būtų konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto įpareigojimo nevykdymas būtina nustatyti, jog kiekvienu konkrečiu atveju, asmuo, kuriam taikomas Įstatymas, pažeisdamas jo veiklą valstybinėje tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų normas, naudojosi pareigomis, siekdamas asmeninės naudos gavimo. Taigi minėto Įstatymo pažeidimo konstatavimui privalu ne tik nustatyti neteisėto naudojimosi pareigomis, turint tikslą gauti asmeninę naudą, faktą, bet ir nustatyti, kokios asmeninės naudos buvo siekiama neteisėtu naudojimusi pareigomis.
Kaip jau buvo minėta, Seimo kontrolierių įstatymo 10 straipsnyje yra įvirtinta Seimo kontrolieriaus galimybė gauti užmokestį už mokslinį bei pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose, t. y. įtvirtinta Seimo kontrolieriaus teisė dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose. Kadangi Seimo kontrolierių įstatyme ir kituose Seimo kontrolierių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra teisės normų, nustatančių šios teisės įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, o Valstybės tarnybos įstatyme numatyta leidimų valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą pagal darbo sutartis išdavimo tvarka Seimo kontrolieriams netaikoma, tai reiškia, kad tam, jog Seimo kontrolierius galėtų dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose, leidimas nėra būtinas. Taip pat, nesant specialių teisės normų, reguliuojančių Seimo kontrolieriaus veiklos ir jo mokslinio bei pedagoginio darbo aukštosiose mokyklose derinimą, Seimo kontrolierius pats sprendžia, kokiu būdu derins Seimo kontrolieriaus veiklą su darbu aukštojoje mokykloje.
Pareiškėjas, derindamas Seimo kontrolieriaus veiklą su darbu Vilniaus universitete, 2015 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 10P-22 nustatė individualų savo darbo Seimo kontrolierių įstaigoje grafiką. Darbo grafiko nustatymas nėra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas neteisėtai naudojosi savo pareigomis asmeninei naudai gauti, nes jis tokia forma išsprendė Seimo kontrolieriaus veiklos ir darbo Vilniaus universitete, kuriame pagal Seimo kontrolierių įstatymo 10 straipsnį jis turi teisę dirbti, derinimo klausimą. Nors ginčijamame atsakovo sprendime nurodyta, jog pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d., birželio 11 d. dalis pareiškėjo darbo Vilniaus Universitete ir Seimo kontrolierių įstaigoje laiko sutampa, tačiau šios aplinkybės yra susijusios su tinkamu Seimo kontrolieriaus veiklos vykdymu ir jos nesuponuoja išvados, jog pareiškėjas neteisėtai naudojosi pareigomis asmeninei naudai gauti, t. y., kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Seimo kontrolierius yra atskaitingas Seimui (Seimo kontrolierių įstatymo 11 straipsnis). Seimo kontrolieriaus įgaliojimai nutrūksta, kai daugiau kaip pusė visų Seimo narių pareiškia nepasitikėjimą juo (Seimo kontrolierių įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Seimo Pirmininkas teikia Seimui skirti ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstaigos vadovo kandidatūras (Seimo statuto 29 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Seimo Žmogaus teisių komitetas svarsto Seimui adresuojamus skundus, atsiliepimus ir pasiūlymus dėl Seimo kontrolierių darbo; prireikus rengia nepasitikėjimo Seimo kontrolieriumi nutarimo projektą ir teikia jį svarstyti Seimui (Seimo statuto 70 straipsnio 4 ir 5 punktai).
Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, vertinti, ar pareiškėjas tinkamai išsprendė Seimo kontrolieriaus veiklos ir darbo Vilniaus universitete derinimo klausimą, ar dėl mokslinio ir pedagoginio darbo aukštojoje mokykloje tinkamai vykdė Seimo kontrolieriaus ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovo funkcijas yra kompetentingas Seimas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2015 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. KS-47 3 punktu nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino minėtą ginčijamo atsakovo sprendimo dalį.
Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pareiškėjas prašo priteisti 363 Eur atstovavimo išlaidų už advokato teisines paslaugas – atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą nagrinėjamoje byloje. Šias pareiškėjo išlaidas patvirtina PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 7159 (III t., b. l. 43) ir 2016 m. birželio 17 d. banko sąskaitos išrašas (III t., b. l. 44).
Kadangi minėta teisinė paslauga (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas) suteikta 2016 m. antrajame ketvirtyje, šiuo atveju pagal Rekomendacijas apskaičiuojant advokato darbo užmokestį taikytinas 2015 m. ketvirtojo ketvirčio darbo užmokestis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2015 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 756,9 Eur. Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduotina priteisti vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių) padauginant iš 1,3 koeficiento. Taigi pagal Rekomendacijas maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo suma nagrinėjamu atveju yra 983,97 Eur. Kaip matyti, pareiškėjo prašoma priteisti už parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą suma, t. y. 363 Eur, neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus priteistino dydžio. Todėl pareiškėjui iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos priteistina 363 Eur atstovavimo išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti pareiškėjui A. N. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.