Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Ernesto Spruogio ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas anoniminio pareiškimo pagrindu 2015-04-29 pradėjo pareiškėjo elgesio atitikties Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų reikalavimams tyrimą. Anoniminiame pranešime buvo nurodyta, kad pareiškėjas savo gimimo dienos vaišių išlaidas prijungė prie 2014-11-26 vykusios konferencijos dalyvių vaišių išlaidų ir taip išvengė finansinių sąnaudų.

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2015-05-27 rašte Nr. SD-1-6611 analizavo pareiškėjo darbo laiką Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje bei Vilniaus universitete ir pateikė sprendimą, tačiau jokių galutinių išvadų nepateikė, nes neturėjo kompetencijos vertinti su Seimo kontrolierių įstaigos vadovo, kaip valstybės pareigūno, darbo teisiniais santykiais susijusių aspektų.

Atsakovas, susipažinęs su VDI pateiktais duomenimis, 2015-06-03 raštu Nr. S-1067-(2.5) pareiškėją informavo, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., turėdamas dirbti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje iki 18 val. arba 18.30 val., nuo 17 val. iki 21 val. skaitė paskaitas Vilniaus universitete, todėl buvo pradėtas tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 nuostatoms, draudžiančioms valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui darbo užmokestį gauti už faktiškai neišdirbtą laiką.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-04-30 nutarime pateiktu Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų išaiškinimu, kuriame nurodyta, kad valstybės narės gali pasirinkti tokias priemones, kuriomis tam tikrų vadovų ar kitų asmenų, galinčių savarankiškai priimti sprendimus, darbo laiko trukmė būtų neribojama, konkretus jų darbo laikas nenustatomas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Skundžiamame sprendime minimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ taikomas nustatant įstaigos darbo laiką, o ne konkretaus darbuotojo ar valstybės tarnautojo.

Skunde nurodoma, jog pareiškėjo vykdomų funkcijų specifika lemia, kad dalį funkcijų jis vykdo fiziškai nebūdamas darbo vietoje arba ne darbo laiku, todėl reikalavimas įstaigos vadovui nusistatyti tikslų darbo laiką, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas savo patvirtintą darbo grafiką vertintina, kaip preliminarų ir formalų, atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenumato specifinių nuostatų, kaip turėtų būti tvarkoma įstaigos vadovo darbo apskaita, kad ji atitiktų Įstaigos vadovo darbo specifiką.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundo reikalavimus patikslino ir prašė panaikinti tik tą Skundžiamo sprendimo dalį, kuria nuspręsta, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovas A. N., savo įsakymu nustatęs individualų darbo šioje įstaigoje grafiką taip, kad 2015 m kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d. ir birželio 11 d. gavo atlyginimą už faktiškai įstaigoje nedirbtą laiką, pasinaudojo savo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Likusioje dalyje skundo reikalavimų atsisakė. Prašė patikslintą skundą tenkinti skunde išdėstytų argumentų pagrindu.

Komisijos nuomone, pareiškėjo veiksmų vertinimas trijų mėnesių laikotarpyje yra pakankamas nustatyti ne atsitiktinio ar vienkartinio pobūdžio veiksmus, bet nuolatinį imperatyvių Įstatymo nuostatų pažeidinėjimą, galimai turintį piktnaudžiavimo tarnybinėmis vienasmenio valstybės institucijos vadovo galiomis požymių. Tuo tarpu pareiškėjo samprotavimus apie įstaigos vadovo darbo specifiškumą, atsižvelgęs į akivaizdžią darbo ir poilsio ritmo disproporciją, atsakovas laiko nemotyvuotais ir neparemtais jokiais konkrečiais faktais. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, jog ir pats pareiškėjas neginčijo, kad valstybės apmokamų darbo valandų sąskaita dirbo Vilniaus Universitete.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai palaikė atsiliepimo į skundą argumentus. Skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Administracinė byla dalyje reikalavimų nutrauktina, likusioje dalyje pareiškėjo skundas tenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnyje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundo reikalavimo dėl Skundžiamo sprendimo 1, 2, 4, 5 ir 6 punktų panaikinimo atsisakė. Vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu administracinė byla šioje dalyje nutrauktina. ABTĮ 102 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Kadangi byla dalyje pradinių pareiškėjo reikalavimų nutrauktina, teismas sprendime nepasisakys dėl Skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su vaišių organizavimu ir apmokėjimu, ir nevertins į bylą pateiktų su tuo susijusių rašytinių įrodymų.

Byloje nagrinėtinas ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2015-07-22 sprendimo Nr. KS-47, dalies (3 p.), kuria konstatuota, jog pareiškėjas gavo atlyginimą už faktiškai nedirbtą laiką, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais veiksmais pažeidė Viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas eina Seimo kontrolierių įstaigos vadovo pareigas.

Įstaigos direktorius A. N. 2014 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 10P-126 nustatė savo darbo laiką Įstaigoje, kuris buvo pakeistas 2015 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 10-P22 ir 2015 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 10P-86.

Pareiškėjas ir Vilniaus universitetas yra sudaręs 2014 m. liepos 14 d. darbo sutartį Nr. 22000942. Pagal Vilniaus universiteto teisės fakulteto dekano 2015 m. gegužės 15 d. raštą Nr. V-64, pareiškėjas 2015 m. sausio–birželio mėn. dirbo Vilniaus universitete.

Komisija 2015 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. KS-47 „Dėl A. N.“ 3 punktu nusprendė, kad Seimo kontrolierių įstaigos vadovas A. N., savo įsakymu nustatęs individualų darbo šioje įstaigoje grafiką taip, kad 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d., birželio 11 d. gavo atlyginimą už faktiškai įstaigoje nedirbtą laiką, pasinaudojo savo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Visų pirma pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo dėl faktų, t.y. šalys neginčija nustatytų aplinkybių, kad pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d., birželio 11 dienomis dalis pareiškėjo darbo Vilniaus Universitete ir Įstaigoje laiko sutampa. Pareiškėjo vertinimu, Komisija yra nekompetentinga nagrinėti su darbo santykiais susijusių aspektų. Vertinant šį pareiškėjo argumentą atkreiptinas dėmesys, kad Skundžiamame sprendime Komisija, be kita ko, nurodė nevertinusi pareiškėjo darbo laiko režimo ir apskaitos atitikties DK reikalavimams.

Be to, pareiškėjas teigia savo veiksmais nepažeidęs Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Įstatymo, kurio paskirtis ir uždaviniai yra suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelia atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje, 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti. Savo sprendimą pripažinti pareiškėją pažeidusiu šią įstatyminę nuostatą Komisija iš esmės pagrindė išvada, jog pareiškėjas atlyginimą iš Įstaigos gavo už Vilniaus Universitete dirbtą laiką ir tai nulėmė pareiškėjo, esančio Įstaigos vadovu ir patvirtinusio individualų darbo grafiką taip, kad jo paties darbas sutampa su jo kito darbo Vilniaus Universitete grafiku, veiksmai.

Valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 16¹ straipsnyje. VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį priėmęs asmuo gali šį sprendimą atšaukti, jeigu atsiranda šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių toks leidimas negalėjo būti išduotas. Tokie sprendimai priimami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį pateikimo ir nagrinėjimo, sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą pagal sutartį priėmimo, informacijos, kad turinčiam leidimą dirbti valstybės tarnautojui dirbant atsiranda Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių toks leidimas negalėjo būti išduotos, nagrinėjimo ir priimtų sprendimų dėl leidimo dirbti atšaukimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą pagal darbo sutartis nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir atšaukimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-07-24 nutarimu Nr. 741 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas prašymą jį į pareigas priimančiam asmeniui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai pateikia, kai jis ketina pagal darbo sutartį įsidarbinti įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nesvarbu, kokia jos nuosavybės ir teisinė forma, rūšis ir veikos pobūdis, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį. Taisyklių 4 punkte įtvirtinta, kad prašyme turi būti nurodyta įmonė, kurioje valstybės tarnautojas dirba ar ketina įsidarbinti pagal darbo sutartį, jos teisinė forma, rūšis, veiklos pobūdis, tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas, kurį valstybės tarnautojas dirba ar ketina dirbti ir pareigos, kurias jis eina ar ketina eiti. Prie prašymo pridedama įmonės, kurioje valstybės tarnautojas dirba ar ketina įsidarbinti pagal darbo sutartį, vadovo ar jo įgalioto asmens išduota pažyma apie funkcijas, kurias valstybės tarnautojas atlieka ar atliktų joje įsidarbinęs, darbo laiko pradžią ir pabaigą (Taisyklių 5 p.). Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sudaro nuolatinę komisiją, kuri nagrinėja prašymus ir informaciją (toliau – ir Nuolatinė komisija). Nuolatinė komisija, nagrinėdama prašymą arba informaciją, analizuoja pateiktus dokumentus, paaiškinimus, prašymą pateikusio arba leidimą dirbti turinčio valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, valstybės tarnautojo privačių interesų deklaracijoje pateiktus duomenis. Nuolatinė komisija gali kviesti asmenis, turinčius informacijos arba galinčius pateikti paaiškinimus, padėsiančius įvertinti, ar valstybės tarnautojui dirbant kitą darbą pagal darbo sutartį atsiranda (ar atsiras) VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, tame tarpe aplinkybės, susijusios su viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje tikimybe, prielaidomis valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, kliudymu asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (Taisyklių 12 p.). Taisyklių 13 punktas įgalina Nuolatinę komisiją išnagrinėti, ar valstybės tarnautojui dirbant kitą darbą pagal darbo sutartį neatsiras VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, arba ar turinčiam leidimą dirbti valstybės tarnautojui dirbant neatsiranda VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių toks leidimas negalėjo būti išduotas, ir teikia rekomendacinio pobūdžio motyvuotą pasiūlymą valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui: išduoti leidimą; neišduoti leidimo dirbti; atšaukti sprendimą dėl leidimo dirbti arba palikti galioti leidimą dirbti. Be kita ko, Nuolatinė komisija turi teisę kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją su prašymu pateikti rekomendaciją, jeigu Nuolatinei komisijai iškyla pagrįstų abejonių, ar darbas, kurį valstybės tarnautojas ketina dirbti arba dirba pagal darbo sutartį, nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, ar kitų VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių leidimas dirbti negalėjo ar negali būti išduotas, nėra (Taisyklių 13 p.). Gavęs Nuolatinės komisijos pasiūlymą, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo per 4 darbo dienas priima atitinkamus teisės aktu įformintą motyvuotą sprendimą: išduoti leidimą dirbti; neišduoti leidimo dirbti; atšaukti sprendimą dėl leidimo dirbti arba palikti galioti leidimą dirbti (Taisyklių 16 p.).

Paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl galimybės valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą, išanalizuojamos tiek jo, kaip valstybės tarnautojo, atliekamos funkcijos, tiek planuojamas kito darbo pobūdis, tokiu būdu vertinant, ar nėra VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, ribojančių valstybės tarnautojo teisę dirbti kitą darbą. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste verta pažymėti, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui jį į pareigas priimantis asmuo (šiuo atveju Lietuvos Respublikos Seimas) išdavė leidimą dirbti pedagoginį darbą Vilniaus Universitete. Atsižvelgiant į Taisyklių 5 punkto reikalavimus, galima spręsti, nes priešingų duomenų Komisija nepateikė, kad leidimą išdavusiam asmeniui tinkamai buvo atskleista būsimo pagal darbo sutartį darbo pobūdis bei šio darbo laiko pradžia ir pabaiga (būsimos darbo valandos). Akivaizdu, kad nei Nuolatinei komisijai, nei Lietuvos Respublikos Seimui nekilo abejonių dėl tokios situacijos (galimo darbo valandų pagrindinėje darbovietėje ir kitame (ne valstybės tarnyboje) darbe persidengimo) atitikties VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjas turėjo pagrindą situaciją, kai jam išduotas leidimas, kuris nėra sąlygotas jokių papildomų sąlygų (Komisija to nėra nustačiusi, tokie duomenys nepateikti į nagrinėjamą administracinę bylą), vertinti kaip neprieštaraujančią VTĮ 16¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Aiškumo reikalavimas, t.y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

Komisija, konstatuodama, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, rėmėsi faktine aplinkybe, kad 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d. ir birželio 11 dienomis pareiškėjo darbo valandos Seimo kontrolierių įstaigoje ir Vilniaus Universitete persidengė. Šias faktines aplinkybes patvirtina ir nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga. Iš Seimo kontrolieriaus 2015-02-09 įsakymo Nr. 10P-22 (b.l. 80) ir doc. Dr. A. N. 2014-2015 m. pavasario semestro paskaitų, konsultacijų ir egzaminų tvarkaraščio (b.l. 81) nustatyta, kad skundžiamame sprendime nurodytomis dienomis pareiškėjo darbo valandos Įstaigoje ir Vilniaus Universitete persidengia nuo 1 val. per darbo dieną (2015-03-04, 2015-03-25) iki 3 val. 15 min. per darbo dieną (2015-06-11). Šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas. Komisija pareiškėjo atžvilgiu taikydama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, kurių taikymui privalu nustatyti pareiškėjo gautą naudą, nurodė, kad nustatytos faktinės aplinkybės leido Komisijai spręsti, jog pareiškėjas šiuo atveju valstybės apmokamų darbo valandų sąskaita dirbo Vilniaus universitete, t.y. gavo darbo užmokestį už neatliktą darbą Seimo kontrolieriaus įstaigoje. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad iš skundžiamo Komisijos sprendimo negalima nustatyti, ar Komisija tyrė ir kokiais objektyviais duomenimis grindžia išvadą, kad nurodytomis dienomis pareiškėjas nedirbo būtent darbo Seimo kontrolieriaus įstaigoje, o ne Vilniaus universitete. Nors į bylą pateiktuose darbo apskaitos žiniaraščiuose pažymėta, kad pareiškėjas Seimo kontrolieriaus įstaigoje dirbo po 7-9 darbo valandas (b. l. 137-139), o Vilniaus Universitete po 6 darbo valandas, tačiau atsižvelgiant į teisės fakulteto dekano prof. Dr. T. D. 2015-05-15 tarnybiniame rašte Nr. V-64 (b.l. 113) apibūdintą pareiškėjo darbo Vilniaus Universitete specifiką, kad pareiškėjo darbo valandos nėra apskaitomos, o darbo laiko apskaitos žiniaraščiai naudojami tik buhalteriniais tikslais, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėjas nebūtų išdirbęs darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtų darbo valandų. Juolab iš surinktų objektyvių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurioje darbovietėje pareiškėjas neišdirbo jam priklausančių darbo valandų. Šis faktinių aplinkybių trūkumas neleidžia spręsti, kad yra individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšys, t.y. jame nurodytos faktinės aplinkybės negali lemti sprendime nurodytos teisės normos (Įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.) taikymo. Visiškai nepagrįsta laikytina Komisijos išvada, kad pareiškėjas gavo atlyginimą už neatliktą darbą. Pagal darbo teisės teoriją darbo užmokestis – tai toks atlyginimas, kurį darbdavys moka darbuotojui, atliekančiam darbo funkcijas. Taigi darbo užmokestis yra apmokėjimas už darbą, o ne už darbo valandas. Komisijos išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo naudos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme, nes gavo atlyginimą už neatliktą darbą nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis.

Pareiškėjo funkcijos Įstaigoje yra apibrėžtos Seimo kontrolierių įstatyme (toliau – SKĮ). Pažymėtina, kad pareiškėjas yra ne tik Seimo kontrolierių įstaigos vadovas, bet ir seimo kontrolierius, kuriam SKĮ pavesta ginti žmogaus teises ir laisves, tirti pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo bei siekti gerinti viešąjį administravimą (SKĮ 5 str.). SKĮ 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo kontrolierių įstaigos vadovas be tiesioginių kontrolieriaus pareigų, atlieka ir šias funkcijas: atstovauja Seimo kontrolierių įstaigai kaip juridiniam asmeniui ir organizuoja jos darbą; tvirtina Seimo kontrolierių įstaigos struktūrą, nustato Seimo kontrolierių įstaigos struktūrinių padalinių ir įstaigos darbuotojų funkcijas ir tvirtina Seimo kontrolierių įstaigos reglamentą; įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir iš jų atleidžia Seimo kontrolierių įstaigos valstybės tarnautojus ir kitus darbuotojus; nustato konkrečius darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atlyginimų koeficientus; suteikia Seimo kontrolieriui, Seimo kontrolierių įstaigos valstybės tarnautojams ir kitiems darbuotojams atostogas, siunčia juos į komandiruotes, stažuotes; priima sprendimus dėl Seimo kontrolierių įstaigos valstybės tarnautojų ir kitų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo; skiria Seimo kontrolierių įstaigos valstybės tarnautojams ir kitiems darbuotojams tarnybines (drausmines) nuobaudas; organizuoja Seimo kontrolierių metinės veiklos ataskaitos parengimą ir pateikimą Seimui. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų neatlikęs kurių nors iš jam pavestų funkcijų, todėl išvada, kad jis gavo darbo užmokestį už neatliktą darbą, yra nepagrįsta.

Apibendrinant pažymėtina, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pareiškėjo darbo pagrindinėje darbovietėje (Įstaigoje) ir Vilniaus Universitete darbo specifiką, į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų neatlikęs seimo kontrolieriaus ir (ar) Seimo kontrolierių įstaigos vadovo funkcijų ir būtų gavęs iš valstybės už tai darbo užmokestį, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas pasinaudojo savo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Seimo kontrolierių įstatymo 5 ir 28 straipsniais, Taisyklių 2, 4, 5, 12, 13 ir 16 punktais bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo skundas tenkintinas ir skundžiamo sprendimo 3 punktas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštaraujantis anksčiau paminėtiems aukštesnės galios teisės aktams. (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, prašydamas priteisti 726 Eur atstovavimo išlaidas, pateikė teismui šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus: su advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ advokatu V. M. 2015-08-10 sudarytą atstovavimo sutartį; advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ 2015-09-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 5582, išrašytą 484 Eur sumai, 2016-03-10 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6590, išrašytą 242 Eur sumai, bei šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius banko išrašus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas realiai patyrė prašomas priteisti 726 Eur atstovavimo išlaidas.

Pagal pareiškėjo pateiktas jam suteiktų teisinių paslaugų ataskaitas, pareiškėjui buvo suteiktos skundo teismui, strategijos aptarimo, parengimo atstovauti ir atstovavimo 2016-03-15 teismo posėdyje paslaugos, viso 7 val.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Teisinių paslaugų teikimo metu galiojusios redakcijos Rekomendacijų 7 punktas numatė, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimaliam advokato darbo užmokesčiui už skundo teismui parengimą yra taikomas 2,5 koeficientas; už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, kitų teisinių paslaugų, nenurodytų Rekomendacijų 8.1–8.19 punktuose, teikimo valandą taikomas 0,1 koeficientas.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėjas į teismą šioje administracinėje byloje kreipėsi 2015-08-26, todėl darytina išvada, kad skundo parengimo paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos 2015 m. III ketvirtį. Advokatas V. M. pareiškėją atstovavo 2016-03-15 teismo posėdyje, todėl laikytina, kad atstovavimo teisme paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos 2016 m. I ketvirtį. Atsižvelgiant į pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų laikotarpius ir Rekomendacijų 7 punkto nuostatas, sprendžiant dėl maksimalaus pareiškėjui priteistino išlaidų už teisines paslaugas dydžio, teismas atsižvelgia į 2015 I ir III ketvirčiais buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2015 m. I ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 700 Eur (http://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?articleId=4181933), 2015 m. III ketvirtį – 735 Eur (https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?articleId=3958557). Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad maksimalus priteistinas advokato darbo užmokestis už skundo parengimą 2015-08-26 dienai yra 1 750 Eur (700x2,5=1 750), už atstovavimo teismo posėdyje ir kitų su jomis susijusių paslaugų valandą – 73,50 Eur (735x0,1=73,50).

Įvertinus pareiškėjui suteiktų teisnių paslaugų pobūdį ir laiką, matyti, kad pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalių Rekomendacijose nurodytų dydžių. Kita vertus, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, jog teismui patenkinus tik dalį pareiškėjo reikalavimų, proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS146-113/2012, A756-342/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui atsisakius dalies reikalavimų, administracinė byla dalyje pareiškėjo reikalavimų buvo nutraukta, todėl esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, pagrįstomis laikytinos ir pareiškėjui priteistinos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 44 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

administracinę bylą dalyje dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2015 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. KS-47 1, 2, 4, 5 ir 6 punktų nutraukti.

Likusioje dalyje pareiškėjo A. N. skundą tenkinti.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2015 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. KS-47 3 punktą, kuriuo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovas A. N., savo įsakymu nustatęs individualų darbo šioje įstaigoje grafiką taip, kad 2015 m. kovo 2 d., 4 d., 5 d., 25 d., 27 d., balandžio 10 d., gegužės 8 d., birželio 11 d. gavo atlyginimą už faktiškai įstaigoje nedirbtą laiką, pasinaudojo savo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tokiais savo veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Priteisti A. N. iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.