Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alfredo Vilbiko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Viktoro Roščenkovo apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. buvo išteisintas dėl nusikalstamų veikų padarymo, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis D. K. prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą.Atsiliepime nurodoma, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kad D. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių, numatytos BK 223 straipsnio l dalyje, nes dėl padarytos buhalterinės apskaitos klaidos, galima pilnai nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės - finansinės veiklos rezultatą, prisiimtus įsipareigojimus ir turtą, BPK normų nepažeidė. Teigiama, jog faktinė aplinkybė, kad prokuroras po teismo buhalterinės ekspertizės atlikimo, pakeitė kaltinimą iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir neprašė D. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio l dalyje, nereiškia, kad teismas negalėjo priimti išteisinamojo nuosprendžio dėl tos veikos, dėl kurios padarymo byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teisme. Nurodoma, kad BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylų nagrinėjimas teisme vyksta laikantis rungtyniškumo principo. Pažymima, jog valstybinio kaltintojo pozicija (šiuo atveju atsisakymas kaltinimo ar jo pakeitimas) nesaisto bylą nagrinėjančio teismo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą vykdo tik teismas. Nurodoma, kad teisingumo vykdymas baudžiamojoje byloje reiškia, kad tik teismas, išnagrinėjęs ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, gali priimti galutinį sprendimą procese, tik teismas gali asmenį pripažinti kaltu ar jį išteisinti, todėl net ir tuo atveju, kai prokuroras atsisako kaltinimo, teismas turi bylą užbaigti nuosprendžiu ir pasisakyti dėl visų kaltinimų, kuriais asmuo buvo atiduotas į teismą. Išteisintasis nurodo, jog BPK 303 straipsnis numato, jog priimamas nuosprendis gali būti arba apkaltinamasis arba išteisinamasis, o byla gali būti nutraukta tik atleidus kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taigi šiuo atveju teismas išteisindamas D. K. pagal BK 223 straipsnio l dalį jokio baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė.Nurodoma, kad pirmos instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 208 straipsnį skolininko nesąžiningumas, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai nusprendė, kad D. K. nepadarė nusikalstamos veikos numatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje. Pažymima, kad apylinkės teismas vertindamas nagrinėjamos bylos įrodymus laikėsi nekaltumo prezumpcijos reikalavimo.Teigiama, kad valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias asmenų taip pat ir kreditorių teisėtų interesų (tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio) apsaugą. Nurodoma, kad viena iš tokių priemonių, tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio priemonių) asmenims, padariusiems turtinę žalą kreditoriams įtvirtinimas. Priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, savo nesąžiningu elgesiu padariusiu žalą kreditoriams, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Pažymiam, kad tiek įstatymų leidėjas teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią asmens veiką laikyti ir pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę, kai tie patys tikslai būti pasiekti taikant civilinę atsakomybę, todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, teismas turi įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Nurodoma, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principą, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014). D. K. pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir laikė, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo už galimą teisės pažeidimą taikyti pačią griežčiausią kriminalinę bausmę, nes tai neatitiktų Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymima, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas), taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi būti laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, bet ir būti pavojinga. Pažymima, kad traukiant baudžiamojon atsakomybė, teismo turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (pvz., administraciniu nusižengimu ar civiliniu deliktu).Teigiama, kad BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui, esant nemokiam ir pan., yra galimai padaroma turtinė žala kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys ir tikslas. Nurodoma, kad sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertinta objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Pažymima, kad objektyviąja prasme BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškia tuo, kad yra iššvaistomas įmonės turtas, lėšos, turtas parduodamas nepalyginamai pigiai, jis yra paslėptas, kad jis neatitektų kreditoriams, kai įmonė yra nemoki, o kvalifikuojant kaltinimo veiką pagal šio straipsnio 2 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, ar minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje - sunkioje ekonominėje - padėtyje ar yra nemokūs, kai jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Teigiama. kad sprendžiant, kokius veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai asmens buvo piktavališki ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams ar priešingai - siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti (ar nepabloginti) kreditorių ir (ar) bendrovės interesų ir pan.; asmens atlikti veiksmai, turi būti susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus dažniausiai, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208 straipsnio 2 dalies prasme.Pažymima, kad šiuo konkrečiu atveju joks akcininkų sprendimas 2010 metais išmokėti dividendus nebuvo priimtas, o D. K. 2010 m. gruodžio 27 d. išmokėta - 160 023,00 Lt suma yra skolos išmokėjimas už 2005-2007 metus, kai buvo nuspręsta išmokėti dividendus. Nurodoma, jog duomenų, kad įmonė tuo laikotarpiu, kai buvo paskirti dividendai būtų nemoki nėra. Pažymima, kad UAB (duomenys neskelbtini) D. K. buvo skolinga - 160 023,00 Lt, skola buvo apskaityta įmonės buhalterinėje apskaitoje - sąskaitoje Nr. 48 „Kitos išmokos dirbantiesiems“, o pagal Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 2 dalį visuotinio akcininku sprendimu paskirti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams, akcininkas turi teisę dividendą išsireikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius.Nurodoma, kad dividendų išmokėjimas 2010 metais už 2006 - 2007 metus, tokio veiksmo atlikimas savaime nelaikytinas pavojingu, kad už jo atlikimą būtų taikoma griežčiausia baudžiamojo poveikio priemonė - kriminalinė bausmė. Pažymima, kad jeigu ir buvo padarytas Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio pažeidimas, tai pagal savo pobūdį toks pažeidimas yra kylantis iš civilinių teisių santykių ir yra civilinės žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas pagal civilinės teisės normas. Nurodoma, kad akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas specialus akcininko gautų dividendų susigrąžinimo pagrindas, kur nurodoma, kad akcininkas privalo grąžinti gautą dividendą bendrovei, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintas imperatyvias normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. Pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš civilinių bylų yra nurodęs, kad Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklė dėl juridinio asmens dalyvio subsidiariosios atsakomybės inter ali taikytina tik tais atvejais, kai, esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai susiję (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 576/2009). Nurodoma, kad dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles, akcinių bendrovių 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos nemokumo sampratos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje yra pasakęs, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiarini (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Ši taisyklė inter alia taikytina ir tais atvejais, kai akcinė bendrovė visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu priimamas sprendimas išmokėti dividendus ir šie išmokami pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šioje normoje įtvirtinta nemokumo samprata neturi būti aiškinama analogiškai Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai įmonės nemokumo sampratai, nes jos tikslai yra kitokie, nei bankrotą reglamentuojančių teisės normų. Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte vartojama sąvoka turi būti aiškinama teikiant prioritetą bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą ir bendrovės prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą). Dėl šios priežasties negali būti pateisinama situacija, kai, esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kitiems kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai priima sprendimą išsimokėti ir išmoka dividendus, paneigdami prioritetines kreditorių teises. Apžvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad bendrovės nemokumas akcininkų bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme yra tokia bendrovės būklė, kai ji negali vykdyti piniginių prievolių kurių vykdymo terminai yra suėję. Nepaisant to, kokia yra bendrovės finansinėje atskaitomybėje formaliai deklaruojama įmonės finansinė būklė, vien faktas, kad, priimant sprendimą išmokėti dividendus, bendrovė turėjo piniginių prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suponuoja prielaidą, kad bendrovė buvo nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „P. g.“ v.L.G., bylos Nr. 3K-3-576/2009).Atsiliepime pažymima, kad šiuo konkrečiu atveju byloje nėra nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) nors vienam kreditoriui būtų turėjusi skolą, kurios įvykdymo terminas 2010 m. gruodžio 27 d. būtų suėjęs, ar kad išmokėta pinigų suma turėjo būti sumokėta konkrečiam kreditoriui, kuriam buvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas, ir dėl to kreditoriui yra padaryta žala. Nurodoma, kad koks konkrečiam kreditoriui yra padarytas žalos dydis taip pat nėra nustatyta, o žala yra viena iš esminių sąlygų, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 208 straipsnio 2 dalį. Būtent žalos dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį skolininko nesąžiningumas kaip nusikaltimas (BK 208 straipsnio 2 dalis) atribojamas nuo civilinio delikto. Vien to, kad įmonė pagal koeficientus galėjo būti nemoki nepakanka, turi būti nustatyti pradelsti įsipareigojimai, jų dydis, nes kaip ir savo sprendime nurodė teisingai teismas, įmonė dar tris metus veikė. Teigia, jeigu asmuo padaro žalą tai ją padaro tuo metu, kai atlieka neteisėtą veiksmą, žala negali būti padaryta kitam asmeniui, kuris tik atsiras po 2-3 metų. Nurodoma, jog iš teismo ekspertizės akto matyti - bendrovė ir išmokėjusi D. K. pinigus dėl to netapo realiai nemokia, nes po išsimokėjimo UAB (duomenys neskelbtini) kasoje turėjo - 165 285,21 Lt (lapas 28), o banko sąskaitoje - 1 289 721,62 LT, 2010 m. gruodžio 31 d. iš savo debitorių nebuvo atgavusi 2 169 982 Lt skolų, įmonė turėjo neįvykdytų rangos sutarčių už 45 913 769,00 Lt ir būtų gavusi - 2 936 130,00 Lt pajamų, kurios būtų padidinusios bendrovės galimybę atsiskaityti su kreditoriais 2010-2012 metais. Pažymima, jog akivaizdu, kad jeigu įmonė būtų turėjusi kokią tai pradelstą skolą tai ją turėjo galimybę ir sumokėti. Pažymima, kad Skolininko nesąžiningumo pavojingumui, kartu ir šios veikos kaip nusikaltimo atribojimui nuo civilinio delikto itin didelę reikšmę turi subjektyvieji jos požymiai. Nurodoma, kad BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis - padaromas arba tiesiogine, arba netiesiogine tyčia, taigi asmuo, išsimokėjęs lėšas, turi suvokti, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas, kad ji yra nemoki, kad įmonės skolos yra pradelstos, kad išsimokėti pinigai turėjo būti panaudoti tam tikrai skolai apmokėti, ir kad nėra ir nebus galimybės patenkinti kreditorių reikalavimų, taip pat turi suvokti, kad tokiais savo veiksmais padarys turtinę žalą kreditoriams, ir jis nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia).Teigiama, kad statybos rangos sutartys tapo nuostolingomis, ne dėl UAB (duomenys neskelbtini) kaltės, bet dėl valstybės priimtų sprendimų, kuriais buvo nuspręsta sumažinti finansavimą už atliekamus statybos rangos darbus. Nurodoma, kad teismo ekspertė savo ekspertizės aktą gana detaliai išanalizavo UAB (duomenys neskelbtini) sudarytus sandorius ir nenustatė, kad įmonės skolos atsirado dėl blogo ūkininkavimo ir neūkiško vadovavimo įmonei, tai buvo natūralus procesas. Pažymima ir tai, kad teismo ekspertė nenustatė, kad šiuo D. K. veiksmu yra padaryta konkreti žala kreditoriams, ji tik nurodė, kad dėl to tik tai sumažėjo galimybė atsiskaityti su kreditoriais, ko D. K. negalėjo numatyti, kad po 3 metų bendrovei bus iškelta bankroto byla, ir kad pajamos iš statybos rangos sutarčių nebus tokios, kokios buvo numatytos pagal sutartis.Pažymima, kad 2012 metais įmonei susidūrus su mokumo problemomis, D. K. pats įmonei suteikė neprocentines paskolas sumoje - 90 000,00 Lt, paskolos sutartys ir mokėjimo dokumentai yra pateikti į bylą. Nurodo, kad suteiktos paskolos D. K. iškėlus bankroto bylą nėra visiškai grąžintos. Pažymima ir tai, kad teismo ekspertė apklausos metu pasakė, kad UAB (duomenys neskelbtini) nemokumas buvo nefaktinis, kai įmonė negali apmokėti pradelstų skolų, bet teorinis, kuris galėtų įvykti, jeigu visi kreditoriai vienu metu pateiktų reikalavimą grąžinti savo skolas, tai tik tokiu atveju įmonė negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Pažymima, kad D. K., kaip įmonės vadovas, įmonės nemokumą suprato taip kaip jis yra apibrėžtas Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnyje, kad įmonė yra laikoma nemokia, kai jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę jos balansą įrašyto turto vertės. Nurodoma, kad 2010 metų gamybiniai-finansiniai rezultatai akivaizdžiai įrodė teigiamą subalansuotą įmonės padėtį ir veiklos kaštai buvo padengti sąnaudomis ir iš veiklos gautos 0,5 mln. litų pelnas, taigi nebuvo jokių požymių, kad bendrovė yra nemoki. Atkreipiamas teismo dėmesys ir į tai, kad įmonei iškėlus bankroto bylą Bankroto įstatymo 10 straipsnis įpareigoja bankroto administratorių patikrinti visus įmonės sudarytus sandorius, pažeidžiančius kreditorių interesus už 3 metų laikotarpį ir pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo, tačiau nei bankroto administratorius, nei kreditoriai, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija, pagal kurios pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepareiškė jokio reikalavimo dėl 2010 m. gruodžio 27 d. išsimokėtų pinigų grąžinimo, o tai reiškia, kad bankrutavusios įmonės kreditoriai nelaikė, kad šia išsimokėta suma jiems buvo padaryta kokia tai žala.

Apygardos teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. Roščenkovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 255 straipsnio 1 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies taikymo

Apeliaciniu skundu prokuroras teigia, kad apylinkės teismas išteisindamas D. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išėjo už kaltinimo ribų, nes prokuroras bylos nagrinėjimo metu atsisakė kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, todėl teismas nuosprendyje neturėjo pasisakyti dėl BK 223 straipsnio. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais prokuroro argumentais. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra vykdomas ikiteisminio tyrimo etape. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, būtinybė apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti asmens, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese.Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BPK 255 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis; šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės; teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams; išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.Iš paminėtų BPK normų analizės matyti, kad bylos nagrinėjimo ribos yra apibrėžiamos kaltinamuoju aktu ir teismo nutartimi perduoti baudžiamąjį bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina ir tai, kad teismas nėra saistomas prokuroro, nukentėjusiojo ar privataus kaltintojo prašymo dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis. Minėta, kad teisingumą vykdo tik teismas, ir tik teismas išnagrinėjęs ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybės gali nuspręsti dėl asmens kaltumo ar nekaltumo. Atkreiptinas prokuroro dėmesys, jog BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju prokuroras bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė prašymą kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, atsisakant kaltinimo dalies pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (6 t., b. l. 124). Pažymėtina, kad BPK nėra numatyta galimybės teismui, esant situacijai, kai prokuroras bylos teisminio nagrinėjimo metu atsisako dalies kaltinimų, nepasisakyti ir nepriimti jokio sprendimo dėl kaltinimo, kurio prokuroras nebepalaiko. Taigi, pirmosios instancijos teismas išteisindamas D. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pagrįstai vadovavosi BPK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išteisindamas D. K. dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Dėl D. K. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 2 dalį

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įrodinėjimo procesas byloje negali būti begalinis, byloje turi būti surenkama tiek įrodymų, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms daryti.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingą išvadą, kad D. K. nepadarė veikos, turinčios BK 208 straipsnio 2 dalyje, numatytų nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Su tokiu sprendimu aiškiai nesutinka apeliacinį skundą pateikęs prokuroras, prašydamas D. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 208 straipsnio 2 dalį. Kolegija patikrino skundžiamą nuosprendį teisėtumo bei pagrįstumo aspektais (įrodymų vertinimas, pakankamumas, liečiamumas ir kt.) ir nepritaria apeliaciniame skunde suformuluotoms išvadoms dėl nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių D. K. veikoje.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų kaltinamojo, liudytojų, specialistės, ekspertės parodymus, kitus rašytinius įrodymus, visete su kitais įrodymais detaliai atskleidė ir išanalizavo atliktas specialistės ir ekspertės tyrimo išvadas ir priėmė atitinkamą sprendimą. Pažymėtina, kad tik teismas sprendžia, laikyti ar ne byloje esančius duomenis įrodymais ir tik teismas, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertina įrodymus (BPK 20 straipsnis). Priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė tuos įrodymus ir motyvus, kuriais grindė savo išvadas. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė prokurorą netenkinantį sprendimą, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus.BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas asmens veikoje, todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstant asmenį kaltu padarius atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina konstatuoti tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.Nagrinėjamoje byloje D. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 208 straipsnio 2 dalyje. BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai skolininkas vieną iš paminėtų veiksmų padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gręsiant bankrotui ir dėl to padaroma turtinė žala kreditoriams, t. y. kai turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL sumą. Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. spalio 17 d., D. K. buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius (1 t., b. l. 179-182) ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 37 straipsnį atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Vis dėl to norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti kitus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.Iš D. K. suformuluoto kaltinimo matyti, kad jis buvo kaltinamas, kaip būdamas vieninteliu UAB (duomenys neskelbtini) akcininku ir pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio nuostatas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, dėl sunkios ekonominės būklės ir nemokumo nuo 2010 m. rugsėjo 30 d., akivaizdžiai gręsiant bankrotui, nes UAB (duomenys neskelbtini) veiklos efektas nepadengė jos sąnaudų, įsipareigojimai viršijo pusę jos turto, pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, 2010 m. gruodžio 27 d. išsimokėjo 160 023, 00 Lt (46 345,86 Eur) dividendų, taip iššvaistė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė kreditoriams 46 345,86 Eur žalos.Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra pateiktas įmonės nemokumo, sunkios ekonominės padėties, akivaizdaus gręsiančio bankroto požymių turinys, tačiau šių BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių turinys gali būti atskleistas pasitelkiant kitus įstatymus, šiuo atveju tai yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės nemokumu pripažįstama tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad bankroto grėsmė suprantama kaip didelė tikimybė, kad dėl įmonės nemokumo ar sunkios padėties bus pradėtos bankroto procedūros. ĮBĮ 4 straipsnyje yra nurodoma, kada galima spręsti, jog įmonei gresia bankrotas, t. y., kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų arba įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, arba įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, arba įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. Iš paminėtų normų analizės galima daryti išvadą, kad įmonės sunki ekonominė padėtis gali būti paaiškinta kaip padėtis, kai įmonė dar nepraranda mokumo, tačiau ekonominiai jos veiklos rodikliai rodo, kad bankrotas neišvengiamas arba labai tikėtinas.Iš 2016 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto Nr. 11-1147(15), 11-1772(16) išvadų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2010 m. gruodžio 31 d. pradelstų kreditorinių įsiskolinimų apskaita nepateikta (jų apskaita yra neprivaloma), ekspertas UAB (duomenys neskelbtini) 2010 m. gruodžio 31 d. pradelstų įsipareigojimų neturi galimybės apskaičiuoti, nes ne visose PVM sąskaitose – faktūrose ir sutartyse nurodyti apmokėjimo terminai, nepateikti tarpusavio užskaitymo aktai, galimai nepateiktos visos taikos sutartys ir apmokėjimo terminų pratęsimo susitarimai, tačiau ekspertas išdavoje taip pat nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. gruodžio 31 d. finansinė būklė buvo nepatenkinama ir remiantis apskaičiuotų mokumo koeficientų duomenimis padarė išvadą, kad bendrovė šioms datoms buvo nemoki ir negalėjo patenkinti visus kreditorinius reikalavimus (6 t., b. l. 56-83). Apygardos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad ekspertė rėmėsi atitinkamais mokumo koeficientais, tačiau nevertino realių UAB (duomenys neskelbtini) pradelstų kreditorinių įsiskolinimų, kurių apskaita neprivaloma, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad UAB (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai D. K. išsimokėjo dividendus buvo nemoki. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pakeistame kaltinime yra nurodoma, kad UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojimai viršijo pusę jos turto vertės, tačiau toks kaltinimas neatitinka nemokumo turinio, kaip jis suprantamas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes minėta, jog nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Apygardos teismas pažymi, kad nors pagal 2016 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto Nr. 11-1147(15), 11-1772(16) padarytas išvadas matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) ekonominė būklė 2010 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. gruodžio 31 d. buvo nepatenkinama (6 t., b. l. 56-83), tačiau norint asmenį patraukti atsakomybėn pagal BK 208 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti, kad įmonei inkriminuojamu veikos padarymo laikotarpiu buvo iškilusi akivaizdi bankroto grėsmė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad byloje surinkti duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) buvo kilusi akivaizdi bankroto grėsmė, nes įmonė dar daugiau nei dvejus metus iki bankroto bylos iškėlimo vykdė ūkinę komercinę veiklą, be to, 2012 m. balandžio 19 d. tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir kredito unijos (duomenys neskelbtini) buvo sudaryti 230 000, 00 Lt paskolos sutartis, kas taip pat neleidžia teigti, jog įmonės ekonominiai rodikliai buvo nepatenkinami (5 t., b. l. 40-162). Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) atitiktų nors vieną sąlygą numatytą ĮBĮ 4 straipsnyje, iš kurios (arba kurių) būtų galima spręsti apie akivaizdžią bankroto grėsmę UAB (duomenys neskelbtini), todėl nesant objektyviųjų BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, apylinkės teismas pagrįstai D. K. išteisino. Be to, pritartina A. K. atsiliepime nurodytiems argumentams, kad dalis asmenų UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriais tapo jau po 2010 m. gruodžio 27 d., t. y. kai D. K. išsimokėjo sau dividendus, todėl visiškai nelogiškas kaltinimas, kad dėl asmens veiksmų nukentėjo kreditoriai, kurie veikos darymo metu, dar net nebuvo UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriais, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad D. K. siekė, kad ir kiti konkretūs būsimi kreditoriai patirtų žalos ateityje dėl dividendų išsimokėjimo.Iš D. K. pakeisto kaltinimo matyti, kad jam buvo inkriminuota viena iš BK 208 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų, t. y. turto iššvaistymas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. K. 2010 m. gruodžio 27 d. sau išsimokėjo 160023 Lt dividendų sumą (3 t., b. l. 54, 55). Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje dividendų išsimokėjimas neturėtų būti pripažįstamas įmonės turto iššvaistymu, nes pagal BK 208 straipsnio 2 dalies prasmę, turto iššvaistymas suprantamas kaip kaltininko veiksmai, kai jis savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti piniginė vertė, be to, išvaistant turtą ar turinę teisę, kaltininkas turto nepaverčia savu. Pažymėtina, kad kai akcininkui yra išmokami dividendai, nei akcininkas, nei įmonės vadovas neturi pareigos įmonei, už dividendų išmokėjimą, duoti ekonomiškai lygiavertį ekvivalentą. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad D. K. buvo ne tik UAB (duomenys neskelbtini) kreditorius, tačiau ir jos akcininkas, todėl pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas (15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 60 straipsnis), jis turėjo teisę gauti UAB (duomenys neskelbtini) dividendus. Jei dividendai buvo išmokėti neteisėtai, toks ginčas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1-4 dalyse nurodyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Minėto straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taigi, jei nagrinėjamu atveju yra manoma, kad D. K. pažeidė minėto įstatymo nuostatas, tokiu atveju, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, bankroto administratorius gali pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo priteisimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad nagrinėjamoje byloje, vien pats dividendų išsimokėjimas, jei ir buvo pažeista dividendų išsimokėjimo tvarka, negali būti laikomas įmonės turto iššvaistymu.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo reikalavimo ir, vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu ir nuteisti D. K.pagal BK 208 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad D. K.pagal BK 208 straipsnio 2 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Viktoro Roščenkovo apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžio.