- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-523-361-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-42-3-00013-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
- Nukentėjusysis
- J. V.
- Nuteistasis
- M. S.
- Kategorijos
Teisėjas O. Briedis Teisminio proceso Nr. 1-42-3-00013-2011-8
2012 m. birželio 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-03-30 nuosprendžio, kuriuo M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį dalyvauti pataisos inspekcijos vykdomoje „Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje“.
Nuosprendžiu iš M. S. priteista J. V. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 20 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) tyčia sudavė J. V. smūgius kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, dėl to padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, neteisingas, teismas bylos iš esmės neišnagrinėjo ir įrodymų visumos nevertino, neteisingai aprašytos ir atskleistos nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios nuosprendyje aprašytos analogiškai kaip ir J. V. skunde. Atliekant įrodymų tyrimą teisme, buvo nenustatyta, kiek asmenų smurtavo prieš J. V., kiek smūgių suduota ir į kurias kūno dalis, kokie sužalojimai ir kur padaryti, kokios pasekmės. Nebuvo galima nustatyti, ar buvo sužalojimų, būdingų griuvimui/kritimui iš pastarojo važnyčioto vežimo. Dėl šių BPK pažeidimų, kurie yra esminiai, buvo suvaržytos įstatymų garantuojama teisė žinoti, kuo asmuo kaltinamas, ir tinkamai gintis, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pagal BPK 324 str. 2 d. nuostatas dėl proceso dalyvių prašymų teismas privalo priimti motyvuotą nutartį, bet prašymas apklausti kaip liudytoją šeimos gydytoją D. U. buvo atmestas be jokių motyvų, nors pastarosios parodymais būtų buvę galima išsiaiškinti J. V. kūne buvusių sužalojimų lokalizaciją bei kitus klausimus, kas būtų padėję baudžiamąją bylą išspręsti teisingai.
Apeliantas teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kai kurios jų prieštaringos, o įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Teismas nuosprendyje teigia, kad byloje yra duomenų, kad jis J. V. gulintį mušė su kitu asmeniu. J. V. parodė, kad jautė, jog vienu metu jam spyrė du asmenys. Nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai padaryti ne tik dešiniajame šone, kur smūgiavo jis, M. S., bet ir įvairiose kūno vietose: galvoje, kaktoje, nugaroje, krūtinėje. Taigi nuosprendyje teismas prieštarauja pats sau, pirmiausia teigia, kad jis tyčia vienas sumušė J. V., o vėliau teigia, kad J. V. mušė dviese, apie tai užsimena ir J. V. draugė J. Š.. Taigi apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas objektyviai nustatytais bylos duomenimis, šališkas ir neteisėtas. Nesuprantama, kokiame baudžiamosios bylos dokumente yra nurodyta, jog J. V. buvo nustatyti sužalojimai galvoje, kaktoje, nugaroje, krūtinėje. Šių sužalojimų lokalizacijos, jų vietos, pobūdžio, kiekio negalėjo pasakyti ir teisme apklausiamas medicinos ekspertas, kadangi specialisto išvada buvo padaryta iš medicininių dokumentų, o juose šie duomenys nenurodyti. Negalėjo specialistas nurodyti ir to, kokie sužalojimai buvo gauti dėl tiesioginių smūgių, kokie dėl griuvimo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendyje nurodoma, jog nusikalstamą veiką padarė tyčia, tačiau kuo tai pasireiškė, įrodymais nepagrįsta, nepaneigta versija dėl gynybos. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų P. S. ir R. P. parodymus, kuriais jie patvirtino visai kitas įvykio aplinkybes, nei minėjo nukentėjusysis ir jo draugė J. Š.. Nuosprendyje teigiama, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes R. P. yra jo, M. S., draugas, o P. S. tėvas. Tačiau kodėl teismas besąlygiškai tiki nukentėjusiojo, kuris įvykio metu, o ir po įvykio buvo girtas, taip pat jo artimos draugės J. Š. parodymais, kuri irgi yra suinteresuota bylos baigtimi. Taigi teismas, pažeisdamas BPK, remiasi kaltinančiais įrodymais.
M. S. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Šilalės r. PK 2011 m. birželio 16 d. jis buvo laikinai sulaikytas policijos areštinėje, kur prabuvo apie parą laiko dėl to, kad neva trukdys procesui, gali bandyti paveikti nukentėjusį, liudytojus, tai kategoriškai prieštarauja BPK 122 straipsnio pagrindams. Jis tuo metu buvo neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mažametį sūnų, mokėsi (duomenys neskelbtini). 2011 m. birželio 17 d. pateikė pranešimą apie įtarimą, ragino prisipažinti žadant, jog nereikės toliau būti be šeimos. Jis tuo patikėjo ir nieko nesuprasdamas prisipažino, kad yra kaltas dėl to, jog J. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 str. 1 d., o teisinių dalykų jis nesupranta. Jo parodymai nereiškia kaltės pripažinimo ir paneigia nuosprendžio motyvus.
Apeliantas taip pat nurodo, jog nors teismas netiki, kad jis dėl sveikatos būklės negalėjo sumušti J. V., tačiau teismui buvo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad 2010-10-21 jis buvo hospitalizuotas Tauragės ligoninės chirurgijos skyriuje, kur skubos tvarka buvo atlikta operacija. 2010-10-27 jis vėl buvo hospitalizuotas toje ligoninėje Chirurgijos skyriuje, kur vėl buvo operuotas. 2010-11-09 hospitalizuotas Klaipėdos ligoninės abdominalinės chirurgijos skyriuje, skubos tvarka trečią kartą operuotas. Namo tolimesniam gydymuisi išleistas 2010-11-17. Taigi įvykio dieną, iki jos ir po jos jautėsi silpnas, negalėjo daryti staigių, stiprių judesių. Todėl tikrai negalėjo padaryti to, kuo kaltinamas. J. V. Šilalės ligoninės chirurgijos skyriuje buvo paguldytas 2011-04-21, išrašytas 2011-04-22, atsižvelgiant į traumas, gydėsi gana trumpą laiką. Niekas iš medikų nenurodė, kad po sužalojimo J. V. paūmėjo kitos ligos, o būtent dėl pakitimų kaklo slanksteliuose atsirado skausmai, jėgos sumažėjimas rankose. Teismas tai nurodo nuosprendyje ir tuo grindžia neturtinės žalos dydį. Nuosprendyje teigiama, kad dėl to jis ilgą laiką gydėsi ambulatoriškai, tačiau tai paneigė teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas, pastebėdamas, kad kiti jo negalavimai nesusiję su patirta trauma. Taigi sužalojimai kitų susirgimų nesukėlė, nesumažėjo J. V. galimybė užsidirbti pragyvenimui. Teismo nurodomos šios ir kitos aplinkybės dėl nukentėjusiojo negalavimo po įvykio yra išgalvotos, nepatvirtintos jokiais medicininiais dokumentais, todėl negali pagrįsti 3000 Lt žalos priteisimo. Taip pat neteisingai priteistas ir 1000 litų dydžio piniginis atlyginimas J. V. už advokato pagalbą. Ši byla, kaip teigiama nuosprendyje, tikrai nėra sudėtinga, tuo labiau atstovaujant nukentėjusįjį, todėl ši suma tikrai turėjo būti daug mažesnė.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad, nors nuteistas už nesunkų nusikaltimą, tačiau nuosprendyje apibūdintas kaip smurtautojas, bedarbis, kuriam reikalinga teigiama įtaka, formuojant asmenybę, todėl privalo dalyvauti Pataisos inspekcijos vykdomoje „Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje“ (BK 48 str. 7 d.). Teismas neįvertina, kad jis vienas išlaiko šeimą, rūpinasi mažamečiu sūnumi, pragyvena iš žemės ūkyje sukurtos produkcijos ir tėvų pagalbos. Seniūnijoje charakterizuojamas teigiamai. Nuosprendyje turi būti nurodyta ne tik kaltinančios aplinkybės, bet ir lengvinančios, asmenį charakterizuojantys argumentai. Tačiau teismas to nepadarė, pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 1 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie lėmė netinkamą BK 140 straipsnio 1 dalies taikymą, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalį.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis J. V. prašo nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismo nuosprendžiu M. S. pagrįstai pripažintas kaltu, taip pat pagrįstai priteista žala.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl M. S. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d. Nors apeliantas nepripažįsta, jog nežymiai sutrikdė J. V. sveikatą, tačiau M. S. kaltė dėl padarytos veikos yra įrodyta.
M. S. apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, nesutinka su įrodymų vertinimu, J. V. padarytais sužalojimais, tačiau tokius nuteistojo argumentus paneigia byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Nukentėjusysis J. V. apylinkės teisme paaiškino, kad bevažiuojant arkliu kelyje pralenkė mašina ir sustojo, iš kurios išlipęs vaikinas priėjo, ištempė iš vežimo, pradėjo mušti, spardyti, tai darė M. S., dar vienas vaikinas ėjo iš paskos, (b. l. 46). Kartu su J. V. vežime važiavusi J. Š. patvirtino, jog M. S. tikrai mušė nukentėjusįjį. Ikiteisminio tyrimo metu M. S. savo kaltę dėl nukentėjusiojo sužalojimo buvo pripažinęs, tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog tai padarė dėl pareigūnų įtakos, tačiau nėra pagrindo manyti, jog M. S. būtų buvęs priverstas duoti sau nepalankius parodymus. Apklausiamas teisme M. S. pripažino, jog buvo priėjęs prie J. V. ir netgi neneigia, jog sudavė nukentėjusiajam 6 smūgius, vadinasi, pripažįsta pavartotą smurtą, tačiau teigia, jog J. V., būdamas neblaivus ir norėdamas jį sugriebti, pats iškrito iš vežimo, krisdamas parsivertė ir jį, M. S., todėl gindamasis ir sudavė J. V.. Tačiau tiek parodymuose, tiek apeliaciniame skunde M. S. minima gynybos versija vertinama tik kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekiant sušvelninti savo kaltę, be to, neaišku, kodėl M. S. turėjo tariamai gintis nuo J. V., jeigu būtent M. S., pastebėjęs keliu važiuojantį J. V., pats nuėjo prie pastarojo pasikalbėti, kaip nurodo, pasiaiškinti dėl kertamų medžių. Tai, jog apeliantas tikrai buvo nuėjęs prie J. V., patvirtino automobilyje kartu važiavę ir kaip liudytojai apklausti P. S. bei R. P. ir, nors pastarieji neigė matę, jog M. S. būtų mušęs J. V., tačiau teisme P. S. užsiminė, jog sūnus jam sakęs, kad susistumdė su J. V.. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad taip ir neaišku, kiek asmenų mušė J. V., tačiau nekyla abejonių, jog smurtą prieš nukentėjusįjį M. S. tikrai vartojo, tai patvirtina nukentėjusiojo, liudytojos J. Š., iš dalies ir paties M. S. bei liudytojų P. S. ir R. P. parodymai. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai yra objektyviai užfiksuoti medicininiuose dokumentuose, kuriais remdamasis specialistas konstatavo, kad J. V., suduodant kietu buku daiktu, gali būti ir kumščiu, padaryti daugybiniai kūno sumušimai (b. l. 6–7). Be to, specialistas paminėjo medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, kuriuose nurodyta, jog J. V. nustatyti krūtinės ir galvos sumušimas, kraujosruvos aplink akis, ant juosmens, visame kūne besirezorbuojančios mėlynės. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad nenustatyta, kokie sužalojimai ir kur padaryti J. V., tačiau minėtoje specialisto išvadoje aptariant medicininių dokumentų duomenis, nurodyti akivaizdūs, išoriškai matomi sumušimai, jų lokalizacija, specialistas konstatuoja, ir kokį sveikatos sutrikdymo mastą tai atitinka, kokiu būdu jie galėjo būti padaryti. Savo išvadas specialistas patvirtino ir apklausiamas apylinkės teismo posėdyje. Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai vienus parodymus atmetė, o kitais vadovavosi, tačiau iš to, kas paminėta, matyti, jog būtent įrodymų visuma leidžia spręsti, jog ne kas kitas, o M. S. nežymiai sužalojo J. V..
Nuteistasis apeliaciniame skunde užsimena, jog jo paties sveikatos būklė neleido sumušti J. V., tačiau šią apelianto versiją pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai paneigė. Kolegija sutinka su teismo argumentais. Byloje pateiktose medicininių dokumentų dėl M. S. sveikatos būklės kopijose matyti, jog M. S. operacinis gydymas taikytas 2010 m. 10–11 mėn., t. y. keli mėnesiai iki J. V. sužalojimo, todėl nėra pagrindo manyti, jog veikos padarymo metu M. S. būtų turėjęs sveikatos problemų.
Apeliaciniame skunde taip pat užsimenama, kad apylinkės teismas nemotyvuotai atmetė prašymą apklausti gydytoją D. U., kurią būtų buvę galimą apklausti dėl J. V. sužalojimų lokalizacijos bei kito. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, apklausti gydytoją D. U. ir nebūtų tikslinga, kadangi medicininių dokumentų duomenys, tarp jų ir gauti iš IĮ D. U. bendrosios praktikos gydytojos kabineto, buvo pateikti (ikiteisminio tyrimo medžiagos bylos l.14,18) ir atitinkami yra įvertinti byloje esančioje specialisto išvadoje.
Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su iš jo nukentėjusiajam priteista 3000 Lt neturtine žala bei 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti. Vadovaujantis BPK 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6. 250 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas J. V. iš M. S. priteisė 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, išdėstė motyvus dėl priteisiamos žalos dydžio, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK numatytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais. M. S. nusikaltimas, nors ir nesunkus, tačiau tyčinis, brutalus, padarytas vyresnio amžiaus žmogui. Kolegija sutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, kuris yra pakankama piniginė kompensacija už nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus bei nepatogumus, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, užtikrina nuteistojo bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Nukentėjusiojo išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos, adekvačios, realios, byla buvo nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, kur kaltinimą palaikė nukentėjęs asmuo, šiuo atveju J. V.. Taigi iš apelianto pagrįstai priteista 1000 Lt suma advokato pagalbai apmokėti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.