Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-128-261/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-21
Bylos Nr.: P-128-261/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02565-2012-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas: I. B., I. P.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo: T. M. B., J. P., V. Z., J. V., M. Z., D. P., T. Z., M. P., J. Š., K. U., J. A., V. Š., I. Š., M. S., K. G., J. Č., A. N., M. J., V. B., V. S., G. Z., A. Z., A. G., T. V., Z. P., L. Š., I. P., S. P., J. I., P. P., J. B., I. M., M. N., M. M., S. S., J. Z., S. M., T. B., H. V., S. G., F. G., R. G., J. M., B. P., N. K., R. D., L. P., V. P., R. B., J. K., P. B., Z. Z., B. T., I. B., J. G., E. T., J. R., I. T., P. Z., O. Z., K. P., D. Z., S. Z., F. Z., E. Z., T. R., S. Ž., T. S., M. Č., A. V., P. Š., K. S., G. I., K. Z., L. Z., Z. M., K. M., J. L., R. M., M. Š., K. N., L. B., D. B., E. M., K. B., J. D., E. P., K. Š., L. L., V. M., G. L., E. S., A. S., P. R., S. B., Č. U., P. L., D. L., L. S., J. J., G. K., M. K., V. V., T. G., S. Š., L. T., L. G., K. K., R. K., I. U., H. B., M. B., T. M., B. B., M. T. P., M. L., A. D., I. Z., K. L., J. S., L. K., R. Z., Z. R., Sabina J

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-128-261/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02565-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. B. ir I. P. prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-33-426/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015 pagal pareiškėjų I. B. ir I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B. ir I. P. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – T. M. B., J. P., V. Z., J. V., M. Z., D. P., T. Z., M. P., J. Š., K. U., J. A., V. Š., I. Š., M. S., K. G., J. Č., A. N., M. J., V. B., V. S., G. Z., A. Z., A. G., T. V., M. P., Z. P., L. Š., I. P., S. P., J. I., P. P., J. B., I. M., M. N., M. M., S. S., J. Z., S. M., J. Š., J. V., T. B., V. B., H. V., S. G., F. G., R. G., R. G., J. M., B. P., N. K., R. D., L. P., J. P., V. P., J. B., R. B., J. K., P. B., Z. Z., J. B., B. T., J. B., I. B., J. G., J. Š., E. T., J. B., J. R., I. T., A. Z., P. Z., P. Z., O. Z., K. P., D. Z., S. Z., F. Z., E. Z., D. P., J. K., J. R. (turto paveldėtojas – H. R.), T. R., S. Ž. (turto paveldėtojos – J. B. ir T. G.), T. S., M. Č., A. V., P. Š., I. B., I. P., K. S., G. I., K. Z., T. B., L. Z., Z. M., K. M., J. R., J. L., R. M., M. Š. (turto paveldėtoja – R. I.), K. N., V. Š., M. Š. (turto paveldėtojai – I. Š. ir S. Š.), M. Z., L. B., D. B., E. M., K. B., J. P., J. D., E. P., K. Š., L. L., T. S., V. M., G. L., J. Z., V. P., J. Z., L. Z., G. Z., T. Z., E. S., A. S. (turto paveldėtojai – B. L., J. S. ir K. S.), J. Z., J. Z., S. Z., P. R. (turto paveldėtoja – A. Z.), S. B., S. B., J. B., Č. U., P. L., D. L., L. S., J. J., S. S., J. P., Z. P., G. K. (turto paveldėtojai – Č. S., R. K., J. K., V. K.), M. K., V. V., J. Š., T. G. (turto paveldėtoja – J. J.), S. Š., J. J., L. T., L. G., K. K., R. K., J. J., S. Z., I. U. (turto paveldėtojos – L. P. ir D. U.), H. B. (turto paveldėtoja – S. B.), M. B. (turto paveldėtojai – H. B. ir G. B.), J. B., R. B., V. M., I. M., L. S., T. M., T. Z., E. Z., M. Z., B. B., L. Z. (turto paveldėtojai – I. Z., Z. R. ir P. Z.), K. S., M. T. P., J. L., M. L., D. P., A. D., E. Z. (turto paveldėtojai – V. Z. ir A. D.), V. Z., I. Z., K. L., R. M. (turto paveldėtojai – E. M. ir M. Š.), M. Š., E. M., J. S., L. K., I. T., J. Z., R. Z. (turto paveldėtoja – J. J.), Z. R., P. Z., I. Z., Sabina J. K., A. T., I. K., A. D. (turto paveldėtojas – J. D.), J. S. Š., H. Z. (turto paveldėtojai – B. B. ir E. Z.), I. V., J. P., J. Z., T. Z., Z. A., D. S., V. Z., M. Z., I. M., D. B., V. M., G. G., P. Š., V. V., R. F. V. (turto paveldėtojai – B. V. ir V. V.), A. T. (turto paveldėtojai – T. G., R. P. ir R. V.), A. J., J. J., J. Z., J. P. (turto paveldėtojai – L. P., A. P. ir A. P.), S. P., T. V., J. P., A. P., R. F., M.-T. P., G. P., M. V. (turto paveldėtojas – Č. V.), V. P., D. F., R. F., P. A. V., P. E., G. K., G. K., L. M., I. M., E. S. (turto paveldėtojai – V. S. ir R. S.), J. S. (turto paveldėtojai – K. S. ir L. L.), R. V., A. V., M. K. (turto paveldėtojai – G. O. ir V. K.), M. K., G. O., V. K., I. V., O. Š., T. M., T. Z., K. Z., P. Z., Z. M., J. K., V. L. (turto paveldėtojas – S. L.), G. K., V. K., K. V., Z. K., V. K. (turto paveldėtojas – A. K.), J. K., T. S. (turto paveldėtojas – M. V.), R. M. (turto paveldėtojas – T. M.), J. M. M., J. Z. (turto paveldėtojai – M. Z., J. M., V. B., E. Z. ir A. Š.), A. L.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjos I. B. ir I. P. (toliau – ir pareiškėjos) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 49SFN-(4.49.104)-1144; 2) panaikinti Tarnybos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-1693; 3) įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių atkurti J. Š. (po mirties) nuosavybės teises į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 30-264 patvirtintus žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-33-426/2014 pareiškėjų skundą atmetė.

Pareiškėjos I. B. ir I. P., nesutikdamos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamos pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovų sprendimus, įformintus 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-1144 ir 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. ISS-(7.5)-1693, bei įpareigoti Tarnybą atkurti J. Š. (po mirties) nuosavybės teises į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 30-264 patvirtintus žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015 pareiškėjų I. B. ir I. P. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi ir 58 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-190/2010, kurioje buvo konstatuota, kad suformuoti individualiai statybai sklypai Nr. 276 ir Nr. 277 yra numatyti buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo visų pretendentų nuosavybės teisėms atkurti, kad atsakovas (Vilniaus miesto savivaldybės administracija) negali padidinti pareiškėjoms formuojamo sklypo iki 0,4 ha, nes tam reikėtų formuoti sklypo dalį, kurioje numatyta individuali statyba, o tokiais veiksmais Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeistų galiojančius teisės aktus ir kitų buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą, bei padaryta išvada, kad nėra teisinio pagrindo formuoti pareiškėjų prašomo dydžio namų valdos žemės sklypą, nes pagal detalųjį planą suformavus atskirus atidalijamus žemės sklypus, numatoma juos panaudoti individualiai statybai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjų teigimu nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde formuluojamas reikalavimas – įpareigoti Tarnybos skyrių atkurti J. Š. (po mirties) nuosavybės teises į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 30-264 patvirtintus žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277, nėra visiškai tapatus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje pareiškėjų formuluotam reikalavimui, tačiau nagrinėjamu atveju vėl keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tuos pačius žemės sklypus, todėl administracinėje byloje Nr. A525-190/2010 konstatuotos aplinkybės yra teisiškai reikšmingos vertinant šioje byloje ginčijamų atsakovų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Nurodė, kad administracinėje byloje Nr. A525-190/2010 ir šioje administracinėje byloje iš principo dalyvauja tie patys asmenys bei darė išvadą, kad nurodytoje administracinėje byloje nustatyti faktai dėl nuosavybės teisių į žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277 atkūrimo pareiškėjoms galimybių nagrinėjamoje administracinėje byloje turi prejudicinę reikšmę, t. y. jie negali būti nustatinėjami iš naujo ar kvalifikuojami kitaip nei nustatyta ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Nagrinėdamas administracinę bylą LVAT atkreipė dėmesį į pareiškėjų teiginį, jog administracinėje byloje Nr. A525-190/2010 nebuvo nustatytas faktas, kad joms nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos perduodant joms žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277, ir pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. 30-264 buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintu detaliuoju planu, kurio dalis dėl pažymėtų žemės sklypų Nr. 276 ir Nr. 277 individualiems gyvenamiesiems namams statyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-190/2010 nebuvo panaikinta. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjų nurodyta aplinkybe, kad administracinėje byloje Nr. A525-190/2010 buvo sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo suformuojant pareiškėjoms 0,4 ha žemės sklypą, tačiau pažymėjo, kad aptariamoje administracinėje byloje buvo konstatuota šiai bylai aktuali aplinkybė, jog suformuoti individualiai statybai sklypai Nr. 276 ir Nr. 277 yra numatyti buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo visų pretendentų nuosavybės teisėms atkurti, todėl nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277 vien pareiškėjoms pažeistų kitų buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje tretieji suinteresuoti asmenys nepareiškė savo nesutikimo su pareiškėjų reikalavimais, nereiškia jų pritarimo dėl pareiškėjų nuosavybės teisių į žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277 atkūrimo. Nurodė, kad pareiškėjos neįrodė, jog jų reikalavimų atmetimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

LVAT nesutiko, kad byloje skundžiami atsakovų sprendimai buvo priimti pasikeitus teisiniam reguliavimui lyginant su teisės aktais, kuriais vadovautasi administracinėje byloje Nr. A525-190/2010, taip pat, pažymėjęs, jog byloje nustatyta, kad žemės sklypai Nr. 276 ir Nr. 277 yra suformuoti individualiai statybai, neteisingu laikė pareiškėjų teiginį, jog ginčo žemės sklypų nenumatyta panaudoti individualiai statybai. Nurodė, kad aplinkybė, jog žemės sklypų Nr. 276 ir Nr. 277 planai suderinti su pareiškėjomis kaip su J. Š. turto paveldėtojomis, nėra pakankamas įrodymas, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių atkurti nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus turi būti tenkinamas.

Įvertinęs bylos medžiagą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad Vilniaus miesto tarybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V patvirtintu (duomenys neskelbtini) mikrorajono detaliuoju planu numatyta prie pareiškėjoms suprojektuotos namų valdos esančią teritoriją – žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277, panaudoti individualiai statybai (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai), taip pat, kad sklypai patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją ir juose nėra pareiškėjoms priklausančių statinių. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277 turi būti vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106¹ punktu visiems (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams.

Apibendrindama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, taip pat, kad nėra pagrindo remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti pareiškėjų I. B. ir I. P. apeliacinį skundą ir naikinti VAAT sprendimą.

III.

2015 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjų I. B. ir I. P. prašymas atnaujinti procesą VAAT administracinėje byloje Nr. I-33-426/2014 ir LVAT administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu (VI t., b. l. 67–73).

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu akivaizdžiai esminiai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) I skyriaus 4 pastraipos nuostatos, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Tvarkos 106¹ ir 70 punktų nuostatos, kadangi teismai netaikė nurodytų Atkūrimo įstatymo nuostatų ir Tvarkos 70 punkto, kuriuos privalėjo taikyti, o taikė Tvarkos 106¹ punktą. Teismai pareiškėjų skundus atmetė, nes, jų vertinimu, pareiškėjos prašė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, kurie patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, tuo tarpu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nuosavybės teisių atkūrimo nesieja su aplinkybe rėžiniame ar nerėžiniame kaime buvo nacionalizuota žemė, todėl esant aplinkybėms, atitinkančioms minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos sąlygas, turi būti taikoma ši įstatymo norma, o ne Tvarkos 106¹ punktas dėl nuosavybės gražinimo buvusiame rėžiniame kaime. Pažymi, jog Tvarkos 106¹ punktas gali būti taikomas tik esant neabejotiniems įrodymams (kokių šioje byloje nebuvo), kad žemė, į kurią prašoma atkurti nuosavybės teises, pateko į rėžių sistemą, o ne buvo šalia suskirstytos vietovės teritorijos (pagal LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-500/2010). Pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nėra Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto normos reikalaujamų aplinkybių, tačiau atmetė skundą dėl to, kad žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjos, patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas ir neva dėl to yra taikytinas Tvarkos 106¹ punktas. Pažymėjo, kad konstatuodamas šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitoje administracinėje byloje VAAT ir LVAT nustatyta aplinkybe, neva į pareiškėjų toje byloje prašyto suformuoti 0,40 ha sklypo ribas patenka buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentų nuosavybės teisėms atkurti jau suformuoti ir individualiai statybai skirti sklypai Nr. 276 ir Nr. 277, o pats įrodymų dėl to nerinko. Mano, jog minėta teismo formuluotė įrodo, jog nebuvo konstatuota, kad minėti sklypai iki nacionalizacijos pateko (buvo) į (duomenys neskelbtini) kaime buvusią rėžių teritoriją. Tai, kad šie sklypai yra suformuoti ir skirti atkurti nuosavybės teises buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams, pareiškėjų vertinimu, neįrodo, jog žemė, į kurią pareiškėjos turi teisę ir pageidauja atkurti nuosavybės teises, iki nacionalizacijos buvo teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema (Tvarkos 106¹ p.).

Pareiškėjos nurodo, kad LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartyje pažeidė Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą aiškią taisyklę, kad gyvenamojo namo ir kitų pastatų žemės sklypas mieste – namų valdos ir kitų pastatų techninės apskaitos byloje iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pažymėtas žemės sklypas, bet ne žemės sklypas, kuris administracinio subjekto sprendimu, priimtu jau po minėto įstatymo įsigaliojimo, suprojektuotas piliečio iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos turėtoje ir toliau turimoje bei naudojamoje namų valdoje. Nurodo, jog į bylą yra pateikta techninės apskaitos byla, patvirtinanti, kad sklypai patenka į (yra suprojektuoti) M. Š. iki nacionalizacijos valdytą ir J. Š. iki mirties naudotą namų valdą bei iš kurios matyti, jog šiame sklype, techninės apskaitos byloje pažymėtame dar iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, yra pastatai, o tai, kad jie priklauso pareiškėjoms, patvirtina kiti jų į bylą pateikti dokumentai. Pažymi, kad 1995 m. prašymą atkurti nuosavybės teises padavusi J. Š. 2004 m. spalio 27 d. išreiškė valią, kad žemė jai būtų grąžinta būtent „prie nuosavybės, namų valdos (duomenys neskelbtini)“; tiek 1995 m., tiek 2004 m. ji naudojosi šia namų valda tokiose ribose ir tokio ploto, kaip pažymėta namų valdos techninės apskaitos byloje, sudarytoje 1970 m. inventorizacijos pagrindu, todėl turėjo būti taikomos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos. Tai, kad šiuo atveju turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į mažesnį žemės sklypą nei naudojamas pagal techninės apskaitos bylos duomenis, pareiškėjų nuomone, nėra nei faktinė, nei teisinė kliūtis J. Š. atkurti nuosavybės teises. Taip pat kliūtimi nėra ir tai, jog (duomenys neskelbtini) namų valdos techninės apskaitos byloje iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dienos pažymėtas namų valdos žemės sklypas ne J. Š. ir ne pareiškėjų iniciatyva ir valiai buvo perplanuojamas ir perprojektuojamas į kelis sklypus taip, kad namų valdoje būtų suprojektuotas ne vienas, o keli žemės sklypai, tarp jų ir Nr. 276 ir Nr. 277, kadangi J. Š. dar nėra atkurtos nuosavybės teisės net į dalį iš jai priklausančio žemės ploto, šių sklypų plotas yra mažesnis nei jai priklausantis ir joks įstatymas ar poįstatyminiai aktai nereikalauja, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos suformavus būtent vientisą žemės sklypą. Pabrėžia, jog aplinkybę, kad žemės sklypai Nr. 276 ir Nr. 277 yra suprojektuoti ir iš esmės patenka būtent į J. Š. naudotą ir pareiškėjų naudojamą namų valdą (duomenys neskelbtini) patvirtina bylos medžiaga – schema, kurioje „perdengti“ namų valdos techninės apskaitos bylos ir suprojektuotų sklypų planai. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis Tvarkos 70 punktu, žemės sklypai Nr. 276 ir Nr. 277 nepatenka į valstybės išperkamus, nes jie J. Š. namų valdoje buvo suformuoti ne anksčiau nei 2012 m. vasario 6 d., o tai, jog jie buvo suprojektuoti pagal Vilniaus miesto tarybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V patvirtintą detalųjį planą, nereiškia, kad jie buvo suformuoti.

Taip pat pareiškėjos nurodo, kad būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą taikant Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas bei Tvarkos 70 ir 106¹ punktus, išaiškinant, ar taikant šias normas pakanka konstatuoti, kad žemė, į kurią prašoma atkurti nuosavybės teises, yra vietovėje, kurioje iki nacionalizacijos egzistavo rėžių sistema, nepriklausomai nuo to, ar ta konkreti žemė pateko į rėžius, ar buvo šalia jų, ar vis tik privaloma nustatyti, kad būtent ta konkreti žemė ir buvo suskirstyta rėžiais, pateko į rėžių sistemą. Taip pat suformuoti vienodą praktiką taikant šias teisės aktų nuostatas dėl namų valdų ir pastatų, atkuriant natūra nuosavybės teises į žemės sklypą – ar nuosavybės teisė gali būti atkuriama tik į dalį iki nacionalizacijos buvusios ir dabar esamos bei naudojamos namų valdos, tuo atveju, kai namų valda yra didesnio ploto nei tas, į kurį turima teisė atkurti nuosavybės teises. Mano, jog tokį vienodos administracinių teismų praktikos formavimo poreikį patvirtina šioje byloje priimtų teismų sprendimų bei LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-500/2010 skirtumai dėl minėtų normų taikymo rėžių sistemos aspektu bei tai, kad šiuo klausimu administracinių teismų praktika vienodinta nebuvo. Pareiškėjos nurodo, jog teismų praktika vienodintina ir dėl vadovavimosi ankstesniais teismų sprendimais res judicata pagrindu, kai ginčo šalys nėra tos pačios ir skiriasi reikalavimo dalykas. Pažymi, jog skiriasi administracinių bylų, kuriose prašoma atnaujinti procesą ir ankstesnių administracinių bylų, kuriose nustatytomis aplinkybėmis vadovavosi teismai, dalyviai, be kita ko, NŽT, teismams nagrinėjant ankstesnę administracinę bylą, turėjo kitas funkcijas, nei nagrinėjant dabartinę bylą, nes panaikinus apskrities viršininko administracijas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo funkcijos NŽT perėjo tik 2010 m. liepos 1 d., taigi negalima teigti, jog minėtose bylose dalyvauja tie patys asmenys. Atkreipia dėmesį, jog ankstesnėse bylose nebuvo nustatytas faktas, kad pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos perduodant joms žemės sklypus Nr. 276 ir Nr. 277, patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 30-264. Tai akivaizdu jau vien iš nurodyto įsakymo priėmimo ir teismų sprendimų ankstesnėje administracinėje byloje priėmimo datų. Pažymėjo, jog ankstesnėse administracinėse bylose buvo sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo suformuojant pareiškėjoms 0,40 ha žemės sklypą, o tokio dydžio žemės sklypo Vilniaus mieste suformavimas buvo (yra) ribojamas teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjų I. B. ir I. P. pateikto prašymo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-33-426/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015 pagrįstumas.

Vertindama pateiktą pareiškėjų prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.

Pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) punktuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiama akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir pan.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos savo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad apeliacinis teismas padarė esminę teisės taikymo klaidą – netaikė Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Tvarkos 70 punkto nuostatų, o taikė Tvarkos 106¹ punktą, taip pažeisdamas visas šias teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su pareiškėjų prašymu atnaujinti procesą ir bylos medžiaga, konstatuoja, jog pareiškėjos, nurodydamos, kad galimai buvo pritaikytos netinkamos teisės normos, iš esmės nesutinka su tuo, kad bylą nagrinėję administraciniai teismai, priimdami procesinius sprendimus šioje administracinėje byloje, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-190/2010 nustatyta aplinkybe, kad žemės sklypai Nr. 276 ir Nr. 277 yra suformuoti buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje ir todėl taikė Tvarkos 106¹ punktą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015, išsamiai motyvavo sprendimą vadovautis šioje administracinėje byloje res judicata galią turinčiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-190/2010 nustatytomis aplinkybėmis, o pareiškėjos nurodyti argumentai dėl neva netinkamo Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatų taikymo, patiems teismams nenustačius aplinkybės dėl sklypų patekimo į rėžinio kaimo ribas, negali būti laikomi pagrįstais.

Pažymėtina, jog Tvarkos nuostatos, įskaitant Tvarkos 106¹ punktą, yra skirtos įgyvendinti Atkūrimo įstatymo nuostatas, taigi jos taikomos atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymą ir teismų yra aiškinamos sistemiškai su šio įstatymo nuostatomis, todėl nepagrįstu pripažintinas pareiškėjų teiginys, kad administraciniai teismai procesinius sprendimus prašomoje atnaujinti administracinėje byloje priėmė vadovaudamiesi vien tik Tvarkos 106¹ punktu ir neatsižvelgdami į Atkūrimo įstatymo nuostatas. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo motyvus matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo atsižvelgta tiek į Atkūrimo įstatymo, tiek į Tvarkos reikalavimus. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo akivaizdžiai pažeistos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Tvarkos 70 ir 106¹ punktų nuostatos.

Išanalizavus pareiškėjų prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos, prašyme nurodomais argumentais dėl netinkamo Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Tvarkos 70 ir 106¹ punkto nuostatų pritaikymo, iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, t. y. pareiškėjos mano, kad teismas nevertino aktualių aplinkybių dėl sklypų buvimo (nebuvimo) (duomenys neskelbtini) buvusio rėžinio kaimo teritorijoje, netinkamai vertino jų patekimą (nepatekimą) į pareiškėjų naudojamą ir J. Š. naudotą namų valdą, kt. Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti faktines bylos aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė – pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjų nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą.

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantis aukštesnės instancijos administracinis teismas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P662-54/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjos savo prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia tuo, jog nagrinėjant šią administracinę bylą priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-500/2010 pateiktam išaiškinimui bei tuo, kad teismų praktika byloje nagrinėjamu klausimu dar nebuvo vienodinta.

Teisėjų kolegija pastebi, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010). Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia, atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008).

Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.

Išanalizavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-500/2010, teisėjų kolegija nustatė, kad šioje byloje teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes nustatė, jog ginčo žemė nebuvo rėžiniame kaime ir tokią išvadą padarė remdamasis įvairiais byloje buvusiais įrodymais, pažymėjęs, kad vien 1928 metais sudarytas kaimo planas pats savaime ir specialisto, tyrinėjančio senus kaimus, išvada negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad ginčo žemė buvo rėžiniame kaime.

Pareiškėjų vertinimu, aukščiau aptarti LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-500/2010 motyvai reiškia, kad Tvarkos 106¹ punktas gali būti taikomas tik tuomet, kai yra ištirta ir neabejotinai įrodyta, kad konkreti žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, buvo padalinta rėžiais. Teisėjų kolegija sutinka su šia pareiškėjo pozicija, tačiau atkreipia dėmesį, jog skirtingai nei minėtoje administracinėje byloje Nr. A146-500/2010, nagrinėjamoje byloje sklypų priskyrimas teritorijai, kurioje buvo rėžių sistema, nebuvo iš esmės ginčijamas. Kitaip tariant, administracinės bylos Nr. A146-500/2010 ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl juose priimami teismų sprendimai taip pat negali būti identiški. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atnaujinti procesą minėtu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, kad pareiškėjos nenurodė kitų analogiškų bylų, kurių faktinės aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir kur jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Apibendrinant, nagrinėjamu atveju pareiškėjos nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika šiose LVAT bylose iš esmės yra prieštaringa ar kad 2015 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, arba kad praktika buvo formuojama klaidinga linkme, t. y. jog dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pareiškėjos iš esmės nesutinka su tuo, kaip LVAT taikė Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas bei mano, kad nagrinėjamu atveju šios nuostatos buvo taikytos kitaip nei LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-500/2010. Tačiau, kaip jau minėta, šie klausimai iš esmės yra susiję su faktiniu situacijos vertinimu, o nenustačius, kad šiuo klausimu buvo nukrypta nuo formuojamos administracinių teismų praktikos, vien dėl alternatyvaus faktinių bylos aplinkybių vertinimo administracinės bylos atnaujinimas yra negalimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų argumentus, konstatuoja, kad prašyme atnaujinti procesą, pareiškėjos tinkamai ir išsamiai nepagrindė savo nurodyto argumento, kad nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas neatitinka suformuotos teismų praktikos, nenurodė, kodėl administracinėje byloje Nr. A146-500/2010 pateikti išaiškinimai turėtų būti taikomi ir šioje byloje, todėl nėra pagrindo su tokiais argumentais sutikti.

Taip pat pareiškėjos nurodo, jog pagrindu vienodinti teismų praktiką yra tai, jog iki šiol administracinių teismų praktika šiuo klausimu nebuvo vienodinta. Pažymėtina ir tai, jog vien aplinkybė, kad teismų praktika tam tikru klausimu dar nebuvo vienodinta, nereiškia, jog yra poreikis tai daryti. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad teismų priimti procesiniai sprendimai neatitiktų nusistovėjusios teismų praktikos, nėra pagrindo ir vienodinti teismų praktiką nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvusių rėžinių kaimų teritorijoje klausimu.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai vadovavosi res judicata instituto taikymu administracinėse bylose, todėl dėl pareiškėjų argumentų šiuo klausimu plačiau nepasisakytina.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų I. B. ir I. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmetamas, o procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-33-426/2014 atsisakoma atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų I. B. ir I. P. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-33-426/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-9-552/2015 dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysIrmantas JarukaitisArūnas Sutkevičius