Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui G. Š., atsakovo atstovei Žydrei Klevinskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Ąžuolui Čekanavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pareikšdami, jog pareiškėjas tikisi palankaus teismo sprendimo, jie išreiškė savo nuomonę. Be to, tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti jo prašymą, ir jį pažemino ne teismo atsisakymas priimti skundą, o dezinformacija, kad jis jau vieną teismą pralaimėjo.

Pabrėžė, kad Inspektorius, atsisakydamas tenkinti 2-jį prašymą, nusprendė nereikalauti iš LNK paneigti apie jį paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos dėl to, kad pareiškėjas tinkamai nesikreipė į LNK – neišsiuntė prašymo paneigti registruotu laišku. Pareiškėjo teigimu, jis ne tik paskambino žurnalistei Agnei Vederytei ir siuntė jai elektroninį laišką, bet ir išsiuntė LNK televizijai savo oficialų prašymą oficialios kontaktų formos pagalba bei paskambino nurodytu kontaktiniu telefonu. Cituodamas Įstatymo 19 ir 20 straipsnius, pareiškėjas pabrėžė, kad visuomenės informavimo priemonės pagal savo pačių prisiimtą etikos kodeksą turi pareigą pačios ištaisyti savo padarytas klaidas, netgi nelaukdamos, kol į jas kreipsis nukentėjęs asmuo.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas neteisingai, perdėtai ir iškreiptai aiškina garbės ir orumo pažeidimo sampratą. Pasak atsakovo, nustatant faktą, ar paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, vadovaujamasi ne subjektyvia asmens nuomone, o atsižvelgiant į objektyvius kriterijus. Pagrindinis asmens elgesio vertinimo kriterijus turi būti teisės normos, kurios daugeliu atvejų ne tik nustato elgesio taisykles, bet ir smerkia žalingą bei skatina visuomenei naudingą elgesį. Tačiau teisės normos negali numatyti visų asmens elgesio atvejų, visapusiškai reguliuoti ir vertinti jo veiklą. Tokį reguliavimą atlieka moralės, paprotinės normos. Pagrįsdamas savo poziciją, nurodo šiuo klausimu LAT Senato 1998-05-15 nutarimą Nr. 1 „Dėl CK 7, 71 straipsnių ir Įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ (6 p.). Kadangi šiuo atveju nebuvo pasisakyta apie pareiškėjo atliktą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą veiklą, todėl nebuvo pagrindo skundžiamą informaciją pripažinti žeminančia.

Taip pat nepagrįstu laiko ir pareiškėjo argumentą, kad Inspektorius nusprendė nereikalauti iš viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paneigti paskleistą informaciją tuo pagrindu, jog pareiškėjas į televiziją LNK kreipėsi netinkamai. Pagal Įstatymo 50 str. 3 d. 2 punktą Inspektoriaus sprendimas reikalauti paskelbtos informacijos paneigimo galima tada, kai konstatuojamas asmens garbės ir orumo (ar juridinio asmens dalykinės reputacijos) pažeidimas. Šiuo atveju Inspektorius nenustatė pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo, todėl neturėjo pagrindo priimti sprendimo, kuriuo būtų reikalaujama paneigti apie pareiškėją paskelbtą informaciją.

Skundas netenkinamas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje (toliau – Tarnyba) 2013-02-06 buvo gautas pareiškėjo 2013-02-06 pareiškimas, kuriame jis prašė: 1) įvertinti su juo susijusios (duomenys neskelbtini) LNK laidos (duomenys neskelbtini) dalį galiojančios teisės ir žurnalistų etikos požiūriu; 2) pasiekti, kad LNK viešai, aiškiai ir efektyviai (ne mažiau efektyviai ir viešai, nei buvo paskelbta) paneigtų minėtoje laidoje ir galimai kitose televizijos laidose apie pareiškėją paskelbtų tikrovės neatitinkančią informaciją: kad esu bedarbis, kad kreipėsi į teismą, prašydamas įteisinti būtent homoseksualių asmenų santuokas, kad tikėjosi palankaus sprendimo teisme, kad vieną teismą jau buvo pralaimėjęs; 3) įvertinti, ar žodžio „bedarbis“ vartojimas, įvardintam privačiam asmeniui apibūdinti su įdarbinimu niekaip nesusijusiuose kontekstuose, suderinamas su dabartine Lietuvos Respublikoje galiojančia žurnalistų etika, laikoma privaloma licenzijuotoms masinės informacijos priemonėms; 4) įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti jo minėti žurnalistės Agnės Vederytės reportažo aspektai, tokie, kaip parinkimas vaizdo įrašo momento, kai nevalingai pažvelgė į sujudėjusį operatorių, tuo pat metu ant prislopinto jo balso užleidžiant žurnalistės komentarų – taip sukuriant įspūdį, kad jis infantilus (abejotinos psichinės sveikatos žmogus); 5) reaguoti taip, kaip atrodys derama, į nustatytus pažeidimus; 6) imtis priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei LNK, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse (b.l. 35–38).

Tarnyba 2013-02-11 raštu Nr. SK-33/S-190 kreipėsi į UAB „LNK“, prašydama paaiškinti situaciją, pateikiant pareiškėjo skundžiamuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančius duomenis bei viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) argumentus (b.l. 40).

Be to, pareiškėjas elektroniniu laišku 2013-01-30 kreipėsi į žurnalistę Agnę Vederytę ir LNK televiziją, prašydamas paneigti teiginius, išsakytus LNK laidoje (duomenys neskelbtini), kad jis yra bedarbis ir kad prašo įteisinti būtent homoseksualių asmenų santuokas (b.l. 43). Pakartotinai šis prašymas buvo išsiųstas elektroniniu paštu adresu: agne@lnk.lt 2013-01-31 (b.l. 44). Minėti prašymai buvo pateikti Tarnybai 2013-03-04.

LNK 2013-03-18 pateikė Tarnybai atsakymą, kuriame nurodė, kad bendrovės vadovybė jai adresuoto pareiškėjo G. Š. prašymo nėra gavusi, o darbuotojams siunčiamų elektroniniu paštu laiškų nekontroliuoja (b.l. 47).

Inspektorius, išnagrinėjęs G. Š. skundą, atlikęs tyrimą Įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinęs skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, 2013-05-02 priėmė sprendimą Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“, kuriuo pripažino pareiškėjo skundą dėl televizijos laidoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos nepagrįstu (b.l. 49-55).

Dėl 2013-02-06 pareiškimo prašymo įvertinti su juo susijusios (duomenys neskelbtini) LNK laidos (duomenys neskelbtini) dalį galiojančios teisės ir žurnalistų etikos požiūriu.

Sprendime dėl šio prašymo atsakovas pažymėjo, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) vartojami žodžių junginiai „homoseksualų santuokos“, „homoseksualių asmenų santuokas“ iš esmės atitinka ir savo prasme yra tapatūs pasakymui „vienos lyties asmenų santuoka“. O pareiškėjas tiek savo skunde Inspektoriui, tiek 2012-12-18 skunde LVAT pareiškėjas aiškiai nurodė, jog jo kreipimosi į teismą pagrindas yra prašymas panaikinti CK straipsnius, draudžiančius vienos lyties asmenų ir artimų giminaičių santuokas bei leidimą įsivaikinti ne sutuoktiniams. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad skundžiamo turinio teiginiai pagal savo prasmę ir turinį yra tapatūs pareiškėjo pozicijai, todėl laikytini atitinkančiais tikrovę, o viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) teisės skleisti informaciją ribų neperžengė. Pabrėžė, kad taip pat ir pareikšdamas savo nuomonę apie pareiškėjo lūkesčių vertinimą dėl palankaus teismo sprendimo, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), faktinių aplinkybių neiškreipė, ją pareiškė sąžiningai, todėl šiuo atveju neperžengė nuomonės reiškimui nustatytų ribojimų. Teiginiuose „Vieną teismą G. Š. jau pralaimėjo. Skundas dėl homoseksualų santuokų įteisinimo ir leidimo įsivaikinti, atmestas“ paskelbta informacija gali būti patikrinta objektyviais duomenimis, todėl laikytina žiniomis apie teismo priimtą pareiškėjui nepalankų sprendimą. Teismo sprendimu yra išsprendžiamas ieškinio priimtinumo ar pagrįstumo klausimas, tačiau teismo pozicija besikreipusio asmens atžvilgiu iš esmės nėra žeminanti, todėl darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) konkrečiu atveju teise skleisti informaciją nepiktnaudžiavo.

Dėl 2013-02-06 pareiškimo dalies, kuria prašoma „<...> pasiekti, kad LNK viešai, aiškiai ir efektyviai (ne mažiau efektyviai ir viešai, nei buvo paskelbta) paneigtų minėtoje laidoje ir galimai kitose televizijos laidose apie pareiškėją paskelbtų tikrovės neatitinkančią informaciją: kad esu bedarbis, kad kreipėsi į teismą, prašydamas įteisinti būtent homoseksualių asmenų santuokas, kad tikėjosi palankaus sprendimo teisme, kad vieną teismą jau buvo pralaimėjęs <...>“.

Sprendime dėl paneigimo minėtoje laidoje ir galimai kitose televizijos laidose apie pareiškėją paskelbtų tikrovės neatitinkančią informacijos atsakovas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamų, objektyviai egzistuojančių duomenų, sąlygojančių viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) privalomo elgesio taisyklę – paneigti paskelbtą informaciją arba raštu pareiškėjui pateikti motyvuotą atsisakymą tą daryti, todėl Įstatymo 44 str. 4 dalies pažeidimas nekonstatuotinas. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažymėjo, kad prašymas visuomenės informavimo priemonei paneigti tam tikrą informaciją yra teisiškai reikšmingas kreipimasis, kurio tinkamas realizavimas suponuoja pareigas visuomenės informavimo priemonei, tiek yra reikšminga privaloma išankstinė ginčo sprendimo procedūra civiliniame procese. Atsižvelgdamas į tai, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) mano, kad bendrovei pareigas turėtu sukurti tik tiesiogiai vadovybei adresuotas laiškas, kuris yra tinkamos formos ir perduotas tinkamais būdais. Pažymėjo, kad neturi objektyvių galimybių kontroliuoti kiekvieno asmens elektroninius susirašinėjimus ar pokalbius telefonu. Juo labiau, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, nagrinėjamoje situacijoje neturi objektyvių duomenų, jog tokie bendravimai vyko. Tuo tarpu pareiga visuomenės informavimo priemonei paskelbti paneigimą pirmiausia siejama su paneigimo gavimo faktu.

Dėl 2013-02-06 pareiškimo dalies „<...> įvertinti, ar žodžio „bedarbis“ vartojimas, įvardintam privačiam asmeniui apibūdinti su įdarbinimu niekaip nesusijusiuose kontekstuose, suderinamas su dabartine Lietuvos Respublikoje galiojančia žurnalistų etika, laikoma privaloma licenzijuotoms masinės informacijos priemonėms <...>“.

Dėl 2013-02-06 pareiškimo dalies „<..>įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti jo minėti žurnalistės Agnės Vederytės reportažo aspektai, tokie, kaip parinkimas vaizdo įrašo momento, kai nevalingai pažvelgė į sujudėjusį operatorių, tuo pat metu ant prislopinto jo balso užleidžiant žurnalistės komentarų – taip sukuriant įspūdį, kad jis infantilus (abejotinos psichinės sveikatos žmogus)“.

Sprendime dėl prašymo įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti jo minėti žurnalistės Agnės Vederytės reportažo aspektai, tokie, kaip parinkimas vaizdo įrašo momento, kai nevalingai pažvelgė į sujudėjusį operatorių, tuo pat metu ant prislopinto jo balso užleidžiant žurnalistės komentarų – taip sukuriant įspūdį, kad jis infantilus (abejotinos psichinės sveikatos žmogus)“ nepasisakyta.

Dėl 2013-02-06 pareiškimo reikalavimų „<...> reaguoti taip, kaip atrodys derama, į nustatytus pažeidimus“ bei „<...> imtis priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei LNK, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse <...>“.

Sprendime dėl reagavimo taip, kaip atrodys derama, į nustatytus pažeidimus ir priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei LNK, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse nepasisakyta.

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Dėl pareiškėjo 2013-02-06 pareiškimo išnagrinėjimo išsamumo, pilnumo.

Minėta, jog vienas iš pareiškėjo skundo teismui argumentų yra atsakovo sprendimo neišsamumas, nepilnumas. Pareiškėjas mano, kad teismui skundžiamu Tarnybos sprendimu yra atsakyta tik į pirmuosius du (iš šešių) klausimus.

Pagal jau nusistovėjusią teismų praktiką laikoma, jog viešojo administravimo institucijos atsakymas į juridinių bei privačių asmenų prašymus, skundus, kuriais siekima kokių nors jų teisių patenkinimo arba pranešama apie jų teisių pažeidimus, yra individualus aktas, kurio formai bei turiniui taikomi inter alia Viešojo administravimo įstatymo (2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1259 redakcija (nuo 2011-05-01)) reikalavimai kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 1, 2 d.). Vienas iš reikalavimų individualiam sprendimui dėl prašymo (skundo) yra jų išnagrinėjimo pilnumas.

Šio teismo sprendimo dalyje „Faktinės bylos aplinkybės“ atliktas skundžiamo sprendimo turinio palyginimas su pareiškėjo skunde atsakovui keltais klausimais (reikalavimais) leidžia teismui daryti išvadą, jog skundžiamame sprendime yra atsakyta į tris (ne į du, kaip teigia pareiškėjas) klausimus. Kas dėl 2013-02-06 pareiškimo reikalavimų „<...> reaguoti taip, kaip atrodys derama, į nustatytus pažeidimus“ bei „<...> imtis priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei LNK, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse <...>“, tai, teismo nuomone, atsakovo sprendimas ir yra jo reagavimas į skundą, gi reikalavimas „<...> imtis priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei LNK, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse“ yra bendro pobūdžio, daugiau deklaratyvus, nes atsakovas imtis tokių priemonių gali tik tuomet, kai nustato konkretaus asmens konkrečių licenzijuotų masinės informacijos priemonių subjektų padarytus Įstatymo pažeidimus.

Tai, kad skundžiamame sprendime dėl prašymo įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti jo minėti žurnalistės Agnės Vederytės reportažo aspektai, tokie, kaip parinkimas vaizdo įrašo momento, kai nevalingai pažvelgė į sujudėjusį operatorių, tuo pat metu ant prislopinto jo balso užleidžiant žurnalistės komentarų – taip sukuriant įspūdį, kad jis infantilus (abejotinos psichinės sveikatos žmogus)“, nepasisakyta, teismas vertina kaip skundžiamo sprendimo trūkumą.

Kolegija, peržiūrėjusi į bylą pateiktą laidos vaizdo įrašą, neranda jokių techninių reportažo pateikimo žiūrovams trikdžių ar kitokių laidos montažo trūkumų, kurie leistų spręsti, kad buvo siekiama (sąmoningai ar ne) apie pareiškėją sudaryti kokį nors negatyvų įspūdį, todėl daro išvadą, kad ir ši skundžiamo sprendimo spraga neleidžia daryti išvados apie jo neteisėtumą. Atvirkščiai, kolegijos nuomone, laida parengta profesionaliai, korektiškai, išlaikant nuomonių balansą, leidžiant pasisakyti priešingų pažiūrų besilaikantiems asmenims.

Dėl skundo argumento, jog informacija apie pareiškėją, jo veiksmus ir ketinimus buvo vienareikšmiškai paskleista kaip žinia.

Atsakovas informaciją apie pareiškėją laiko nuomone. Teismas su tokiu vertinimu sutinka.

Pagal Įstatymo (2012-06-14 įstatymo Nr. XI-2071 redakcija (galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2013-11-07) 2 str. 36 dalį nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. LVAT praktikoje laikomasi nuomonės, kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia, ar nuomone kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas ištyrus visas reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant, be kita ko, į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus (nutartis adm. byloje Nr. A146-2326/2011). Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, pripažįstama galimybė informacijai taikyti tiesos kriterijų. Nuomonės pareiškimas tampriai susijęs ir su Įstatymo 4 str. 1 dalies nuostata, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia vieną pagrindinių žmogaus teisių – teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Šiuo atveju laidoje panaudota informacija apie pareiškėją buvo gauta iš jo paties žurnalisto interviu su juo metu. Žurnalistas turėjo teisę ją pateikti subjektyviai, per savo įsitikinimų prizę, tačiau ši informacija buvo pateikta sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Pareiškėjas pats save apibūdino kaip niekur nedirbantį asmenį, pareiškė, jog kreipėsi į teismą dėl atitinkamų CK straipsnių panaikinimo, todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo pagrindo manyti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl atitinkamų CK straipsnių panaikinimo, tikisi palankaus teismo sprendimo.

Dėl skundo teiginio, kad pareiškėjas buvo apšmeižtas ir pažemintas, pavadinant jį „bedarbiu“.

Pagal Įstatymo 19 str. 2 dalį draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Šiuo atveju ginčas kilo dėl žodžio „bedarbis“ pavartojimo.

Teismas pabrėžia, kad žodis „bedarbis“ yra vartojamas bendrinėje oficialioje lietuvių kalboje ir yra norminis. Ši sąvoka vartojama ir Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme (2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2167 redakcija (nuo 2012-09-01), kurio 2 str. 3 dalyje yra nustatyta, kad bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, kurie nesimoko pagal dieninę ar nuolatinę mokymo formą, taip pat Juridinių asmenų registre suteiktą likviduojamos individualios įmonės, mažosios bendrijos, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos statusą turinčių individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, tikrųjų ūkinių bendrijų ar komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantys asmenys ir pasirengę dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Šiuo atveju pareiškėjas bedarbio apibrėžimą visiškai atitinka ir to neneigia, todėl tai vertinti kaip pareiškėjo šmeižimą ar dezinformacijos apie jį paskleidimą nėra jokio pagrindo. Tačiau teismas sutinka, jog šiam žodžiui tam tikrame konkrečiame kontekste (kaip ir daugeliui bendrinių žodžių) gali būti suteiktas paniekinantis, pažeminantis atspalvis. Kolegijos nuomone, laidos vaizdo įrašas tai tvirtinti pagrindo nesudaro. Reportažą kūrusi žurnalistė šį pareiškėją apibūdinantį žodį („bedarbis“) panaudojo tik vieną kartą – jį pristatydama žiūrovams, tokiam pareiškėjo, kaip nedirbančio asmens, kas yra tiesa, apibūdinimui nesuteiktas joks paniekinantis ar pažeminantis atspalvis.

Dėl skundo teismui teiginio, jog pareiškėjas buvo apšmeižtas paskelbiant, kad jis prašė įteisinti homoseksualių asmenų santuokas.

Pagal CK 3.7 str. 1 dalį Lietuvoje santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, o CK 3.12 straipsnis draudžia tuoktis tos pačios lyties asmenims; CK 3.17 straipsnis draudžia tuoktis artimiesiems giminaičiams.

CK 3.210 str. 1 dalis nustato, kad įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims; teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių (2 d.); nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali (3 d.). Taigi, pareiškėjo kritikuojamuose CK straipsniuose išties nevartojamos sąvokos „homoseksualai“, „homoseksualūs asmenys“ ir pan. Interneto portalas „Vikipedija“, o ir kiti šaltiniai homoseksualumą apibūdina kaip lytinę orientaciją, pasižyminčią potraukiu tos pačios lyties asmenims. Taigi, iš esmės, kadangi žmonių visuomenėje egzistuoja dvi lytis (vyrų ir moterų), sąvokos „tos pačios lyties asmenys“ ir „homoseksualūs asmenys“ yra tapačios, reiškiančios tą patį, galimos vartoti alternatyviai, todėl laidoje paskleista informacija, kad jis prašė įteisinti homoseksualių asmenų santuokas nėra nei pareiškėjo šmeižimas, nei dezinformacijos apie jį paskleidimas.

Dėl laidoje paskleistos dezinformacijos, kad jis jau vieną teismą pralaimėjo.

Minėta, kad VAAT pareiškėjo skundą dėl CK 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsnių bei 3.210 straipsnio 1-3 dalių neatitikimo Konstitucijai atsisakė priimti, o LVAT šią nutartį paliko galioti. Laidoje pavartotas žodžių junginys, kad pareiškėjas „jau vieną teismą pralaimėjo“ gali būti vertinamas dvejopai – formaliai teisiškai ir pagal bendrinę kalbos prasmę. Pirmuoju atveju pareiškėjo skundas teisme nebuvo priimtas, t.y. teisme byla nebuvo nagrinėjama iš esmės ir sprendimas, kuriuo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nebuvo priimtas, tačiau, kadangi pareiškėjo skundo teismui nepriėmimo klausimas laidos išėjimo į eterį metu buvo išspręstas galutine ir neskundžiama LVAT nutartimi, bendrąja prasme galima laikyti, kad šį ginčą (t.y. ginčą dėl skundo priėmimo) teisme jis pralaimėjo. Kolegija šių teiginių nevertina nei kaip pareiškėjo šmeižimo, nei kaip dezinformacijos ar žeminančios informacijos apie jį paskleidimo.

Motyvuojamoji dalis

Žurnalistų etikos kodekso 20 straipsnis numato, kad paaiškėjus, kad visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija yra klaidinga, būtina nedelsiant toje pačioje visuomenės informavimo priemonėje adekvačioje vietoje, tokio pat dydžio šriftu, tokia pat forma ir be viešosios informacijos rengėjo komentarų patikslinti arba paneigti klaidingą ar netikslią informaciją.

Šiame teismo sprendime padaryta televizijos laidos, skundo Inspektoriui bei skundžiamo jo sprendimo analizė leidžia kolegijai spręsti, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamų, objektyviai egzistuojančių duomenų, sąlygojančių viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) privalomo elgesio taisyklę – paneigti paskelbtą informaciją.

Dėl informacijos priemonės (LNK televizijos) nepateikimo raštu pareiškėjui motyvuoto atsisakymo paneigti paskelbtą informaciją.

Pagal Įstatymo 44 str. 2 dalį, jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų.

Pagal Įstatymo 44 str. 4 dalį, jei visuomenės informavimo priemonė, gavusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytą paneigimą, nusprendžia neskelbti tokio paneigimo, ji privalo per dvi savaites nuo paneigimo gavimo dienos raštu atsakyti paneigimą pateikusiam asmeniui, nurodydama atsisakymo paskelbti paneigimą priežastis ir motyvus.

Į bylą pareiškėjo pateikti įrodymai (b.l. 43-45) neįrodo, kad jis su Įstatymo 44 str. 2 dalį reikalavimus atitinkančiu prašymu kreipėsi į visuomenės informavimo priemonę – šiuo atveju LNK televiziją, nes minėti du prašymai elektroniniu paštu yra adresuoti Žydrai Klevinskaitei (el.pašto adresas lrs.lt) ir Agnei Vederytei.

Tad Įstatymo 44 str. 4 dalies pažeidimas nekonstatuotinas.

Įvertinus pasakytą, teismas sprendžia, jog skundžiamas sprendimas, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundą, atitinka tokios rūšies sprendimams keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas, pagrindo jį naikinti ir patenkinti kitus skundo teismui reikalavimus nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo G. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.