Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje, kai buvo joje gydomas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 7 d.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėjas grindžia ploto trūkumu kamerų tipo patalpoje-palatoje (toliau – ir kamera-palata, ir palata) Nr. 27.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje-palatoje Nr. 27 kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas kameros plotą dalijant iš joje esančių miegamų vietų skaičiaus.

Atsakovo į bylą pateiktais duomenimis (b. l. 39, 41) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 7 d. (8 dienas) buvo laikomas Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus (Bendrojo skyriaus) kameroje-palatoje Nr. 27, kuriuos bendras plotas (nevertinant sanitarinio mazgo užimamo ploto) 21,25 kv. m., yra įrengtos 7 miegamos vietos (3 vieno aukšto ir 2 dviejų aukštų lovos). Ginčo dėl kameros-palatos, jos ploto byloje nėra, kiek konkrečiai ligonių ginčui aktualiu laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma kameroje-palatoje, atsakovas pateikti negali, todėl vertintina, kad visos miegamosios vietos buvo užimtos ir vienam asmeniui teko 3,03 kv. m. ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad plotą mažino lovos, sanitarinis mazgas, praustuvė. Atsakovas nenurodė, kokį plotą kameroje-palatoje užėmė sanitarinio mazgo įrengimas, tačiau Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.V-82, 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Todėl laikytina, kad sanitarinio mazgo įrengimas užėmė 1,42 kv. m. kameros-palatos ploto. Tokiu būdu, vienam asmeniui tenkantis kameros-palatos plotas buvo 2,83 kv. m. ((21,25-1,42)/7), o joje esančios lovos dar mažino nuteistųjų judėjimui skirtą plotą. Todėl konstatuotina, kad aštuonias paras buvo pažeista vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma, kuri nustatyta nacionalinės teisės aktuose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p.), taip pat yra pagrindas konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės, nes viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Todėl aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo deliktinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara, tačiau be jokios uždangos, sanitarinis mazgas prie pat durų, todėl visus gamtinius reikalus teko atlikti stebint kitiems asmenims ir prižiūrėtojams. Atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo į bylą pateiktos kameros-palatos fotonuotrauka (b. l. 40) yra kameros-palatos Nr. 25, todėl negalima daryti išvados, kad sanitarinio mazgo atitvarai kameroje-palatoje Nr. 27 atitinka teisės aktų reikalavimus. Taigi, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad sanitarinis mazgas kameroje-palatoje Nr. 27 (kurioje buvo laikomas pareiškėjas) yra akivaizdžiai matomas kameros aplinką stebinčių pareigūnų. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. LVAT praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kameroje-palatoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų (kameroje buvo dviejų aukštų lovos) bei prižiūrėtojų taip pat Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu.

Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas bausmę pataisos namuose jis turi teisę visą dieną vaikščioti lauke, koridoriais, laisvai nueiti į prausyklą, tualetą, o Režiminio korpuso Chirurgijos skyriuje ši galimybė jam be pagrindo buvo atimta.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 76 straipsnis, reguliuojantis nuteistųjų laikymo laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose sąlygas, numato, kad nuteistieji, kurie laikomi laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose ir perkelti į drausmės grupę, jei nėra galimybės jų laikyti atskirai, gali būti laikomi kartu su kitais nuteistaisiais, laikantis šio kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. BVK 70 straipsnio 2 dalis numato, jog atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 3 d.). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.). BVK 70 straipsnio 5 dalis numato, jog laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas numato, jog į laisvės atėmimo vietų ligoninę atvykę nuteistieji uždaromi palatose. Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 9.1 punktas numato, jog ligoninė kardomosios priemonės – suėmimo ir bausmių vykdymo srityje, be kita ko, užtikrina įstatymų nustatytą pacientų apsaugą ir priežiūrą. Taigi, paskirdama nuteistuosius į palatas Ligoninės administracija turi užtikrinti įstaigos ir kitų joje esančių asmenų saugumą, todėl turi diskrecijos teisę, vadovaudamasi BVK normomis, Vidaus tvarkos taisyklėmis, remiantis pateikta informacija, laikyti nuteistuosius kameros tipo palatoje. Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191 (b. l. 42-52) 22-30 punktuose nurodyti darbuotojai (gydomųjų skyrių viršininkai), kuriems suteikta teisė suderinus su atitinkamais pareigūnais, o perkeliant iš vienos kamerų tipo palatos į kitą, suderinus ir su pacientą gydančiu gydytoju, paskirti (perkelti) stacionariniam gydymui atvykusį pacientą į kamerų tipo palatas. Byloje nėra duomenų pagrindžiančių, jog pareiškėjas Ligoninės administracijos būtų aktyviai prašęs perkelti jį į kito skyriaus (kitokio režimo) palatą ir kad toks jo prašymas nebūtų tenkintas. Bylos duomenimis nėra nustatyta teisės aktų pažeidimų dėl atsakovo netinkamo naudojimosi diskrecijos teise pareiškėjo atžvilgiu, skiriant jį į kamerą-palatą, taigi nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus kaip juos apibrėžia ir numato CK 6.271 straipsnis. Pati laisvės atėmimo bausmė pasižymi specifika, t. y. judėjimo apribojimu ir tam tikrais atvejais nuteistųjų laikymu kamerose, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėją laikant Ligoninėje buvo pažeisti BVK 70 straipsnio reikalavimai, pareiškėjo teises ar teisėti interesai.

Pareiškėjas nurodė, kad nei kameroje, nei sanitariniame mazge nebuvo jokios ventiliacijos, todėl jautėsi sanitarinio mazgo kvapai.

Pareiškėjas neginčija, kad kameroje-palatoje Nr. 27 buvo atidaromas langas. Patalpų vėdinimas natūraliai per langus atitiko Higienos normos HN 47:2011 ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimą, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės ar teisėti interesai galėjo būti pažeisti vėdinant kamerą-palatą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad palata ir tualetas nebuvo valomi, dezinfekuojami, nebuvo jokių valymo, šveitimo dezinfekavimo, nuriebalinimo priemonių indams ir kriauklei, nebuvo jokių sanitarų, viską teko daryti patiems.

Pagal į bylą pateiktą dokumentą „Patalpų valymo procedūra“, patvirtintą Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 (b. l. 25-31; toliau – ir Procedūra), palatas kasdien valo (nuolatinis valymas) patys suimtieji ar nuteistieji, o pagrindinį valymą (visų patalpų ir jose esančių daiktų bei įrangos valymą, išvykus pacientui(-ams), arba periodinį valymą, esant pacientams, pagal sudarytą patalpų valymo grafiką) atlieka palatiniai sanitarai (nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus). Valymo inventoriumi ir priemonėmis aprūpina pagalbinis darbuotojas. Duomenų apie tai, kad Procedūros nuostatų Ligoninėje nėra laikomasi, į bylą nėra pateikta. Šios aplinkybės jam prieinamomis įrodinėjimo priemonėmis (t. y. kartu su juo laikomų asmenų parodymais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.) neįrodinėjo ir pareiškėjas. Taigi, akivaizdu, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietos gyvenamųjų patalpų švarą turėjo užtikrinti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nevalomos palatos ir tualeto buvo sąlygoti pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant Procedūros reikalavimų. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų valymo darbų ir dėl to pareiškėjui sukeltų nepatogumų jis būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į jo skundą nebūtų reagavęs. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Ligoninės administracija, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl palatos ir tualeto netinkamo valymo ir dezinfekavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų laikymo Ligoninėje sąlygų jis patyrė didelius nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, diskomfortą, depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, nervingas, negalėjo pailsėti, ramiai miegoti, sumažėjo bendravimo galimybės, pasitikėjimas savimi ir kitais, tačiau tokias aplinkybes aptvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, skunde nenurodė, jog dėl nurodytų negalavimų būtų kreipęsis pagalbos į Psichologinės tarnybos ar sveikatos priežiūros specialistus. Iš atsakovo pateiktos Epikrizės (b. l. 36) matyti, kad pareiškėjo nusiskundimai sveikatos sutrikimais nėra išskirtiniai, lyginant su sveikatos sutrikimais, kuriais skundžiasi laisvėje gyvenantys asmenys, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jie atsirado išimtinai dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Ligoninėje.

Nagrinėjamu atveju dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jų teisinio vertinimo, teismas daro išvadą, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui turėjusio tekti kameros-palatos ploto, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, M. R. subjektinės teisės – būti gydomam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (ploto pažeidimą patyrė 8 dienas, pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas dėl ploto normos ir privatumo sanitariniame mazge pažeidimo), nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, kad jo sveikatos būklė būtų pablogėjusi dėl laikymo Ligoninėje sąlygų, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Ligoninėje nebuvo nuolat (buvo tik kartą 8 dienų trukmės epizodu), darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 250,00 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 250,00 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.