Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, dalyvaujant pareiškėjai D. A., jos atstovei adv. Vilmai Normantienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. V., A. V., J.-A. V., L. K., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo – L. K., nustatyta tvarka ir terminu atsiliūepimo į pareiškimą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėja bei jos atstovė palaikė pareiškimą, papildomai paaiškino, jog VĮ Registrų centro išraše nurodyta, jog gyvenamasis namas pradėtas statyti 1960 metais, baigtas 1988 m. Pabrėžė, jog asmenys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, iš jo gavo pajamas ir jas naudojo namo statybai, prie statybos prisidėjo savo asmeniniu darbu. Jų elgesį vertina kaip asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Mano, kad šiems santykiams taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą, t.y. CK 472 straipsnis. Pareiškėjos tikrasis tėtis mirė (duomenys neskelbtini) metais; pareiškėjos mama pradėjo gyventi su G. maždaug (duomenys neskelbtini) m., o Vilniaus rajone – 1960 metais. Kai mama statė pastatus pareiškėja matė – nes buvo atvažiavusi. 1963 metais buvo mažas kambarėlis, o vėliau po truputį prasiplėtė. Pareiškėja su patėviu statė pirtį; padėjo ūkyje. Kadangi kitais būdais mirusių asmenų nuosavybės dalių nustatyti nėra galimybės, pareiškėja yra vieno iš jų įpėdinė, kitokia tvarka gauti tokius faktus patvirtinančių dokumentų negali, nes patys savininkai yra mirę, VĮ „Registrų centras“ atmetė pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės įregistravimo jos motinos vardu, todėl pareiškimo tenkinimas yra vienintelis būdas pareiškėjai realizuoti savo turtines teises. Nurodė, jog faktą, kad pareiškėja priėmė palikimą po savo motinos mirties, patvirtino suinteresuoti asmenys, posėdyje apklausti liudytojai. Pareiškėja po savo motinos mirties buvo paėmusi 2 savaites atostogų, vėliau atvykdavo kas savaitgalį, remontavo gyvenamąjį namą (2-3 mėn. po mamos mirties) – klijavo lubas, tapetus, keitė langų stiklus, remontavo grindis; sumokėdavo mokesčius, tvarkė aplinką. N. G. turtą pareiškėjai žadėjo palikti testamentu, todėl pareiškėja į notarų biurą nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) yra trijų vaikų - pareiškėjos D. A., S. J. V. (jo įpėdiniai – suinteresuoti asmenys A. V. ir J. V.), J.-A. V. ir L. K. motina (b.l. 17-25). V. V. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 7). Jos vardu nuosavybės teise yra registruotas turtas – 0.8500 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (įregistravimo pagrindas – 2004-08-03 Apskrities viršininko sprendimas) (b.l. 10-11). V. V. sutuoktinis J. V. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 9, 21). Pareiškime nurodomas aplinkybes, jog J. V. buvo neįgalus patvirtina ir Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (1955-04-20 pripažintas I grupės invalidu) (civilinė byla Nr. 2-222-647/2013, b.l. 10-11).

Pareiškėja nurodo, jog V. V. nuo 1960 metų, dar būdama santuokoje su J. V., apsigyveno su N. G. ir bendromis lėšomis bei bendru darbu jungtinės veiklos pagrindais pastatė (įgijo) gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, pirtį, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), kurie registruoti N. G. vardu. Siekdama paveldėti po savo motinos mirties visą jai priklausiusį turtą, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad minėtas turtas N. G. ir V. V. priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį.

Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise yra registruoti N. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) vardu (b.l. 12-16). Išraše nurodyta, jog gyvenamojo namo statyba pradėta 1960 metais, o baigta – 1988 m. N. G. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 8).

VĮ Registrų centras 2014-04-08 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė išregistruoti N. G. bei įregistruoti V. V. nuosavybės teises į ½ minėto turto.

Pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie jos mamos gyvenimą su N. G., namo bei ūkio pastatų statybas, teismo posėdyje patvirtino ir suinteresuotas asmuo J. V.. Jis detaliai paaiškino, jog V. V. su N. G. kartu gyveno jau 1958 metais (duomenys neskelbtini), iš kur J. V. gavo laišką, ir kad 1960 metais grįžo į (duomenys neskelbtini) rajoną. Taip pat minėtas aplinkybes patvirtino teisme apklausta liudytoja K. J., kuri nuo 1968 m. pažįsta pareiškėją, jos mamą; teigė, jog jai atvykus, pareiškėjos mama ir N. G. gyveno kaip vyras su žmona nedideliame namuke; jie viską darė kartu; statė, sodino daržus; V. V. turėjo pinigų ir jais disponavo; N. G. giminaičių niekada nėra mačiusi. Pažymėtina, jog analogiškus parodymus dėl namo statybos ji davė ir apklausta civilinėje byloje Nr. 2-222-647/2013, kurioje buvo sprendžiamas klausimas tik dėl palikimo priėmimo fakto (civilinė byla Nr. 2-222-647/2013, b.l. 39).

Vėlesni dokumentai taipogi patvirtina jų bendrą gyvenimą, ūkio vedimą. (duomenys neskelbtini) kaimo 1991-1997 metų namų ūkio knygoje (asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)) N. G. įrašytas šeimos galva, o V. V. – jo žmona; Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2010-11-23 pažymoje taipogi nurodyta, kad V. V. gyveno (duomenys neskelbtini), katrtu su N. G. ir vedė bendrą ūkį (civilinė byla Nr. 2-222-647/2013, b.l. 3, 21-24). Reikšminga ir tai, jog 1992-05-02 tiek V. V., tiek N. G. sudarė testamentus, kuriais vienas kitam paliko visą turtą (b.l. 26-29).

Taigi byloje esančių ir aptartų įrodymų visumos, t.y. pareiškėjos, suinteresuotų asmenų paaiškinimų, liudytojos parodymų, rašytinių įrodymų, pakanka, pripažinti įrodytomis aplinkybes, kad V. V. nuo 1960 metų gyveno su N. G. ir bendromis lėšomis bei bendru darbu pastatė gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, pirtį, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini).

Minėto nekilnojamojo turto statybos pradžios metais Lietuvoje galiojęs RTFSR civilinis kodeksas nereglamentavo fizinių asmenų teisės bendru darbu ir bendromis lėšomis pasistatyti gyvenamąjį namą, tačiau kvalifikuojant tarp V. V. ir N. G. susiklosčiusius santykius, atsižvelgtina į tai, kad ginčo turto statyba buvo baigta tik 1988 metais. Todėl nagrinėjamu atveju, taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso, įsigaliojusio 1965 metais, nuostatos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 1 - 2 dalis pasiekti tikslui, nurodytam šio Kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.

Šiuo metu susiformavusioje kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias normas, yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus apie bendrą N. G. bei V. V. gyvenimą, ūkio vedimą, bendromis lėšomis ir darbu statytus pastatus; bei išanalizavus paminėtas teisės nuostatas bei teismų praktiką ir pareiškėjai negalint gauti reikiamų dokumentų kita tvarka, darytina išvada, jog reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad gyvenamasis namas su ūkio pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė N. G. ir V. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis, po ½ dalį, yra pagrįstas, todėl tenkintinas ((duomenys neskelbtini) str. 2 d. 9 p.).

Taigi, po V. V. mirties liko turto – žemės sklypas bei ½ dalis aukščiau paminėtų statinių.

Pagal LR CK 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti <...>. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 str. 1 d.). Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atiradimo dienos (CK 5.50 str. 3 d.). Kadangi palikimas po V. V. mirties atsirado iki 2000-07-18 CK įsigaliojimo, nagrinėjamu atveju taikytinos 1964 m. CK normos, kurios taip pat numatė, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 str. 2 d.). Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turėjo būti atlikti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 str. 3 d.).

Šiuo atveju palikimo atsiradimo diena yra V. V. mirties diena, t.y. (duomenys neskelbtini) (b.l. 7). Taigi, palikimas turėjo būti priimtas per 6 mėnesius nuo 2000-03-01. Notarės J. Š. 2013-08-12 pažyma patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) mirus V. V., paveldėjimo byla Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini)-jame notaro biure nėra užvesta, paveldėjimo ir nuosavybės teisės liudijimai neišduoti (b.l. 45).

Pareiškėja yra mirusiosios V. V. dukra, t.y. pirmos eilės įpėdinė (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p.). Kiti įpėdiniai, t.y. suintersuoti asmenys neprieštarauja pareiškimo patenkinimui, t.y. pripažįsta, jog palikimą po jų motinos mirties priėmė būtent pareiškėja D. A..

Teismo pasėdžio metu apklausta liudytoja K. J. nurodė, jog po V. V. mirties pareiškėja nuolat atvažiuodavo, darė remontą, sodino bulves ir padėdavo N. G.. Suinteresuotas asmuo J. V. taipogi patvirtino, jog iškart po mamos mirties – apie pusę metų D. A. name darė remontą, ten tvarkydavosi. Suinteresuotas asmuo A. V. paaiškino, jog jos tėvas prieš 5-6 metus važiavo padėti seseriai D.. Byloje yra duomenys, jog vėlesniu laikotarpiu pareiškėja mokėjo mokesčius už elektrą (b.l. 31-43); (duomenys neskelbtini) seniūnijos Namų ūkio knygoje (namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini)) yra 2002-08-07 įrašas, kad namą prižiūri D. A.; nurodyti jos kontaktiniai duomenys (b.l. 44). Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas išvadai, kad pareiškėja per šešis mėnesius po mamos V. V. mirties pradėjo naudotis jos turtu kaip savu, t.y. faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą.

Kadangi pareiškėja negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių minėtą juridinę reikšmę turintį faktą, todėl šis faktas nustatomas teismine tvarka (CK 445 str.), t.y. konstatuotina, kad pareiškėja po savo motinos V. V. mirties per šešis mėnesius priėmė jos palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti (CK 5.50 str. 2 ir 3 d., 5.51 str. 1 d., 1964 m. CK 587 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR (duomenys neskelbtini) - 448 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pagalbinio ūkio pastatas pažymėtas plane 311/m, ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), priklausė N. G. ir V. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis, po ½ dalį.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja D. A. (a.k (duomenys neskelbtini) po savo motinos V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) mirties, mirusios (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti.

Juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu.

Sprendimui įsiteisėjus, civilinę bylą Nr. 2-222-647/2013 grąžinti į teismo raštinę (archyvą).

Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.