Kauno apygardos teismo nutartis

2013-07-03 · Civilinė byla Nr. 2S-1513-658/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-03
Bylos Nr.
2S-1513-658/2013
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-04033-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Pareiškėjas
akcinės bendrovės „Kauno alus“
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1513-658/2013(Proceso Nr. 2-69-3-04033-2013-6)Procesinio sprendimo kategorijos: 122.4; 128.11; 129.18; 129.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. liepos 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno alus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-7443-800/2013 pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno alus“ skundą suinteresuotam asmeniui antstolei S. V. dėl antstolio veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja akcinė bendrovė „Kauno alus“, nesutikdama su antstolės atsisakymu pervesti į išieškotojos sąskaitą iš skolininkės UAB MEGN GROUP išieškotas lėšas ir sprendimu šias lėšas saugoti antstolės depozitinėje sąskaitoje iki Kauno apygardos teismas priims nutartį iškelti arba atsisakyti iškelti skolininkei bankroto bylą, pateikė skundą (b.l. 7-9) dėl 2013 m. vasario 21 d. antstolės S. V. patvarkymo Nr. S-11036928 „Dėl išieškotojo 2013 02 20 prašymo“ vykdomojoje byloje Nr. 0114/13/00187, prašydama panaikinti minėtą patvarkymą ir tenkinti prašymą dėl iš skolininkės išieškotų lėšų pervedimo į išieškotojos sąskaitą. Pareiškėjos teigimu, antstolė be pagrindo vadovaudamasi tik Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) 9 straipsnio 3 dalimi ir neatsižvelgdama į kitas šio įstatymo nuostatas priėmė skundžiamą patvarkymą, kadangi antstolei išieškojus iš skolininkės pinigines lėšas dokumentų dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo pateikimas Kauno apygardos teismui negali sustabdyti jau išieškotų sumų išmokėjimo išieškotojai, nes išieškotų lėšų pervedimas išieškotojai nelaikytinas vykdomojo dokumento vykdymo (skolos išieškojimo) veiksmu. 2013 m. kovo 14 d. patvarkymu (b.l. 3-5) antstolė pareiškėjos skundo netenkino ir persiuntė pareiškėjos skundą kartu su vykdomosios bylos kopija Kauno apylinkės teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi (b.l. 34-36) pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno alus“ skundą dėl antstolės S. V. veiksmų priimant 2013 m. vasario 21 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0114/13/00187 atmetė nurodydamas, kad vykdomasis dokumentas dėl piniginio pobūdžio išieškojimo laikomas įvykdytu išieškojus pinigines lėšas, priėmus patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo bei pervedus išieškotas lėšas išieškotojui, todėl teismo įsakymas būtų įvykdytas tik pervedus pinigines lėšas išieškotojai, o ne tik jas išieškojus. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjos argumentą dėl to, jog išieškojus iš skolininkės lėšas dokumentų iškelti skolininkei bankroto bylą pateikimas nestabdo lėšų išmokėjimo. Teismas nurodė, kad įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, lėšų išieškojimo sustabdymas iš esmės reiškia ir draudimą antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias šios įmonės lėšas pervesti įmonės kreditoriams, o Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata sukelia tokius pačius procesinius padarinius kaip ir numatyti CPK 626 straipsnyje, t. y. privalomąjį vykdomosios bylos sustabdymą, pagal kurį vykdomoji byla, o kartu ir išieškojimas sustabdomas iki tol, kol teismas išspręs bankroto bylos iškėlimo klausimą. Teismas, spręsdamas dėl vykdomosios bylos sustabdymo privalomumo ginčo atveju, rėmėsi bankroto bylų nagrinėjimą reglamentuojančių įstatymų pirmenybe prieš CPK normas. Teismas nurodė, kad išieškotų sumų paskirstymas yra vieningo vykdymo proceso baigiamoji stadija, o pakankamo kiekio lėšų atsiskaityti su išieškotoju patekimas į antstolio depozitinę sąskaitą reiškia tik vykdymo proceso dalies - išieškojimo stadijos - pabaigą, todėl tol, kol išieškotojo reikalavimai nepatenkinti, t. y. jam nepervestos atitinkamos lėšos, vykdymo procesas nėra baigtas. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas privalomas išieškojimo sustabdymas reiškia ne tik išieškojimo, kaip jis suprantamas CPK 758 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme, bet ir išieškotų bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių skolininko – įmonės, dėl kurios yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo – lėšų išmokėjimo išieškotojams sustabdymo privalomumą, sprendė, kad antstolė pagrįstai netenkino išieškotojos prašymo dėl antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų pervedimo išieškotojai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu (b.l. 41-44) pareiškėja prašo panaikinti 2013 m. gegužės 6 d. Kauno apylinkės teismo nutartį ir priimti naują sprendimą - panaikinti antstolės S. V. 2013 m. vasario 21 d. patvarkymą Nr. S-11036928 vykdomojoje byloje Nr. 0114/13/00187 ir patenkinti išieškotojos 2013 m. vasario 20 d. prašymą pervesti išieškotas iš skolininkės lėšas į išieškotojos sąskaitą. Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Vykdomojo dokumento įvykdymas laikomas baigtu, kai iš skolininko yra išieškoma priteista suma nepriklausomai nuo to, ar ši išieškota iš skolininko suma pervesta išieškotojui ar ne. Išieškotojo naudai antstolio išieškotų lėšų pervedimas nėra ir negali būti laikomas priverstinio sprendimo vykdymo veiksmu. Antstolio išieškotų sumų iš skolininko paskirstymas yra procesinis veiksmas užbaigiant vykdomąją bylą, o ne vykdomąjį dokumentą. Antstoliui išieškojus pinigines lėšas iš skolininkės, t. y. priverstinai įvykdžius vykdomąjį dokumentą, dokumentų iškelti skolininkei bankroto bylą teismui pateikimas negali sustabdyti jau išieškotų sumų išmokėjimo išieškotojai, kadangi remiantis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi yra sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, o ne pats vykdymas ir vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje, o tuo labiau jau išieškotų iš skolininko sumų pervedimas išieškotojui. Be to, toks pagrindas nenumatytas ir CPK 626 straipsnyje.Ginčo situaciją apibrėžia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis, kad tik įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir, be kita ko, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, todėl tas faktas, kad teisme yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo nedraudžia ir neužkerta kelio pervesti išieškotojai jau išieškotas iš skolininkės lėšas, kadangi toks veiksmas nelaikytinas vykdomojo dokumento vykdymo veiksmu. Išieškotų lėšų vykdant vykdomąjį dokumentą paskirstymas sieja tik pareiškėją ir antstolę, todėl jų tarpusavio atsiskaitymo santykiams įtakos negali turėti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo.Pareiškėjai pateikus antstolei vykdymui vykdomąjį dokumentą tarp pareiškėjos ir antstolės susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Antstolė veikia pareiškėjos kaip įgaliotojos vardu, jos interesais, todėl įgaliotinio atliktų veiksmų rezultatas, t. y. iš skolininkės išieškotos piniginės lėšos yra pareiškėjos nuosavybė. Teismas nepagrįstai laikė, kad iki tol, kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, nuosavybė į juos išlieka pinigų savininkui, nes antstolė veikė kaip pareiškėjos įgaliotinis, turintis išskirtines Antstolių įstatymo deleguotas funkcijas ir teises, dėl ko veiksmų rezultatas priklauso pareiškėjai. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp pareiškėjos ir antstolės susiklosčiusius teisinius santykius, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 46-47) antstolė S. V. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nesutikimas su atskiruoju skundu grindžiamas šiais motyvais:

Teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kadangi antstolė, paaiškėjus aplinkybėms, kad teisme yra pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi ir CPK 625 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad patvarkymas dėl vykdomosios bylos sustabdymo turi būti priimtas nedelsiant po to, kai paaiškėja aplinkybės, dėl kurių vykdomoji byla sustabdyta, priėmė patvarkymą dėl lėšų saugojimo antstolės depozitinėje sąskaitoje iki bus priimtas sprendimas iškelti bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti skolininkei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Pareiškėja atskirajame skunde kelia Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies tinkamo aiškinimo ir taikymo bei minėtos nuostatos sukeliamų padarinių vykdymo procesui klausimus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Nustatyta, kad antstolės S. V. kontoroje yra vykdoma vykdomoji byla Nr. 0114/13/00187 pagal 2012 m. gruodžio 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-20812-199/2012 dėl 3 476,71 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės UAB MEGN GROUP išieškotojos akcinės bendrovės „Kauno alus“ naudai (b.l. 27). Antstolė 2013 m. sausio 23 d. patvarkymu areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą 4 437,71 Lt sumai areštuotas skolininkei priklausančias lėšas, esančias skolininkės sąskaitoje AB SEB bankas, paprašė pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą. 2013 m. sausio 23 d. elektroniniu laišku skolininkės direktorius informavo antstolę, jog jis dar 2013 m. sausio 7 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo (b.l. 17). 2013 m. sausio 31 d. patvarkymu Nr. S-11036904 (b.l. 15) antstolė, atsižvelgdama į pateiktus duomenis apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo ir remdamasi CPK 683 straipsniu, nusprendė į jos depozitinę sąskaitą pervestas lėšas saugoti minėtoje sąskaitoje iki Kauno apygardos teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti skolininkei bankroto bylą. Išieškotoja 2013 m. vasario 19 d. prašymu (b.l. 11) kreipėsi į antstolę prašydama pervesti į išieškotojai priklausančią atsiskaitomąją sąskaitą pinigines lėšas, išieškotas iš skolininkės, tačiau antstolė 2013 m. vasario 21 d. patvarkymu (b.l. 10), vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, išieškotojos prašymo netenkino.

Ginčo atveju vykdant išieškojimą pagal pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo, dėl ko antstolė, vykdydama vykdomąjį dokumentą ir spręsdama iš skolininkės išieškotų lėšų pervedimo išieškotojai klausimą, turėjo vadovautis ne tik CPK nuostatomis, bet kartu ir bankroto procesą reglamentuojančio Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, pagal kurią teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus minėto įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus. Minėta įstatymo nuostata turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į šios normos, o taip pat ir kitų Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintų normų, skirtų pasirengimui nagrinėti bankroto bylą teisme, paskirtį, t. y. galimos bankroto bylos procedūros užtikrinimą, o taip pat ir į viso bankroto proceso tikslus bei principus. Vienas iš pagrindinių įmonės bankroto instituto tikslų yra įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kadangi bankrutuojanti įmonė yra nemoki, t. y. negali patenkinti visų kreditorių reikalavimų, tai bankroto procesą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyta tokia bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kuri užtikrintų teisingą jų interesų derinimą ir lygiateisiškumą – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra skirtas bankrutuojančios įmonės turto padalijimui Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti, o atsiskaitymas su bankrutuojančios įmonės kreditoriais pažeidžiant šį įstatyminį draudimą yra laikomas neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2008).

Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo įsijungia papildomi, įstatyme numatyti skolininko kreditorių interesų apsaugos saugikliai, kurių tikslas iš esmės yra sustabdyti disponavimą galimai bankrutuojančio skolininko turtu ir pinigais tokiu būdu apsaugant visų skolininko kreditorių interesus. Kaip matyti iš Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, teisiškai reikšmingos pasekmės šiuo atveju yra siejamos su pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teisme priėmimu. Kaip jau buvo nurodyta, skolininkės vadovas informavo antstolę apie tai, kad jis 2013 m. sausio 7 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB MEGN GROUP iškėlimo, nors vykdomojoje byloje tikslių duomenų apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą teisme nėra. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad UAB MEGN GROUP direktoriaus T. Č. pareiškimas iškelti įmonės UAB MEGN GROUP bankroto bylą teisme priimtas 2013 m. sausio 10 d., o bankroto byla skolininkei iškelta 2013 m. kovo 7 d. Būtent nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teisme priėmimo dienos atsiranda pareiga taikyti Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatytus padarinius, todėl antstolė, būdama informuota apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo ir 2013 m. vasario 21 d. spręsdama išieškotojos prašymą dėl išieškotų lėšų į jos sąskaitą pervedimo, pagrįstai vadovavosi nurodytomis imperatyviomis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis.

Pareiškėjos teigimu, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas tik išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus, o ne paties vykdymo ir vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje sustabdymas, o kadangi vykdomojo dokumento įvykdymas laikomas baigtu tuo metu, kai iš skolininko yra išieškoma priteista suma nepriklausomai nuo to, ar ši išieškota suma yra pervesta išieškotojui ar ne, tai ginčo atveju esant iš skolininkės išieškotai priteistai sumai ir vykdomajam dokumentui įvykdytam antstolė negalėjo remdamasi Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi sustabdyti išieškojimo. Su tokia pareiškėjos pozicija nesutiktina, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje analogiškose bylose pripažįstama, kad lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje nereiškia visiško vykdomojo dokumento įvykdymo ir vykdymo procedūrų pabaigos bei vykdomosios bylos užbaigimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2010; 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2009 ir kt.). Pakankamo kiekio lėšų atsiskaityti su išieškotoju patekimas į antstolio depozitinę sąskaitą yra laikomas tik vienos iš vykdymo proceso dalies, t. y. išieškojimo stadijos pabaiga, tačiau tol, kol išieškotojo reikalavimai nėra patenkinti, t. y. kol jam nėra pervestos atitinkamos lėšos, vykdymo procesas nėra baigtas. Sutiktina, jog Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje yra kalbama tik apie išieškojimo sustabdymą, tačiau minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinta išieškojimo sąvoka negali būti prilyginama tik lėšų iš skolininko išieškojimui, suprantant jį tik kaip pakankamo kiekio lėšų atsiskaityti su išieškotoju patekimą į antstolio depozitinę sąskaitą, kadangi toks minėtos sąvokos interpretavimas nepagrįstai susiaurintų Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvaus draudimo taikymo ribas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas privalomas išieškojimo sustabdymas reiškia ir išieškotų bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių skolininko – įmonės, dėl kurios yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo – lėšų išmokėjimo išieškotojams sustabdymo privalomumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010). Atsižvelgiant į kasacinio teismo pateiktą Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl išieškojimo sustabdymo taikymo išaiškinimą, apeliacinės instancijos teismas nereikšmingais teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui laiko atskirojo skundo argumentus dėl vykdymo ir vykdymo veiksmų bei kitų procesinių veiksmų vykdomojoje byloje, išieškojimo sampratos, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko atskirojo skundo argumentą, jog vykdomojoje byloje susidariusią situaciją atitinka Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o taip pat išieškoti skolas iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, teismo ar ne ginčo tvarka. Pažymėtina, jog minėta nuostata taikytina tik tuo atveju, kai teismas jau yra išsprendęs klausimą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo ir nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo yra įsiteisėjusi. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju klausimas dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo dar nebuvo išspręstas, todėl minėta nuostata sprendžiant pareiškėjos pateiktą prašymą antstolė negalėjo remtis. Be to, vien ta aplinkybė, kad minėta įstatymo norma reglamentuoja bankroto bylos iškėlimo teisines pasekmes negali paneigti Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo dėl išieškojimo sustabdymo iki tol, kol klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo dar nėra išspręstas, tačiau jau yra kreiptasi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi minėtos įstatymo normos reglamentuoja skirtingas bankroto proceso stadijas, dėl ko negalima sutikti, kad susidariusi situacija vykdomojoje byloje būtent atitinka pareiškėjos nurodytą įstatymo nuostatą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas turto realizavimo ir (ar) išieškojimo pagal teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu išduotus vykdomuosius dokumentus sustabdymas ir CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas vykdomosios bylos sustabdymas (ką atitinka Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas), vertinant juos bankroto procedūrų atžvilgiu, yra nuosekliai vienas paskui kitą einantys procesiniai veiksmai. Turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas taikomas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tęsiasi iki sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Atsisakius iškelti bankroto bylą turto realizavimas ir (ar) išieškojimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, o iškėlus bankroto bylą turi būti taikomas CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, vykdomoji byla sustabdoma ir vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2009).

Iš dalies sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog CPK 626 straipsnyje nėra įtvirtintas vykdomosios bylos ar vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindas, kai teisme yra priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, tačiau tai, kad toks pagrindas nėra nurodytas CPK, nesudaro pagrindo spręsti, kad toks pagrindas neegzistuoja ar kad jo taikymas nėra įmanomas. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 1 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintomis nuostatomis apie bankroto bylų nagrinėjimą reglamentuojančių įstatymų primatą prieš CPK ir pagrįstai sprendė, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas išieškojimo sustabdymo pagrindas nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo metu galiojančioje CPK 626 straipsnio redakcijoje yra išskirti tiek vykdomosios bylos, tiek ir turto realizavimo veiksmų bei lėšų išmokėjimo sustabdymo pagrindai, kai tuo tarpu iki 2011 m. spalio 1 d. CPK 626 straipsnio redakcijoje buvo įtvirtinti tik vykdomosios bylos sustabdymo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata savo esme sukelia tokius pačius kaip ir CPK 626 straipsnyje nustatytus procesinius padarinius, t. y. privalomąjį vykdomosios bylos, o kartu ir išieškojimo sustabdymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad galiojančioje CPK 626 straipsnio redakcijoje yra išskirti ne tik vykdomosios bylos, bet ir turto realizavimo bei lėšų išmokėjimo sustabdymo pagrindai, sprendžia, kad savo esme minėtame Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas išieškojimo sustabdymas savo esme ir padariniais labiau atitinka ne vykdomosios bylos sustabdymą, bet lėšų išmokėjimo sustabdymą. Vykdomoji byla sustabdoma iškėlus skolininkui bankroto bylą (CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nurodytas neatitikimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nėra pakankamas pagrindas skundžiamai nutarčiai panaikinti.

Nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas dėl to, kad pareiškimo dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo padavimas teismui negali turėti įtakos dėl išieškotų vykdant vykdomąjį dokumentą lėšų paskirstymo, kadangi išieškotų lėšų paskirstymas sieja tik antstolę ir išieškotoją. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad kol išieškotos lėšos yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į jas išlieka pinigų savininkui, t. y. šiuo atveju skolininkei. Iš skolininko išieškotos lėšos išieškotojo nuosavybe tampa tik nuo jų perdavimo išieškotojui momento. Kadangi antstolės depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos iki jų pervedimo išieškotojai dar buvo skolininkės nuosavybe, negalima sutikti, kad jų paskirstymui ir pervedimui įtakos neturi aplinkybės, susijusios su skolininke, t. y. konkrečiai šiuo atveju pareiškimo dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo pateikimas teismui. Kaip jau buvo nurodyta, antstolės taikyta Įmonių bankroto įstatymo nuostata dėl išieškojimo sustabdymo yra imperatyvi, todėl antstolė, spręsdama pareiškėjos pateiktą prašymą dėl lėšų pervedimo, privalėjo ja vadovautis. Kadangi nurodyta teisės norma yra skirta užtikrinti visų skolininkės kreditorių teises ir teisėtus interesus, antstolė net ir šiuo atveju, kai vykdymo procesas yra tik dėl skolos išieškotojai išieškojimo, privalėjo taikyti visų skolininkės kreditorių interesus užtikrinančią teisės normą. Konstatavus, kad antstolės depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos iki jų pervedimo išieškotojai yra laikomos skolininko nuosavybe, nepagrįstais laikytini atskirojo skundo argumentai dėl antstolės, veikusios kaip įgaliotinės, atliktų veiksmų rezultato – iš skolininkės išieškotų lėšų - priklausymo išieškotojai nuosavybės teise.

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais kvestionuojamas Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas išieškojimo sustabdymas nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas taip, kaip jas aiškina pareiškėja, prieštarautų vieno iš Įmonių bankroto įstatymo tikslų, t. y. sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, taip apsaugant kreditorių teises, paneigimą, kadangi antstolei patenkinus pareiškėjos prašymą dėl iš skolininkės išieškotų lėšų išieškotojai pervedimo išieškotojai būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas kitų skolininkės kreditorių atžvilgiu. Pareiškėjos reikalavimas skolininkei galimai esant nemokiai būtų patenkintas prioritetiškai, nesilaikant Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintos kreditorių reikalavimų patenkinimo tvarkos ir eilės, ir tokiu būdu pažeidus kitų skolininkės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai antstolės veiksmus atsisakant tenkinti išieškotojos prašymą pervesti į jos sąskaitą iš skolininkės išieškotas lėšas teisme esant priimtam pareiškimui dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo laikė teisėtais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Nerijus Meilutis