Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

trečiojo asmens Marijampolės rajono Suvalkijos žemės ūkio bendrovės atstovui Gintautui Stanevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą ir atsakovės S. B. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-256-343/2008 pagal ieškovės V. F. ieškinį atsakovams V. J., A. R., S. B., tretiesiems asmenims J. R. J., Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarei Rasai Inokaitienei, UAB „Žemės vystymo grupė 1“, Suvalkijos žemės ūkio bendrovei, Želsvelės žemės ūkio bendrovei, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovė V. F., veikdama per įgaliotą asmenį O. F., kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu ir, vadovaudamasi CK 1.137, 1.138, 1.95, 2.134, 2.137, 4.96 str. 2 d., 6.67 straipsniais, prašė: 1) 2001 m. rugsėjo 28 d. tarp Z. R., atstovaujamos V. J., ir A. R. sudarytą 21,62 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 19,76 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį bei šio turto priėmimo-perdavimo aktą, taip pat 2001 m. rugsėjo 28 d. tarp Z. R., atstovaujamos V. J., ir S. B. sudarytas 30,65 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3,47 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,35 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis bei šio turto priėmimo-pardavimo aktus pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; 2) priteisti iš atsakovės A. R. ieškovės V. F. naudai 80 000 Lt kompensaciją už 2001 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi parduotus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); 3) taikyti restituciją ir 30,65 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3,47 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,35 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plotų žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), grąžinti Z. R. nuosavybėn, priteisti iš atsakovo V. J. atsakovei S. B. 7 000 Lt.

Prisidėdama prie apeliacinio skundo atsakovė S. B. prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atsakovė iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes ir nurodo tokius pačius argumentus, kaip ir atsakovas V. J. apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė V. F. ir trečiasis asmuo J. R. J. yra Z. R. dukros (t. 1, b.l. 12, 15; t.2, b.l. 111-116). 1994 m. gruodžio 13 d. Marijampolės rajono valdybos potvarkiu, 1994 m. gruodžio 19 d. Marijampolės rajono valdybos sprendimu, 2000 m. spalio 20 d. Marijampolės apskrities sprendimu, 2000 m. lapkričio 28 d. Marijampolės apskrities viršininko administracijos įsakymu, 2001 m. gegužės 2 d. Marijampolės apskrities sprendimu ir 2001 m. liepos 12 d. Marijampolės apskrities viršininko įsakymu Z. R. atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo V. B. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 58,23 ha ploto žemę, grąžinant 30,65 ha, 3,47 ha ir 4,35 ha ploto žemės sklypus natūra, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 21,62 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir suteikta neatlygintinai nuosavybėn 19,76 ha žemė, esanti (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 99, 110, 111, 121, 122, 125, 126). Šie penki žemės sklypai ir Z. R. nuosavybės teises į juos Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atitinkamai 1995 m. liepos 4 d., 2001 m. vasario 13 d. ir 2001 m. rugpjūčio 28 d. (t.1, b.l. 98, 107, 109, 120, 124). Notarės patvirtintu 1996 m. gegužės 29 d. įgaliojimu Z. R. įgaliojo V. J. (dukters J. R. J. sūnų) valdyti ir tvarkyti visą jos turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, sudaryti visus įstatymo leidžiamus sandorius: pirkti, parduoti, dovanoti, priimti dovaną, mainyti, įkeisti ir priimti įkaitu pastatus ar kitą turtą, atsiskaityti pagal sudarytus sandorius ir kt. (t.1, b.l. 131). Baigiantis šio įgaliojimo galiojimo laikui, 1999 m. gegužės 28 d. Z. R. išdavė kitą, analogišką pirmajam įgaliojimą (t.1, b.l. 100, 112, 127, 130; t.3, b.l. 37). 2001 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarės Rasos Inokaitienės patvirtintomis pirkimo-pardavimo sutartimis ir tos pačios dienos turto perdavimo-priėmimo aktais Z. R., atstovaujama įgaliotinio V. J., pardavė S. B. (dukters J. R. J. dukrai ir įgaliotinio V. J. seseriai) 30,65 ha, 3,47 ha ir 4,35 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), o 21,62 ha ir 19,76 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), pardavė savo dukterėčiai A. R. (sesers A. R. dukrai ir įgaliotinio V. J. tetai) (t.1, b.l. 21-32, 38-59, 92-93, 94, 101-103, 104, 113-115, 116; t. 3, b.l. 37). Kitą dieną, 2001 m. rugsėjo 29 d. Z. R. mirė (t.2, b.l. 109). Z. R. dukra ir jos turto paveldėtoja ieškovė V. F. ieškiniu ginčijo minėtus žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius ir prašė nuo sudarymo momento pripažinti juos negaliojančiais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms CK 2.134 ir 2.137 straipsniuose įtvirtintoms normoms. Pirmosios instancijos teismas 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu V. F. ieškinį tenkino iš dalies – trijų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas tarp Z. R., atstovaujamos V. J., ir S. B., bei šio turto priėmimo – pardavimo aktus pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, taikė restituciją: minėtus žemės sklypus grąžino Z. R. nuosavybėn, o S. B. priteisė iš V. J. 7 000 Lt, kitoje, dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Z. R., atstovaujamos V. J., ir A. R. bei šio turto priėmimo-perdavimo aktų nuginčijimo dalyje ieškinį atmetė. Ieškovės reikalavimo visus ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais ir CK 2.137 straipsnio pagrindu dėl to, kad įgaliojime, pagal kurį veikdamas V. J. pardavė Z. R. žemės sklypus, atstovo teisės nebuvo apibrėžtos, teismas taip pat netenkino. Ieškovė neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria jos reikalavimai nepatenkinti. Sprendimo dalį, kuria ginčo sandoriai pripažinti negaliojančiais CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu, skundžia atsakovas V. J., todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Dėl ieškovės teisės ginčyti sandorius CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.134 straipsnio nuostatas ir jomis remdamasis nepagrįstai pripažino ieškovei teisę reikšti nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu minėtos teisės normos pagrindu ieškinį. Tokią poziciją apeliantas grindžia tuo, kad atstovavimo teisiniams santykiams yra būdingas lojalumas, tarpusavio pasitikėjimas, o tai reiškia, kad atstovas turi veikti nesukeldamas atstovaujamojo ir savo interesų konflikto. Tokio konflikto buvimo aplinkybės yra išimtinai susijusios su atstovaujamojo asmeniu, todėl atstovaujamajam mirus jo teisė ginčyti sandorį CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį negali būti paveldima, o pagal CK 1.78 straipsnio 4 dalį nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškinį gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Su tokia apelianto pozicija sutikti negalima. CK 2.134 straipsnio 1 dalis draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi, su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais. Šioje normoje yra įtvirtinta nuostata, kad tokie sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Bylos duomenys liudija, kad kitą dieną po ginčo sandorių, kuriuose atstovas V. J. veikė atstovaujamosios Z. R. vardu pagal įgaliojimą, sudarymo atstovaujamoji mirė, jos asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėmėjos pagal įstatymą yra mirusiosios dukros ieškovė V. F. ir trečiasis asmuo J. R. J. (CK 5.1 straipsnio 1 dalis, CK 5.11 str. 1 d. 1 p.). Iki mirties atstovaujamoji Z. R. turėjo teisę reikalauti ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu. Mirusios atstovaujamosios Z. R. turto paveldėtojos, perėmusios palikėjos turtines teises, perėmė ir palikėjos teisę reikalauti šias teises ginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Z. R. įpėdinė ieškovė V. F. turi teisę reikšti ieškinį dėl atstovaujamosios Z. R. vardu sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį. Apelianto argumentas, kad teisė reikšti ieškinį nurodytu pagrindu yra nepaveldima, laikytinas nepagrįstu. Jį paneigia paties apelianto nurodyta CK 5.1 straipsnio, reglamentuojančio paveldėjimo sampratą, 3 dalies nuostata, pagal kurią šioje normoje baigtiniu sąrašu išvardintos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), kurios yra nepaveldimos. Pagal šią teisės normą taip pat nepaveldima teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Taigi, akivaizdu, kad pažeistos asmens teisės sudaryti sandorius per atstovus gynimas CK 2.134 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu nėra nepaveldimas. Apeliantas teisingai teigia, kad pagal CK 1.78 straipsnio 4 dalį ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Todėl atstovo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl įgaliojimų pažeidimo gali tik atstovaujamasis (CK 2.134 str. 1 d.). Pagal šias įstatymo nuostatas atstovaujamajai Z. R. esant gyvai, tik ji galėtų reikalauti ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tačiau jai mirus ir nustačius, kad šią jos teisę perima turtinių teisių ir pareigų paveldėtojai, atstovaujamosios įpėdinė, gindama minėtą palikėjos teisę, teisėtai reiškia sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinį CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl CK 2.134 str. 1 d. aiškinimo

CK 2.134 straipsnyje numatytos bendrosios taisyklės, kad asmuo gali sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 2.132 str. 1 d.). Ši įstatymo norma skirta atstovaujamojo interesų apsaugai. CK 2.135 straipsnyje netiesiogiai atskleidžiamas vienas iš pagrindinių atstovavimo santykių principų – atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais. Esminis atstovavimo santykių požymis yra jų fiduciarinis pobūdis, t.y. šie santykiai grindžiami abipusiu atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam, kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu. Todėl atstovas, norėdamas išsaugoti atstovaujamojo pasitikėjimą, turi veikti jo interesais, nesudaryti jam savo veiksmais žalos. Atstovo, veikiančio atstovaujamojo vardu, sudarytą sandorį, prieštaraujantį atstovaujamojo interesams, atstovaujamasis gali reikalauti pripažinti negaliojančiu. CK 2.134 straipsnio 1 dalis draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi, su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais. Šioje normoje yra įtvirtinta nuostata, kad tokie sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Draudžiamo sandorio sudarymas gali pažeisti atstovaujamojo interesus ir sukelti interesų konfliktą, todėl sandorį, sudarytą pažeidžiant numatytus ribojimus, gali ginčyti atstovaujamasis, kurio interesus jo vardu sudarytas sandoris pažeidžia. Taigi toks sandoris yra nuginčijamas, todėl pagal CK 1.79 straipsnį atstovaujamasis tokį sandorį gali patvirtinti, kai kita sandorio šalis kreipiasi į atstovaujamąjį su prašymu patvirtinti sandorį per savo nustatytą terminą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas V. J., veikdamas atstovaujamosios Z. R. vardu, sudarė ginčo sandorius su artima giminaite - atstovaujamosios vaikaite ir savo seserimi S. B. ir toks sandoris pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį yra draudžiamas, nes pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad siekiant nuginčyti draudžiamą sandorį, būtina įrodyti ir nustatyti, kad toks sandoris pažeidė atstovaujamosios Z. R. interesus.

Dėl įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su Z. R. valia perleisti ginčo žemę su B. gimine susijusiems asmenims, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Blažienės personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Bylos duomenys liudija, kad Z. R. atkūrė nuosavybės teises į tėvo V. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Be Z. R. V. B. turėjo dar septynis vaikus: dukrą J. (gyvena JAV), sūnų A. (gyvena JAV), sūnų V. (mirė tremtyje Rusijoje), sūnų P. (mirė JAV), dukterį A. (mirė JAV), dukterį A. (mirė Kaune 1988 m.), M. (mirė JAV) (t.3, b.l.37). Dėl tėvo V. B. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kreipėsi Z. R., tačiau byloje esantys įrodymai – jos giminėms rašyti laiškai bei jų juodraščiai (t.2, b.l.23-24, 83-85), laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentui (t.3, b.l.33-35), liudytojų B. B., G. J., J. A. parodymai (t.3, b.l.80-96, 108-109), atsakovų ir trečiojo asmens J. R. J. paaškinimai liudija, kad Z. R. noras buvo atkurtą žemę išsaugoti taip, kad ji neatitektų svetimiems žmonėms, būtų puoselėjamas tėvo žymaus knygnešio atminimas (duomenys neskelbtini) kaime atkurtoje žemėje, kurioje Z. R. dėka atkurta V. B. sodyba ir (duomenys neskelbtini) įrašyta į kultūros vertybių registrą (t.4, b.l. 88) ir kuri pagal Z. R. požiūrį priklauso visai B. giminei ir neturi atitekti tik jos turto pagal įstatymą paveldėtojoms dukterims, o šią jos valią turi vykdyti vaikaitis V. J.. Tokią savo valią Z. R. išreiškė 2000 m. rugpjūčio 14 d. pasirašytame kompiuterine technika spausdintame žemės paskirstymo tarp giminių patvarkyme, kuriame atkurtą žemę penkiuose sklypuose (duomenys neskelbtini) kaimuose paskirstė tarp gyvų brolių ir seserų ir mirusių brolių ir seserų vaikų, nustatydama jiems priskiriamas dalis (t.2, b.l.21-22). Vertindamas šį dokumentą pirmosios instancijos teismas laikė jį negaliojančiu pagal CK 5.31 straipsnio 4 dalį (sprendime klaidingai nurodytas 2 dalies 4 punktas, kurio šiame straipsnyje nėra), nes šis dokumentas, kaip asmeninis mirusiosios Z. R. testamentas, nebuvo perduotas saugoti įstatymo nustatyta tvarka, o po testatorės mirties nebuvo pateiktas teismui patvirtinti. Viename iš procesinių dokumentų atsakovas V. J. nurodė, kad šis dokumentas negalėjo būti įteisintas kaip asmeninis testamentas, nes jis neatitiko įstatymo reikalavimų. Pagal CK 5.30 straipsnį asmeninis testamentas turi būti surašytas tik testatoriaus ranka ir jo paties pasirašytas. Kompiuterine technika surašytas, o testatoriaus pasirašytas testamentas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta byloje B. L. v. Vilniaus apskrities VMI Ukmergės skyrius, bylos Nr. 3K-3-14/2004). Nors žemės paskirstymo tarp giminių patvarkymas, kaip asmeninis testamentas negalioja ir paveldėjimas pagal jį negalimas, tačiau kaip mirusiosios Z. R. valią išreiškiantis dokumentas turi įrodomąją galią ir vertinamas drauge su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 197 str. 1 d.). Žemės paskirstymo tarp giminių patvarkyme Z. R. nepaskyrė ieškovei ne Lietuvos Respublikos pilietei V. F. dalies (duomenys neskelbtini) kaime atkurtoje žemėje, jai skyrė dalį žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Dėl šios žemės pardavimo teisminis ginčas yra išspręstas pirmosios instancijos teisme ir sprendimas toje dalyje neskundžiamas. Z. R. valios susiformavimo ir ginčo sandorių sudarymo metu galiojęs Žemės įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje ir 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas žemės nuosavybės ir privačios žemės paveldėjimo teisinis reglamentavimas numatė, kad žemė Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise priklauso tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei, kad žemę paveldėjęs ne Lietuvos Respublikos pilietis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą įpėdinio nurodytam pirkėjui ar aukcione pardavus paveldėtą žemės sklypą. Toks teisinis reglamentavimas sąlygojo ir 2001 m. rugpjūčio mėnesį Z. R. išreikštą jos valiai vykdyti pasirinkimą, kad (duomenys neskelbtini) kaime atkurtos žemės valdytoju būtų Lietuvoje gyvenanti Lietuvos Respublikos pilietė vaikaitė S. B., kurį patvirtina atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimai, JAV gyvenančių G. B. ir P. B. raštai (t. 3, b.l.31, 32).

Nustatydamas atstovaujamosios Z. R. valios dėl ginčo žemės valdymo vykdymą, pirmosios instancijos teismas nevertino Z. R. 1996 m. gegužės 29 d. ir 1999 m. gegužės 28 d. įgaliojimų, kuriais ji įgaliojo atsakovą V. J. be apribojimų valdyti ir tvarkyti visą jos turtą, tame tarpe ir jį parduoti. Kad atsakovas V. J. buvo vienintelis mirusiosios Z. R. paskirtas jos valios vykdytojas patvirtina atsakovių A. R., S. B., trečiojo asmens R. J. J. paaiškinimai, liudytojų B. B., G. J., J. A. parodymai (t.3, b.l. 80-96, 108-109) bei minėtas žemės paskirstymo tarp giminių patvarkymas. Negalima nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl Z. R. valios parduoti žemę nebuvimo, rėmėsi liudytojų B. B., G. J., A. P. parodymais, neteisingai juos cituodamas atskirai nuo konteksto. Liudytojos G. J. ir B. B. paliudijo Z. R. siekį išsaugoti žemę ateinančioms B. kartoms, neparduoti jos svetimiems (t. 3, b.l.91, 92).

Vertinant V. J. veiksmų atitikimą atstovaujamosios Z. R. valiai, atkreiptinas dėmesys, kad kito atstovaujamajai priklausiusio pagal nuosavybės teisių atkūrimą turto, kurį po atstovaujamosios mirties paveldėjo jos dukterys – ieškovė V. F. ir tretysis asmuo J. R. J., V. J. nepardavė. V. B. nuosavybės teisių atkūrimo būdu Z. R. įgyta žemė (duomenys neskelbtini) kaime buvo parduota V. B. vaikaitei, Z. R. dukterėčiai A. R., kuri šią, Z. R. ypatingai nevertintą žemę pardavė, o gautas lėšas paskirstė pagal Z. R. pasirašytą ir jos valią patvirtinantį Žemės paskirstymo tarp giminių patvarkymą, kurio pagrindu ieškovei V. F. yra skirta ir atsakovo V. J. saugoma pinigų suma (t. 3, b.l. 38). Šios aplinkybės rodo, kad, parduodamas ginčo žemę atstovaujamosios vaikaitei ir savo seseriai, V. J. vykdė atstovaujamosios nurodymus, veikė jos valia, pagal kurią atkurta V. B. priklausanti žemė neturi būti parduota svetimiems ir turi tekti visiems Bielskaus giminės atstovams, o kadangi to negalima realiai įgyvendinti, tai turi būti valdoma vieno iš Lietuvoje gyvenančio ir Lietuvos pilietybę turinčio giminaičio, o kai toks valdymas nebus įmanomas, pardavus šią žemę, gautos lėšos turi būti paskirstytos pagal minėtą patvarkymą. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti atstovaujamajai esant agonijoje ir negalint išreikšti savo valios, nepaneigia bylos duomenimis nustatyto fakto, kad savo valią dėl tėvo V. B. atkurtos žemės valdymo atstovaujamoji buvo išreiškusi ankščiau ir, sudarydamas ginčo sandorius, atsakovas V. J. tinkamai ją įvykdė.

Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas teigti, kad sudarydamas ginčo sandorius atsakovas V. J. kruopščiai vykdė atstovaujamosios Z. R. nurodymus V. B. žemės (duomenys neskelbtini) kaime neparduoti svetimiems ir išsaugoti ją ateinančioms B. giminės kartoms, nesukėlė savo ir atstovaujamosios interesų konflikto ir nepadarė atstovaujamajai žalos. Todėl atstovaujamosios Z. R. žemės (duomenys neskelbtini) kaime pardavimas atstovaujamosios vaikaitei ir atstovo seseriai atitiko atstovaujamosios valią, kad ši žemė būtų valdoma Lietuvoje gyvenančio V. B. giminaičio, ir atstovaujamosios interesų nepažeidė. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir tuo pažeisdamas įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias procesinės teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad (duomenys neskelbtini) kaime esančios žemės pardavimas atstovaujamosios vaikaitei S. B. neatitiko mirusiosios valios, todėl, patenkindamas šioje dalyje ieškovės V. F. ieškinį, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuris naikintinas ir ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Už 107 813 Lt sumos ieškinį ieškovė turėjo sumokėti 3 156,26 Lt žyminį mokestį, ieškinį ieškovė apmokėjo 600 Lt žyminiu mokesčiu (t.1, b.l.9-10), nuo likusios šio mokesčio sumokėjimo dalies Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartimi ieškovė buvo atleista (t.1, b.l. 62). Atsakovo skundžiamoje sprendimo dalyje, kuria patenkinto ieškinio suma yra 98 617 Lt, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei V. F. iš atsakovų V. J. ir S. B. po 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 600 Lt sumokėtas už ieškinį žyminis mokestis ir 2 000 Lt patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (t.2, b.l.59), ir valstybei po 1 231,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 2 358,50 Lt žyminis mokestis ir 104,20 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo patenkintas, apeliacinės instancijos teismo naikinama ir šioje dalyje ieškinys atmetamas, tai pagal CPK 93 straipsnio nuostatas atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas – sprendimo dalis, kuria iš atsakovų V. J. ir S. B. priteistos bylinėjimosi išlaidos ieškovei ir valstybei, panaikintina, o iš ieškovės V. F. priteistinos 137,75 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (1, 2 ir 3 tomuose esančios pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu; t.4, b.l.73), valstybei ir 6 958,51 Lt bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 4 000 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose apmokėti (t.4, b.l. 13-16, 82-83) bei 2 958,51 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (t.4, b.l. 44), atsakovui V. J.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartimi V. F. ieškiniui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei S. B. nuosavybės teise priklausančių 30,65 ha, 3,47 ha ir 4,35 ha plotų ginčo žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), areštas ir draudimas atsakovei S. B. šiuo turtu disponuoti (t.1, b.l.63-64). Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžiamoje dalyje dėl 30,65 ha, 3,47 ha ir 4,35 ha plotų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pradavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir šioje dalyje V. F. ieškinį atmetus, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 4 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi šiai ieškinio daliai apsaugoti, panaikintinos, nes pagal CPK 331 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti.

Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria 2001 m. rugsėjo 28 d. 30,65 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis ir 2001 m. rugsėjo 28 d. 3,47 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)bei 4,35 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytos tarp Z. R., atstovaujamos V. J., ir S. B., ir patvirtintos Kauno miesto 17-tojo notarų biuro notarės Rasos Inokaitienės, bei šių žemės sklypų priėmimo-perdavimo aktai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; taikyta restitucija ir 30,65 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3,47 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4,35 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), grąžinti Z. R., o iš V. J. S. B. priteisti 7 000 Lt (septyni tūkstančiai litų), panaikinti. Šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovės V. F. ieškinį atsakovams V. J. ir S. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmesti.

Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovų V. J. ir S. B. po 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei V. F. ir po 1 231,40 Lt žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, panaikinti.

Priteisti iš ieškovės V. F. atsakovo V. J. naudai 6 958,51 Lt (šešis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose ir valstybei 137,75 Lt (vieną šimtą trisdešimt septynis litus 75 ct) su procesinių dokumentų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartimi V. F. ieškiniui dalyje dėl (duomenys neskelbtini) esančių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių nuginčijimo užtikrinti taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei S. B. nuosavybės teise priklausančių 30,65 ha, 3,47 ha ir 4,35 ha plotų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), areštą ir draudimą atsakovei S. B. šiuo turtu disponuoti panaikinti.

Informuoti Turto arešto aktų registro tvarkytoją apie turto arešto panaikinimą.