- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-04
- Bylos Nr.
- eA-627-520/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03409-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduota bankrutavus viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ecso“ (iki 2021 m. sausio 29 d. – UAB Eko tarnyba) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo aktas Nr. V-6 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl 135 255,52 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą yra laikomas gamintoju–importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjui Lietuvos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą. Pareiškėjas, vykdydamas šias pareigas, sudarė sutartį su viešąja įstaiga ,,Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija) ir jai pavedė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitų teisės aktais nustatytų pareigų gamintojams–importuotojams vykdymą 2013–2015 metų laikotarpiu. Organizacija organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą ir vykdydama sutartinius įsipareigojimus išdavė pareiškėjui metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1314Vl0040-5513-8728 už 2013 metus, Nr. 1414Vl0001-5513-8728 už 2014 metus ir Nr. 1514Vl0001-5513-8728 už 2015 metus (toliau – ir Patvirtinimai), grindžiamus Patvirtinimuose nurodytais perdirbimą įrodančiais dokumentais. Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktose deklaracijose nurodė Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas sutvarkė / perdirbo 54 procentus apmokestinamųjų gaminių / pakuotės kiekio, kaip tai nustatyta Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotyje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija) (toliau – ir Užduotis), todėl pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) mokėjimo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas), atlikęs Organizacijos patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013–2015 metus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino UAB ,,Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir nurodė, kad pareiškėjas privalo patikslinti savo 2013–2015 metų deklaracijas ir sumokėti Mokestį. Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, kad yra įvykdęs visus teisės aktų reikalavimus Mokesčio lengvatai gauti, ir atsižvelgęs į tai, kad dėl panaikintų Patvirtinimų vyksta teisminis ginčas, deklaracijų netikslino ir Mokesčio nemokėjo. Atsakovas atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui negali būti taikoma Mokesčio lengvata už 2013–2015 metais į vidaus rinką išleistą iš viso 125,206 t metalinės pakuotės kiekį. Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti apskaičiuotą 135 255,52 Eur Mokestį.
4. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, teigdamas, kad Mokestis jam apskaičiuotas nepagrįstai, nes jis elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad jis negali būti įpareigotas sumokėti Mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos jis nežinojo. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Pasak pareiškėjo, atliekos nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad panaikinti UAB ,,Metrail“ išduoti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai „loterijos“ būdu buvo susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Aplinkybė, kad buvo panaikinti UAB ,,Metrail“ įrodantys dokumentai, savaime nepagrindžia, kad buvo nesutvarkytos būtent pareiškėjo atliekos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, „loterijos“ principo taikymas yra nepateisinamas ir nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės principu.
6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad yra neatitikimų tarp Vilniaus RAAD sprendimu nurodytų ir jam išduotų Patvirtinimų bei juos įrodančių dokumentų numerių. Pareiškėjo teigimu, dėl tokios situacijos tampa neaiškus faktinis Sprendimo priėmimo pagrindas. Sprendime nurodytos tik abstrakčios (bendrosios) taikytinos teisės aktų nuostatos dėl to, kad gamintojai ir eksportuotojai turi pareigą mokėti Mokestį, nenurodant jokios konkrečios šios tvarkos nuostatos, kurią pareiškėjas būtų pažeidęs.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartis, Nutartis) įvertino Vilniaus RAAD sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Sprendimu jam nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės, pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti, kad atliekos buvo tvarkomos tinkamai, o kompetentingos institucijos tinkamai nevykdė už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų (UAB „Metrail“) kontrolės, atsakomybę perkeldamos gamintojams ir importuotojams. Lietuva ginčo laikotarpiu buvo pasirinkusi 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnio 1 dalyje nurodytą mechanizmą (gamintojas savo atsakomybe gali dalintis arba ją deleguoti apdorojimo grandinės dalyviams), tačiau neužtikrino jo efektyvaus įgyvendinimo, kadangi valstybės institucijos neužtikrino atliekų tvarkytojų kontrolės. Pareiškėjo teigimu, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, turėtų būti pripažinta, kad pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė už trečiųjų asmenų, tarp jų ir valstybės institucijų, neteisėtus veiksmus ar neveikimą.
9. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir bendriesiems Europos Sąjungos teisės principams, ir dėl to prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo, pateikiant ESTT prejudicinį klausimą: „Ar Direktyvos 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų?“.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvinį pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo būdą, žinojo apie pareigą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti Mokestį, jeigu jis nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (tai nustato Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Mokestinė prievolė pareiškėjui kilo už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, neįvykdžius nustatytos Užduoties. Ši aplinkybė buvo nustatyta, atsižvelgus į pareiškėjo vardu perdirbtų (sutvarkytų) pakuočių atliekų kiekį, t. y. remiantis Vilniaus RAAD sprendimu, kuriuo panaikinti metalinių pakuočių sutvarkymą patvirtinantys dokumentai. Todėl buvo vertinta, kad pareiškėjas 2013–2015 metais neįvykdė nustatytos Užduoties ir jam mokestinė lengvata nėra taikoma. Pareiškėjas turėjo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį 2013–2015 metų laikotarpiu, tikslindamas deklaracijas, tačiau iki 2018 m. balandžio 20 d. deklaracijų nepatikslino ir Mokesčio nesumokėjo, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, buvo apskaičiuota privaloma sumokėti Mokesčio suma.
12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog nėra įrodyta, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai atsitiktiniu būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais, kad nėra aiškus Sprendimo faktinis pagrindas, kad buvo pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Atsakovas šiuos pareiškėjo teiginius vertino kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad Organizacija patikrinimo metu nepateikė popierinių dokumentų, nurodydama, jog informacija yra registruota Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinėje sistemoje (toliau – ir KIS), be to, visi dokumentai išrašomi elektroniniu būdu, taigi KIS duomenys laikytini pagrindiniais, o kai kurie popieriniai dokumentai neatitiko KIS duomenų.
13. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu, ir Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų, Nutartyje išvardytų įrodančių dokumentų pagrindu. Atsakovas, atsižvelgdamas į Nutarties 129.1 ir 129.2 punktus, perskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 ir 2014 metus bei nustatė, kad pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 89 150 Eur Mokestį. Atsakovas prašė teismo sumažinti Sprendimu patvirtintą 135 255,52 Eur Mokesčio sumą iki 89 150 Eur sumos.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Ecso“ skundą – pakeitė Departamento 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažindamas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 135 255,52 Eur mokesčio sumą iki 89 150 Eur sumos; kitą skundo dalį atmetė; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 650 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2013–2015 metais pasinaudojo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta lengvata, nes pavedė Organizacijai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir gavo iš Organizacijos Patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduoties įvykdymą, todėl buvo atleistas nuo Mokesčio mokėjimo, kaip tai reglamentuoja Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis.
16. Teismas byloje nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, kurio dalimi panaikino pareiškėjui išrašytus Organizacijos Patvirtinimus. Pareiškėjas buvo įpareigotas apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už atitinkamus mokestinius laikotarpius, tačiau nustatytos prievolės neįvykdė, todėl Patikrinimo aktu už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį jam buvo apskaičiuota sumokėti 135 255,52 Eur Mokesčio suma. Atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir informavo pareiškėją apie apskaičiuotą Mokestį.
17. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo apskųstas teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi, be kita ko, panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu – tarp jų ir pareiškėjui išrašytą Organizacijos patvirtinimą Nr. 1414VI0001-5513-8728, išduotą dokumento Nr. 1414KA0001-3273-5513 pagrindu, dėl 27,994 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo už 2014 metus; panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, išrašytuose UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu – tarp jų ir pareiškėjui išrašytą Organizacijos patvirtinimą Nr. 1314VI0040-5513-8728, išduotą dokumento Nr. 1314VI0016-4994-5513 pagrindu, dėl 17,915 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo už 2013 metus; Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl pareiškėjui išrašyto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-8728, išduoto dokumento Nr. 1514VI0008-4994-5513 pagrindu, dėl 31,142 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo už 2015 metus, paliko nepakeistą.
18. Teismas, vadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Nutartimi, 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019; 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1239-502/2022), nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl nėra jo kaltės. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu tai, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Aplinkybė, kad pareiškėjas pasirinko kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia jo nuo pakuotės gamintojams ir importuotojams teisės aktuose keliamų pareigų.
19. Teismas akcentavo, kad pakuotės liko nesutvarkytos, todėl pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį. Pareiškėjui nepagrindus teisės pasinaudoti Mokesčio lengvata, Sprendime buvo apskaičiuotas Mokestis už į rinką išleistą pareiškėjo deklaruotą pakuotės kiekį, t. y. Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas pažymėjo, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos Užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi sumokėti 89 150 Eur Mokesčio sumą už 2013 metus ir 2015 metus (33 038 Eur už 2013 metus, 0 Eur už 2014 metus, 56 112 Eur už 2015 metus).
21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose pateiktas pastabas dėl Mokesčio apskaičiavimo, sprendė, kad šiuo atveju nėra aktualūs pareiškėjo akcentuojami baudžiamosiose ar administracinių nusižengimų bylose taikomi principai, nes pareiškėjui Sprendimu buvo apskaičiuotas mokestis, o ne taikyta bauda už mokesčio įstatymo pažeidimus.
22. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad Sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl Sprendimo, kurio sudėtinė dalis yra Patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo vertinti kaip nemotyvuoto. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog visos jo pakuotės atliekos už 2013 ir 2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, sprendė, kad 135 255,52 Eur Mokesčio suma mažintina iki 89 150 Eur.
23. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes nagrinėjamoje byloje nekyla Direktyvos, kaip Europos Sąjungos teisės akto, normų aiškinimo ar galiojimo klausimas.
24. Teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą, pritaisė jam iš atsakovo 66 procentus patirtų bylinėjimosi išlaidų, nesiekiančių rekomenduojamų dydžių vidurkio, – 1 650 Eur.
III.
25. Pareiškėjas UAB „Ecso“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – visiškai panaikinti Departamento Sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; kreiptis į ESTT bei pateikti prejudicinį klausimą: „Ar Direktyvos 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų?“.
26. Pareiškėjas nurodo, kad jis elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Pareiškėjas per Organizaciją sumokėjo atliekų tvarkytojams už atitinkamo kiekio atliekų sutvarkymą, sąžiningai pasikliovė valstybės licencijuojamų ir kontroliuojamų organizacijų veikla (išduotais Patvirtinimais) ir įvykdė visus kitus teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju įpareigojimas pareiškėjui sumokėti papildomą Mokestį prieštarauja sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, todėl teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 89 150 Eur Mokestį, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.
27. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimu jam nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės. Teismas turėjo pareigą įvertinti valstybės institucijoms kilusią pareigą užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymo sistemos organizavimą ir kontrolę. Šiuo atveju pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti valstybės licencijuotomis atliekų tvarkymo organizacijomis, dėl to netinkamo atliekų sutvarkymo rizikos perkėlimas pareiškėjui negali būti suderinamas su Europos Sąjungos teise.
28. Pareiškėjas pažymi, jog Mokestis jam apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Tokia situacija pažeidžia MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, draudžiančią „loterijos“ principo taikymą.
29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog visuotinai yra žinomas faktas, kad metalas – metalinė pakuotė ar gabalai – aplinkoje nesimėto, kadangi jis rinkoje turi vertę, tokia atlieka yra superkama ir yra tvarkoma, todėl pripažintina, kad tokios metalinės pakuotės, išleistos į rinką 2013–2015 metais, yra sutvarkytos. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nagrinėjamu atveju negali neginčijamai įrodyti, kad pareiškėjo metalinės pakuotės yra nesutvarkytos, kadangi Organizacija, išduodama patvirtinimus, UAB „Metrail“ išrašytus atlietų sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo atsitiktiniu („loterijos“) būdu. Kadangi teisinis reglamentavimas nereikalavo konkrečiai nustatyti, kokio kliento atliekos yra sutvarkomos, o ginčo atveju šis faktas turi esminę reikšmę, pareiškėjo vertinimu, jo atveju turėtų būti taikoma MAĮ 3 straipsnio 5 dalis, pagal kurią mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai turi būti aiškinamai mokesčių mokėtojo, t. y. pareiškėjo, naudai.
Šalies argumentai
30. Pareiškėjo teigimu, pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes jam apskaičiuotas Mokesčio dydis yra laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjo kaltei. Teismas sprendime tik formaliai pasisakė dėl apskaičiuoto Mokesčio nepriskyrimo sankcijai, nevertino Mokesčio dydžio ir realaus metalinių pakuočių sutvarkymo kaštų.
31. Pareiškėjas mano, kad byloje yra kilęs Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso šio ginčo išsprendimas, todėl byloje tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir bendriesiems Europos Sąjungos teisės principams, nes valstybė siekia įgyti naudą dėl to, jog pati nesilaikė Direktyvos nuostatų ir nesukūrė atgrasančio mechanizmo, leidžiančio taikyti adekvačias sankcijas. Tokia situacija kelia abejonių dėl suderinamumo su Europos Sąjungos teisės dalimi pripažįstamais teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principais, iš kurių kyla pareiga užtikrinti, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios bei saugoti, kad teisiniai santykiai būtų nuspėjami. Taip pat tokia situacija šiurkščiai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, kadangi valstybės institucijos gali bet kuriuo metu, praėjus keleriems metams, nuspręsti, kad atliekų tvarkytojas pakuočių atliekas vis dėlto sutvarkė netinkamai bei pareikalauti, kad gamintojai ir importuotojai sumokėtų mokestį už aplinkos taršą.
Atsiliepimas
32. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
33. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra tokie patys, kaip ir skunde, dėl kurių teismas sprendime išsamiai pasisakė ir pagrįstai juos atmetė.
34. Atsakovas nurodo, jog teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad neturi pagrindo visiškai panaikinti Sprendimą, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas Užduoties dydis) už 2013 ir 2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tuo, kad jis perdavė Organizacijai metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, tačiau Nutartimi buvo konstatuota, kad dalis patvirtinimo, išrašyto už 2013 metus, negalioja, taip pat negalioja patvirtinimas, išrašytas už 2015 metus. Teisės aktai nenumatė, kad pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl Mokesčio mokėjimo kitiems asmenims. Pareiškėjui, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas pagrįstai ir teisėtai už 2013 ir 2015 metus apskaičiavo mokėtiną Mokestį.
35. Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad nagrinėjamoje byloje nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų turinio aiškinimo ir galiojimo, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
Šalies argumentai
36. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 8 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir teismo pareiškėjui priteistą 1 650 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 850 Eur, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
37. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas skunde ginčijo Sprendimu jam patvirtintą 135 255,52 Eur Mokesčio sumą. Pirmosios instancijos teismas sprendimu sumažino minėtą sumą iki 89 150 Eur, t. y. sumažino 34 procentais. Atsakovo vertinimu, skundo reikalavimas taip pat buvo patenkintas 34 procentais ir pareiškėjui turėtų būti priteisiami būtent 34 procentai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 850 Eur.
38. Pareiškėjas UAB „Ecso“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
39. Pareiškėjas nurodo, kad priteistų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas būtų nesuderinamas su įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, grindžiamomis principu „pralaimėjęs moka“, bendraisiais teisingumo ir protingumo principais, taip pat būtų nepagrįstai apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą ir teisė į advokatą. Nepriteisus bylinėjimosi išlaidų už byloje realiai suteiktą advokato pagalbą, minėtos pareiškėjo konstitucinės teisės būtų iš esmės paneigtos, nesant tam jokio teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
40. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 99, kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo aktas Nr. V-6 dėl pareiškėjui UAB „Ecso“ (iki 2021 m. sausio 29 d. – UAB Eko tarnyba) apskaičiuoto 135 255,52 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013–2015 metų laikotarpį, pagrįstumas ir teisėtumas.
41.1. Vilniaus RAAD (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas), atlikęs Organizacijos patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjui išrašytus patvirtinimus Nr. 1314VI0040-5513-8728 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1314VI0016-4994-5513) dėl 17,915 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2013 metų mokestinį laikotarpį, Nr. 1414VI0001-5513-8728 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1414KA0001-3273-5513) dėl 27,994 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2014 metų mokestinį laikotarpį ir Nr. 1514VI0001-5513-8728 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1514VI0008-4994-5513) dėl 31,142 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2015 metų mokestinį laikotarpį (Patvirtinimai).
41.2. Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktu Nr. ATKS-41 buvo patikslinti panaikintų patvirtinimų ir įrodančių dokumentų, kurių pagrindu išrašyti Patvirtinimai, numeriai ir patikrinimo akto Nr. ATKS-41 prieduose Nr. 1–6 pateikti palyginamieji nustatytų neatitikimų duomenys: nustatyta, kad neplaninio Organizacijos patikrinimo metu gauto patvirtinimo už 2013 metų mokestinį laikotarpį dėl 17,915 t metalinės pakuotės atliekų kiekio numeris yra 1314VI0040-5513-8728, kuris buvo išduotas įrodančio dokumento Nr. 1314VI0016-4994-5513 pagrindu (ATKS-41 priedo Nr. 1 177 eilutė); patvirtinimo už 2014 metų mokestinį laikotarpį dėl 27,994 t metalinės pakuotės atliekų kiekio numeris yra 1414VI0001-5513-8728, kuris buvo išduotas įrodančio dokumento Nr. 1414KA0001-3273-5513 pagrindu (ATKS-41 priedo Nr. 5 200 eilutė); patvirtinimo už 2015 metų mokestinį laikotarpį dėl 31,142 t metalinės pakuotės atliekų kiekio numeris yra 1514VI0001-5513-8728, kuris buvo išduotas įrodančio dokumento Nr. 1514VI0008-4994-5513 pagrindu (ATKS-41 priedo Nr. 6 350 eilutė).
41.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį iki 2018 m. vasario 15 d. (terminas buvo pratęstas iki 2018 m. balandžio 20 d.). Tačiau pareiškėjas iki nustatyto termino nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.
41.4. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2018 m. rugpjūčio 24 d. atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikinus Organizacijos išrašytus Patvirtinimus, pareiškėjas nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už atskirus 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, todėl pareiškėjas už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį privalo sumokėti 135 255,52 Eur sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (Patikrinimo aktas).
41.5. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą dėl apskaičiuoto 135 255,52 Eur mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.
41.6. Ginčas dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo baigtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5) – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-8728 (įrodančio dokumento Nr. 1414KA0001-3273-5513) dėl 27,994 t atliekų (2014 m.); panaikinta Vilniaus RAAD sprendimo dalis dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu – tarp jų ir pareiškėjui išduotas Organizacijos patvirtinimas Nr. 1314VI0040-5513-8728 (įrodančio dokumento Nr. 1314VI0016-4994-5513) dėl 17,915 t atliekų (2013 m.).
41.7. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, parengė 2023 m. kovo 9 d. išvadą Nr. BDR-894, kurioje atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto 135 255,52 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis perskaičiavimą ir nustatė pareiškėjui sumokėti 89 150 Eur sumą už 2013 metų ir 2015 metų mokestinį laikotarpį (toliau – ir Išvada).
41.8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį ir atsakovo atliktą pareiškėjui Sprendimu apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą, t. y. sumažino už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis patvirtintą 135 255,52 Eur mokesčio sumą iki 89 150 Eur; kitą skundo dalį atmetė; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 650 Eur bylinėjimosi išlaidų.
41.9. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovas.
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo
41.10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas atsakovo Sprendimas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr. šios nutarties 25 p.). Pareiškėjas teigia, kad įpareigojimas sumokėti Mokestį, kuris vertintinas kaip sankcija, prieštarauja sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, nes Mokestis buvo apskaičiuotas nesant pareiškėjo kaltės, pareiškėjas sumokėjo atliekų tvarkytojams už atitinkamo kiekio atliekų sutvarkymą, sąžiningai pasikliovė valstybės licencijuojamų ir kontroliuojamų organizacijų veikla (išduotais Patvirtinimais) ir įvykdė visus kitus teisės aktų reikalavimus; Sprendimu pareiškėjui nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės; visuotinai yra žinomas faktas, kad metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos; atsakovas negali neginčijamai įrodyti, kad pareiškėjo metalinės pakuotės yra nesutvarkytos, nes Organizacija, išduodama Patvirtinimus, UAB „Metrail“ išrašytus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo atsitiktiniu („loterijos“) būdu.
42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ginčo esmės pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pareiškėjas UAB „Ecso“ (iki 2021 m. sausio 29 d. – UAB Eko tarnyba) buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl minėtoje byloje nustatyti faktai iš naujo šioje tikrinamoje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 konstatavo, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, (toliau – ir Aprašas) pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai.
43. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5) (Nutarties 129.1 p.); panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu (kaip išvardyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 1 su šio procesinio sprendimo 120 punkte nurodytais patikslinimais) (Nutarties 129.2 p.); pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies – už 64,0635 procentus šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio, t. y. patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-4951 pripažįstamas išrašytu neteisėtai ir panaikinamas už 31,032 t, o patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-9012 – už 21,005 t (Nutarties 129.3 p.); kitą Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.
44. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, atliko Sprendimu apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi sumokėti 33 038 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 metų mokestinį laikotarpį, nes pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai buvo palikti galioti už 3,1592 procentus šiuose dokumentuose nurodytų atliekų (Nutarties 129.2 p.), 0 Eur mokestį už 2014 metų mokestinį laikotarpį, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas (Nutarties 129.1 p.), ir 56 112 Eur mokestį už 2015 metus, nes už 2015 metus išduotas Patvarkymas yra panaikintas, todėl mokėtina mokesčio suma nebuvo perskaičiuota.
45. Pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos ar daugiau nei 3,1592 procentai šių atliekų už 2013 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl perskaičiuoto Mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Organizacija taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos metalinės pakuotės už 2013 metus.
46. Nustatyta, kad atsakovui, atlikus perskaičiavimą, mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014 metus pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-8728 dėl 27,994 t atliekų (2014 m.). Ginčo dėl mokesčio už 2014 metus byloje nebekilo.
47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nepasisakė dėl 2015 metų patvirtinimų. Atsakovas Išvadoje nurodė, kad mokestis už 2015 metus pareiškėjui nėra perskaičiuojamas, nes ši patikrinimo akto Nr. VR-17.5-82 dalis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi buvo palikta nepakeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nepanaikintai Vilniaus RAAD sprendimo daliai dėl panaikinto patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-8728 už 31,142 t metalinės pakuotės atliekų kiekį už 2015 metų mokestinį laikotarpį, Departamentas neturėjo pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui Sprendimu nustatyto mokesčio už 2015 metus.
48. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jam apskaičiuotas Mokestis už 2013 ir 2015 metus yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tuo, kad jis perdavė Organizacijai metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata. Pareiškėjas, teikdamas teismui rašytinius paaiškinimus, laikėsi pozicijos, kad Mokestis (šiuo atveju po perskaičiavimo – už 2013 ir 2015 metus) jam apskaičiuotas nepagrįstai ir turi būti panaikintas arba sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta pareiškėjo kaltė, o valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės nepagrįstai perkeliamos pareiškėjui.
49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje buvo įvertinti argumentai dėl Organizacijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų (taip pat ir pareiškėjo) kaltės nebuvimo ir sprendimu taikytos priemonės (patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo (žr. Nutarties 128 p.). Pasisakydama dėl šių argumentų išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę. Tokio pobūdžio išvada sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su jo kaltės nebuvimu.
50. Pažymėtina, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) 3 straipsnio 3 punktas nustatė, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)). Taigi pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p. ir 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 26 p.).
51. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.
52. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).
53. Taigi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 35 p.; kt.).
54. Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 4 priede (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 procentai Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio), t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36–37 p.).
55. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimą Užduotį turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį.
56. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais rėmėsi pareiškėjas, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (2013 m. ir 2015 m. Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl šio Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.
57. Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 38–47 p.).
58. Pažymėtina ir tai, kad Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos. Pastebėtina, kad, kaip teigė pats pareiškėjas, jis pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Taigi aplinkybė, kad Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 48–49 p.).
59. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, pareiškėjas gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57, 63 p.).
60. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 66–67 p.).
61. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C?104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems mokesčio už aplinkos teršimą siekiamiems Europos Sąjungos tikslams (šiuo klausimu žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino, išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – mokestis už aplinkos teršimą skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 70–81 p.).
62. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į ESTT ir pateikti prejudicinį klausimą: „Ar Direktyvos 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų?“.
63. Pažymėtina, kad analogiško pobūdžio prašymas buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes byloje nenustatė, jog nurodomi Direktyvos 13 ir 14 straipsniai ir 36 straipsnio 2 dalis galėtų būti kaip nors (implicitiškai) aiškinami kaip inter alia (be kita ko) (i) paneigiančios gamintojo ar importuotojo pareigą mokėti nacionaliniame mokesčio įstatyme numatytą Mokestį arba (ii) leidžiančiomis jam pasinaudoti Europos Sąjungos teisėje nenumatyta nacionaline apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), nors nėra tenkinamos jos taikymo sąlygos, atveju, kai šis gamintojas ar importuotojas neįvykdo Užduoties dėl to, kad jo pavedimu (vardu) ir sutarties pagrindu veikę ūkio subjektai nesurinko ir neperdirbo atitinkamo kiekio apmokestinamosios pakuotės atliekų (neįvykdė sutartinių įsipareigojimų).
64. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokio aiškinimo, koks nurodytas šioje nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į formuojamą jurisprudenciją analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti Departamento Sprendimą, tik pagal Departamento perskaičiavimą sumažino mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.
65. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 metus ir 2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 metų ir 2015 metų mokestinį laikotarpį pagrįstai apskaičiuotas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį) mokesčio sumos – 89 150 Eur, dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.
66. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.
67. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, pagrįstai ir teisėtai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Departamento Sprendimą, pagal Departamento pateiktą Išvadą sumažindamas mokėtiną mokesčio už į vidaus rinką 2013 ir 2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Sprendimą, atmetamas.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
67.1. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir pareiškėjui priteistą 1 650 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 850 Eur.
68. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 2 499,53 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 869,45 Eur už skundo parengimą, 607,58 Eur už konsultacijas klientui dėl bylos eigos, 2019 m. balandžio 11 d. pareiškimą dėl nedalyvavimo posėdyje, 2019 m. balandžio 8 d. nuomonę dėl bylos stabdymo ir prašymą dėl papildomų įrodymų, 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio).
69. Teisėjų kolegija, tikrindama atsakovo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista iš atsakovo 1 650 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, vertinant, kad buvo patenkinti 66 procentai skundo reikalavimų, pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialieji reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.).
70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialieji teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).
71. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Departamentas perskaičiavo pareiškėjui ginčo mokestį, bet ne savo iniciatyva, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutarties 129.1 ir 129.2 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimą, sumažindamas 135 255,52 Eur mokesčio sumą iki 89 150 Eur. Taigi, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė atsakovas, teismas patenkino 34 procentus skundo reikalavimų, o ne 66 procentus, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas.
72. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies (patenkinti 34 procentai skundo reikalavimų, o ne 66 procentai), proporcinga jo patenkintų reikalavimų apimčiai bylinėjimosi išlaidų suma yra 850 Eur. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylinėjimosi išlaidų sumą, rėmėsi tik patenkintų reikalavimų proporcija. Pažymėtina ir tai, kad įvertinus ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, nėra pagrindo konstatuoti, kad 850 Eur suma, kuri apskaičiuota nuo visų patirtų išlaidų, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų.
Dėl bylos procesinės baigties
73. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – sumažinti pareiškėjui iš atsakovo priteistą bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sumą iki 850 Eur; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
74. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas jo (pareiškėjo) prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“ apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Ecso“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 1 650 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.