Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „MIESTO ŠILUMA“ ir R. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Debitum fori“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „MIESTO ŠILUMA“, R. N. ir D. Ž. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šios nuostatos taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis).Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2017 m. lapkričio 24 d. UAB „MIESTO ŠILUMA“ turto aprašą, antstolės A. A. 2017 m. gruodžio 13 d. pažymą dėl vykdymo eigos, UAB „MIESTO ŠILUMA“ balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą už 2016 m., Nekilnojamojo turto registro išrašą apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2014 m. gruodžio 2 d. Paskolos sutartį Nr. S-14/12, R. N. suteikto kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką ir įsiskolinimo detalizaciją. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pateikti duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisme pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė solidarų reikalavimą atsakovams dėl 110 604,18 Eur sumos, kurią sudaro skola bei sutartinės palūkanos, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti ir taikyti atsakovų turtui areštą pareikšto reikalavimo sumai. Apeliantai, kvestionuodami skundžiamą nutartį, teigia, kad ieškovė nenurodė aplinkybių bei nepateikė teismui patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, o sprendimo neįvykdymo rizika siejama tik su didele atsakovams pareikšto reikalavimo suma, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo bei ekonomiškumo principų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantų argumentus bei bylos duomenis, neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas.Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai prima facie (liet. preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Todėl aptartina kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų įvertinimas.Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą / poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų deklaruojamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).Tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgiant į apeliantų finansines galimybes. Pažymėtina, kad apeliantai, paduodami atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdami duomenis, įrodančius jų (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 314 straipsnis, 338 straipsnis).Kaip minėta, ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl skolos ir sutartinių palūkanų priteisimo sudaro 110 604,18 Eur sumą. Tokia reikalavimo suma tiek juridiniam asmeniui, tiek fiziniam asmeniui neabejotinai laikytina didele. Iš ieškovės pateiktų įrodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad apeliantei UAB „MIESTO ŠILUMA“ nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir inžineriniai įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra pateikta duomenų apie šio nekilnojamojo turto rinkos vertę. Iš pateiktų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad apeliantė 2016 m. turėjo 544 462 Eur vertės ilgalaikio materialiojo turto, jos bendrasis pelnas sudarė 575 464 Eur, tačiau bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 880 380 Eur sumą, po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 617 924 Eur. 2016 m. bendrovė patyrė 357 426 Eur dydžio nuostolį. Apeliantui R. N. nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas hipoteka, UAB „MIESTO ŠILUMA“ yra suteikusi R. N. 300 000 Lt (86 886,01 Eur) dydžio paskolą, kurios grąžinimo terminas – 2018 m. gruodžio 31 d. Apeliantės UAB „MIESTO ŠILUMA“ atžvilgiu yra vykdomos 5 vykdomosios bylos, o R. N. atžvilgiu – 23 vykdomosios bylos.Byloje esantys duomenys suponuoja išvadą, jog ieškovei palankus teismo sprendimo įvykdymas nėra užtikrinamas pilna apimtimi ir negalima spręsti, kad apeliantų turtinė padėtis yra tokia gera, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Šių įrodymų kontekste pastebėtina, kad duomenų, paneigiančių didelės ieškinio sumos prezumpciją, apeliantai teismui nepateikė. Tikimybė, jog asmenims, kuriems gresia didelio masto neigiamos pasekmės, gali elgtis ieškovės atžvilgiu nesąžiningai, objektyviai yra akivaizdžiai didesnė nei tais atvejais, kai pasekmės nėra reikšmingai keičiančios asmens turtinę padėtį, priešingos išvados pagrindimui turėtų būti pateikti bent jau įtikinami argumentai. Esant tokiai situacijai, kai patys apeliantai faktiškai neteikia jokių kitokių duomenų apie savo finansinę padėtį, apeliacinis teismas ne tik neturi faktinio ir (ar) teisinio pagrindo abejoti ieškovės pateiktais duomenimis, o toks apeliantų elgesys netgi teikia prielaidas manymui, jog gerą finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų faktiškai ir nėra. Todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantams būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, nebūtų teisinių kliūčių, perleisti, paslėpti, iššvaistyti turimą turtą, jeigu jie nuspręstų taip pasielgti. Apeliantai nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog reikalavimas pareikštas net trims solidariems atsakovams, kas visiškai eliminuoja sprendimo įvykdymo riziką, o aplinkybė, jog atsakovai neatsiskaitė su ieškove, nereiškia, kad jie vengs įvykdyti teismo sprendimą. Šiuo atveju, esant solidariai atsakovų pareigai, ieškovė turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli atsakovai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, taip pat tiek visą prievolę, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.6 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reguliavimas suteikia ieškovei (kreditorei) teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo. Net ieškinį patenkinus visiškai, ji turi teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą pinigų sumą, todėl atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, jog esant trims solidariems atsakovams teismo sprendimo neįvykdymo rizika neegzistuoja.

Dėl proporcingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo.

Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ar parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Apeliantai atskirajame skunde nurodo, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo bei ekonomiškumo principų, nes suvaržo atsakovų teises daugiau, nei tai būtina tikslui pasiekti, o taip pat pažeidžia trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus, kadangi apriboja atsakovės UAB „MIESTO ŠILUMA“ veiklą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie apeliantų teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės visada susijęs su tam tikrais suvaržymais, tačiau bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą. Siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, suvaržymai daugeliu atvejų yra būtini ir negali būti visais atvejais vertinami kaip proporcingumo, ekonomiškumo principų pažeidimas. Apeliantai nepateikė duomenų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai apriboja ir suvaržo apeliantės UAB „MIESTO ŠILUMA“ ūkinę komercinę veiklą. Iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad UAB „MIESTO ŠILUMA“ buvo palikta teisė naudotis areštuotu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, jį valdyti, iš areštuotų lėšų leidžiant mokėti darbo užmokesčius, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį.Taigi, nustatyti skundžiama nutartimi draudimai, nepateikus priešingų įrodymų, neleidžia daryti išvados apie tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai apskritai ar neproporcingai suvaržo apeliantės UAB „MIESTO ŠILUMA“ veiklą. Apibendrinant spręstina, kad apeliantų atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jų nesant ar esant nepakankamai – turtinės teisės ir piniginės lėšos) atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principus (CPK 145 straipsnio 2 dalis).Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.