Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-09-25 · Civilinė byla Nr. 2A-1299/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-25
Bylos Nr.
2A-1299/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02039-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Nijolė Piškinaitė, Dalia Višinskienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „AV Magnus“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1299/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02039-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AV Magnus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-417-823/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AKKU LITA“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AV Magnus“ (trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Ruber Invest“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

Šalies argumentai

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (šiuo metu bankrutavusi, toliau – ir BUAB) „AKKU LITA“, astovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vermosa”, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu 2012 m. birželio 11 d. ieškovo BUAB „AKKU LITA“, atsakovo UAB „AV Magnus“ ir trečiojo asmens UAB „Ruber Invest“ (buvęs pavadinimas – UAB „Macrofinance“) susitarimą dėl 2011 m. balandžio 5 d. paskolos sutarties nutraukimo; 2) taikyti restituciją ir priteisti UAB „AV Magnus“ natūra automobilius Toyota Land Cruiser 200, 4.6 Petrol; Toyota Land Cruiser 200, 4.5 Diesel; Toyota Land Cruiser 200, 4.5 Diesel; Toyota Land Cruiser 200, 4.5 Diesel; Hyundai Tucson; Hyundai Tucson, o šių nesant iš atsakovo UAB „AV Magnus“ ieškovui priteisti jų vertę, kuri sudaro 1 080 679,68 Lt, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad jis (paskolos gavėjas), atsakovas (paskolos davėjas) ir trečiasis asmuo (turto saugotojas) 2012 m. birželio 11 d. sudarė Susitarimą dėl 2011 m. balandžio 5 d. paskolos sutarties nutraukimo (toliau – ir Susitarimas). Pagal Susitarimo 3 punktą paskolos gavėjas (ieškovas) perleido paskolos davėjui (atsakovui) 6 automobilius, kurių bendra vertė pagal Susitarimą yra 418 414 USD arba 1 080 679,68 Lt. Susitarimo sudarymo metu ieškovas buvo faktiškai nemokus (tai konstatuota 2012 m. lapkričio 2 d. nutartyje, kuria ieškovui iškelta bankroto byla). Vadovaujantis 2011 m. gruodžio 31 d. BUAB „AKKU LITA“ balansu, BUAB „AKKU LITA“ turtas sudarė 1 818 536 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 817 853 Lt. BUAB „AKKU LITA“, būdama faktiškai nemoki, sudarė ginčijamą Susitarimą, kurio pagrindu suteikė pirmenybę kreditoriui UAB „AV Magnus“ prieš kitus UAB „AKKU LITA“ kreditorius. Ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „AKKU LITA“ nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, o sandorio vertė sudarė daugiau pusę ieškovo 2011 m. gruodžio 31 d. balanse įrašyto turto vertės. Ieškovas sandorio sudarymo metu žinojo, kad Susitarimas pažeis kitų ieškovo kreditorių teises. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą veikti aktyviai, prieš sudarant ginčijamą sandorį, ir sandorio sudarymo metu jam buvo ir turėjo būti žinoma apie ieškovo finansinius sunkumus, faktinį nemokumą, įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą. Be to, paskolos grąžinimo terminai buvo nuolat pratęsiami, nes ieškovas negalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, taigi atsakovas taip pat negali būti laikomas sąžiningu sandorio dalyviu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu ieškovo ir atsakovo 2012 m. birželio 11 d. Susitarimą ir taikė restituciją: priteisė ieškovui iš atsakovo automobilius Toyota Land Cruiser 200, 4.6 Petrol (vertė 81 576 USD); Toyota Land Cruiser 200, 4.5 Diesel (vertė 86 000 USD); Toyota Land Cruiser 200, 4.5 Diesel (vertė 86 000 USD); Toyota Land Cruiser 200, 4.5 Diesel (vertė 86 000 USD); Hyundai Turson (vertė 39 419 USD) ir Hyundai Tucson (vertė 39 419 USD), nurodydamas, kad paaiškėjus, jog priteistų transporto priemonių atsakovas neturi, iš atsakovo ieškovui turi būti priteista atitinkamų transporto priemonių vertė pagal USD kursą, galiojantį mokėjimo dieną. Teismas grąžino atsakovui 418 414 USD reikalavimo teisę ieškovui ir priteisė iš atsakovo 14 824,56 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2011 m. balandžio 5 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 407 140 USD paskolą, o 2012 m. balandžio 30 d. paskolos sutartis išdėstyta nauja redakcija, kuria atsakovas ieškovui suteikė 425 140 USD paskolą transporto priemonėms įsigyti iki 2013 m. balandžio 30 d., paskolą pradedant grąžinti nuo 2012 m. gegužės 31 d. paskolos grąžinimo grafike nustatytais terminais. 2012 m. gegužės 7 d. atsakovas pateikė ieškovui pretenziją dėl įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdymo, nurodydamas, kad BUAB „AKKU LITA“ nevykdo paskolos sutartyje numatytų paskolos gavėjo prievolių užtikrinimo priemonių, o 2012 m. birželio 4 d. pranešė apie paskolos sutarties nutraukimą prieš terminą. Pagal 2012 m. balandžio 30 d. paskolos sutarties redakciją pagrindu paskolos sutarčiai nutraukti prieš terminą yra palūkanų mokėjimo tvarkos nesilaikymas, vėlavimas mokėti palūkanas daugiau kaip 5 kalendorines dienas, vėlavimas grąžinti paskolos dalį daugiau nei 14 kalendorinių dienų, o 2012 m. gegužės 7 d. pretenzijoje nurodyti paskolos sutarties vykdymo pažeidimai tarp vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų nenurodyti. 2012 m. birželio 11 d. šalys sudarė ginčijamą Susitarimą, kuriuo patvirtinama ieškovo skola atsakovui – 425 140 USD paskolos ir 1 984 USD palūkanų; o atsakovui perleidžiamos pirmiau nurodytos transporto priemonės, kurių bendra vertė 418 414 USD; neapmokėtą grąžintinos sumos dalį – 8 710 USD ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui per 3 dienas nuo Susitarimo pasirašymo.

Teismas nurodė, kad ginčijamu Susitarimu susitarta apmokėti atsakovui tiek paskolos sumą, tiek iki ginčijamo susitarimo pasirašymo susikaupusias paskolos palūkanas – 1 984 USD. Kadangi pagal 2012 m. balandžio 30 d. paskolos sutarties redakciją ginčijamo susitarimo pasirašymo dieną netesybos pagal paskolos sutartį BUAB „AKKU LITA“ neturėjo būti skaičiuojamos (pirmąją įmoką pagal 2013 m. balandžio 30 d. paskolos grąžinimo grafiką ieškovas buvo sumokėjęs), Susitarimu įtvirtinta atsakovui mokėtina suma atitiko sumą, kuri turėtų būti mokama, jei atsakovas būtų prieš terminą nutraukęs paskolos sutartį, taigi Susitarimas nebuvo palankesnis ieškovui nei galimas vienašalis paskolos sutarties nutraukimas prieš terminą. Be to, kadangi atsakovo pretenzijoje nurodyti pažeidimai paskolos sutartyje tarp pagrindų atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą neaptarti, ginčijamu Susitarimu iš esmės susitariama dėl skolos, kurios sumokėjimo terminas nesuėjęs, mokėjimo, t. y. paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą ir visų paskolos sumų, mokėtinų iki 2013 m. balandžio 30 d., sumokėjimo atsakovui.

Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartyje, kuria ieškovui iškelta bankroto byla, ieškovo nemokumas konstatuojamas būtent pagal 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, ši nutartis yra įsiteisėjusi ir į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki ginčijamo susitarimo sudarymo ieškovo turtinė padėtis būtų iš esmės pagerėjusi, priešingai, bankroto bylos iškėlimas ieškovui praėjus vos 5 mėnesiams nuo ginčijamo sandorio sudarymo, teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatuotas faktas, kad ieškovas veiklos nebevykdo ir yra nepasiekiamas, teismų informacinės sistemos Liteko duomenys apie ieškovui teismuose pareikštus reikalavimus liudija ieškovą sandorio sudarymo metu turėjus rimtų mokumo problemų, o sudarydamas ginčijamą Susitarimą ieškovas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams (pavyzdžiui, A. S., UAB „Skuba“), kurie ieškovo nebuvo vykdomi. Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutarties matyti (vertinami tik tų kreditorių, kurių reikalavimai vėliau patvirtinti teismo, reikalavimai), kad mažiausiai 862 273,27 Lt ieškovo kreditorių reikalavimų buvo pradelsti iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui. Tai apima 5 iš 15 teismo patvirtintų kreditorių reikalavimus. Ginčijamu sandoriu atsakovo nuosavybėn perleista 1 156 370,77 Lt vertės (pagal USD kursą sandorio sudarymo dieną) ieškovo turto dalis, kuri, įvertinus 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis apie ieškovo turimą turtą (1 818 536 Lt), yra itin ženkli, todėl neabejotinai turėjo įtakos tiek ieškovo veiklos perspektyvoms, tiek galimybėms atsiskaityti su kitais kreditoriais. Taigi ieškovas, turėdamas rimtų mokumo problemų ir įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nebevykdydamas veiklos, prieš pat bankroto bylos jam iškėlimą beveik visiškai atsiskaitė tik su vienu iš kreditorių, tam panaudodamas didžiąją savo turto dalį ir iš esmės sumažindamas kitų kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą. Ieškovas su atsakovu atsiskaitė pagal sutartį, kurios įvykdymo terminas – 2013 m. balandžio 30 d., geranoriškai susitardamas dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, nesant paskolos sutartyje nurodytų pagrindų. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, ieškovas, atsiskaitydamas tik su vienu iš kreditorių (atsakovu), veikė nesąžiningai.

Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamo Susitarimo sudarymo metu atsakovui buvo arba turėjo būti suvokiama, jog ieškovo turtinė padėtis nėra gera ir būtent dėl šios priežasties buvo inicijuotas paskolos sutarties nutraukimas prieš terminą, o sandorio šalis, kuri žino apie savo kontrahento mokumo problemas ir sunkumus atsiskaitant su kitais kreditoriais, tačiau priima iš tokio asmens prievolės įvykdymą, negali būti laikoma sąžininga. Be to, ginčijamu Susitarimu susitariama dėl skolos, kurios mokėjimo terminas nesuėjęs, sumokėjimo, o tai vertintina kaip nesąžiningumo prezumpcijos atvejis. Teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio sumą (daugiau nei 60 procentų ieškovo 2011 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytos viso turto vertės ir daugiau nei 77 procentų trumpalaikio turto vertės), konstatavo, kad atsakovui taip pat turėjo būti suvokiama, jog ginčijamas Susitarimas iš esmės darys įtaką ieškovo mokumui ir galimybėms atsiskaityti su kitais kreditoriais. Atsakovui taip pat turėjo būti žinoma apie tokių kreditorių buvimą, kadangi šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, o atsakovo argumentai, kad turto areštų registre ginčijamo sandorio sudarymo dieną nebuvo registruota turto arešto aktų, šios išvados nepaneigia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „AV Magnus“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimas pagrįstas tik teismo iniciatyva surinktais įrodymais, nes pats ieškinys pateiktas nurodant, bet nepatvirtinant fakto, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, nors būtent ieškovas privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teismas, vertindamas ieškovo prievolę kreditoriui A. S., nenurodė motyvų, kurie pateisintų tokios prievolės atsiradimą, kai sprendime konstatuojama, kad bendrovė buvo nemoki. Nurodytas faktas patvirtina, kad 2012 m. gegužės–birželio mėnesiais ieškovas tarėsi dėl atsiskaitymų ne tik su atsakovu, bet ir su kitais kreditoriais, o tokių susitarimų buvimas patvirtina, jog nebuvo teikiama pirmenybė kuriam nors vienam kreditoriui. UAB „Skuba“, kaip kreditoriaus (kuris 2012 m. gegužės 14 d. sumokėjo ieškovui avansinę įmoką pagal sutartį dėl transporto priemonės įsigijimo), teisių pažeidimas galėjo būti konstatuotas tik nustačius, kad UAB ‚Skuba“ turėjo būti perduotas UAB „AV Magnus“ perleistas automobilis arba nustačius, kad 2014 m. birželio 11 d. buvo suėjęs prievolės UAB „Skuba“ įvykdymo terminas. Nei vieno iš šių faktų teismas nekonstatavo, todėl teigdamas, kad Susitarimo sudarymas pažeidė kitų kreditorių teises, teismas vadovavosi prielaidomis. Be to, byloje nenustatyta, kokius konkrečiai kreditorius turėjo ieškovas Susitarimo sudarymo metu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) reikalavimas atsirado tik po turto perdavimo atsakovui, sprendime nėra duomenų apie ieškovo prievolių dydį ir terminus, todėl teismas negalėjo nustatyti, kad atsiskaitymas su atsakovu pažeidė kitų kreditorių teises, nes skolininkas tuo metu buvo nemokus. Sprendime konstatuodamas, kad nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dieną ieškovas turėjo mažiausiai 862 273,27 Lt pradelstų kreditorių įsipareigojimų, teismas nenurodė, kaip šį faktą nustatė. Byloje nėra įrodymų, kad 2012 m. birželio mėnesį ieškovas turėjo rimtų mokumo problemų. Nesudarius Susitarimo, t. y. nesusitarus dėl paskolos grąžinimo turtu, ieškovas privalėtų sumokėti ir netesybas ir palūkanas už visą paskolos terminą, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad palūkanų skaičiavimas buvo sustabdytas ir jų mokėti, net nutraukus sutartį vienašališkai, nereikėjo. Teismas, vertindamas Susitarimo sudarymo (ne)būtinumą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas vėlavo įvykdyti mokėjimus pinigais, nes nebuvo parduoti automobiliai, todėl atsiskaitymas natūra tokioje situacijoje sustabdė palūkanų skaičiavimą ir mokėjimą. Remiantis paskolos grąžinimo grafiku, ieškovas birželio ir liepos mėnesiais turėjo sumokėti po 8 502,80 USD palūkanų, rugpjūčio mėnesį – 7 652,52 USD, todėl skola faktiškai ne mažėtų, o augtų. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad paskolos sutartis buvo nutraukta nesant nutraukimo pagrindo, nes prievolės dėl palūkanų mokėjimo pagal grafiką pažeidimas sudarė paskolos sutartyje nustatytą pagrindą sutarčiai nutraukti, o ieškovas pradelsė palūkanų mokėjimą (2012 m. birželio 11 d. nesumokėjo 1 984 USD).Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad sudarydamas Susitarimą jis (apeliantas) buvo nesąžiningas. Teismas, vertindamas atsakovo elgesį, turėtų pasisakyti dėl kitų kreditorių, t. y. teismo sprendime paminėtų UAB „Skuba“, kuri 2012 m. gegužės mėnesį pervedė 220 500 Lt ieškovui avansu, ir A. S., pervedusio 60 000 Lt, kadangi neprotinga mokėti avansus įmonei, kuri, pagal teismo išvadas nurodytų sumų mokėjimo metu nevykdė veiklos, turėjo rimtų mokumo problemų. Atsižvelgiant į tą faktą, kad ieškovas už atsakovo pinigus įgijo 30 automobilių, o atsakovui perdavė tik 6 iš jų, nei vienam kreditoriui, taip pat ir atsakovui, negalėjo būti žinoma apie teismo konstatuojamus faktus, t. y. nemokumą, veiklos nevykdymą ir pan.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „AKKU LITA“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kiekvieną actio Pauliana taikymo sąlygą ir motyvuotai ir pagrįstai pripažino, kad 2012 m. birželio 11 d. susitarimas yra negaliojantis. Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą bankroto bylose rinkti įrodymus, siekdamas nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas bankroto bylos iškėlimo dieną pažymėjo, kad ieškovas yra nemokus, nurodė pareiškimo pateikimo dieną buvusius kreditorių finansinius reikalavimus. Ši teismo nutartis įsiteisėjusi ir ieškovo nemokumo fakto įrodinėti nėra pagrindo.Susitarimo vertė sudarė daugiau kaip pusę 2011 m. gruodžio 31 d. balanse įrašyto turto vertės. Akivaizdu, kad tokios vertės turto išvedimas iš įmonės sumažins įmonės mokumą. Taigi ne tik sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemoki įmonė, tačiau ir po ginčijamo sandorio, ieškovas tapo akivaizdžiai nemokiu. Atsakovas netiksliai vertina tarimąsi su A. S., nes priešingai nei su atsakovu, ieškovas su A. S. neatsiskaitė, o apeliantui buvo perduotas 1 156 370,77 Lt vertės turtas.Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1031-577/2013 nustatyta, kad ieškovas su UAB „Skuba“ 2012 m. gegužės 14 d. sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, gavo avansą, o transporto priemonės ieškovas nepristatė. Byloje nustatyta, kad sutartis įsigaliojo UAB „Skuba” sumokėjus avansą, todėl apelianto argumentai, kad teismas nenustatė, ar ginčijamo susitarimo sudarymo metu ieškovas turėjo įsipareigojimų UAB „Skuba“, atmestini. A. S. finansinis reikalavimas taip pat buvo Susitarimo sudarymo metu. Nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad Susitarimu nebuvo pažeistos VMI, kaip kreditoriaus, teisės, nes ginčijamas sandoris neturėjo sąsajų su VMI, kadangi transporto priemonės perduotos kaip paskolos grąžinimas, o ne pardavimas, be to, VMI reikalavimą sudaro ne tik PVM, bet ir GPM.Ieškovas neprivalėjo sudaryti sandorio, o jo sudarymas išskirtinai patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimą.Verslininkai nuolat sudaro jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turi tokio pobūdžio patirties, jiems įstatymo yra keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromos sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. Apeliantas turėjo pareigą veikti aktyviai prieš sudarydamas ginčijamą sandorį ir sandorio sudarymo metu jam buvo ir turėjo būti žinoma apie ieškovo finansinius sunkumus, faktinį nemokumą, įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą. Akivaizdu, kad esminis šio ginčijamo Susitarimo tikslas – perimti ieškovo turtą nemokumo akivaizdoje. Faktas, kad ieškovas nevykdė veiklos po ginčijamo sandorio sudarymo, yra nekvestionuojamas, nes yra išnagrinėtas bankroto bylą nagrinėjančio teismo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. birželio 11 d. sudaryto Susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčijamas Susitarimas pažeidė kitų kreditorių interesus, mano, jog teismas rėmėsi jo iniciatyva surinktais įrodymais ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijamas Susitarimas neturėjo būti sudarytas ir pagal savo turinį nėra palankesnis negu vienašalis paskolos sutarties nutraukimas. Be to, apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą. Taigi apeliacinis skundas susijęs su antra, ketvirta bei šešta actio Pauliana taikymo sąlygomis, dėl kurių ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šis sąrašas nėra baigtinis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kokiais dar atvejais sandoris gali būti laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus ir teises: sandoris, kuriuo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; kt.). Sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014).

Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. preliminaraus sprendimo (civilinėje byloje Nr. 2-14169-129/2012, 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendime nurodytas Nr. 2-13756-129/2012) matyti, kad 2012 m. balandžio 10 d. tarp ieškovo BUAB „AKKU LITA“ ir A. S. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią A. S. savo įsipareigojimus įvykdė, o ieškovas – ne. 2012 m. gegužės 30 d. tarp ieškovo ir A. S. pasirašytas susitarimas, kuriuo šalys geranoriškai, abipusiu šalių susitarimu nutraukė minėtą pirkimo–pardavimo sutartį ir susitarė, kad po šio susitarimo pasirašymo dienos, atsakovas įsipareigoja grąžinti į A. S. atsiskaitomąją sąskaitą 60 000 Lt. Taigi, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, A. S. reikalavimo teisė į ieškovą atsirado dar iki ginčijamo Susitarimo sudarymo dienos.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimo už akių (civilinėje byloje Nr. 2-1031-577/2013) matyti, kad UAB „Skuba“ 2012 m. gegužės 14 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl transporto priemonės įsigijimo iš BUAB „AKKU LITA“. Pagal minėtos pirkimo–pardavimo sutarties 8.1 punktą sutartis įsigalioja nuo avanso (220 500 Lt) sumokėjimo dienos ir galioja iki šalys įvykdo visus savo įsipareigojimus pagal pirkimo–pardavimo sutartį. UAB „Skuba“ 2012 m. gegužės 14 d. sumokėjo į nurodytą sąskaitą – 220 500 Lt, todėl nuo šios dienos, kaip konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas, sutartis įsigaliojo, ir UAB „Skuba“ turėjo teisę reikalauti sutartos transporto priemonės iš BUAB „AKKU LITA“. Taigi ir šio kreditoriaus reikalavimo teisė atsirado iki nagrinėjamoje byloje ginčijamo Susitarimo sudarymo dienos. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad UAB „Skuba“, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimas gali būti konstatuojamas tik nustačius, kad UAB „Skuba“ turėjo būti perduotas atsakovui perleistas automobilis arba kad buvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal actio Pauliana instituto paskirtį, pobūdį ir ypatumus toks ieškinys gali būti reiškiamas ir tada, kai nėra suėjęs prievolės įvykdymo terminas. CK 6.33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikrų aplinkybių. Tačiau jeigu yra CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kreditorius įgyja teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę nedelsiant, t. y. turi teisę ginčyti sudarytą sandorį dar nesuėjus prievolės vykdymo terminui, kad iš šio sandorio pagrindu perleisto turto būtų patenkintas jo reikalavimas. UAB „Skuba“ nuo 2014 m. gegužės 14 d. turėjo egzistuojančią reikalavimo teisę į BUAB „AKKU LITA“ ir savo prievolės BUAB „AKKU LITA“ neįvykdė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tas faktas, jog ieškovas neatsiskaitė su pirmiau nurodytais kreditoriais, kurių reikalavimų suma palyginus su 2011 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytu turtu nebuvo itin didelė, kaip tik netiesiogiai patvirtina ieškovą turint rimtų finansinių sunkumų, ką ir konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 2 d. nutartyje bei pirmosios instancijos teismas šioje byloje. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pats savaime sandorių su kitais kreditoriais (su A. S. ir UAB „Skuba“) sudarymas iki ginčijamo Susitarimo pasirašymo negali paneigti ginčijamo Susitarimo prieštaravimo kitų kreditorių interesams ir pirmenybės suteikimo vienam iš kreditorių, ypač atsižvelgus į tai, kad tik ginčijamas Susitarimas buvo įvykdytas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino būtent ginčijamą Susitarimą actio Pauliana sąlygų kontekste, o ne A. S. ir UAB „Skuba“ su ieškovu sudarytų sandorių teisėtumą, todėl, skirtingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pasisakyti dėl ieškovo minėtiems kreditoriams prisiimtų prievolių pateisinančių motyvų. Sandoriai su A. S. ir UAB „Skuba“ buvo nagrinėti tik siekiant išsiaiškinti, ar Susitarimo sudarymo dieną ieškovas turėjo kitų kreditorių ir ar galėjo su jais atsiskaityti. Minėtos prievolės nebuvo įvykdytos, todėl jomis, skirtingai nuo ginčijamo Susitarimo, jokiam kreditoriui realiai pirmenybė nebuvo suteikta ir visi minėti kreditoriai turėjo teisę reikšti savo reikalavimus ieškovo bankroto byloje, ką ir padarė, atsižvelgiant į bankroto bylos Nr. B2-1917-392/2014 nutartimis patvirtintus kreditorinius reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad galimas kitų kreditorių nerūpestingumas (kurio apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertina) – tai yra susitarimų su faktiškai nemokiu ieškovu sudarymas – savaime nepaneigia atsakovo nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų. Todėl visiškai nepagrįstas atsakovo argumentas, kad teismas, vertindamas atsakovo elgesį, turėjo pasisakyti ir dėl šių kreditorių veiksmų protingumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš įrodymų visumos – ieškovui 2012 metais iškelta bankroto byla, nurodant, jog ieškovas nuostolingai dirbo jau nuo 2010–2011 metų, atsakovas nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartyje padaryta išvada dėl ieškovo nemokumo yra neteisinga, be to, ieškovo nemokumo faktas minėtoje bankroto byloje taip pat nebuvo skundžiamas, dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi net 7 kreditoriai ir 5 iš jų kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti – matyti, kad ieškovas turėjo daugiau kreditorių (ne tik UAB „Skuba“ ir A. S.), su kuriais negalėjo laiku ir tinkamai atsiskaityti. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jau iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, ieškovas turėjo mažiausiai 862 273,27 Lt pradelstų įsipareigojimų. Skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išaiškino šios sumos apskaičiavimą – tai kreditorių, pareiškusių prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kurių reikalavimai buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kreditorinių reikalavimų suma. Atsižvelgiant į tai, kad, perdavus Susitarime nurodytas transporto priemones atsakovui, vien tik pirmiau paminėtų kreditorių reikalavimams patenkinti ieškovo turto nebeužtektų (t. y. ginčijamas Susitarimas akivaizdžiai suteikė pirmenybę atsakovui, nors skolos mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs) atsakovo argumentai dėl kitų bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų (dėl VMI) neturi teisinės reikšmės, nes niekaip nekeičia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartis (civilinėje byloje Nr. B2-3321-392/2013), niekaip nepatvirtina, jog ieškovas iki atsiskaitymo su atsakovu buvo visiškai mokus. Atvirkščiai, nurodyta nutartis dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą atsakovo nesąžiningumu, kadangi iš jos turinio matyti, kad atsakovas su UAB „Balonis“ 2013 m. balandžio 8 d. galbūt sudarė reikalavimo teisės, kilusios iš atsakovo su ieškovu sudarytos ir šioje byloje nagrinėjamos paskolos sutarties, dalies perleidimo sandorį, nors dar iki šio sandorio sudarymo datos, atsakovas su ieškovu buvo pasirašęs ginčijamą Susitarimą ir realiai nebeturėjo į ieškovą reikalavimo teisės, todėl negalėjo UAB „Balonis“ perduoti 662 000 Lt reikalavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.) Kasacinio teismo suformuota praktika, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog Susitarimas pažeidžia kitų kreditorių teises, nes ieškovas, turėdamas rimtų finansinių sunkumų, faktiškai tuo metu jau būdamas nemokus, prieš pat bankroto bylos iškėlimą atsiskaitė su atsakovu, taip ženkliai sumažindamas savo turtą ir kitų kreditorių galimybes gauti jų reikalavimų patenkinimą.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien jo paties iniciatyva surinktais įrodymais (t. y. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis), bet įrodymų visetu, tarp kurių buvo ir ieškovo pateikta 2012 m. birželio 11 d. Susitarimo kopija, 2011 m. gruodžio 31 d. balanso kopija, paskolos sutarties (įvairių redakcijų) kopijos. Pažymėtina, kad ieškovas buvo pateikęs ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria ieškovui buvo iškelta bankroto byla, kopiją, kuri taip pat buvo nagrinėjama, vertinant ieškovo nemokumo faktą. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs kasacinis teismas, nagrinėjant bankroto bylas, ginčijant sudarytus sandorius, įrodinėjimo procesas yra specifinis, nes jose ginamas tiek privatus, tiek viešasis interesas, todėl teismas šiose bylose yra aktyvesnis nei kitose bylose. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, pareiškia ieškinį dėl sudaryto sandorio nuginčijimo, teismas ne tik pasiūlo šalims pateikti reikalingus įrodymus, o esant poreikiui, kai dalyvaujantys byloje asmenys įvykdo ne visas savo pareigas įrodinėjimo procese, teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, juos tirti ir vertinti (CPK 179 straipsnis, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2013; 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2014). Taigi atsakovo argumentas, kad teismas iš esmės rėmėsi tik jo iniciatyva surinktais įrodymais, nepripažintinas pagrįstu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Pagal 2012 m. balandžio 30 d. paskolos sutarties redakciją (I t., b. l. 43-45), paskola suteikiama iki 2013 m. balandžio 30 d. (2.1 punktas). Paskolos gavėjas (ieškovas) įsipareigojo mokėti paskolos davėjui (atsakovui) 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas (3.1 punktas). Palūkanos turėjo būti mokamos kas mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos (3.2 punktas). Paskolos gavėjas už kiekvieną paskolos (jos dalies) grąžinimo, palūkanų sumokėjimo termino praleidimo dieną įsipareigojo mokėti paskolos davėjui 0,2 procentų dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų. Paskolos gavėjui nesilaikant nustatytos palūkanų mokėjimo tvarkos ir ilgiau kaip 5 kalendorines dienas vėluojant mokėti palūkanas, paskolos davėjas turi teisę nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti iš paskolos gavėjo grąžinti visą paskolos sumą, nesumokėtas palūkanas ir priskaičiuotas netesybas (9.3 punktas). Paskolos gavėjui vėluojant grąžinti paskolos dalį ilgiau kaip 14 dienų, paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti paskolos davėją grąžinti visą paskolos sumą bei nesumokėtas palūkanas už visą paskolos terminą (9.4 punktas).

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad ieškovas pradelsė palūkanų mokėjimą – 2012 m. birželio 11 d. nesumokėjo 1 984 USD palūkanų dalies, todėl atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį ir Susitarimo pasirašymas, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra palankesnis ieškovui ir vertintinas kaip privalomas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas teigė, jog ieškovas iki ginčijamo Susitarimo sudarymo dienos atsakovui turėjo sumokėti 8 502,80 USD, tačiau to nepadarė, ir būtent todėl šalys susitarė dėl paskolos sutarties nutraukimo ir Susitarimo sudarymo. 2012 m. gegužės 7 d. atsakovo pretenzijoje ieškovui dėl įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdymo (I t., b. l. 88-89) teigiama, kad ieškovas nevykdo paskolos sutarties (2012 m. balandžio 30 d. redakcijos) 5.1.2 punkto – tai yra neperdavė saugotojui sutartyje nurodytų dokumentų ir nesuformavo nustatytos vertės autoparko, neteikė banko sąskaitos išrašų ir nesiėmė priemonių užtikrinti, kad paskolos davėjo teisė disponuoti transporto priemonėmis nebūtų ribojama ir pažeista. Pretenzijoje nėra užsimenama apie palūkanų nemokėjimą ar kitų piniginių prievolių nevykdymą. Atsakovo 2012 m. birželio 4 d. pranešime dėl paskolos sutarties nutraukimo (I t., b. l. 90), kuris minimas ir ginčijamo Susitarimo preambulės 5 punkte (I t., b. l. 16), teigiama, kad paskolos sutartis nutraukiama dėl to, kad ieškovas neįvykdė 2012 m. gegužės 7 d. pretenzijoje pateikto reikalavimo, kuris, kaip jau buvo minėta, nėra susijęs su palūkanų nemokėjimu ar kitų piniginių prievolių nevykdymu. Pažymėtina, kad tą aplinkybę, jog paskolos sutartis buvo nutraukta ne dėl piniginių prievolių nevykdymo, patvirtino ir pats atsakovas triplike (I t., b. l. 108-111). Be kita ko, atsakovas triplike pabrėžė, kad atsakovo banko sąskaitos 2012 m. gegužės 2 d. išrašas (I t., b. l. 113) patvirtina, jog 8 502,80 USD ieškovas sumokėjo dar 2012 m. gegužės 2 d. Kita įmoka (taip pat 8 502,80 USD), kaip matyti iš paskolos grąžinimo grafiko (I t. b. l. 46), turėjo būti sumokėta iki 2012 m. birželio 30 d., taigi akivaizdu, kad ieškovas 2012 m. birželio 11 d. nebuvo pažeidęs jokių palūkanų (taip pat ir paskolos dalies) mokėjimo terminų, taigi Susitarimo pasirašymo dieną, atsakovas ne tik neturėjo teisės reikalauti palūkanų ir netesybų mokėjimo, bet ir, atsižvelgiant į paskolos sutartyje suformuluotus sutarties nutraukimo pagrindus, vienašališkai nutraukti sutarties. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas Susitarimas nebuvo palankesnis atsakovui už vienašalį sutarties nutraukimą ir šiuo Susitarimu iš esmės buvo susitarta dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo, perleidžiant atsakovui Susitarime nurodytas transporto priemones (kurių vertė sudaro 60 procentų viso ieškovo turimo turto). Šis Susitarimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo privalomas. Minėtu Susitarimu atsakovas, ieškovo bankroto bylos iškėlimo akivaizdoje, nesąžiningai siekė patenkinti savo reikalavimą pirmiau už kitus ieškovo kreditorius, perimdamas nuosavybėn automobilius. Kaip jau buvo minėta, tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir tiek pagal CK 6.873 straipsnį, tiek pagal paskolos sutarties 1.1 punktą paskolos davėjas turėjo teisę atgauti paskolą pinigais, o ne turtu. Be to, paskolos sutarties 9.3 punkte buvo įtvirtinta, kad paskolos davėjas turi teisę nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti iš paskolos gavėjo grąžinti visą paskolos sumą, nesumokėtas palūkanas ir priskaičiuotas netesybas, o ne negrąžintą paskolą atsiimti turtu.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.67 straipsnio 5 punktą preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Susitarimas sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Teisėjų kolegija neturi jokių objektyvių duomenų nesutikti su šią pirmosios instancijos teismo išvada, todėl nesąžiningumo prezumpcijos paneigimo pareiga tenka pačiam atsakovui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad atsakovo nesąžiningumą, be pirmiau nurodytų aplinkybių, patvirtina ir tai, jog jis, kaip ir pats prisipažino, žinojo 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis ir galėjo suvokti, kad turto, sudarančio 60 procentų nuo viso ieškovo turimo turto vertės, perleidimas akivaizdžiai darys rimtą įtaką ieškovo mokumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kontrahento veiklos pobūdį atsakovas (verslininkas) turi suprasti, jog skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir kitais asmenimis. Be to, įtraukus į 2011 m. gruodžio 31 d. balansą ieškovo atsakovui iki 2012 m. balandžio 30 d. grąžintiną sumą (apie kurią atsakovas neabejotinai žinojo), ieškovo finansinė būklė pagal 2011 m. gruodžio 31 d. balansą nebėra tokia gera, kaip kad bando įtikinti atsakovas. Nemokumo faktas ginčijamo Susitarimo sudarymo dieną konstatuotas jau įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokių objektyvių duomenų abejoti šio teismo nutarties teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina ir tai, kad visiškai neaišku, kodėl, jeigu atsakovas, kaip kad jis teigia savo procesiniuose dokumentuose, neabejojo ieškovo mokumu ir sugebėjimu vykdyti pinigines prievoles, o paskolos sutarčių termino pratęsimu atsakovas siekė ekonominės naudos (daugiau palūkanų), jis staiga atsisakė šios galimos naudos ir sudarė ginčijamą Susitarimą, o ne, pavyzdžiui, siekdamas užsitikrinti paskolos grąžinimą bei išsaugodamas teisę į palūkanas (kurias, kaip buvo nurodyta anksčiau, ieškovas mokėjo) pareikalavo įkeisti ginčijamame Susitarime nurodytas transporto priemones ar kitą ieškovo turimą turtą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; kt.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.)

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, be kita ko ir tai, kad atsakovas negalėjo nežinoti, jog ieškovas turi santykių su kitais asmenimis ir gali turėti įsipareigojimų pastariesiems, taip pat, kad didelės vertės turto perleidimas darys ženklią įtaką ieškovo mokumui, o Susitarimu susitarta dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo bei turto perleidimo, ir vadovaudamasi šioje nutartyje nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo nesąžiningumo.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasNijolė PiškinaitėDalia Višinskienė