- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-24
- Bylos Nr.
- 2A-1208-230/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Albinas Čeplinskas, Egidijus Tamašauskas
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės, valstybės įmonei „Registrų centras“
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės, Kauno
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Vilijampolės autotransportas”
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo atstovams direktoriui Antanui Žilinskui, Algirdui Verbickui, adv. Aušrai Ručienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-613-364/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vilijampolės autotransportas” ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybė, valstybės įmonei „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisės gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas AB „Vilijampolės autotransportas”, patikslinęs ieškinio reikalavimus (1 t., b.l. 4-5; 2 t. b.l. 4-5) prašė: 1) pripažinti ieškovą 10204 kv.m ploto statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Raudondvario pl. 234 A, Kaune, statytoju; 2) nustatyti, kad ieškovas nuosavybės teisę į 10204 kv.m. ploto statinį, esantį Raudondvario pl. 234 A, Kaune, t.y. automobilių stovėjimo aikštelę bei jos priklausinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įgijo statybos būdu; 3) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti statinius ieškovo vardu. Ieškovas nurodė, kad AB „Vilijampolės autotransportas” yra įsteigta, privatizavus Kauno valstybinę 4-ąją autotransporto įmonę, kuriai 1989 m. Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimu buvo suteiktas 2,06 ha žemės sklypas, dabar esantis Raudondvario pl. 234 A, Kaune. Suteiktame sklype pagal išduotą leidimą ir parengtą projektą buvo atlikta daugybė darbų, investuotos lėšos, darbai buvo baigti 1992 m., statiniai buvo inventorizuoti, tačiau nebuvo įregistruotos nuosavybės teisės į juos. Ieškovas perėmė visas šios įmonės teises ir pareigas, taip pat ginčo statinius, kurie 1993 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo akte nurodyti kaip nebaigti kapitaliniai darbai, šiems statybos darbams išleista 33 179 Lt suma, po to papildomai dar buvo investuota 63 711 Lt. Šiuo metu statinys inventorizuotas, įtrauktas į ieškovo balansą. Žemės sklypas, kuriame yra statiniai, priklauso valstybei, jis niekam neperduotas, nuosavybės teisės į jį niekam atstatytos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino dalinai. Teismas pripažino ieškovą AB „Vilijampolės autotransportas“ statytoju statinio 10204 kv.m ploto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Raudondvario pl. 234 A, Kaune, nustatė, kad AB „Vilijampolės autotransportas“ nuosavybės teisę į statinį, esantį Raudondvario pl. Nr.234 A, Kaune, 10204 kv.m ploto, t.y. automobilių stovėjimo aikštelę bei jos priklausinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įgijo statybos būdu, ieškinio dalį dėl reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti statinius ieškovo vardu paliko nenagrinėtą, taip pat priteisė iš atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos 67 Lt žyminio mokesčio ieškovui ir 58 Lt pašto išlaidų valstybei, o iš ieškovo valstybei priteisė 29 Lt pašto išlaidų. Teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais: 1) Ieškovo reikalavimą pripažinti statinio statytoju teismas laikė pagrįstu ir įrodytu, nes ieškovas, įgijęs aikštelę iš ankstesnių valdytojų, įgijo ir visas su šiuo turtu susijusias teises, taip pat ir teisę į statinio įteisinimą ar kitokį šios statybos pasekmių šalinimą, kurį privalo atlikti statytojas ar jo teisių perėmėjas. 2) Reikalavimą dėl ieškovo nuosavybės teisių į statinį pripažinimo teismas taip pat laikė pagrįstu ir įrodytu. Teismas nurodė, kad ieškovas atitinka Statybos įstatymo 3 straipsnyje statinio statytojui keliamus reikalavimus. Statybos įstatyme nustatyta, kad statinius statyti ar juos nugriauti galima tik gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą (18 str.); asmeniui, įsigyjančiam nebaigtą statyti statinį, visos statytojo teisės ir prievolės pereina tik perregistravus leidimą (30 str. 2 d.). Tačiau nei Statybos įstatyme, nei Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01-1997 ,,Dėl leidimų išdavimo statiniams“ nebuvo numatytos pasekmės, kai pasibaigia išduoto leidimo statyti terminas. Šiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad statytojas, praleidęs leidime nurodytą terminą, savaime netenka teisės statyti. Minėto Statybos techninio reglamento 1.6 punkte buvo numatytas leidimo statyti termino pratęsimas, todėl ieškovas turėjo teisę pratęsti leidimo terminą, ir leidime nurodyto termino praleidimas savaime neatimdavo teisės tęsti statybas ir nedarė jų savavališkomis vien dėl to, kad statytojas praleido leidime nurodytą terminą. 3) Ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo įregistruoti statinį teismas paliko nenagrinėtą, nes toks reikalavimas bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidus materialines ir procesines teisės normas, neištyrus bylos aplinkybių. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinių faktų nustatymą. Ieškovo pateiktas ieškinys neatitinka ieškiniui keliamų reikalavimų (nenurodyta ginčo suma, nenurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškovo reikalavimai, atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai nereiškiami jokie reikalavimai), todėl teismas privalėjo jo nepriimti arba nustatyti terminą ieškinio trūkumų šalinimui. CPK 445 straipsnyje numatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-498/2006, Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimas civ.byloje Nr. 2-9960-480/2002, Kauno apygardos teismo 2003 m. kovo 27 d. nutartis civ.byloje Nr. 2A-288/2003) yra nustatyta, kad statinys - automobilių stovėjimo aikštelė - nebuvo baigtas statyti, todėl AB „Vilijampolės autotransportas“ negali šio statinio įteisinti ir nuosavybės teise valdė ir valdo tik statybines medžiagas. Šiose bylose dalyvavo tie patys asmenys, todėl remiantis CPK 182 straipsnio l dalies 2 punktu, nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, nes remiantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias statinio statybą ir įteisinimą. Nepagrįsti teismo argumentai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-18 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-736/2003 taikymo ginčo atveju. Nurodytoje byloje šalių materialiniai reikalavimai buvo susiję su bendraturčių teisėmis ir pareigomis, kylančiomis šalinant savavališkos statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad negali būti nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, kas yra savavališkos statybos statytojas, jeigu jam neatsiras savavališkos statybos padarinių šalinimo pareiga. Statybą vykdžiusio asmens nustatymas yra tik reikšminga aplinkybė, priskiriant pareigą šiuos statybos padarinius pašalinti. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato apskrities viršininko administracijai teisės priimti sprendimus dėl savavališkos statybos įteisinimo. Remiantis LR Statybos įstatymo 28 straipsniu, apskrities viršininko administracija, išnagrinėjusi savavališkos statybos aktą, priima vieną iš šių sprendimų: pareikalauti iš statytojo (užsakovo) per nustatytą terminą likviduoti savavališkos statybos padarinius (nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę); kreiptis į teismą, jeigu nepriimamas aukščiau nurodytas sprendimas. Teismas nurodė, kad ieškovas, įgijęs aikštelę iš ankstesnių valdytojų, įgijo ir visas teises, susijusias su šiuo turtu. Tačiau aukščiau minėtose išnagrinėtose bylose jau buvo konstatuotos aplinkybės, kad nei Kauno valstybinė 4-oji autotransporto įmonė, nei jos teisių perėmėja AB „Vilijampolės autotransportas“ laikinam naudojimui - 10 metų suteiktame žemės sklype, nepabaigė automobilių stovėjimo aikštelės statybos, todėl negali teisės aktų nustatyta tvarka jos įsiteisinti. Ieškovui būtų pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, jeigu jam kreipusis dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti į atitinkamas institucijas, šios institucijos nepagrįstai atsisakytų tokius veiksmus atlikti. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai vertino rašytinius įrodymus dėl valstybinės žemės sklypo naudojimo. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Ieškovas teismo sprendimo pagrindu įgijęs ir įregistravęs nuosavybės teisę į statinius, turėtų teisę reikalauti sudaryti žemės sklypo nuomos arba pirkimo-pardavimo sutartį ne aukciono tvarka. Tačiau žemės sklypo laikino naudojimo terminas yra pasibaigęs, todėl ieškovas privalo sklypą sutvarkyti ir grąžinti Lietuvos veterinarijos akademijos mokomajam bandymų ūkiui, ką numatė Kauno rajono LDT VK 1989 m. gruodžio 28 d. sprendimas dėl žemės sklypo suteikimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas atitiko Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytus reikalavimus statytojui, nes AB „Vilijampolės autotransportas“ niekada savo vardu neturėjo statybos leidimo automobilių stovėjimo aikštelei statyti, neturėjo savo vardu suderintos projektinės dokumentacijos, o žemės sklypą teisėtai valdė tik iki 1999 m. gruodžio 28 d.
Tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) Įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau nustatyta, kad Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. gruodžio 28 d. sprendimu Kauno valstybinei 4-ajai autotransporto įmonei buvo suteiktas 2,06 ha žemės sklypas 10 metų laikotarpiui laikinėjai automobilių aikštelei įrengti. Laikino naudojimosi žemės sklypu terminas baigėsi 1999 m. gruodžio 28 d., todėl pasibaigus šiam terminui, ieškovas nėra teisėtas žemės sklypo naudotojas. Remiantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, iš naujo neįrodinėtinos. Teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas netinkamai taikė tuo metu galiojusius LR Statybos įstatymą ir Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ ir pažeidė CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną įrodymų pakankamumo principą, kuris reiškia, jog teismas konstatuoti tam tikrą faktą gali tik tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Pripažindamas ieškovą automobilių stovėjimo aikštelės su priklausiniais statytoju ir pripažindamas ieškovui nuosavybės teisę į šį statinį, teismas nurodė, kad LR Statybos įstatyme ir Statybos techniniame reglamente nebuvo nustatytos pasekmės, galėjusios kilti pasibaigus išduoto leidimo statyti terminui, ir kad praleidęs terminą statytojas netenka teisės statyti. Šie teismo teiginiai yra nepagrįsti, nes STR 1.07.01:1997 1.7 punkte numatyta, jog statybos darbų vykdymas pasibaigus leidimo galiojimo laikui (įskaitant pratęsimus) užtraukia įstatymais nustatytą atsakomybę už statybą neturint leidimo, o tuo metu galiojusio LR Statybos įstatymo (1996 m. kovo 19 d., Nr. 1-1240) 2 straipsnyje buvo numatyta, jog laikino statinio leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą. Byloje visai nėra pateikta duomenų apie tai, kam ir kada buvo išduotas statybos leidimas ginčo automobilių stovėjimo aikštelei statyti, todėl neaišku, kuo remiantis teismas konstatavo, jog ieškovui buvo išduotas statybos leidimas. Nesant duomenų apie leidimo išdavimą ieškovui, nesuprantami teismo motyvai dėl leidimo termino pasibaigimo pasekmių. 2) Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio numatytas įrodymų vertinimo taisykles ir 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, nes privalėjo pasisakyti dėl visų įrodymų, bet įvertino tik dalį jų ir nenurodė argumentų, kodėl atmetė kitus įrodymus. Teismas sprendime nepasisakė dėl Kauno miesto savivaldybės atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytos aplinkybės, jog statiniai, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini) yra valymo įrenginiai, o ne automobilių stovėjimo aikštelė. Teismas pripažino, kad ieškovas investavo lėšas į ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau lėšų skyrimas statyboms negali būti laikomos kriterijumi, sprendžiant statybų teisėtumo klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006 (AB „Vilijampolės autotransportas“, Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.) akcentavo, kad asmuo teisėtai pastatęs statinį įgyja nuosavybės teisę į statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, ir statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka, o kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo. Teismas neatsižvelgė į šią nutartį ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 4 d. Civilinių bylų skyriaus konsultaciją A3-51. 3) Ieškovas ieškinyje atsakovu laikė Kauno apskrities viršininko administraciją, tačiau jai jokių reikalavimų nereiškė. Teismas padarė išvadą, kad Kauno apskrities viršininko administracija yra tinkamas atsakovas, nes valstybinės žemės, valdomos nuosavybės ar patikėjimo teise, disponavimo klausimai priskirtini apskričių administracijoms. Tačiau ginčas šioje byloje vyksta ne dėl žemės, bet dėl ieškovo pripažinimo automobilių stovėjimo aikštelės su priklausiniais statytoju. 4) Bylos dėl pastato valdymo nuosavybės teise nagrinėjamos kaip bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (CPK 444 str. 2 d. 5 p.). Ieškovas, ieškiniu reikalaudamas pripažinti jį ginčo statinių statytoju ir nustatyti, kad ieškovas ginčo statinį įgijo statybos būdu, prašo pripažinti tam tikrus faktus. Todėl šie ieškovo reikalavimai turėtų būti laikomi prašymais dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Vilijampolės autotransportas” atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimą palikti galioti ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais. Nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos skundas yra neteisėtas, nes pasirašytas neįgalioto asmens. Apeliacinių skundų teiginiai dėl anksčiau įsiteisėjusių teismų sprendimų yra nepagrįsti, nes niekada nebuvo užvesta ir nebuvo nagrinėjama civilinė byla tuo pačiu pagrindu, kaip ši byla. Ieškovas pateikė visus dokumentus, kurie patvirtino faktą, jog ieškovas statinius pastatė. Apeliantai teigia, kad žemės nuomos sutartis buvo terminuota, tačiau nevertina tos aplinkybės, kad, pasibaigus žemės nuomos terminui, nuomos santykiai tarp šalių išliko, nes nuomos mokestis buvo mokamas ir toliau, tą patvirtina rašytiniai įrodymai. Remiantis CK 6.481 straipsniu, žemės nuomos sutartis tapo neterminuota. Be to, šiuo žemės sklypu ieškovas naudojasi iki dabar. Būtina įvertinti aplinkybę, kad leidimas statyti buvo išduotas ne laikiniems statiniams, todėl nėra pagrindo teigti, kad šie statiniai negali būti pripažinti teisėtais. Apeliantai yra nesusipažinę su bylos medžiaga, nes byloje yra pateiktas leidimas statyti ginčo statinius. Apeliantai neatsižvelgė į ekspertizės išvadą ir į VĮ Registrų centro nurodytuose raštuose patvirtintą faktą, jog statiniai atitinka statiniui keliamus reikalavimus. Trečiojo asmens pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra kompetentingų institucijų raštas, kad teisinė registracija minėtų statinių atžvilgiu turi būti atlikta. Kiti apeliacinių skundų motyvai yra niekiniai, nes yra aiškiai neteisėti ir nepagrįsti. Apeliantų teiginys, kad ši byla turėjo būti nagrinėjama kaip juridinio fakto nustatymas, yra nepagrįsti ir prieštarauja CPK reikalavimams.
Apeliaciniai skundai tenkintini. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovą AB „Vilijampolės autotransportas“ ginčo statinio – automobilių stovėjimo aikštelės – statytoju ir nustatydamas, kad ieškovas statybos būdu įgijo nuosavybės teises į šį statinį, netinkamai taikė materialines teisės normas, taip pat padarė įrodymais nepagrįstas išvadas. Iš ieškovo pareikšto ieškinio akivaizdu, jog jis siekia įrodyti, kad nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę įgijo ją pagamindamas, t.y. pastatydamas nurodytą statinį. Tai reiškia, kad ieškovas savo nuosavybės teises siekia pripažinti CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Nors ieškovas reiškiamais reikalavimais siekia nustatyti tam tikrą faktą (kad jis yra statinių statytojas, t.y. teisėtai pastatė statinį), tačiau kartu siekia, kad jam būtų nustatytos (pripažintos) nuosavybės teisės į jį, kurios iš esmės yra nepripažįstamos ir faktiškai ginčijamos tiek atsakovo, tiek trečiųjų asmenų. Tai reiškia, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, tokiu būdu gina savo teises CK 1.138 straipsnio 1 punkto pagrindu, t.y. prašydamas nustatyti ir pripažinti jam nuosavybės teises į ginčo objektą. Todėl toks reikalavimas galėjo būti pareikštas ieškininės teisenos tvarka.
Nuosavybės teisė į naujai pastatytą daiktą gali atsirasti tik tuomet, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ką faktiškai pripažįsta ir pirmosios instancijos teismas. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka, nes ir CK 4.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad registruojami gali būti nekilnojamieji daiktai, kurie suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas numato, kad statytoju laikomas asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas. Statybos darbus galima pradėti ir vykdyti tik pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą projektą, turint nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą, bei teisėtai (nuosavybės teise ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais) valdant ir naudojant žemės sklypą ( LR Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas pastarąja teisės norma sprendime rėmėsi, tačiau padarė šios normos reikalavimus neatitinkančią išvadą, kad ieškovas yra statinio statytojas, kadangi šias teises įgijo iš ankstesnių valdytojų ir todėl perėmė visas su perimtu turtu susijusias teises t.y. ir teisę į statinio įteisinimą. Ieškovui perėmus nebaigtą statybą ir jam siekiant įteisinti statybą keliami tie patys teisėtos statybos reikalavimai. Savo reikalavimą ieškovas grindė 1989 m. gegužės 16 d. išduotu leidimu (b.l. 35, t.1) bei projekto genplanu, kuris buvo įvertintas statinio ekonominės ekspertizės aktu (b.l. 7-9, 10-15, t.1). Tačiau net ir nevertinant šių dokumentų statybų tvarką reglamentuojančių normų požiūriu, akivaizdu, kad ieškovas kaip statytojas neturi teisėtu pagrindu valdomo ir naudojamo žemės sklypo. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o būtent Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimu (b.l. 127-129, t.1) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (b.l.130-132, t.1) civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Vilijampolės autotransportas“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui ir kt. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo jau yra nustatytos aplinkybės, kad Kauno 4-ojoi ATĮ, kurios teises perėmė ieškovas, suteiktame sklype, gavęs leidimą, savo lėšomis projektavo ir statė automobilių stovėjimo aikštelę, statinius baigė statyti 1991 m. Tačiau taip pat nustatyta, ir kad laikino naudojimosi žemės sklypu terminas ieškovui baigėsi 1999 m. gruodžio 28 d. ir kad pasibaigus šiam terminui jis nebėra teisėtas ginčo žemės sklypo naudotojas. Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. gruodžio 28 d. sprendimu Kauno 4-ajai autotransporto įmonei laikinajai automobilių stovėjimo aikštelei įrengti buvo suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijos mokomojo bandymų ūkio 2,06 ha ariamos žemės sklypas laikinam naudojimui – 10 metų, ir pasibaigus laikino naudojimo terminui sklypas turėjo būti sutvarkytas ir grąžintas (b.l. 34, t.). Kadangi bylose dalyvauja tie patys asmenys, nurodytos teismų nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir iš naujo nenustatinėtinos, ką numato CPK 182 straipsnio 2 punktas. Tai reiškia, kad ieškovas šiuo metu negali būti pripažintas teisėtu statytoju, nes negali įgyti nuosavybės teisių į statinį, kadangi nevaldo žemės sklypo jokiu teisėtu pagrindu, o neišnuomota žemė turi laisvos valstybinės žemės fondo statusą (LR Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ). LR Žemės įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytas žemės nuomos terminas gali būti pratęsiamas Vyriausybės nustatytais atvejais, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad žemės nuomos sutartis CK 6.481 straipsnio pagrindu yra tapusi neterminuota, nes ieškovas toliau naudojosi ir iki šiol tebesinaudoja žemės sklypu, moka nuomos mokestį, ir nuomotojas tam neprieštarauja. Šiuo atveju taikytina specialioji teisės norma, o būtent nurodyti LR Žemės įstatymo 9 straipsnio reikalavimai. Pagal LR Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatas valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu, išskyrus tam tikras tame pačiame straipsnyje (jo 6-9 dalyse) numatytas išimtis. Šių išimčių tarpe numatyta galimybė išnuomoti žemę ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Todėl darytina išvada, kad ieškovas, prašydamas nustatyti, jog jis nuosavybės teises į statinius įgijo statybos būdu, faktiškai siekia išsinuomoti naudojamą žemės sklypą ne aukciono būdu, tačiau tokiu būdu būtų pažeistos nurodytos LR Žemės įstatymo nuostatos.
Be to LR Statybos įstatymo 24 straipsnis numato, kad pastatytas statinys turi būtina pripažintas tinkamu naudoti šiame straipsnyje nustatyta tvarka ir tik tuomet jį galima naudoti (šio straipsnio 1 ir 3 dalys). Vykdant šią procedūrą atliekami pripažintino tinkamu naudoti statinį kadastriniai matavimai ir tik tuomet statinys įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre (šio straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad statinio priėmimo naudoti aktas taip pat yra viena iš nuosavybės teisės pripažinimo sąlygų. Kadangi ieškovas nepateikė pripažinimo tinkamu naudoti akto ir net nėra duomenų, kad jis tai bandė padaryti, todėl tai taip pat yra kliūtis ieškovui nustatyti nuosavybės teises į statinį, ką yra nurodęs ir VĮ Registrų centro Kauno filialas (b.l. 21, t.1). Pažymėtina, kad asmuo, teisėtai pastatęs statinį, turi galimybę šį statinį ir nuosavybės teises į jį įregistruoti administracine tvarka (LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 9 punktas, 13 straipsnis). Todėl bendrosios kompetencijos teismai tokių klausimų iš esmės nenagrinėja, o šių veiksmų neatlikus nėra galimybės ir nustatyti nuosavybės teises.
Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR Statybos įstatymo nuostatas ir padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog ieškovas yra teisėtas ginčo statinių statytojas, nors tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl sprendimo dalys, kuriomis buvo tenkinti ieškinio reikalavimai bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, naikintinos ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo teismo patenkinti ieškinio reikalavimai atmestini, atitinkamai perskirstant ir bylinėjimosi išlaidas (CPK 330 straipsnis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendimo dalis dėl reikalavimo įpareigoti VĮ „Registrų centras“ įregistruoti statinius palikimo nenagrinėtu nekeistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes dėl šios sprendimo dalies apeliacinis skundas nebuvo paduotas, o absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvo nustatyta (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinius skundus patenkinti. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis buvo patenkinti ieškovo AB „Vilijampolės autotransportas“ reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Vilijampolės autotransportas“ ieškinį šių reikalavimų dalyje atmesti.
Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis tarp šalių buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir priteisti iš ieškovo AB „Vilijampolės autotransportas“ 87 Lt pašto išlaidų valstybei.
Likusios sprendimo dalies nekeisti.