- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-13
- Bylos Nr.
- I1-2351-535/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01888-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – Tarnyba) (iki reorganizavimo Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau - Lukiškių TI-K)) neturtinę žalą, kurią patyrė dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kuriais buvo suvaržyta jo religijos laisvė nuo 2019-03-21 iki 2019-06-21.
Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019-03-21 iki 2019-06-21 buvo laikomas Lukiškių TI-K. Visą laikotarpį (92 dienos) neteisėtai ir nepagrįstai buvo apribota jo religinė, saviraiškos ir socialinė teisė, suvaržyta teisė gauti religinę literatūrą, būdamas kataliku negalėjo pasimelsti, atlikti religinių apeigų, nebuvo vedamas į koplyčią. Negalėjo susitikti su kitais religinės bendruomenės nariais ir kunigu. Jis keletą kartų žodžiu ir raštu prašė nuvesti į koplyčią, sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas, tačiau jo žodiniai prašymai nebuvo tenkinti, pareigūnai atsakydavo, kad jis gali pasimelsti ir kameroje, žiūrėdamas į sieną. Į rašytinius prašymus negavo atsakymų.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau -BVK) nustatytos tvarkos. Pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, todėl jam atliekant nuobaudą buvo taikomi BVK nustatyti apribojimai, kurie pripažįstami Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Dėl to nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad jam buvo neteisėtai suvaržytos jo teisės.
Atsakovės atstovė pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, pareiškėjas neįrodė skundu prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos. Kadangi pareiškėjas neįrodė valstybės atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, todėl jo skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su, kaip jis teigia, neteisėtais Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjas), dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. religijos laisvės suvaržymo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021-06-07 kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-07-14 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022-12-07 nutartimi pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021-07-14 sprendimą pakeitė. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021-07-14 sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo M. Š. skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kuriais buvo suvaržyta pareiškėjo religijos laisvė nuo 2019-03-21 iki 2019-06-21, atlyginimą, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021-07-14 sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Taigi bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. Š. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. suvaržytos religijos laisvės.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017-09-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr A-66-1062/2018, 2019-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. BVK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Be to, BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas.
Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 113 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek BVK, Vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytos pareigos bei draudimai (LVAT 2014-07-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424-14).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022-12-19 pranešimu kreipėsi į atsakovės atstovę dėl įrodymų pateikimo apie galimą pareiškėjo religijos laisvės suvaržymą.
Iš atsakovės atstovės atsakymo į teismo paklausimą matyti, kad Lukiškių TI-K buvo užtikrinamas BVK 106 straipsnio nuostatų vykdymas.
Atsakovės atstovė pažymėjo, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN visų konfesijų nuteistųjų ir suimtųjų dvasiniai įsitikinimai buvo gerbiami. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (teisės aktas aktualus iki 2020 m. sausio 21 d.) 184–186 punktais, visiems nuteistiesiems, atsižvelgiant į jų religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, buvo užtikrinta galimybė dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą, religinėms apeigoms buvo įrengtos atitinkamos patalpos, nuteistuosius suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku galėjo lankyti visų konfesijų dvasininkai. Informavo, kad nei Lukiškių TI-K, nei Vilniaus PN administracija ginčo laikotarpiu nuo 2019-03-02 iki 2019-06-21 nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų arba skundų dėl religinės literatūros išdavimo, religinių apeigų atlikimo, išvedimo į koplyčią, galimybės susitikti su kunigu arba dėl kitų aplinkybių, susijusių su galimu religijos laisvės suvaržymu.
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateikta informacija.
Į bylą pateiktas Vilniaus PN direktoriaus 2018-04-10 įsakymo Nr. 3-90 turinys patvirtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 15 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsniu ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 184-186 punktais, siekiant užtikrinti drausmės grupei priskirtų nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose teisę išpažintim tikėjimą ir atlikti religines apeigas, taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnio 4 dalies nuostatomis bei vykdant „Nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonių programą“ (patvirtintą Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014-07-22 įsakymu Nr. 3-116), siekiant didinti drausmės grupės nuteistųjų laisvalaikio užimtumą, patvirtino Vilniaus pataisos namų drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarką.
Konstatuotina, kad esant patvirtintai koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarkai, pareiškėjas turėjo galimybę lankytis koplyčioje ir poilsio kambaryje.
Pareiškėjo teiginiai, susiję su religinės laisvės suvaržymu, teismo įsitikinimu, yra abstraktūs, deklaratyvūs, nesusieti su pareiškėjo asmeniais poreikiais.
Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Nagrinėjamos bylos atveju, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovės atstovės veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.