Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovai D. K., A. P. ir V. V. 2015-03-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, paskelbė teiginius, neatitinkančius tikrovės, ir pažemino ieškovės garbę ir orumą. Ieškovė pateikė įrodymą, kad yra paskelbtas šmeižtas, jog ieškovė, pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo, inicijuoja naujas bylas. CK 2.24 str. numato teisę asmeniui reikalauti teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme.Ieškovė ieškinyje pažymėjo, kad teisėjai nėra proceso dalyviai pagal CPK 37 str., todėl jiems turi būti taikomos CK 2.24 str. 1 d. taisyklės. Tačiau teismas, pažeisdamas CPK 37 str., nusprendė, kad teisėjai yra proceso dalyviai ir už jų valstybės vardu paskelbtą šmeižtą neatsako, nors teisėjai neturi absoliutaus imuniteto civilinei atsakomybei. Teismas nepagrindė šios išvados įstatymu, įtvirtinančiu teisėjų absoliutų imunitetą civilinei atsakomybei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į skundo argumentus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2015-12-21 nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė.

Bylos duomenimis, ieškinys pirmosios instancijos teisme yra reiškiamas atsakovams Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams D. K., A. P. ir V. V. dėl garbės ir orumo gynimo. Ieškovė prašė teismo tvarka paneigti atsakovų D. K., A. P. ir V. V. 2015-03-10 nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-126-464/2015 paskelbtus tikrovės neatitinkančius teiginius, žeminančius ieškovės garbę ir orumą, kad ieškovė, pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise, siekdama dar kartą dėl to paties dalyko bylinėtis iš naujo, inicijuoja teismuose bylas, bei priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-21 nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtą teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Konstitucijos 30 str. 1 d. ir CPK 5 str. 1 d., nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir / ar bet kokia forma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 str. 1 d. įtvirtinto paminėto konstitucinio teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Taikomi apribojimai suderinami su Konvencijos 6 str. 1 d., jeigu atitinka teisėtą tikslą ir egzistuoja pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).

Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo atsakovams Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams D. K., A. P. ir V. V. dėl šių teisėjų 2015-03-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, nurodytų motyvų, kurie, pasak ieškovės, žemina jos garbę ir orumą. Kaip minėta, asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, bet kokia forma ir dėl bet kokio dalyko. Teisingumo vykdymo procesinė veikla gali būti tinkamai įgyvendinta tik tuomet, jeigu ją įgyvendinantiems teisėjams bus sudarytos realios galimybės nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Teismui priskirti specialūs įgalinimai lemia ir poreikį įstatymuose įtvirtinti teisėjams ir teismams suteikiamas veiklos garantijas, kurios realiai užtikrintų jų nepriklausomumą, tame tarpe ir imunitetus. Teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, įtvirtina CK 6.272 str. nuostatos. CK 6.272 str. 2 ir 3 d. numatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas žalą teisėjas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš teisėjo įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 str. 4 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-60-117/2015; 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Taigi esant CK 6.272 str. įtvirtintam teisėjo imunitetui nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, teisėjas apskritai negali būti patrauktas atsakovu dėl jo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą. CK 6.272 str. 2 ir 3 d. numatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, todėl ir atsakovu bylose dėl žalos atlyginimo yra patraukiama valstybė, o ne teisėjas ar teismas.

Tačiau šiuo atveju ieškinys yra pareikštas dėl ieškovės garbės ir orumo gynimo, ieškovei nesutinkant su teismo nutartyje nurodytais argumentais, kad ieškovė, pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo, inicijuoja naujas bylas. Konstatuotina, kad teismo motyvai negali būti kvestionuotini inicijuojant naują procesą, kaip šiuo atveju, dėl garbės ir orumo gynimo, kadangi teismui įstatymo leidėjas ir įtvirtino specialius įgalinimus dėl poreikio įstatymų lygmeniu suteikti teisėjams ir teismams veiklos garantijas, kurios realiai užtikrintų jų nepriklausomumą, tarp jų ir imunitetus (CK 6.272 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-60-117/2015). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra patikrinamas instancine tvarka.

Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas vertino teisėjus kaip proceso dalyvius, kurie neatsako už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis, pažeisdamas CPK 37 str., tačiau iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad ieškovės argumentai nėra teisingi, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik pažymėjo, jog pagal CK 2.24 str. 9 d., CK 2.24 str. taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė įstatymu išvados, kad yra įtvirtintas teisėjų absoliutus imunitetas civilinei atsakomybei. Tačiau, kaip jau nurodyta, teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, įtvirtina CK 6.272 str. nuostatos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė civilinio proceso nuostatas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimus ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Todėl atskirasis skundas atmetamas ir skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.