Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Vandalinas Vainius Baudž. byla Nr. 1A-684-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00075-2014-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.3.; 1.1.8.1. (S)

nuTARTis

2014 m. liepos 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Taikytas Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. ir paskirta bausmė sumažinta 1/3 bei nustatyta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Remiantis BK 64 str. 1 d, 3 d. prie nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2013-06-21 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, kuri pakeista 2014-03-10 Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartimi ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos, tai yra nuo 2014-03-28.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. buvo nuteistas už tai, kad mušdamas šeimos narį, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent:

E. S. 2014-01-18, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), savo namuose, sugyventinei R. T. tris kartus su metaliniu žarstekliu sudavė į kairę ranką ir padarė odos nubrozdinimą ir poodines kraujosruvas kairėje rankoje. Tokiu būdu nežymiai sužalojo sugyventinę R. T..

Nuteistojo E. S. gynėjas, bei nuteistasis E. S. prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam E. S. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis E. S. yra recidyvistas, tyčinį nesunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tokiu savo elgesiu E. S. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naują nusikaltimą skirdamas jam BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Paskirdamas nuteistajam E. S. už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, Klaipėdos rajono apylinkės teismas tokį savo sprendimą nuosprendyje pakankamai išsamiai argumentavo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas E. S. už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistojo E. S. kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą E. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į tai, kad nepasitvirtino kaltinime nurodyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinęs paminėtas nuteistąjį E. S. apibūdinančias aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. S. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą – bus užtikrintas bausmės paskirties įgyvendinimas. E. S. parinkęs tinkamą bausmės rūšį, teismas, nustatydamas jos dydį, taip pat nepažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimų, skirdamas už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, ir šią bausmę, pritaikęs 64¹ straipsnio nuostatas, sumažino vienu trečdaliu, paskirdamas už minėtos nusikalstamos veikos padarymą keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo skirti švelnesnę bausmę apeliantui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. S., kaip recidyvistui, už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes E. S. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus.

Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes E. S. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam E. S. gali būti pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatė. Nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės parinkimo pagrįstumu. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. S. apeliacininį skundą atmesti.