Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Vansevičiaus, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Emai Būtėnienei, atsakovo atstovui Andriui Vaicekauskui, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo centro atstovams Vaivai Bruzgulytei ir Eugenijui Ivaškevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. U. skundą dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys, Kultūros paveldo centras, V. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. U. (toliau – pareiškėjas) 2012 01 11 padavė teismui patikslintą skundą (t. I, b. l. 31-37), kuriame prašo 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – atsakovas, Departamentas, KPD) 2011 11 02 raštą Nr. (7.12)2-2786, 2) įpareigoti atsakovą pateikti visus dokumentus, taip pat tyrimus, kuriais remiantis pareiškėjo nuosavybės teise valdomas statinys yra skirtas nekilnojamajai kultūros vertybei, ir pateikti dokumentus, nurodančius, kokios vertingos šio pastato savybės yra saugomos, 3) įpareigoti atsakovą ištaisyti klaidą, t. y. patikslinti įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, patvirtintą Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2004 12 31 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), jo 999 eilutėje išbraukiant įrašą „Statinio unikalus numeris: (duomenys neskelbtini).

Patikslintas skundas priimtas teismo 2012 01 12 nutartimi (t. I, b. l. 51).

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad pagal 2004 12 15 mainų sutartį įsigijo ½ pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Ir sutartyje, ir pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre 2004 12 29 nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjo įsigytas turtas yra nekilnojamoji kultūros vertybė, t. y. pažymėjimo 9 punkte prie specialiųjų naudojimo sąlygų buvo įrašyta „įrašų nėra“. Tai, kad nekilnojamasis turtas (pastatas) yra nekilnojamoji kultūros vertybė, pareiškėjas sužinojo tik iš statybos valstybinės priežiūros pareigūnų surašyto patikrinimo akto. Šiuo metu Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama byla pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinio priežiūros skyriaus ieškinį, kuriuo yra prašoma įpareigoti pareiškėją Statybos įstatyme nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, o šių dokumentų negavus – likviduoti rekonstrukcijos padarinius ir atstatyti kultūros paveldo statinio išgriautas konstrukcijas. Iš civilinės bylos pareiškėjas sužinojo, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, vertybė įregistruota Kultūros vertybių registre 2004 12 31 remiantis Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2004 12 31 įsakymu Nr. Į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, išnagrinėjęs į civilinę bylą pateiktus dokumentus, mano, kad pastatas nepagrįstai priskirtas nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Pareiškėjas remiasi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusia įsigijimo ir statybos darbų atlikimo metu) 2 straipsnio 13 dalimi ir aiškina, kad pagal įstatymą, norint statinį pripažinti nekilnojamąja kultūros vertybe, privaloma atlikti nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimą, t. y. išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymą, apibendrinimą ir dokumentavimą. Pareiškėjui nėra žinoma, kokiais duomenimis remiantis jam priklausantis turtas buvo pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe. Remiasi įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi. Paaiškina, kad tik remiantis tyrimų duomenimis nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. Pareiškėjui įsigyjant turtą jis nebuvo informuotas, neturėjo duomenų apie gyvenamojo namo kokias nors vertingąsias savybes, atliktus tyrimus ir kitą dokumentaciją. Remiasi įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir aiškina, kad Departamentas privalėjo įregistruoti Kultūros vertybių registre sprendimą apie inicijavimą paskelbti objektą saugomu, per 15 dienų po įregistravimo pranešti visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Nors pastatas Kultūros vertybių registre įregistruotas 2004 12 31, tačiau apie šį faktą pareiškėjas nebuvo informuotas. Dėl to pareiškėjas negalėjo įgyvendinti jokių valdytojo teisių, numatytų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje, t. y. 1) gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą objekto priežiūrai ir tvarkybai; 2) susipažinti su valstybės ir savivaldybių institucijų turima tyrimo medžiaga ir kita informacija; gauti informaciją apie skelbiamą saugomu arba numatomą paskelbti saugomu kultūros paveldo objektą ir dėl to jo valdomam turtui (daiktams) nustatomus paveldosaugos reikalavimus; 3) teikti pasiūlymus, pastabas, ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre; paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu ar kultūros paminklu; 4) kreiptis į teismą, jeigu kultūros paveldo objektas paskelbtas saugomu ir veiklos sąlygos ar apribojimai nustatyti ar pakeisti neatsižvelgus į jo pretenzijas arba jei jo netenkina kompensacijos už veiklos apribojimus dydis ir kt. Nustačius savavališkos statybos faktą kultūros paveldo objekte, 2007 metais pareiškėjas buvo informuotas, kad darbus vykdė statinyje, kuris yra nekilnojamoji kultūros vertybė. Pareiškėjo nuomone, galėjo įsivelti klaida ir statinys nepagrįstai galėjo būti įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Mano, kad tai patvirtina duomenys iš namų valdos techninės apskaitos bylos. Visų pirma, lape apie pastato inventorines žinias yra nurodyta, kad gyvenamasis pastatas, pažymėtas plane 1A1m, pastatytas 1974 metais. Nurodoma, kad mansarda pastatyta ir inventorizuota 1974 10 24. Teigia, kad senasis pastatas žvejo namas buvo nugriautas ir 1974 metais perstatytas šalia jo panašus pastatas. Tą aplinkybę patvirtina pastatų plotų skirtumai ir žemės sklype pavaizduoti du statiniai – buvęs, pažymėtas plane 1A1m, ir esamas, pažymėtas plane 1A1m. Mano, kad autentiškas žvejo namas buvo nugriautas ir greta jo 1974 metais pastatytas savo forma panašus pastatas. Pareiškėjui nėra žinoma ir suprantama, kuo remiantis 1974 metais pastatytas pastatas įregistruotas Kultūros vertybių registre 1974 metais. Jeigu statinys pastatytas 1974 metais, nėra aišku, kokią istorinę raidą toks statinys atspindi, ar turi kokių nors etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu vertingųjų savybių. Jeigu statinys buvo perstatytas neteisėtai, atsako už tai tuometinės institucijos ir subjektas, valdęs pastatą. Dėl to mano, kad priskiriant pastatą prie nekilnojamųjų kultūros vertybių, galėjo įsivelti klaida, dėl kurios statinys nepagrįstai įtrauktas į sąrašą ir pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe. Pareiškėjas 2011 10 25 kreipėsi į Departamento direktorę ir kultūros ministrą su prašymu įvertinti nurodytus argumentus ir ištaisyti klaidą, išbraukti statinį iš nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašo. Pareiškėjas prašė pateikti jam visų dokumentų, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas, kopijas. Atsakovas 2011 11 02 raštu Nr. (7.12)2-2786 pateikė atsakymą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, todėl kreipiasi į teismą.

Paaiškina, kad Departamentas pareiškėjui nepateikė ir nenurodė jokių dokumentų, nenurodė, kokiomis vertingomis savybėmis pasižymi pastatas, nenurodė, kur jis galėtų susipažinti su prašoma informacija. Taip pat nenurodytos priežastys, kodėl pareiškėjui neteikiama jo prašoma informacija. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsniu, 14 straipsniu, 16 straipsniu. Mano, kad KPD nesilaikė minėto įstatymo reikalavimų.

Dėl prašymo išbraukti statinį iš Kultūros vertybių registro Departamentas atsakė pareiškėjui, kad prašymas nebus tenkinamas, nes išbraukimą draudžia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 10 straipsnio 7 dalis. Departamentas sutiko, kad vertybė yra išnykusi, tačiau nurodė, kad įstatymas draudžia išbraukti ją iš registro. Pareiškėjui tokia pozicija nesuprantama, nes pagal jo pateiktus dokumentus ir nurodytus teisės aktus akivaizdu, kad saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė yra 1936 metais statytas gyvenamasis žvejo namas vieno aukšto su mansarda. Pareiškėjas neneigia, kad galimai toks namas galėjo būti gretimame sklype. Pareiškėjo nuosavybės teise valdomas namas pastatytas 1974 metais ir ne toje pačioje vietoje, kur buvo žvejo namas. Tai patvirtina nekilnojamojo turto registro duomenų bylos dokumentai.

Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi ir aiškina, kad Departamentas skundžiamame rašte visiškai nepasisakė ir nevertino pareiškėjo prašyme išdėstytų faktinių aplinkybių. Departamento sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir paremtas klaidingomis teisės aktų normomis. Dėl to mano, kad skundžiamas raštas neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio nuostatų.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė skundą ir jo argumentus, prašė skundą tenkinti.

Paaiškina, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (Žvejo namas, unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2004 12 31 įsakymą Nr. Į-(duomenys neskelbtini) kodu (duomenys neskelbtini) buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą. Šio įsakymo preambulėje nurodyta, kad pastatas įrašytas į registrą Kultūros paveldo centro (toliau – KPC) teikimu. Remiasi Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 11 25 įsakymu Nr. 136 patvirtintų Kultūros paveldo centro nuostatų 8.3.2. ir 8.3.2. punktais, vėlesnės redakcijos (2001 06 01 įsakymas Nr. 208) 10.3.1. punktu, kuriais apibrėžta KPC kompetencija nustatant kultūros vertybių sudėtį ir apimtį. Į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą statinys įrašytas remiantis KPC 2004 m. parengta Kultūros vertybės Žvejo namo (duomenys neskelbtini), Neringoje, pagrindinė dosjė ir joje surinkta medžiaga, pagrindžiančia namo kultūrinę ir visuomeninę reikšmę. Dosjė nurodyta, kad pastatas statytas 1936 metais, o restauruotas, atkurtas, pritaikytas 1976 metais, pakeičiant sunykusius elementus naujais, projekto autorius architektas V. G.. Dosjė nurodyti vertingi elementai ir dalys. Dosjė yra 2004 08 31 kultūros vertybių apsaugos ekspertų posėdžio protokolas, kuriame nutarta, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Neringoje, yra restauruotas 1976 metais, išsaugota architektūrinė ir urbanistinė tradicija, kultūrinė vertė ir visuomeninė reikšmė neprarasta, siūloma pastatą įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kultūros ministro 2005 04 29 įsakymu Nr. ĮV-190 pastatas paskelbtas kodu (duomenys neskelbtini) valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, nustatant jo apsaugos tikslą – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Kultūros vertybių registro duomenys, vadovaujantis NKPAĮ 8 straipsnio 12 dalimi, yra vieši ir skelbiami interneto adresu. Pagal NKPAĮ 10 straipsnio 7 dalį, kai objektas yra sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jo vertingosios savybės, nustačius šių praradimų priežastis ir kaltininkus ir apie tai ne mažiau kaip prieš 3 mėnesius paskelbus spaudoje, priimamas kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu aktą naikinantis ar keičiantis sprendimas. priėmus objekto apsaugą naikinantį sprendimą, toks objektas iš Kultūros vertybių registro neišbraukiamas. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba gali nuspręsti, kad objektui teisinė apsauga nereikalinga. Tokios tarybos įgaliojimus nustato NKPAĮ 8 straipsnio 5 ir 8 dalys. Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2012 01 23 raštu Nr. (1.32)2K1-26 informavo Departamentą, jog Klaipėdos teritorinis padalinys neturi duomenų, kad kultūros vertybė Žvejo namas (duomenys neskelbtini), Neringoje, yra sunykęs. Dalies vertingųjų savybių praradimas gali būti siejamas tik su Ž. U. darytais savavališkais statybos darbais, atliktais neturint statybos leidimo. Ž. U. klaidina teismą, teigdamas, kad nežinojo, jog pastatas (duomenys neskelbtini), Neringoje, yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Juridinis faktas apie pastato įrašymą į Kultūros vertybių registrą yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre dar 2005 01 28. Atlikdamas darbus pareiškėjas privalėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą, nepriklausomai nuo to, ar pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Tokiu atveju pareiškėjas Statybos įstatymo nustatyta tvarka turėtų kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir jam teisės aktų nustatyta tvarka dar kartą būtų pateikta informacija apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą. Pareiškėjas dėl savo kaltės nesilaikė Statybos įstatymo reikalavimų, vykdė savavališkus statybos darbus, todėl Klaipėdos apylinkės teisme jis patrauktas atsakovu dėl jo įvykdytų savavališkų statybos darbų. Teismas pareiškėją įpareigojo Statybos įstatyme nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, o šių negavus – likviduoti savavališkos rekonstrukcijos padarinius ir atstatyti kultūros paveldo statinio išgriautas konstrukcijas. Mano, kad pareiškėjo skundas susijęs tik su tuo, kad pareiškėjas galėtų palengvinti savavališkos statybos įteisinimą. Pareiškėjo prašomų dokumentų, kuriais remiantis pastatas (duomenys neskelbtini) (Žvejo namas, unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)) buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, originalai saugomi biudžetinėje įstaigoje Kultūros paveldo centre, Vilnius, (duomenys neskelbtini). Su jais pareiškėjas gali susipažinti, pateikęs prašymą Kultūros paveldo centro direktoriui.

Motyvuojamoji dalis

Kultūros paveldo centras atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 119-121) nepasisakė dėl skundo pagrįstumo.

KPC nurodo tas pačias faktines aplinkybes kaip ir Departamentas. Paaiškina, kad aptariamas žvejo namas yra pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, bet ji nėra paskelbta valstybės saugoma kultūros vertybe, todėl neturi patvirtintų teritorijos ribų. Vadovaujantis NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalimi, 8 straipsnio 5 dalimi šiam žvejo namui dar nėra patikslintos vertingosios savybės. Vertingosios savybės yra nustatomos ir teritorijos ribos yra apibrėžiamos parengus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktą ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priėmus tokias savybes nustatantį ir teritorijos ribas apibrėžiantį sprendimą. Vadovaujasi NKPAĮ 2 straipsnio 31 dalimi, 10 straipsniu, kultūros ministro 2005 04 29 įsakymu Nr. ĮV-190. Atsiliepime nenurodo savo pozicijos dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo.

Teismo posėdyje atstovai taip pat nepareiškė aiškios pozicijos dėl skundo pagrįstumo. Papildomai paaiškino, kad vertybės dosjė yra duomenų, jog teritorija yra nustatyta. Nurodė, kad vertingosios savybės taip pat yra atskleistos, tačiau jas patikslinti gali tik Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

Tretieji suinteresuoti asmenys Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys ir V. M. atsiliepimų į skundą neteikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nustatytos faktinės aplinkybės.

Pareiškėjas Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorei pateikė 2011 10 25 prašymą (gautas 2011 10 27 Nr. Užp.-7-328) (t. I, b. l. 18-20, 93-95), kuriame pareiškė nuomonę, kad priskiriant statinį, esantį (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje, nekilnojamajai kultūros vertybei, galėjo įsivelti klaida, dėl kurios šis statinys nepagrįstai buvo įtrauktas ir pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe. Prašė įvertinti pareiškėjo rašte nurodytus argumentus ir ištaisyti klaidą, t. y. nebelaikyti šio statinio valstybės saugomu ir išbraukti statinį iš Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašo.

Nurodytame prašyme pareiškėjas išdėstė argumentus, analogiškus skunde teismui. Pareiškėjas nurodė, kad ½ statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo pagal mainų sutartį 2004 12 15. Nurodė, kad ir mainų sutartyje, ir pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre 2004 12 29 nebuvo jokių duomenų, kad įgyjamas turtas yra nekilnojamoji kultūros vertybė, nes pažymėjimo 9 punkte nurodyta „įrašų nėra“. Tai, kad pastatas yra nekilnojamoji kultūros vertybė, pareiškėjas sužinojo tik kai buvo surašytas patikrinimo aktas. Pareiškėjas pareiškė nuomonę, kad pastatas nepagrįstai priskirtas nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Rėmėsi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, 17 dalimi, 8 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi. Teigė, kad pagal nurodytą teisinį reguliavimą norint statinį pripažinti nekilnojamąja kultūros vertybe privalo būti atliktas nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas. Nurodė, kad įstatymas įpareigoja pareiškėjui pranešti apie kultūros vertybės įregistravimą, tačiau vertybė buvo įregistruota 2004 12 31, o apie šį faktą pareiškėjas nebuvo informuotas. Todėl jis negalėjo įgyvendinti valdytojo teisių, nustatytų Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje. Tik nustačius savavališkos statybos faktą kultūros paveldo objekte, 2007 m. pareiškėjas buvo informuotas, kad darbus vykdė statinyje, kuris yra nekilnojamoji kultūros vertybė. Pareiškėjui taip pat suteikta informacija, kad pastatas yra 1936 metų statybos, kapitalinis remontas atliktas 1976 metais. Pareiškėjas pareiškė abejonę, kad galėjo įsivelti klaida, nes pareiškėjo valdomo pastato dokumentacijoje įrašyta, kad jis yra statytas 1974 metais, pažymėtas plane 1A1m. Pareiškėjo nuomone, senasis pastatas buvo nugriautas, o šalia pastatytas naujas panašus pastatas. Mano, kad tą faktą patvirtina aplinkybė, kad plane pažymėti du pastatai tuo pačiu indeksu. Kuo remiantis 1974 metais pastatytas pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, pareiškėjui nėra žinoma. Be to, tokiu atveju atsakomybė tenka asmenims, kurie neteisėtai perstatė pastatą kitoje vietoje dar 1974 metais – tai buvo Klaipėdos miesto DŽD taryba, kuri valdė pastatą nuo 1960 iki 1993 metų.

Nurodytame rašte pareiškėjas pateikė prašymą pateikti jam visus dokumentus (taip pat tyrimus, vertinimus ir kt.), kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas priskirti pastatą (duomenys neskelbtini) Juodkrantėje, nekilnojamajai kultūros vertybei.

Prie šio prašymo pareiškėjas pridėjo Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo kopiją, brėžinio apie namo perstatymą kopiją, Mainų sutarties kopiją, Namų valdos techninės apskaitos bylos dalies, susijusios su statybos metų nustatymu, kopiją. Pažymėjimas yra 2004 12 29 datos (t. I, b. l. 96-97), o byloje nustatyta, kad juridinis faktas, jog statinys yra nekilnojamoji kultūros vertybė, įrašytas nekilnojamojo turto registre 2005 01 28 (t. I, b. l. 184). Taigi, pareiškėjui jau nuo 2005 01 28 turėjo būti žinoma aplinkybė, kad statinys yra nekilnojamoji kultūros vertybė.

Atsakovas į šį pareiškėjo prašymą pateikė 2011 11 02 raštą Nr. (7.12)2-2786 (t. I, b. l. 17). Rašte pareiškėjui pateikė informaciją, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Neringoje, į Kultūros vertybių registrą įrašytas remiantis Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2004 12 31 įsakymu Į-(duomenys neskelbtini) ir kultūros ministro 2005 04 29 įsakymu Nr. ĮV-190 paskelbtas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, juridinis faktas, kad pastatas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 2005 01 28 įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad jis vykdė savavališkus statybos darbus ir dėl to tinkamai negalėjo išsiaiškinti dėl pastato pripažinimo kultūros paveldo objektu. Informavo, kad prašymas išbraukti pastatą iš Kultūros vertybių registro nebus tenkinamas, nes išbraukimą draudžia NKPAĮ 10 straipsnio 7 dalis.

Departamentas į bylą pateikė Kultūros paveldo centro Kultūros vertybės pagrindinį dosjė (t. I, b. l. 60-92). Dosjė sudaryta kultūros vertybei kodu (duomenys neskelbtini), vardas „Žvejo“, pavadinimas „namas“, adresu (duomenys neskelbtini) Neringa, savivaldybė Neringos m., seniūnija Juodkrantės, apskritis – Klaipėdos. Dosjė pradėtas 2004 03 31, baigtas 2004 08 19. KPC pateikė Architektūros paminklo techninės apžiūros aktą, surašytą 1972 04 06 (t. I, b. l. 122-124), Įsipareigojimą saugoti architektūros paminklą 1972 04 06 (t. I, b. l. 125-127), kuriuo Neringos m. Namų valdyba įsipareigojo saugoti 1932 m. architektūros paminklą Žvejo namą, paminklo pasą (t. I, b. l. 128-131), kur nurodytas tas pats adresas (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), paminklo data 1936 m. Pase yra aprašymas, kuriame nurodytos vertingosios savybės. KPC pateikė dosjė ir Teritorijų ir apsaugos zonų planus (t. I, b. l. 153-154), kitus planus, pjūvius (t. I, b. l. 155-162) bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (t. I, b. l. 163-164) su įrašu, kad tai yra kultūros vertybė – nurodytas kodas (duomenys neskelbtini).

Nurodytuose duomenyse yra nurodomos pastato vertingosios savybės ir teritorijos ribos, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šių duomenų nėra. Antra vertus, pareiškėjui jo prašymu nebuvo pateikta nurodyta dokumentacija, todėl jam iki kreipiantis į teismą dokumentų turinys nebuvo žinomas.

Pareiškėjui surašytas 2008 01 21 Savavališkos statybos aktas Nr. 01 (t. I, b. l. 167-168), kuriame nurodyta, kad statybą pareiškėjas vykdo, neturėdamas statybos projekto ir leidimo, rekonstruoja statinį (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje, gyvenamajame name, kuris yra kultūros paveldo registre įregistruotas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų šį aktą ginčijęs tuo pagrindu, kad tai ne tas pats pastatas.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (2012 04 02) patvirtina, kad registre įregistruotas juridinis faktas, jog nekilnojamasis daiktas įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, įregistravimo pagrindas Kultūros vertybių apsaugos departamento 2004 12 31 įsakymas Nr. Į-(duomenys neskelbtini), įrašas galioja nuo 2005 01 28 (t. I, b. l. 184).

Taip pat viešai skelbiamais teisės aktais pastatas nurodytu adresu įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą: Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2004 12 31 įsakymu Nr. Į-(duomenys neskelbtini) (Valstybės žinios, 2005 01 22, Nr. 9-313) ir kultūros ministro 2005 04 29 įsakymu Nr. ĮV-190 (Valstybės žinios, 2005 05 07, Nr. 58-2034). 2004 12 31 įsakyme nurodyta vertybė – Žvejo namas (duomenys neskelbtini), nurodyta vertė – architektūrinė, nurodyta pastatymo data – 1936 m., restauruotas, atkurtas, pritaikytas 1976 m. (autorius – architektas V. G.), adresas (duomenys neskelbtini), Neringa, Juodkrantės gyvenvietė, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (t. I, b. l. 8-9), kuriame nurodyta, kad gyvenamojo namo unikalus Nr. yra (duomenys neskelbtini). Taigi pastatas, kuris nurodytas 2004 12 31 įsakyme Nr. Į-(duomenys neskelbtini), yra tas pats pastatas, kurį dalinės nuosavybės teise valdo pareiškėjas. Kultūros ministro 2005 04 29 įsakymas Nr. ĮV-190 yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., Nr. 153-5571) 3 straipsnio 2 dalimi ir NKPAĮ 10 straipsnio 4 ir 6 dalimis. Įsakymo 1 punktas skelbia, kad šiuo įsakymu pripažįstama saugomomis nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre, konkrečiai nurodyta, kad šioje byloje aptariama vertybė saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui (punktas 1.4. – S898-S1005). Ministro įsakyme nurodyto įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruoto Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Dėl nurodyto reglamentavimo teismas nesutinka su KPC atstovo teigimu, kad vertybė turi būti iš naujo registruojama Kultūros vertybių registre, nes antraip ji nėra saugoma, kad būtina iš naujo nustatyti jos vertingąsias savybes. Šiuo atveju paveldo vertybė įregistruota vadovaujantis ne ministro įsakymu, kaip teigia KPC atstovas, bet minėto įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, t. y. vadovaujantis įstatymu, lygiai taip, kaip registruojama pagal šiuo metu galiojantį NKPAĮ 10 straipsnį. Antra vertus, teismas daro išvadą, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, ar objektas yra saugomas, nes dėl to jau pasisakė Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 03 08 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-741-563/2012 (t. I, b. l. 186-188), pripažindamas, kad ginčo statinys yra kultūros paveldo statinys. Iš kitų dokumentų matyti, kad dėl to statinys laikomas ypatingu statiniu ir jo rekonstravimui būtinas statybos projektas ir leidimas. Dėl to visai neturi reikšmės, koks apsaugos lygis taikomas šiam paveldo objektui.

II. Ginčo teisinis reglamentavimas.

Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes daroma išvada, kad ginčas yra susijęs su viešojo administravimo teisiniais santykiais, kadangi pareiškėjas su prašymu kreipėsi į viešojo administravimo instituciją – Kultūros paveldo departamentą – prašydamas dviejų dalykų: 1) ištaisyti klaidą ir nelaikyti statinio valstybės saugumu, išbraukti statinį iš Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašo (prašoma apginti teises ar teisėtus interesus); 2) pateikti dokumentus, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas (prašoma suteikti administracinę paslaugą).

Dėl to prašymas vertintinas kaip VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodytas skundas, o taip pat kaip prašymas, kuris turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatomis, nes pareiškėjas taip pat prašė suteikti jam administracinę paslaugą, kaip ji yra reglamentuota VAĮ 2 straipsnio 17 dalyje.

Skundžiamu 2011 11 02 raštu Departamentas paaiškino pareiškėjui, kokiais teisės aktais vadovaujantis aptariama vertybė įregistruota Kultūros vertybių registre, ir nurodė, kad pareiškėjo prašymas išbraukti pastatą iš minėto registro nebus patenkintas, nes to daryti neleidžia NKPAĮ 10 straipsnio 7 dalis.

Įvertinus skundžiamą atsakymą, daroma išvada, kad pirmasis pareiškėjo prašymas išspręstas neigiamai, tai pareiškėjas suprato, nes kreipėsi į teismą.

Atmesdamas prašymą išbraukti statinį iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro atsakovas rėmėsi NKPAĮ 10 straipsnio 7 dalimi. Pareiškėjas savo prašyme Departamentui aiškino, kad objektas galimai yra sunykęs, jo nėra, šalia jo pastatytas kitas objektas, kad tos aplinkybės turi būti tiriamos. NKPAĮ 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta: „Kai kultūros paveldo objektas yra sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jo vertingosios savybės, nustačius šių praradimų priežastis ir (ar) kaltininkus ir apie tai ne mažiau kaip prieš 3 mėnesius paskelbus spaudoje, priimamas kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu aktą naikinantis ar keičiantis sprendimas. Priėmus objekto apsaugą naikinantį sprendimą, toks objektas iš Kultūros vertybių registro neišbraukiamas“. T. y. skundžiamu atsakymu pareiškėjui paaiškinta, kad ir atlikus įstatyme nustatytas procedūras kultūros paveldo objektas vis tiek neišbraukiamas iš Kultūros vertybių registro. Pareiškėjas 2011 10 25 prašyme nėra konstatavęs, kad objektas tikrai yra išnykęs. Pareiškėjas tik išsakė įvairias abejones dėl šio fakto, o KPD pareiškėjui pateikė atsakymą, kad atsižvelgiant į objekto įrašymo į vertybių registrą pagrindus (paminėtus įsakymus), tokiai išvadai, kad objektas išnykęs, nėra pagrindo, nurodė įstatymo normą, kuri gali būti taikoma tuo atveju, kai objektas yra sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jo vertingosios savybės.

Atsakovas, spręsdamas pirmąjį prašymą, pateikė pareiškėjui tinkamą individualų administracinį aktą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nors šis atsakymas formos prasme neatitinka VAĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nenurodyta apskundimo tvarka, 3 dalies reikalavimų, nes nepatvirtintas antspaudu, tačiau šie pažeidimai nėra esminiai, dėl kurių būtų taikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Nurodyti formos trūkumai nesutrukdė pareiškėjui laiku pateikti skundą teismui ir jo teisių iš esmės nepažeidė.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Departamentą ištaisyti klaidą, t. y. patikslinti įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, patvirtintą Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2004 12 31 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), jo 999 eilutėje išbraukiant įrašą „Statinio unikalus numeris: (duomenys neskelbtini). Šis prašymas netenkintinas, nes Departamentas neturi jokio teisinio pagrindo išbraukti objektą iš registro. Be to, minėta, kad statinio unikalus numeris Kultūros vertybių registre atitinka pareiškėjo nuosavybėje esančio gyvenamojo namo unikalų numerį. Tai reiškia, kad kol šie registruose esantys duomenys nėra nuginčyti, KPD neturi pagrindo išvadai, kad statinys sunykęs. Pareiškėjas būtent šiuo pagrindu ir ginčija statinio vertingąsias savybes. Jeigu pareiškėjas neginčytų, kad tai tas pats statinys, tuomet jis galėtų pakartotinai kreiptis į Departamentą su prašymu patikslinti statinio vertingąsias savybes, teikiant šį klausimą spręsti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri priimtų tokias savybes iš naujo nustatantį (patikslinantį) aktą. Pagal esamą pareiškėjo prašymo turinį ir minėtus faktinius duomenis, Departamentas neturėjo pagrindo nuspręsti, kad pastatas išnykęs, ir inicijuoti atitinkamas procedūras.

Dėl pareiškėjo 2011 10 25 prašymo antrojo reikalavimo. Pareiškėjas prašė dokumentų ir konkrečiai nurodė, kokius dokumentus prašo pateikti. Teismo posėdyje atsakovo ir KPC atstovai patvirtino, kad susipažinti su kultūros vertybės dosjė per viešai skelbiamus Kultūros vertybių registro duomenis galimybės nėra. Be to, skundžiamame rašte nėra jokio paaiškinimo, kur yra prašomi dokumentai ir kaip galima su jais susipažinti. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 12 punktą ir Vyriausybės 2009 09 23 nutarimu Nr. 1179 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų (toliau – Nuostatai) 9 punktą, Departamentas yra Kultūros paveldo registro tvarkytojas, jo funkcijos nurodytos Nuostatų 13 punkte, o 13.3. punkte nustatyta, kad Departamentas teikia registro duomenis Registro duomenų gavėjams. T. y. į Departamento kompetenciją patenka Registro duomenų teikimas. Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenys yra apibrėžiami Nuostatų 17 punkte. Daugelis šių duomenų ir yra teismui pateiktoje Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė.

Šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas) nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnis nustato įstaigų pareigą teikti informaciją: „1. Įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. 2. Įstaigos teikia informaciją pareiškėjams įstaigoje tvarkomais dokumentais, informacijos rinkmenomis arba jų dalimis, pirmenybę teikiant informacijos teikimui internetu ar kitokiomis elektroninėmis priemonėmis“.

Minėta, kad pareiškėjas 2011 10 25 prašymu reikalavo pateikti jam konkrečius dokumentus. Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai tokiems prašymams: „1. Pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą. Prašyme nurodo, kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti. Jeigu dėl informacijos kreipiasi pareiškėjo atstovas, nurodoma atstovo vardas, pavardė, adresas, atstovavimą liudijantis dokumentas bei pareiškėjas, kurio vardu jis kreipiasi. Prašymo pateikimo formą įstaiga skelbia savo interneto svetainėje. 2. Prašymai gali būti teikiami tiesiogiai, pareiškėjui atvykus į įstaigą, siunčiami paštu ar per pasiuntinį arba elektroninėmis priemonėmis, jei yra galimybė identifikuoti pareiškėją. Prašymai, išskyrus žodinius, registruojami, tvarkomi ir įtraukiami į apskaitą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. <...> 4. Pareiškėjas, prašydamas išduoti privačią informaciją apie save, prašyme turi nurodyti savo asmens kodą. Kai toks prašymas siunčiamas paštu ar per pasiuntinį, prie jo turi būti pridėta notaro patvirtinta pareiškėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Jeigu dėl tokios informacijos kreipiasi pareiškėjo atstovas, jis pateikia tapatybę ir atstovavimą liudijantį dokumentą. 5. Įstaiga, nustačiusi, kad prašyme nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą. 6. Visi raštu, įskaitant elektroninę formą, įstaigai pateikti prašymai turi būti pasirašyti pareiškėjo arba jo atstovo“. Taigi jeigu prašymas neatitiko nurodytų reikalavimų, Departamentas privalėjo kreiptis į pareiškėją dėl prašymo patikslinimo.

Atsisakyti teikti informaciją Departamentas galėjo tik laikydamasis Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnyje nustatytos tvarkos: „1. Prašymas, pateiktas nesilaikant šio įstatymo nustatytų reikalavimų, įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens rašytiniu pavedimu ar rezoliucija gali būti netenkinamas. 2. Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms. 3. Jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui išsiunčiamas apie tai pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją dėl to, kad į prašomą informaciją trečiosios šalys turi autorių, gretutines ar duomenų bazių gamintojų (sui generis) teises, nurodomas asmuo, kuriam priklauso autorių, gretutinės ar duomenų bazės gamintojo (sui generis) teisės, jeigu tas asmuo žinomas“.

Įstatyme nurodyta tvarka pareiškėjui nepateiktas nei prašymas patikslinti duomenis, nei atsisakymas teikti informaciją.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo 2011 10 25 prašymo dalis dėl informacijos (dokumentų) pateikimo išspręsta netinkamai, pažeidžiant nurodytas Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas.

III. Išvados.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimai teismui tenkinami iš dalies.

Reikalavimas panaikinti Departamento 2011 11 02 raštą Nr. (7.12)2-2786 netenkinamas, nes šiuo raštu iš esmės teisingai išnagrinėtas pareiškėjo prašymo institucijai vienas reikalavimas - išbraukti kultūros paveldo objektą iš Kultūros vertybių registro. Šis reikalavimas netenkinamas, nes yra nepagrįstas.

Reikalavimas įpareigoti Departamentą pateikti visus dokumentus, taip pat tyrimus, kuriais remiantis pareiškėjo nuosavybės teise valdomas statinys yra skirtas nekilnojamajai kultūros vertybei, ir pateikti dokumentus, nurodančius, kokios vertingos šio pastato savybės yra saugomos, tiesiogiai negali būti tenkinamas, kadangi pagal minėtas Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas Departamentas pirmiau turi tinkamai šį prašymą išnagrinėti, o šis prašymas iš viso nebuvo išnagrinėtas. Departamentas turi teisę prašyti papildyti prašymą, jį konkretizuoti ir pan. Todėl šis prašymas tenkinamas iš dalies įpareigojant Departamentą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo 2011 10 25 prašymą pateikti visus dokumentus (taip pat ir tyrimus, vertinimus ir kt.), kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas priskirti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) Juodkrantėje, nekilnojamajai kultūros paveldo vertybei, t. y. išnagrinėti prašymą pagal Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas.

Prašymas įpareigoti Departamentą ištaisyti klaidą, t. y. patikslinti įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, patvirtintą Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2004 12 31 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), jo 999 eilutėje išbraukiant įrašą „Statinio unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), yra netenkinamas, nes Departamentas tokiam sprendimui priimti neturi teisėto pagrindo. Jokių faktinių duomenų, kad statinys į Kultūros vertybių registrą įrašytas dėl paprastos techninės klaidos, nėra. Todėl pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjas teismui nurodo daug faktinių aplinkybių, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad statinys yra išnykęs. Teismas šių faktinių aplinkybių nevertina, nes pirmiau išvardintos faktinės aplinkybės patvirtina, kad statinys teisėtai įrašytas į Kultūros vertybių registrą, šiuo faktu nesuabejojo ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas ir institucija surašiusi savavališkos statybos aktą. Pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti šį aktą, įrodinėdamas, kad jo rekonstruotas statinys yra visai kitas statinys, nei tas, kuris įrašytas Kultūros vertybių registre.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo Ž. U. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos išnagrinėti pareiškėjo Ž. U. 2011 10 25 prašymą (įregistruotą Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos 2011 10 27, Nr. Užp.-7-328) pateikti visus dokumentus (taip pat ir tyrimus, vertinimus ir kt.), kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas priskirti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) Juodkrantėje, nekilnojamajai kultūros paveldo vertybei, pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas.

Kitus pareiškėjo reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.