Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Donatas Jatužis Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00183-2012-2

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. birželio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nubausta laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Pagal BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str., ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta iš dalies atlikta bausme ir jai paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams 10 dienų. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., šios bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant R. Ž. per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. Ž. nuteista už tai, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 16.30 val., Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje abejomis rankomis į krūtinę stipriai stūmė mažametį D. R., dėl ko šis atsitrenkė nugara bei galva į priešingoje pusėje esančias duris, po to, delnu trenkė jam į kaktą ir vieną kartą į ranką žemiau alkūnės, o visą tai mačiusį, išsigandusį ir laiptais žemyn bandantį pabėgti mažametį D. K. stūmė rankomis į nugarą, taip nukentėjusiems D. R. ir D. K. sukėlė fizinį skausmą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nepilnamečio nukentėjusiojo D. K. atstovas pagal įstatymą A. K. prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ištyrus įvykio aplinkybes ir neabejotinai įrodžius nuteistosios kaltę nukentėjusiųjų, liudytojų G. R., A. K., parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis. Jis neabejoja, kad D. R. apie įvykį papasakojo tiesą, nes į namus parbėgo labai susijaudinęs, verkė, todėl tiek jo, tiek įvykyje dalyvavusio D. K. parodymais nebuvo jokio pagrindo netikėti. Atstovo tvirtinimu, apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino nuteistosios parodymus kaip neargumentuotus, prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams. Teismas teisingai atmetė nuteistosios draugės L. B. parodymus. Nurodo, kad nepilnamečiai vaikai neturėjo jokios dingsties tyčia apkalbinėti svetimą, mažai pažįstamą jiems nuteistąją, tuo labiau – jiems svetimoje aplinkoje ją pulti, kolioti ir įžeidinėti.

Teismo posėdyje gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog ji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes šios veikos ji tiesiog nepadarė, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymais. Tačiau tokia apeliantės pozicija, kolegijos nuomone, yra nepagrįsta ir neįtikinama.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Nepilnametis D. R. nuo pat pirmosios jo apklausos tvirtino, kad R. Ž. naudojo fizinį smurtą prieš jį ir jo draugą D. K. (26–28, 38, 39 b.l.). Tokius D. R. parodymus patvirtino nepilnametis D. K. (40–42, 46, 47 b.l.). Abu šie nukentėjusieji iš esmės nuosekliai ir pakankamai detaliai nurodė kokius smurtinius veiksmus atliko nuteistoji. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų atstovės G. R. ir A. P. patvirtinto, kad nukentėjusieji papasakojo jiems jų sužalojimo aplinkybes ir buvo išsigandę (4–7, 12–13, 16, 19, 20, 23 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovai G. R. ir A. K. dar kartą patvirtino nukentėjusiųjų parodymus apie įvykio aplinkybes (117, 118 b.l.). Vertinant juos pažymėtina, kad iki įvykio mažamečiai nukentėjusieji žinojo apeliantę tik iš matymo, ir byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistoji nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad nukentėjusieji ir jų atstovai iki įvykio būtų buvę susipykę su ja ir būtų suinteresuoti nepagrįstai ją apkalbėti, t.y. kaltinti nusikaltimo padarymu. Paminėtų proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais nukentėjusiųjų D. R. ir D. K. bei jų atstovų parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Pažymėtina, kad apie tai, jog bendravo su vienu iš nukentėjusiųjų – D. R. – visąlaik tvirtino pati R. Ž., bet ji kategoriškai neigė fizinio smurto prieš D. R. panaudojimo faktą teigdama, kad ji tik palaikė D. R. už rankovės ir kalbėjo su juo pakeltu tonu (52, 53, 58–59, 116–117 b.l.). Tokią nuteistosios poziciją tvirtino ir liudytoja L. B. (48–49, 118–119 b.l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios abi proceso dalyvės parodė, jog įvykio vietoje kito nukentėjusiojo – D. K. – nebuvo, nors neįtikėtina, kad įvykio metu būdamas beveik dešimtmečiu ir nebuvęs įvykio vietoje, D. K. galėtų nuosekliai pakartoti kiek vyresnio nukentėjusiojo D. R. parodymus ir nurodyti įvykio aplinkybes. Taip pat būtina įvertinti tai, kad pati R. Ž. turėjo pretenzijų nukentėjusiesiems ir pyko ant jų dėl, jos teigimu, skriaudžiamų jos vaikų, kas iš dalies patvirtina nuteistosios motyvus elgtis taip, kaip nurodo nukentėjusieji. Tai, kad pati nuteistoji ne visada linkusi sakyti tiesą, puikiai iliustruoja teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo atstovės G. R. nurodyta aplinkybė, kuomet R. Ž. kitam asmeniui nurodė, jog D. K. elgiasi netinkamai tuo metu, kai pats D. K. iš tiesų buvo šalia to asmens (117 b.l.). Vertindamas liudytojos L. B. parodymų teisingumą ir patikimumą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į jos santykius su nuteistąja – jos abi yra draugės. Akivaizdu, kad nuteistosios R. Ž. ir liudytojos L. B. parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teismo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas juos vertina kaip abiejų šių proceso dalyvių pasirinktą poziciją ir norą palengvinti nuteistosios R. Ž. teisinę padėtį. Tikėti šiomis proceso dalyvėmis ir remtis jų parodymais iš esmės nėra pagrindo.

Toks įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tokia jos veika atitinka BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl apylinkės teismas visiškai teisingai R. Ž. veiką kvalifikavo pagal šią teisės normą.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistosios asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir pagrįstai paskyrė apeliantei laisvės atėmimo bausmę, artimą tokios bausmės minimaliam terminui. Skirdamas šią bausmę ir subendrindamas ją su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, apylinkės teismas BK reikalavimų nepažeidė.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Savo argumentus, kurie paneigė tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išsakytą, tiek apeliaciniame skunde išdėstytą nuteistosios poziciją, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliaciniame skunde nėra. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Kadangi nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, iš jos išieškoma 100 litų nukentėjusiojo atstovo turėtų išlaidų už advokato paslaugas (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

N UTARĖ:

Nuteistosios R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti A. K. iš R. Ž. 100 litų proceso išlaidų.