Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų O. I. ir L. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (veika L. I. atžvilgiu) 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, BK 140 straipsnio 2 dalį (veika O. I. atžvilgiu) 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, BK 140 straipsnio 2 dalį (veika O. S. atžvilgiu) 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, A. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant ją bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu A. I. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šį nurodymą įvykdyti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

A. I. nuteista už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą artimam giminaičiui – ji 2016 m. spalio 13 d., apie 03.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu be jokios priežasties tyčia 1 kartą delnu sudavė savo motinai L. I. į veidą, po to 1 kartą įkando jai į kairę ranką ir nenustatytą skaičių kartų spyrė jai į įvairias kūno vietas, tuo sukeldama L. I. fizinį skausmą ir padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvas kaktoje, dešinėje alkūnėje, kairiame dilbyje ir šlaunyse, odos nubrozdinimais dešinėje plaštakoje ir kairiame dilbyje bei kąstine žaizda kairiame dilbyje. Jos veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. A. I. taip pat nuteista už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą artimam giminaičiui – ji 2016 m. spalio 13 d., apie 03.06 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu, broliui O. I. bandant nuo jos apginti motiną L. I., tyčia sudavė O. I. nenustatytą skaičių kartų ranka į veidą, o po to 1 kartą įkando jam į kairę ranką, tuo sukeldama O. I. fizinį skausmą ir padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio dilbio kąstine žaizda su aplinkine poodine kraujosruva. Jos veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. A. I. taip pat nuteista už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui – ji 2016 m. spalio 22 d., apie 05.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu tyčia dūrė virtuviniu peiliu nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip 3 kartus, savo sugyventiniui O. S. į įvairias kūno vietas, tuo sukeldama O. S. fizinį skausmą ir padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį galvos kairės kaktinės srities, pakaušio srities ir dešinės blauzdos durtinėmis-pjautinėmis žaizdomis, dešinio kelio durtine-pjautine žaizda su poodine kraujosruva, kairės plaštakos III-o ir IV-o pirštų delninių paviršių pjautinėmis žaizdomis, kaktos kairės pusės, kairio skruosto, kairės plaštakos II-o ir V-o pirštų delninių paviršių odos nubrozdinimais bei dešinio dilbio odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva. Jos veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji O. I. ir L. I. prašo A. I. prie paskirtos bausmės pridėti prokuroro siūlytus viešuosius darbus ir/arba priverstinį gydymą VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Nurodo, kad A. I. viso proceso metu savo kaltės nepripažino, melavo ir šmeižė nukentėjusiuosius, ji ne kartą elgėsi agresyviai su artimais žmonėmis ir anksčiau. Teismo posėdžio metu nukentėjusieji prašė skundą tenkinti, prokuroras ir nuteistosios gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nukentėjusieji kelia klausimą dėl A. I. paskirtos bausmės, prašo skirti A. I. ne tik laisvės apribojimą, bet ir viešuosius darbus ar gydymą psichiatrijos ligoninėje. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik šioje apimtyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.Apygardos teismas pažymi, jog už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. I. skiriamos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį įvertino jos atsakomybę lengvinančią bei atsakomybę sunkinančią aplinkybes, A. I. asmenybę, tai, jog ji neteista, administracine tvarka bausta. A. I. už kiekvieną nusikalstamą veiką buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, kurios terminas nustatytas artimesnis šios bausmės vidurkiui. Apygardos teismo vertinimu, paskirta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, A. I. atžvilgiu yra adekvati ir teisinga.Apeliaciniame skunde neginčijama A. I. paskirtos bausmės rūšis ar jos dydis, apeliantai prašo skirti A. I. dar vieną bausmę – viešuosius darbus. Dėl tokio prašymo teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis BK 42 straipsnio 3 dalimi, asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. Nagrinėjamu atveju A. I. padarė tris analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Už kiekvieną iš šių nusikalstamų veikų pirmosios instancijos teismas argumentuotai skyrė A. I. tokios pat rūšies bausmę bei nustatė jos terminą, vėliau, vadovaujantis atitinkamomis BK nuostatomis dėl bausmių bendrinimo, bausmės buvo subendrintos, bausmių skyrimo ir bendrinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Pagrindo už vieną iš A. I. padarytų nusikalstamų veikų skirti jai kitokią bausmės rūšį nagrinėjamu atveju nėra. Visgi, apygardos teismas sutinka su apeliantų pozicija, jog laisvės apribojimo bausmė su nustatytais dviem įpareigojimais būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val., bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei baudžiamosios poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose – paskyrimas, nėra pakankami užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį ir gali formuoti nebaudžiamumo įspūdį, taigi sudaryti formalaus teisingumo ir formalios bausmės įspūdį. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog A. I. veda asocialų gyvenimo būdą, dažnai vartoja alkoholį, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo taip pat neblaivi, visos padarytos nusikalstamos veikos susijusios su smurto panaudojimu prieš asmenis, paskutinė nusikalstama veika, dėl kurios nukentėjo O. S., padaryta netgi naudojant peilį. Apygardos teismo vertinimu tikslingiausia A. I. būtų skirti papildomą įpareigojimą, numatytą BK 48 straipsnio 6 dalies 4 punkte – gydytis nuo alkoholizmo, tačiau šis įpareigojimas gali būti skiriamas tik tuomet, kai nuteistasis sutinka. Tokio nuteistosios A. I. sutikimo byloje nėra, tad ir tokio įpareigojimo taikymas šiuo atveju negalimas. Tačiau apygardos teismo vertinimu A. I. teigiamą įtaką gali daryti įpareigojimas neatlygintinai išdirbti teismo nustatytas valandas sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas). Šio įpareigojimo ir kitų jau paminėtų apylinkės teismo paskirtų įpareigojimų ir baudžiamosios poveikio priemonės kompleksas padėtų A. I. keisti savo gyvenimo būdą ir elgesį, ir ateityje nebenusikalsti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinių skundų dėl A. I. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, kurios metu nukentėjo O. S., negauta, papildomai skiriami įpareigojimai dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių nukentėjo apeliantai L. I. ir O. I.. Skundu taip pat prašoma taikyti A. I. priverstinį gydymą VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BK 98 straipsniu, atitinkamos priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Duomenų apie A. I. nepakaltinamumą ar psichikos sutrikimus nei iki veikų padarymo nei po veikų padarymo nagrinėjamoje byloje nėra - A. I. nei VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, nei VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydyta, į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį nesikreipė (1 t., 197-199 b. l.). Taigi pagrindo taikyti A. I. priverčiamąsias medicinos priemones nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tačiau teismas pažymi, jog priverstinė hospitalizacija ir gydymas, jei toks reikalingas, asmeniui gali būti taikomas ne šioje byloje, o specialia tvarka, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso atitinkamos nuostatos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų O. I. ir L. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl A. I. paskirtų įpareigojimų pakeisti: be šiuo nuosprendžiu jau paskirtų įpareigojimų, už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje L. I. ir O. I. atžvilgiu padarymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, A. I. skirti įpareigojimą per 8 (aštuonis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir šį įpareigojimą paskirti prie galutinės subendrintos 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmės.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.