Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (Šiaulių rūmų) 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, M. G. paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. G. priteista nukentėjusiajai D. Š. 500 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad jis 2018-02-24, laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 24.00 val., nenustatytu laiku, bute adresu (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu pagrobęs iš nukentėjusiosios D. Š. rankinės jos buto raktus, jais atrakinęs nukentėjusiosios buto duris, adresu (duomenys neskelbtinini), iš sekcijos pagrobė nukentėjusiajai D. Š. priklausančius 180 eurų, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. Š. 180 eurų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kvalifikacijos, nesutinka tik su jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės bei priteisto civilinio ieškinio dydžiais, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, į nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam M. G. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

M. G. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pinigus jis pavogė dėl to, kad nupirkti vaistų savo sergantiems vaikams. Toks apelianto teiginys suponuoja išvadą, kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos savo padėties. Pagal teismų praktiką atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės padėties – buvimas paprastai pripažįstamas tada, kai nustatoma, kad kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan., o ne dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2011, 2K-154/2011, 2K-456/2013, 2K-531/2014 ir kt.). Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad aplinkybė, jog nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014). Nuteistasis M. G. parodė, kad jis nusikalstamos veikos nebūtų padaręs būdamas blaivus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad pavogtus iš nukentėjusiosios pinigus išleido ne tik vaikų vaistams, maistui, bet ir pirko alų. Duomenų, patvirtinančių, kad apelianto vaikai (jo sugyventinės vaikai) įvykio metu sirgo ir jiems reikėjo vaistų, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė nei apeliantas, nei jo gynėjas. Taip pat iš bylos matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu M. G. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) bei nuo (duomenys neskelbtini) vykdė individualią veiklą. Taigi, šie duomenys rodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu apelianto turtinė padėtis nebuvo labai sunki, todėl nėra pagrindo M. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos savo padėties. Kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais surinktais duomenimis, nenustatė.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytoms dviem nuteistojo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms ir vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – tik 9 mėnesiai. Taip pat apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu. Taigi, nuteistajam paskirta galutinė bausmė tėra 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. G. bausmę, BK 61, 64¹ straipsnių nuostatų nepažeidė. Dėl to nuteistajam paskirtą bausmę mažinti nėra pagrindo.

BK 75 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos matyti, kad M. G. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą ir jam paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo. Taigi, yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Nors BK 75 straipsnio nuostatos nedraudžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuriam jau kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir savo išvadą teismas turi suformuoti įvertinęs visas BK 41 straipsnio nuostatas, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad nėra pagrindo M. G. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes bausmės vykdymo atidėjimas nuteistojo atžvilgiu buvo taikytas net tris kartus, tačiau jis padarė naujas tyčines nusikalstamas veikas, o iš pažymos apie apelianto baustumus matyti, kad administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje, naujas tyčines nusikalstamas veikas bei nusikalstamą veiką Danijoje M. G. padarė tuo metu, kai jam buvo atidėtas bausmės vykdymas, o tai rodo, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnio teistumo bei baustumų nepadarė, nepateisino teismo parodyto pasitikėjimo juo. Be to, M. G. ir šiuo metu nedirba. Esant visumai paminėtų aplinkybių nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį ir, kad M. G. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir nuteistajam švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę paskirti tuo pagrindu, kad jis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, nėra pagrindo, nes nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai turi būti nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad M. G. vienintelis materialiai išlaiko šeimą, nes iš bylos matyti, kad jis pats šiuo metu niekur nedirba. Taip pat nuteistasis nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jo sugyventinė nedirba, yra „dekretinėse“ ir neturės galimybės pasirūpinti bei išlaikyti savo vaikų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su iš jo priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajai dydžiu.

Byloje nustatyta, kad M. G. iš nukentėjusiosios D. Š. pavogė 180 eurų. Tokiai sumai ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji pareiškė civilinį ieškinį, tačiau teisme nukentėjusioji prašė iš M. G. priteisti iš viso 500 eurų, kadangi ji, nutraukus buto, kuriame nusikalstamos veikos padarymo metu gyveno, nuomos sutartį, prarado 320 eurų sumokėtą depozitą už buto nuomą. Nors teisme nuteistasis sutiko atlyginti nukentėjusiosios prašomą 500 eurų sumą, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji 320 eurų kaip depozitą už nuomotą butą buvo sumokėjusi ir jo neatgavo, byloje nėra. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai nusikalstamais M. G. veiksmais, t. y. pavogus grynus pinigus, buvo padaryta 180 eurų turtinė žala. Nukentėjusioji buvo sudariusi buto nuomos sutartį, ir pagal šią sutartį įmokėto depozito neatgavimas nelaikytinas tiesiogiai nusikalstama veika padaryta žala, todėl 320 eurų nepagrįstai priteisti iš nuteistojo. Be to, apylinkės teismas, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios parodymus apie buto nuomą ir prarastą depozitą, pakankamai nemotyvavo savo sprendimo minėtą pinigų sumą priteisti iš nuteistojo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš nuteistojo nukentėjusiajai atlyginti 500 eurų dydžio turtinę žalą yra nepagrįstas, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama sumažinant priteistinos turtinės žalos dydį (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutarė:

Šiaulių apylinkės teismo (Šiaulių rūmų) 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiosios D. Š. civilinio ieškinio patenkinimo pakeisti:

nukentėjusiosios D. Š. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš nuteistojo M. G. nukentėjusiajai D. Š. priteisti 180 eurų turtinei žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.