Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų A. K. ir G. K. bei nuteistųjų E. V. ir M. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

- M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- E. V. nuteistas pagal BK 16 straipsnio 3 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. V. priteista: nukentėjusiajam G. K. 10 035,80 Lt turtinei žalai bei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. K. 2 777,04 Lt turtinei žalai bei 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam A. K. 87 696,00 Lt turtinei žalai bei 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. V. bei M. P. solidariai priteista atlyginti G. K. 3 000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų A. K. ir G. K. bei nuteistųjų E. V. ir M. P. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 31 d., laikotarpyje nuo 1.30 val. iki 2.30 val., sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką tuo, kad viešoje vietoje - aikštelėje prie kultūros namų (duomenys neskelbtini) rajone, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei visuomenei, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį - kerštaudamas dėl R. Z. sužalojimo, nepilnamečių R. Z., N.R., V. P. bei L. F. akivaizdoje tyčia sudavė kumščiu G. K. į kairę veido sritį, sukeldamas jam fizinį skausmą.

E. V. nuteistas už tai, kad tuo pat metu t. y. 2008 m. rugpjūčio mėn. 31 d., laikotarpyje tarp 1.30 val. ir 2.30 val., (duomenys neskelbtini) esančių kultūros namų aikštelėje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį - kerštaudamas dėl R. Z. sužalojimo, tyčia sudavė kumščiu G. K. į dešinę veido sritį, nuo ko pastarasis aukštielninkas griuvo ir galva atsitrenkė į aikštelės betoninį grindinį, dėl ko G. K. buvo padaryta kraujosruva dešinio žando minkštuosiuose audiniuose, apatinio žandikaulio dešinės sąnarinės ataugos lūžimas bei galvos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdelėmis pakaušyje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimas į skilvelius, abiejų smilkininių ir kairės kaktinių smegenų skilčių sumušimas, kas komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo ko G. K. nusikaltimo vietoje mirė. Tokiu būdu E. V. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

Motyvuojamoji dalis

Dėl Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinio skundo

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl E. V. nuteisimo pagal BK 16 straipsnio 3 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad E. V., panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – kerštaudamas dėl R. Z. sužalojimo, tyčia sudavė kumščiu G. K. į dešinę veido sritį, nuo ko pastarasis aukštielninkas griuvo ir galva atsitrenkė į aikštelės betoninį grindinį, dėl ko G. K. buvo padaryta kraujosruva dešinio žando minkštuosiuose audiniuose, apatinio žandikaulio dešinės sąnarinės ataugos lūžimas bei galvos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdelėmis pakaušyje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimas į skilvelius, abiejų smilkininių ir kairės kaktinių smegenų skilčių sumušimas, kas komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo ko G. K. nusikaltimo vietoje mirė. Teismas pripažino, kad E. V. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 16 straipsnio 3 dalį bei 132 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas kvalifikuodamas E. V. veiką pagal BK 16 straipsnio 3 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje padarytos išvados apie tai, kad nuteistojo veikos subjektyvusis požymis – neatsargi kaltė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, iš tiesų neatitinka nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių. Apeliantas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad teismas neatsargumą E. V. veiksmuose iš esmės motyvavo remdamasis tik E. V. parodymais ir netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Apelianto išvada, kad E. V. nusikalstama veika, atimant gyvybę G. K., vertintina kaip padaryta veikiant netiesiogine tyčia, yra pagrįsta.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis, BK 132 straipsnio 1 dalis) yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes turi ir gali numatyti. Tai reiškia, kad kaltininkas darydamas veiką nesupranta, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti mirties pasekmes – objektyvus kriterijus, siejamas su pareiga būti atsargiam. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, taisyklių, tarnybos pareigų, gyvenimiško patyrimo. Galėjimas numatyti kito žmogaus mirtį konkrečioje situacijoje – tai kaltininko ( turinčio atitinkamą pareigą) reali galimybė suprasti veikos pavojingumą bei numatyti pasekmes (gyvybės atėmimą).

Netiesioginė tyčia nužudant kitą žmogų yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti ir, nors tokių pasekmių nenori, sąmoningai leidžia joms kilti. Kitaip tariant, kaltininkas abejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui dėl savo veikos, jam nesvarbūs kilsiantys padariniai, tačiau nors jis ir neturi tikslo atimti gyvybės, suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra objektyvusis priežastinis ryšys.

Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnyje numatytų veikų sukelti padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas – sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija – skiriasi. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. Apygardos teismo nuosprendyje tokios faktinės aplinkybės atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos neadekvačiai, padarytos neteisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, pateikta klaidinga veikos teisinio įvertinimo interpretacija. Nuosprendyje išsamiai aptartas tiesioginės tyčios E. V. veikoje nebuvimas, tačiau visiškai nepagrįstai padaryta išvada, kad nenustatyta jo veikoje ir netiesioginė tyčia.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis E. V. vieną kartą kumščiu sudavė G. K. į veidą, dėl to šis nugriuvo aukštielninkas ir galva atsitrenkė į betoninį grindinį. Šias aplinkybes patvirtina įvykį mačiusieji liudytojai R. Z., L. F., V. P., nuteistasis M. P., to neneigia ir nuteistasis E. V. Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus specialisto išvadose Nr. M 1093/08(02) konstatuota, kad G. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštinėmis žaizdelėmis pakaušyje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais smegenų dangalais, kraujo išsiliejimu į skilvelius, abiejų smilkininių ir kairės kaktinių skilčių sumušimu. Tai komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Šie sužalojimai susidarė G. K. galvos pakaušio sritimi kontaktuojant su kietu buku ir gruoblėtu paviršiumi, kuo galėjo būti asfaltuotas kelio grindinys, galimai ir vieno kontakto pasėkoje nukentėjusiajam griūnant ir tai buvo tiesioginė mirties priežastis. Specialistas taip pat nurodė, kad G. K. kūne rasta kraujosruva dešinio žando minkštuosiuose audiniuose ir apatinio žandikaulio dešinės sąnarinės ataugos lūžimas buvo padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir kumštis ar koja, vieno trauminio poveikio pasėkoje. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas tuo pačiu metu kaip ir sukėlęs mirtį sužalojimas ir G. K. galėjo griūti ant pakaušio po smūgio į dešinę veido pusę, kurioje yra lūžęs apatinis žandikaulis (t.1, b. l. 39-40).

Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog tais atvejais, kai tarp kaltininko suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo mirties priežastinis ryšys egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009m. spalio 20 d. nutartis Nr.2K-P-247/2009). Aptariamoje byloje nukentėjusiojo G. K. atsitrenkimas galva į betonuotą grindinį ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp nuteistojo E. V. suduoto smūgio į galvą (veidą) ir nukentėjusiojo mirties. Kitaip tariant, nuteistojo veiksmai- smūgio kumščiu sudavimo nukentėjusiajam į gyvybei pavojingą kūno vietą- galvą(veidą), ir atsiradę padariniai- nukentėjusiojo mirtis, yra priežastiniame ryšyje.

Nuteistasis E. V., pripažindamas smūgio kumščiu, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo ir galva atsitrenkė į grindinį, sudavimą, tvirtina, jog nesiekė nukentėjusiojo mirties. Tokie jo parodymais nepaneigti. Tačiau byloje yra nustatytos aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis suprato, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. V. nukentėjusiajam sudavė smūgį į galvą (veidą) ir šis smūgio sudavimas buvo valinis ir sąmoningas veiksmas. Tokie veiksmai yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Tai, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajam pakankamai stiprų smūgį į veidą, rodo aplinkybė, kad nukentėjusysis iškart griuvo aukštielninkas ir trenkėsi galva į grindinį bei tai, kad nukentėjusiajam buvo sulaužytas žandikaulis (t. 1, b. l. 39-40).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas kitam žmogui smūgį į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, nuo kurių jis gali mirti. Įvykio metu nuteistasis E. V. buvo suaugęs (įvykio metu jam buvo 31 m.), pakaltinamas ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties. Be to, jis turi sportinį patyrimą, yra įgijęs gerus kovinius pagrindus ir išlavinęs smūgį rankomis, todėl suduodamas stiprų smūgį į veidą nukentėjusiajam, kuris buvo neblaivus, akivaizdžiai suvokė, kad nuo jo smūgio nukentėjusysis gali kristi, ir negalėjo nesuprasti, kad toks smūgis kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir kad jis gali mirti. Byloje nustatyta aplinkybė, kad nugriuvęs nukentėjusysis nebesikėlė. Jį nuteistasis E. V. kartu su M. P. nutempė iš įvykio vietos ir paliko gulėti ant žolės, po kurio laiko ėjo pro šalį, matė tebegulintį nukentėjusįjį, tačiau jo sveikatos būkle nepasidomėjo ir pagalba nepasirūpino, buvo abejingas nukentėjusiojo likimui.

Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad nuteistasis E. V. gyvybę G. K. atėmė veikdamas netiesiogine tyčia ir tokia jo veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. E. V. kaltinimas buvo pareikštas ir prokuroras apeliaciniu skundu prašo jį nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t.y. už tyčinį nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr.46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punktas). Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.

Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad E. V. panaudojo kaip pretekstą savo nusikalstamiems veiksmams daryti mažareikšmę dingstį – kerštaudamas dėl R. Z. sužalojimo, tačiau neaptarė ir neanalizavo įrodymų apie panaudoto fizinio smurto motyvus ir paskatas, nevienareikšmiai įvertino įvykio situaciją. Iš liudytojų N. R., L. F., V. P. ir R. Z. parodymų matyti, kad pastarajai pasiskundus, jog ją sumušė G. K., E. V. ir M. P. įsisodino jas į automobilį ir nuvykus prie kultūros namų bei radus ten G. K., nepilnamečių (minėtų liudytojų) akivaizdoje, M. P. ir E. V. sudavė smūgius G. K. Nors akivaizdu, kad abu nuteistieji kerštaudami ir panaudoję kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, smurtą vartojo tuo pat metu ir toje pačioje vietoje prieš tą patį asmenį, teismas M. P. veiksmus įvertino kaip sutrikdžiusiais visuomenės rimtį ir tvarką bei įžūliu elgesiu demonstruojančiais nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, niekinančiais elementarias moralės bei elgesio normas, t. y. chuliganiškais, tuo tarpu E. V. chuliganiškų veiksmų nepagrįstai nepripažino nusikalstamais veiksmais. E. V. veiksmai – tai padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, bet ne nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos, kaip nužudymo padarymo motyvas. „Chuliganiškos paskatos“ yra nusikaltimo numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymis ir jis konstatuojamas įvertinus tikruosius nusikaltimo subjekto elgesio motyvus, nulėmusius asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Aptariamoje byloje E. V. elgesio motyvas, atitinkantis teisinį požymį „chuliganiškos paskatos“ nenustatytas.

Įvertinus byloje nustatytas ir nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad E. V. veikos, kuria buvo nužudytas G. K., motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos. E. V. kartu su M. P. bei merginomis vykimo prie kultūros namų ir G. K. ieškojimas ir suradus atliktų veiksmų (pavartoto fizinio smurto) priežastimi buvo kilęs pyktis ir noras kerštauti dėl, nuteistųjų E. V. ir M. P. nuomone, neteisėtų G. K. veiksmų. E. V. atlikti veiksmai - fizinio smurto naudojimas nepilnamečių asmenų akivaizdoje – buvo įžūlūs, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, niekino elementarias moralės bei elgesio normas, sutrikdė visuomenės rimtį ir atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. E. V. veiksmai buvo sąlygoti keršto dėl, jo nuomone, netinkamų G. K. veiksmų. Šio viešosios tvarkos pažeidimo metu netiesiogine tyčia buvo nužudytas G. K., tačiau tai nereiškia, kad jis buvo nužudytas iš chuliganiškų paskatų. Minėta, kad vidinė paskata nulėmusi E. V. pasiryžimą nusikalsti buvo kerštas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuosprendyje E. V. veika, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, buvo kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir surinktus bei aptartus įrodymus, nustatė:

E. V. 2008 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpyje nuo 1 val.30 min. iki 2 val.30 min. viešoje vietoje – aikštelėje prie kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini) rajone įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei visuomenei, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – kerštaudamas dėl R. Z. sužalojimo, nepilnamečių akivaizdoje vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo G. K. atžvilgiu: E. V. tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį G. K. į dešinę veido sritį, nuo ko pastarasis aukštielninkas griuvo ir atsitrenkė galva į betoninį grindinį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvą dešinio žando minkštuosiuose audiniuose ir apatinio žandikaulio dešinės sąnarinės ataugos lūžimą bei galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdelėmis pakaušyje, kraujosruvą pakaušio minštuosiuose audiniuose, pakauškaulio lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimą į skilvelius, abiejų smilkininių ir kairės kaktinių smegenų skilčių sumušimą ir tai komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo ko G. K. nusikaltimo vietoje mirė. Tokiu būdu, E. V. padarė viešosios tvarkos pažeidimą ir tyčia nužudė kitą žmogų. E. V. nusikalstamos veikos kvalifikuotinos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį. Už šias nusikalstamas veikas jis ir baustinas.

Teisėjų kolegija, skirdama E. V. bausmę vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. E. V. padarytos nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimas, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), tyčinis nužudymas, yra priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), pastarasis nusikaltimas sukėlė negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei. E. V. praeityje teistas du kartus, ir nors teistumas jam išnykęs, tačiau ši aplinkybė yra jo asmenybę neigiamai charakterizuojanti. Byloje nenustatyta nei sunkinančių nei lengvinančių E. V. atsakomybę aplinkybių. Kolegijos nuomone, E.V. už kiekvieną padarytą veiką skirtina sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio dydžio bausmė ir paskirtosios bausmės subendrintinos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 1 punktas).

Dėl nukentėjusiųjų A. K. ir G. K. apeliacinio skundo

Apeliantai nukentėjusieji mano, kad nuosprendis neteisingas ir neteisėtas, nes vertinant įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, abiems nuteistiesiems neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė per švelnias bausmes. Apeliantai prašo E. V. ir M. P. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti jiems bausmes – laisvės atėmimą ne mažiau kaip 15 metų.

Šis apeliantų prašymas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje, nagrinėdama prokuroro apeliacinio skundo argumentus, jau pasisakė dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nuteisiant E. V., konstatuodama, kad jo veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, ir kad jis dėl šių nusikalstamų veikų pripažintinas kaltu bei baustinas laisvės atėmimo bausme. Todėl apeliantų nukentėjusiųjų analogišką prašymą E. V. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tenkina taip pat iš dalies. Kolegija motyvų dėl šiame nuosprendyje savo jau padarytų išvadų, dėl E. V. nusikalstamų veikų kvalifikavimo, kaltės ir bausmės, nekartoja ir iš naujo neaptaria.

Kita apeliantų prašymo dalis – dėl M. P. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netenkintina. Apeliantai, nesutikdami su M. P. nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodo, jog jų manymu, M. P. nužudant G. K. veikė bendrai su E. V., jų smūgiai G. K. į galvą - pavojingą gyvybei kūno dalį, sekė vienas po kito, susitarimą nužudyti įrodo jų konkliudentiniai veiksmai ir elgesys po sužalojimo.

Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad M. P. kartu su E. V. atvyko į įvykio vietą – kultūros namų, (duomenys neskelbtini) rajone, turėdami mažareikšmę dingstį – atkeršyti G. K. už R. Z. sužalojimą, ir abu vartojo fizinį smurtą G. K. suduodami kiekvienas po vieną smūgį į veidą. Įvykio eiga yra nustatyta nuteistųjų E. V. ir M. P. bei liudytojų R. Z., N. R., L. F. parodymais, iš kurių matyti, kad pirmasis smūgį ranka G. K. į karę veido pusė sudavė M. P. Nuo šio smūgio G. K. susvyravo, tačiau nenugriuvo. Daugiau smurto M. P. nevartojo. Po to iškart, ranka į veido dešinę pusę smūgiavo E. V., nuo kurio smūgio G. K. griuvo, galva atsitrenkė į betonuotą grindinį ir nebeatsikėlė. Teismo medicinos specialisto išvada bei teismo medicinos komisijinės ekspertizės išvada nustatyta, kad E. V. smūgis kumščiu į dešinę veido pusę padarė kraujosruvą dešinio žando minkštuosiuose audiniuose ir apatinio žandikaulio sąnarinės ataugos lūžį ir sąlygojo nukentėjusiojo griuvimą bei pakaušio sumušimą, tiesiogiai lėmusį mirtį. Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje pripažino, kad tarp E. V. pavartoto fizinio smurto ir G. K. mirties yra priežastinis ryšys. Tuo tarpu, tarp M. P. pavartoto fizinio smurto ir G. K. mirties toks ryšys nenustatytas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialisto išvadoje, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje paskirtos teismo medicinos komisijinės ekspertizės išvadose nurodyta, kad nesant objektyvių požymių (pvz. poodinės kraujosruvos), galinčių patvirtinti M. P. smūgį kumščiu į kairę G. K. veido pusę, nėra pagrindo teigti, kad šis smūgis galėjo būti pakankamai stiprus, galintis turėti įtakos galvos smegenų traumavimui (t. 5, b. l. 106-114).

Byloje nėra jokių įrodymų rodančių E. V. ir M. P. susitarimą bendrais veiksmais nužudyti G.K. Nenustatyti ir konkliudentiniai veiksmai, kurie leistų pripažinti tokio susitarimo buvimą. M. P. pirmas sudavė smūgį ir daugiau jokių veiksmų, rodančių siekį nužudyti G. K., neatliko. Aplinkybės, kad M. P. E. V. padėjo nutempti nuo pastarojo smūgio nebesikeliantį G. K. toliau nuo įvykio vietos ir nekvietė medicininės pagalbos, nelaikytinos prisidėjimu nužudant. M. P. atliko savarankiškus nusikalstamus veiksmus, kuriuos apygardos teismas tinkamai kvalifikavo nusikaltimu, numatytu BK 284 straipsnio 1 dalyje.

M. P. už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą teismas paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 1 metamas 6 mėnesiams. Kadangi nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde prašymas M. P. paskirti griežtesnę bausmę susietas su, apeliantų manymu, netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu, M. P. nepakeitus veikos kvalifikacijos, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžio klausimas nesvarstytinas.

Apeliantė nukentėjusioji A. K. skunde taip pat nurodo, kad nuosprendyje neteisingai išspręstas ir neturtinės žalos priteisimo klausimas. Teismas jos prašomą priteisti 100 000 lt dydžio neturtinę žalą sumažino, priteisė tik 60 000 lt neturtinės žalos atlyginimui (30 000 lt A. K. ir 30 000 lt sūnui, gimusiam po tėvo mirties, A. K.) ir ji priteista tik iš E. V. Apeliantė prašo neturtinę žalą – 100 000 lt dydžio priteisti iš abiejų nuteistųjų.

Šis prašymas netenkinamas. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatyme numatytais atvejais. Civiliniai įstatymais nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus( CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai A. K. ir jos sūnui A. K. priteistinos neturtinės žalos dydį, laikėsi minėto įstatymo reikalavimų. Priteista 60000 lt dydžio suma nėra aiškiai per maža ir atitinka susiformavusią praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo baudžiamosiose bylose dėl tyčinių nužudymų. Apeliantė prašydama priteisti 100 000 lt dydžio neturtinę žalą, nurodo, jog ji priteistina iš abiejų nuteistųjų, t. y. ir iš M. P. Tačiau byloje nenustatyta, kad dėl M. P. nusikalstamos veikos būtų atsiradusi neturtinė žala, todėl ji nuosprendyje pagrįstai priteista tik iš E. V.

Dėl nuteistojo E. V. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas prašo jo nuosprendį pakeisti, pagal BK 16 straipsnio 3 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 3 metams, vykdymą atidėti.

Šio prašymo argumentų kolegija nenagrinėja ir prašymą atmeta. Šiame nuosprendyje teisėjų kolegija pripažino, kad apygardos teismas E. V. nusikalstamai veikai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl laikytina, jog ir bausmę paskyrė neteisingai. Todėl nuosprendžio dalis dėl E. V. nuteisimo keistina jau anksčiau, nagrinėjant prokuroro apeliacinio skundo argumentus, šiame nuosprendyje aptartais motyvais ir pagrindais.

Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių išsprendimo ir priteisimo, todėl prašo panaikinti G. K. neturtinės žalos – 10000 lt priteisimą, A. K. civilinių ieškinių netenkinti arba perduoti juos nagrinėti civilinio proceso tvarka, A. K. priteistą turtinę žalą mažinti iki 16662,24 lt ir neturtinę žalą iki 10000 lt.

Apeliantas teigia, kad G. K., nužudytojo broliui, neturtinė žala priteista nepagrįstai, nes jis nepriklauso asmenų ratui, kuriam įstatymas numato teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nebuvo mirusiojo išlaikomas ir gyveno atskirai. Tokie teiginiai nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai. Teismų praktikoje teisė į nusikaltimu dėl gyvybės atėmimo padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pripažįstama, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Be to, atsižvelgtina į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr.(75) 7 19 punkte suformuluotą teisės į neturtinės žalos atlyginimo kriterijų – neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (kasacinės nutartys Nr.2-151/2006, 3K-3-351/2007, 2K-853/2007).

Apygardos teismas nustatė, kad G. K. artimai bendravo su broliu - žuvusiuoju G. K., jų santykiai emociniai buvo tvirti ir draugiški, dėl brolio mirties G. K. patyrė dvasinius išgyvenimus, todėl teismas pagrįstai jį pripažinęs asmeniu, turinčiu teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, priteisė iš E. V. 10000 lt jos atlyginimui.

Apelianto teiginiai apie netinkamai apskaičiuotą A. K. ir A. K. priteisto civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, pagrįsti. Teismas apskaičiuodamas A. K. ir A. K. turtinės žalos dydį, netinkamai taikė CK 6.290 straipsnio nuostatas, numatančias socialinio draudimo išmokų įskaitymą į atlygintinos žalos dydį. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas žuvusiojo sūnui A. K. (našlaičiui) išmokamas socialinio draudimo išmokas – 328,86 lt įskaičiavo į sumą turtinės žalos apskaičiuotos A. K., o ne į A. K. priteistinos turtinės žalos dydį. Todėl A. K. turtinės žalos dydis buvo apskaičiuotas neteisingai. Iš byloje esančių socialinio draudimo fondo pateiktų dokumentų matyti, kad A. K. yra išmokama išmoka 328,86 lt kiekvieną mėnesį. Kadangi iki mirties G. K. gaudavo vidutiniškai 1218 lt atlyginimo ir vienam jo šeimos nariui tekdavo 406 lt, todėl A. K. iki jo pilnametystės priteistina (406 lt - 328,86 lt)x 216 mėn.) 16 662,24 lt dydžio turtinė žala.

Apygardos teismas, kolegijos nuomone, netinkamai pritaikė CK 6.284 straipsnį ir be pagrindo priteisė A. K. turtinę žalą. Šis įstatymas numato, jog fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Iš byloje esančių duomenų bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktų dokumentų matyti, kad A. K. iki sutuoktinio nužudymo jo išlaikoma nebuvo. Ji yra darbinga ir dirbo, po sutuoktinio nužudymo gimus sūnui A. K. buvo motinystės atostogose, šiuo metu yra asmuo auginantis vaiką iki 3 m. ir gauna motinystės pašalpą.

Apeliantas taip pat prašo sumažinti A. K. ir A. K. priteistus neturtinės žalos dydžius iki 10000 lt kiekvienam, nes mano, jog priteistos sumos po 30000 lt kiekvienam yra per didelės. Apeliantas teigia, kad neturtinės žalos priteisimo teismas nepagrindė įrodymais ir padarė prielaidą, jog tėvo netekimas A. K. atsilieps jo vystimuisi.

Šis apelianto prašymas netenkinamas. Kaip jau minėta, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas bylai reikšmingas aplinkybe, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (6.250 straipsnis). Teismas šių nuostatų laikėsi. Apeliantas padarė tyčinį nusikaltimą, kurio pasekmės nepataisomos, A. K., būdama nėščia, neteko vyro, dar negimęs A. K. tapo našlaičiu ir šios aplinkybės reikšmingos nustatant neturtinės žalos dydį. Nuosprendžiu iš apelianto E. V. priteistos A. K. ir A. K. neturtinės žalos dydis – 60000 lt, atitinka susiklosčiusią teismų praktiką priteisiant neturtinę žalą nužudymų baudžiamosiose bylose, tokia suma nelaikytina aiškiai per didele, todėl nemažintina.

Dėl apelianto nuteistojo M. P. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, prašo nuosprendį pakeisti, jo veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – viešuosius darbus arba laisvės apribojimą.

Apelianto prašymas atmestinas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog jo veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jis viešosios tvarkos nepažeidė ir visuomenės rimties nesutrikdė. Apeliantas tvirtina, kad įvykis įvyko naktį, įvykio vietoje nebuvo pašalinių asmenų, jo smūgio G. K. sudavimas susijęs su pastarojo netinkamu elgesiu, o ne norint sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apygardos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų nuostatų ir padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Teismas pagrįstai pripažino M. P. nusikalstamą veiką viešosios tvarkos pažeidimu, numatytu BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją visuomenės rimtis sutrikdoma įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai. Nurodyti veikos požymiai yra vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Aptariamoje byloje nustatyta, kad M. P. kartu su nuteistuoju E. V. ir merginomis automobiliu vyko prie kultūros namų ir ieškojo G. K., suradęs pastarąjį, sudavė jam ranka smūgį į veidą. Apelianto teiginys, kad jis vartojo fizinį skurtą nesant pašalinių asmenų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nustatyta, kad įvykio vietoje buvo ne tik liudytoja nepilnametė R. Z., dėl kurios pasiskundimo buvo ieškomas G. K., bet ir nepilnametės liudytojos N. R., L. F., V. P., kurių akivaizdoje M. P. ir E. V. vartojo fizinį smurtą. Tokie M. P. veiksmai buvo demonstruojantys nepagarbą aplinkiniams ir niekinantys elementarias moralės normas, todėl laikytini visuomenės rimties sutrikdymu. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis fizinį smurtą naudojo nakties metu, neįtakoja, aptariamu atveju, jo veiksmų įvertinimo ir pripažinimo viešosios tvarkos pažeidimu.

Kolegijos nuomone, apeliantas klaidingai vertina savo nusikalstamos veikos motyvus. Apeliantas teigia, kad jis G. K. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą dėl jo agresyvumo ir netinkamo elgesio. Tuo tarpu, iš liudytojų R. Z., N. R., L. F., V. P. parodymų matyti, kad M. P. ir E. V. ieškojo G. K. po to, kai R. Z. pasiskundė jiems, kad pastarasis netinkamai su ja pasielgė, sudavė jai smūgį. Šiuos parodymus iš esmės pripažįsta ir apeliantas M. P. bei E. V.. Tačiau M. P. nurodo, kad jis su E. V. ir merginomis ne ieškojo G. K., bet važiuodami atsitiktinai pamatė pastarąjį einantį, todėl sustojo su juo pasiaiškinti dėl netinkamo jo elgesio, siekė tik pasikalbėti su juo, bet ne mušti ar keršyti. Tokie apelianto parodymai yra paneigti kartu su juo važiavusių merginų parodymais. Liudytoja R.Z. parodė, kad pasiskundus dėl G. K. netinkamo elgesio pažįstamam M. P., šis liepė jai su draugėmis sėsti į automobilį ir kartu vykti ieškoti G. K., todėl visi važiavo link kultūros namų, kur ketino jį rasti. Pamačius einantį G. K., M. P. išlipo iš automobilio, pakvietė arčiau jį prieiti ir iškart sudavė smūgį ranka į veidą. Tokius pat parodymus davė ir nepilnametės N. R., L. F., V. P.. Įvertinus šiuos parodymus darytina išvada, kad M. P. vidinė paskata nusikalsti buvo mažareikšmė dingstis – R. Z. pasiskundimas netinkamais G. K. veiksmais, ir dėl to kilęs pyktis ir noras atkeršyti, o ne asmeninio pobūdžio tarpusavio santykiai. Todėl M. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Apeliantas M. P. pripažindamas vieno smūgio sudavimą G. K., mano jog už tokius veiksmus jam paskirta griežta bausmė, todėl prašo ją švelninti ir paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas. Apygardos teismas skirdamas M. P. bausmę laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. M. P., padariusiam nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), teismas laisvės atėmimo bausmės parinkimą ir jos dydžio nustatymą motyvavo tinkamai. Byloje nustatyta, kad M. P. buvo du kartus teistas, antrasis teistumas yra už smurtinį nusikaltimą (nužudymą) ir šis teistumas neišnykęs. Byloje nenustatyta M.P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas pagrįstai pripažino, kad kitomis, be laisvės atėmimo paskirtomis bausmėmis, bausmės tikslai nebūtų pasiekti. Apeliantas apeliaciniame skunde savo argumentais šios teismo išvados nepaneigė. Apelianto garantavimas, kad ateityje „panašių veiksmų nebeatliks“ bei aplinkybė, kad jis turi du mažamečius vaikus, bei aplinkybė, kad apeliantas kartu su nuteistuoju E. V. atlygino dalį- 500 lt dydžio, turtinės žalos nukentėjusiajai, negali būti pagrindu mažinti paskirtąją bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji G. K. ir A. K. pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą Nr.326750 apie jų atstovei advokatei sumokėtus 1500 lt už jų atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir prašė šią sumą priteisti iš nuteistųjų M. P. ir E. V. Šis prašymas tenkintinas (BKP 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 16 straipsnio 3 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį.

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams (vieneriems metams);pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų (vienuolikai metų).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.

Iš E. V. nukentėjusiajai A. K. turtinės žalos – 2777,04 lt priteisimą panaikinti, o nukentėjusiajam A. K. priteistą turtinę žalą – 87696,0 lt sumažinti iki 16662,24 lt (šešiolika tūkstančių šeši šimtai šešiasdešimt du litai dvidešimt keturi centai).

Nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Iš nuteistųjų E. V. ir M. P. solidariai priteisti 1500 lt nukentėjusiesiems G. K. ir A. K. jų turėtų išlaidų, dėl advokatės, kuri dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip jų atstovė, paslaugų apmokėjimo, atlyginimui.