- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-27
- Bylos Nr.
- 2A-3345-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16671-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.)
- Ieškovas
- S. G. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Švaros lašas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) S. G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo S. G. P. ieškinį dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Švaros lašas“.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas S. G. P. pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Švaros lašas“ (šiuo metu bankrutuojančios) 1624,67 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos (2015-03-26) iki visiško atsiskaitymo su ieškovu. Nurodė, kad su atsakovu 2012 m. gegužės 11 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 1 pagrindu ieškovas atsakovo įmonėje buvo priimtas dirbti direktoriaus pareigose, o atsakovas įsipareigojo mokėti 1 400,00 Lt darbo užmokestį, kuris vienintelio atsakovo akcininko UAB „Banga Plus“ 2013-07-01 sprendimu buvo padidintas iki 2000,00 Lt (579,24 Eur). Ieškovas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu buvo atleistas iš darbo, atleidimo priežastimi nurodant atsakovo veiklos sustabdymą dėl nepalankios finansinės padėties. Ieškovas nurodė, jog jį atleidžiant iš darbo buvo įteiktas darbo užmokesčio lapelis, kuriame nurodyta atsakovo 2 166,22 Eur skola ieškovui, iš kurių 541,55 Eur sudaro privalomi mokesčiai, o 1624,67 Eur skola ieškovui. Ieškovo teigimu, su juo atleidimo iš darbo dieną atsiskaityta nebuvo. Ieškovas nurodo, jog neginčija atsakovo sprendimo atleisti jį iš direktoriaus pareigų, tačiau pagal teismų praktiką sprendžiant atsiskaitymo su bendrovės vadovu, kaip su darbuotoju, klausimą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) nuostatomis, tarp jų ir DK 141 straipsniu. Pagal DK 141 straipsnio 1 dalį atsakovas turėjo atsiskaityti su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną, sumokėdamas 1624,67 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Ieškovas nurodė, jog atsakovui pažeidus DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalis jam turėti būti mokama vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija už vėluojamą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Ieškovo teigimu, jo kaltės dėl neatsiskaitymo nėra, sprendime nurodyta priežastis susijusi su atsakovo finansine padėtimi, dėl kurios stabdoma atsakovo veikla, todėl ieškovas turi teisę į vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos (b. l. 1-4).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Švaros lašas“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį ginčijamoje dalyje atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su antruoju ieškinio reikalavimu, kadangi ieškovui darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo neišmokėta jo atleidimo dieną dėl darbuotojo kaltės. Atsakovo teigimu, ieškovas buvo atšauktas iš vadovo pareigų dėl sunkios bendrovės finansinės būklės. Ieškovas, eidamas vadovo pareigas, prisiėmė fiduciarines pareigas veikti atsakovo naudai ir įgijo pareigą tinkamai organizuoti atsakovo veiklą bei siekti atsakovo veiklos tikslų, o jo esminė užduotis buvo pelno siekis ir tinkamos, ekonomiškai pagrįstos veiklos siekimas, todėl atsakovo sunkią finansinę padėtį įtakojo netinkamas ieškovo užduočių vykdymas. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė piniginių lėšų, kuriomis būtų galima atsiskaityti su ieškovu. Atsakovas nurodo, jog ieškovas apie atšaukimą iš pareigų žinojo iš anksto, tačiau nesiėmė jokių veiksmų darbo užmokesčio išsimokėjimui. Atsakovo teigimu, ieškovas nevykdė pareigos kreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dėl atsakovo nemokumo. Nurodo, jog įmonė buvo faktiškai nemoki, neturėjo galimybių atsiskaityti su ieškovu (b. l. 45-46).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendime konstatavo, jog ieškovo reikalavimai iš dalies pagrįsti. Teismas, patenkinęs neginčijamą reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, atmetė ieškovo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo ieškovo kaltę dėl neatsiskaitymo, nurodydamas, jog ieškovas nepakankamai tinkamai organizavo bendrovės veiklą, dėl ko po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo atsakovas neturi lėšų atsiskaitymui su ieškovu ir yra faktiškai nemokus. Skundžiamame sprendime taip pat įvertinta atsakovo finansinė atskaitomybė už 2013 m. ir 2014 m. ir konstatuoti nepakankamai apdairūs ieškovo, kaip direktoriaus veiksmai, bei galimas neveikimas, dėl kurių atsiradusių pasekmių rizika tenka ir pačiam ieškovui (b. l. 61-63).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo jo atleidimo iš darbo dienos (2015-03-26) iki visiško atsiskaitymo dienos. Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai su juo neatsiskaitė atleidimo iš darbo dieną, todėl ieškovas įgijo teisę į DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę gauti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už vėluojamą atsiskaityti laiką. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ieškovo kaltės faktą, nulėmusį neatsiskaitymą. Apeliantas nurodo, kad jo kaltė skundžiamame sprendime konstatuota remiantis tik prielaidomis ir su bylos nagrinėjimo dalyku nesusijusiais įrodymais, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apelianto teigimu, prastėjančią atsakovo finansinę padėtį galėjo nulemti daugelis veiksnių, tačiau byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovas negalėjo tinkamai atsiskaityti su ieškovu dėl netinkamo ieškovo pareigų vykdymo. Atsakovo pateikti finansiniai dokumentai nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, be to, jie nepasirašyti nei apelianto, nei atsakovo buhalterės parašais. Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu apeliantas nebuvo gavęs jokių pretenzijų dėl savo pareigų vykdymo, atsakovas nepareiškė jam pastabų net ir atšaukiant apeliantą iš direktoriaus pareigų. Apelianto teigimu, atsakovo vieninteliai akcininkai užsiima analogiška veikla kaip ir atsakovas, todėl neabejotinai žinojo verslo specifiką ir galėjo objektyviai įvertinti ieškovo pasiektus rezultatus, be to, ieškovui nuo 2013 m. liepos 1 d. buvo mokamas padidintas darbo užmokestis, dėl ko darytina išvada, kad apelianto vykdomos pareigos buvo vertinamos teigiamai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimas sukeltų disproporciją tarp ieškovo ir atsakovo interesų, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir sumažinti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, tačiau ne paneigti ieškovo teisę gauti kompensaciją bei sankciją darbdaviui už pradelstą atsiskaityti laiką (b. l. 66-70).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas bankroto administratorius MB „Indvita“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamo sprendimo dalies panaikinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, remiantis atsiliepimo argumentais. Atsakovo teigimu, skundžiamu sprendimu priteistas neišmokėtas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro 1624 Eur, kai tuo tarpu vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką suma sudaro 2346,18 Eur, todėl skundžiamo sprendimo dalis turėtų būti palikta nepakeista arba vidutinio darbo užmokesčio už neatsiskaitytą laiką suma sumažinta (b. l. 79-80).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo S. G. P. ir atsakovo UAB „Švaros lašas“ 2012 m. gegužės 11 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas į direktoriaus pareigas, mokant 1400 Lt darbo užmokestį, kuris 2013-07-01 vienintelio akcininko sprendimu buvo padidintas iki 2000 Lt per mėnesį (b. l. 7-11). UAB „Banga plius“ direktoriaus K. S., vienintelio UAB „Švaros lašas“ steigėjo 2015-03-26 sprendimu ieškovas 2015-03-26 buvo atleistas iš darbo, nurodant atleidimo priežastį – bendrovės veiklos laikiną sustabdymą dėl nepalankios finansinės padėties (b. l. 12). Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovui jo atleidimo dieną paskaičiuota darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma sudaro 1624,67 Eur (b. l. 13). Byloje nekyla ginčo dėl to, kad su ieškovu jo atleidimo dieną nebuvo atsiskaityta; minėtos aplinkybės neginčija ir atsakovas. Kadangi atsakovas neatsiskaitė su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną, ieškovas, remdamasis DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta teise gauti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už neatsiskaitymo laiką, prašė pirmosios instancijos teismo priteisti ne tik 1624,67 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumą, tačiau ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo jo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos.
Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbo santykius reglamentuojančiame įstatyme numatytos ieškovo teisės gauti vidutinį darbo užmokestį kaip kompensaciją dėl neatsiskaitymo su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą, konstatuodamas ieškovo kaltę dėl nepakankamo rūpestingumo vykdant savo, kaip direktoriaus pareigas, ir dėl to atsiradusią atsakovo nemokumo būseną.
Įstatymas imperatyviai reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotojų tvarką, numatydamas, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (DK 141 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Taigi DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai tenka darbdaviui tuo atveju, jei jis neįvykdė ar netinkamai įvykdė DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu; darbdavio pareiga mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009; 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 350-469/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat savo jurisprudencijoje nurodė, jog darbuotojo kaltei dėl pavėluoto atsiskaitymo taikomos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės ir pareiga įrodyti minėtą aplinkybę tenka ginčo šaliai, kuri šia aplinkybe remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, t. y. darbdaviui, o darbuotojo kaltės faktas teismo turi būti tiriamas ir nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015).
Taigi vadovaujantis kasacinio teismo praktika, atsakovas turi pareigą įrodyti, jog dėl pavėluoto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo yra kaltas ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai dėl ieškovo kaltės yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais ir nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos. Visų pirma, byloje nėra rašytinių įrodymų apie ieškovo netinkamą vadovo pareigų atlikimą. Ieškovo, kaip atsakovo įmonės vadovo, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, turi būti nustatytas individualiai pagal pateikiamus įrodymus. Atsakovas, nurodydamas, jog ieškovas netinkamai vykdė jam pavestas užduotis, nepagrindė minėtos aplinkybės (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovui buvo pareikštos pastabos dėl jo pareigų vykdymo ar ieškovas buvo atleistas iš darbo dėl to, kad netinkamai vykdė jam pavestas darbo funkcijas. Priešingai, ieškovas iš darbo buvo atleistas dėl įmonėje susiklosčiusios finansinės situacijos. Be to, abejones dėl ieškovo netinkamo pareigų vykdymo kelia ir aplinkybė, jog net ir esant sunkiai finansinei įmonės padėčiai 2013 m. ir 2014 m. ieškovas iš vadovo pareigų buvo atleistas tik 2015 m., o ieškovui buvo nuspręsta nuo 2013 m. liepos 1 d. padidinti darbo užmokestį. Antra, ieškovo kaltės nepagrindžia ir aplinkybė, jog ieškovas, būdamas atsakovo vadovu ir žinodamas įmonės finansinę padėtį, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 5 ir 8 straipsnius, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo numatyta ne tik įmonės vadovui, bet ir įmonės savininkui (akcininkui), todėl atsakovo akcininkas, taip pat yra atsakingas už nesikreipimą į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje nenustatyta aplinkybė, jog akcininkui nežinoma ar negalėjo būti žinoma įmonės finansinė padėtis (CPK 178 straipsnis), be to, akcininkas turi pareigą ir pasidomėti įmonės veikla bei jos pelningumu. Kita vertus, net ir nustačius aplinkybę, jog ieškovas yra galimai kaltas dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, tai neturi reikšmės sprendžiant su darbo santykiais susijusius klausimus, kadangi ieškovui už pasyvų elgesį gali kilti civilinė atsakomybė. Trečia, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti finansiniai dokumentai nesudaro pagrindo vertinti, jog dėl atsakovo blogos finansinės būklės yra ieškovo kaltė, pasireiškusi jo neteisėtos veikos padarymu (pvz., netinkamas bendrovės veiklos organizavimas). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog įmonės finansinę būklę nulemia daugybė veiksnių, tarp jų ir rinkos dėsniai, todėl nesant akivaizdžių įrodymų, jog atsakovo veiksmai turėjo tiesioginį ryšį atsakovo nemokumui, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo kaltės. Darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose kaltės prezumpcija, skirtingai nei civilinėje teisėje (CK 248 straipsnio 1 dalis), neįtvirtinta, darbuotojo kaltę kiekvienu konkrečiu atveju turi pareigą įrodyti darbdavys, todėl nesant byloje duomenų apie ieškovo kaltę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingą išvadą ir nustatė ieškovo kaltę.
Kadangi apelianto kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti atleidimo iš darbo dieną nenustatyta, ieškovui turi būti sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Su ieškovu turėjo būti atsiskaityta 2015-03-26, todėl vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas nuo minėtos dienos iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo (2015-08-28; b. l. 74-75), kadangi pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, iškėlus įmonei bankroto bylą laikoma, jog visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę (Įstatymo 16 straipsnis). Vėluojamą atsiskaityti laikotarpį sudaro 107 darbo dienos, kas, remiantis atsakovo paskaičiavimais, dėl kurių nekilo byloje ginčo, sudaro 3 104,07 Eur (neatskaičiuos mokesčių). Taigi sutiktina su atsakovo atstovo argumentu, jog vidutinio darbo užmokesčio suma už uždelsimą atsiskaityti neproporcinga atsakovo darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas 1624,67 Eur įsiskolinimo sumai. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, į vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti su ieškovu sumos bei darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas proporcingumą, į aplinkybę, jog atsakovui yra iškelta bankroto byla ir atsakovas jau ieškovo atleidimo iš darbo dieną buvo nemokus bei neturėjo piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu, vidutinio darbo užmokesčio sumos sumažinimas iki 500 Eur dydžio atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei būtų adekvati sankcija už tinkamą neatsiskaitymą su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, neteisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes, neatskleisdamas bylos esmės ir nepagrįstai nustatydamas ieškovo kaltę dėl neatsiskaitymo su juo atleidimo iš darbo dieną. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką pakeičiama, priteisiant ieškovui pagal DK 141 straipsnio 3 dalį 500 Eur dydžio vidutinį darbo užmokestį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui turėtų būti atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o advokato teisinės pagalbos išlaidų nepatyrė. Taigi nėra pagrindo ieškovui priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iškelta bankroto byla, iš atsakovo valstybės naudai nepriteistinas žyminis mokestis už apeliacinės instancijos teismo patenkintą ieškovo reikalavimą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pakeisti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovo reikalavimą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo UAB „Švaros lašas“ (j. a. k. 302749421) ieškovo S. G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsikaityti laiką.