- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-12-02
- Bylos Nr.
- Ik-3159-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02313-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liuda Arlauskienė, Violeta Balčytienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei
- Advokatai
- Albertas Pocevičius
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui Albertui Pocevičiui ir Julianui (Julian)Viduto, atsakovės atstovams Elai Kerušauskienei, Arūnui Juozui Gabrilavičiui ir Gediminui Švetkauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – pareiškėja, Administracija) su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – atsakovė, Valstybės kontrolė) 2010-07-10 sprendimo Nr. SP-25 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Vilniaus rajono savivaldybėje“ (toliau – Sprendimas) nusprendžiamosios dalies 3 p. ir 5.3 p. dalyje dėl 748 600 Lt ir 1 301 353 Lt grąžinimo į valstybės biudžetą; 2) panaikinti Sprendimo nusprendžiamosios dalies 4 p. dalyje dėl asmenų patraukimo tarnybos ar drausminėn atsakomybėn už pažeidimus, nustatytus sprendimo dėstomosios dalies 1.1 p. ir 1.2 p.; 3) panaikinti Sprendimo nusprendžiamosios dalies 5.3 p. dalyje dėl lėšų sumoje 748 600 Lt bei 1 301 353 Lt grąžinimo 2010 m., 2011 m., 2012 m. ir 2013 m; 4) panaikinti Sprendimo nusprendžiamosios dalies 5.4 p.; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad valstybės kontrolierė, išnagrinėjusi valstybinio audito, atlikto Vilniaus rajono savivaldybėje 2010-05-29 ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ataskaita) nustatė, kad savivaldybė, pažeisdama įstatymus ir kitus teisės aktus, ne pagal paskirtį panaudojo 2 055 915 Lt valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos lėšų. Tvirtino, kad Administracija su sprendimo dėstomosios dalies 1.1 p., 1.2 p. nesutinka, taip pat iš dalies nesutinka ir su nusprendžiamosios dalies 3 p., 4 p., 5.3 p. bei visiškai nesutinka su nusprendžiamosios dalies 5.2 p. ir 5.4 p. Teigė, kad valstybės kontrolierė padarė išvadą, kad pareiškėja 748 600 Lt (600 000 + 148 600) valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijų lėšų, skirtų valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, panaudojo savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengti, t. y. panaudojo ne pagal paskirtį ir taip pažeidė: 2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2 str. 3 d. ir 4 priedėlį, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. Dėl nurodytų pažeidimų, vadovaudamasi Biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 3 d., atsakovė reikalauja 748 600 Lt specialiosios tikslinės dotacijos lėšas grąžinti į valstybės biudžetą. Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams skiriamos valstybinėms (perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti pagal nustatytą šioms funkcijoms atlikti lėšų apskaičiavimo metodiką. Mano, kad šio įstatymo nuostatos ginčo atveju netaikytinos, nes nei atsakovė, nei pareiškėja neginčija specialių tikslinių dotacijų savivaldybės biudžetui, skiriamų valstybinėms (perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, dydžio ar tokių lėšų skyrimo tvarkos. Laiko, kad nagrinėjamoje byloje reikia remtis 2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, kurio 2 str. 3 d. ir 4 priedelyje Vilniaus rajono savivaldybei 2009 m. buvo nustatyta valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijos atlikti specialios tikslinės dotacijos, t. y. 16 707 900 Lt. Pažymėjo, kad 2009 m. ketvirtąjį ketvirtį savivaldybės biudžete liko nepanaudotų specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams, skiriamos valstybinėms (perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, lėšų. Vietos savivaldos įstatymo 51 str. 2 d. nustatyta, kad biudžetiniais metais savivaldybės taryba biudžetą gali tikslinti, t. y. paskirstyti biudžeto pajamas ne taip, kaip buvo numatyta pirmiau patvirtintame biudžete. 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, kad vykdant savivaldybių biudžetus nepanaudotos specialiosios tikslinės dotacijos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti ketvirtąjį ketvirtį naudojamos tik savivaldybių biudžetų įsiskolinimams dengti. Šioje teisės normoje nėra nustatyta, kad dotacijos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti gali būti naudojamos tik 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2 str. 3 d. 4 priedelyje nustatytiems tikslams, o gali būti naudojamos ir kitiems savivaldybės biudžeto įsiskolinimams dengti, jeigu minėtos dotacijos nėra panaudotos. 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta galimybė keisti tikslinių dotacijų paskirtį ir naudoti dotacijas savivaldybės įsiskolinimams dengti. Valstybės kontrolierė nustatė, kad 748 600 Lt buvo panaudoti savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengti (šildymui, elektros energijos, ryšių, mokinių važiavimo išlaidoms finansuoti, darbuotojų socialinio draudimo įmokoms sumokėti ir kitoms išlaidoms). Dotacijų panaudojimas savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengimo dienai buvo susidaręs savivaldybės įsiskolinimas SODRAI, AB „Lietuvos dujos“ bei kitoms įmonėms ir įstaigoms. Taigi, dotacijų lėšos buvo panaudotos savivaldybės biudžeto įsiskolinimui dengti, o tai neprieštarauja 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymui. Savivaldybės biudžeto perskirstymas (tikslinimas) buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-12-23 ir 2009-12-30 sprendimais. Biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 3 d. nustatyta, kad metų pabaigoje likusios nepanaudotos tikslinės paskirties lėšos, nustatytos savivaldybių biudžetams priimant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, lėšos, kurios per metus buvo paskirtos savivaldybių biudžetams pagal atskirus įstatymus ar Vyriausybės nutarimus arba panaudotos ne pagal savo tikslinę paskirtį, iki sausio 10 d. grąžinamos į valstybės biudžetą – pervedamos iš savivaldybių biudžetų sąskaitų į Valstybės iždo sąskaitą, jeigu atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu nenustatyta kitaip. Taigi įstatymas numato, kad grąžinamos tik tos metų pabaigoje likusios nepanaudotos tikslinės paskirties lėšos, kurios buvo panaudotos ne pagal savo tikslinę paskirtį. Atkreipė dėmesį, kad yra išimtis – jeigu atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu nenustatyta kitaip. Kaip minėta, 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, kad tikslinės dotacijos gali būti savivaldybių biudžetų įsiskolinimams dengti. Atsakovė nustatė, kad tikslinės dotacijos buvo panaudotos savivaldybės įsiskolinimams dengti. Todėl, pareiškėjos nuomone, Vilniaus rajono savivaldybei skirtos specialiosios tikslinės dotacijos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti 748 600 Lt buvo panaudotos pagal įstatymą ir nėra pagrindo nurodytą pinigų sumą grąžinti į valstybės biudžetą. Aplinkybė, kad Administracijos direktorius ir Finansų skyrius pervedė į Administracijos Švietimo skyriaus banko sąskaitą, skirtą mokyklų ūkio išlaidoms finansuoti iš viso 748 600 Lt valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skirtų specialiosios tikslines dotacijos lėšų, iš jų: 600 000 Lt – 2009 m. lapkričio 12 d. ir 18 d. (iki priimant tarybos 2009-12-23 sprendimą) ir 148 600 Lt – 2009 m. spalio 8 d. ir gruodžio 17 d. (iki priimant tarybos 2009-12-30 sprendimą) panaudojant 748 600 Lt specialiųjų tikslinių dotacijos lėšų savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengti (šildymui, elektros energijos, ryšių, mokinių važiavimo išlaidoms finansuoti, darbuotojų socialinio draudimo įmokoms sumokėti ir kitoms išlaidoms), nesuteikia pagrindo teigti, kad specialios tikslinės dotacijos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Todėl Sprendimo dėstomosios dalies 1.1 p. bei nusprendžiamosios dalies 3 p. dalyje dėl 748 600 Lt grąžinimo į valstybės biudžetą yra nepagrįsti bei neteisėtai ir naikintini, o panaikinus dėstomosios dalies 1.1 p. ir nusprendžiamosios dalies 3 p., iš dalies tampa nepagrįsti bei neteisėti nusprendžiamosios dalies 4 p., 5.2 p., 5.3 p. ir 5.4 p. Be kita ko, nurodė ir tai, kad nepagrįstai atsakovė konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Biudžeto sandaros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., Švietimo įstatymo 2 str. 14 d. ir Vyriausybės 2001-06-27 nutarimu Nr. 785 patvirtintos Moksleivio krepšelio ir sutartinių moksleivių apskaičiavimo metodikos (toliau – Metodika) 8 ir 26 p. nuostatas. Mano, kad paminėtos teisės normos ginčui spręsti nėra aktualios. Byloje taikytinas 2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, kurio 4 priedelio mokinio krepšelio lėšos priskirtos prie valstybės biudžeto specialios dotacijos savivaldybių biudžetams. Šio įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, kad vykdant savivaldybių biudžetus nepanaudotos specialiosios tikslinės dotacijos mokinio krepšeliui finansuoti naudojamos tik švietimo reikmių įsiskolinimams dengti, įvykdžius ugdymo planą. Valstybės kontrolierė nekonstatavo ugdymo plano Vilniaus rajono savivaldybės mokyklose neįvykdymo. Sprendime nėra nurodyta, kuo remiantis valstybės kontrolierė nustatė, kad savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas (asignavimų valdytojas) dalį mokinio krepšelio lėšų (iš viso 1 301 353 Lt) panaudojo savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms finansuoti (mokyklų techninio personalo darbuotojų, nedalyvaujančių ugdymo procese, darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms sumokėti). Net ir konstatavus tokį pažeidimą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad mokinio krepšelio lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Sprendime konstatuota, kad mokinio krepšelio lėšos buvo panaudotos savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms finansuoti, taigi, švietimo reikmių įsiskolinimams dengti. Įstatymas nustato, kad grąžinamos tik tos metų pabaigoje likusios nepanaudotos tikslinės paskirties lėšos, kurios buvo panaudotos ne pagal savo tikslinę paskirtį. Tačiau, kaip minėta, jeigu atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu nenustatyta kitaip. Akcentavo, kad Vilniaus rajono savivaldybei skirtos specialiosios tikslinės dotacijos mokinio krepšeliui finansuoti lėšos 1 301 353 Lt buvo panaudotos pagal paskirtį. Aplinkybė, kad Administracijos Švietimo skyriaus vedėjas (asignavimų valdytojas) 2009 m. gruodžio 8-17 d.d. dalį mokinio krepšelio lėšų (iš viso 1 301 353 Lt) panaudojo savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms finansuoti (mokyklų techninio personalo darbuotojų, nedalyvaujančių ugdymo procese, darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms sumokėti), kai dar nebuvo priimtas savivaldybės tarybos 2009-12-23 sprendimas, nesuteikia pagrindo teigti, kad specialios tikslinės dotacijos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Tai galėtų būti traktuojama kaip sprendimo priėmimo tvarkos pažeidimas, bet ne kaip specialios tikslinės dotacijos lėšų panaudojimo ne pagal paskirtį. Todėl Sprendimo dėstomosios dalies 1.2 p. bei nusprendžiamosios dalies 3 p. dalyje dėl 1 301 353 Lt grąžinimo į valstybės biudžetą yra nepagrįsti ir neteisėti. Panaikinus dėstomosios dalies 1.2 p. ir nusprendžiamosios dalies 3 p., iš dalies tampa nepagrįsti bei neteisėti nusprendžiamosios dalies 4 p., 5.2 p., 5.3 p. ir 5.4 p.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad pareiškėjos padaryti pažeidimai nelaikytini šiurkščiais. Mano, kad tai laikytina nežymiais pažeidimais. Grąžinus dotacijas į biudžetą, iš esmės būtų pabloginta pareiškėjos padėtis (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą,
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 80-83) nurodė, kad, atsakovės nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tvirtino, kad audito metu nustatyta (valstybinio audito ataskaitos 4.1 skyrius, 31 ir 32 psl., ataskaitos 5 priedas) ir Sprendime nurodyta (sprendimo dėstomosios dalies 1.1 p.), kad vykdydami savivaldybės biudžetą, kai dar nebuvo priimti savivaldybės tarybos sprendimai dėl biudžeto tikslinimo, savivaldybės administracijos direktorius ir Finansų skyrius pervedė į savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus banko sąskaitą, skirtą mokyklų ūkio išlaidoms finansuoti, iš viso 748 600 Lt valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skirtų specialiosios tikslinės dotacijos lėšų iš jų: 600 000 Lt – 2009 m. lapkričio 12 d. ir 18 d. (iki priimant tarybos 2009-12-23 sprendimą) ir 148 600 Lt – 2009 m. spalio 8 d. ir gruodžio 17 d. (iki priimant tarybos 2009-12-30 sprendimą). Todėl Administracijos Švietimo skyrius šias lėšas panaudojo savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengti (šildymui, elektros energijos, ryšių, mokinių važiavimo išlaidoms finansuoti, darbuotojų socialinio draudimo įmokoms sumokėti ir kitoms išlaidoms). Kadangi 2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2 str. 3 d. ir 4 priedėliu valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos buvo skirtos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, tai vadovaujantis Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., jos turėjo būti naudojamos pagal patvirtintas šioms funkcijoms atlikti lėšų apskaičiavimo metodikas (šias metodikas (tvarkas) yra patvirtinusios valstybinės institucijos pagal įstatymais joms priskirtas reguliavimo sritis. Tokiais veiksmais Administracija pažeidė teisės aktų nuostatas, nes 748 600 Lt (600 000 ir 148 600) valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijų lėšų, kurios 2009 m. savivaldybės biudžete buvo skirtos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, panaudojo ne pagal paskirtį, t. y. savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengti. Sprendžiant klausimą, ar šios dotacijos lėšos buvo panaudotos kitoms savivaldybių biudžetų reikmėms teisėtai, reikia nustatyti, ar šios lėšos buvo panaudotos nepažeidus įstatymuose nustatytos tvarkos ir sąlygų, ar kompetentinga savivaldybės institucija realizavo minėto įstatymo nuostatas. Tai yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-07-18 nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-11-713/2007. Atkreipė dėmesį, kad įstatymais savivaldybės administracijos direktoriui nustatyta pareiga tik organizuoti savivaldybės biudžeto vykdymą, nesuteikiant jam teisės savarankiškai koreguoti biudžeto, nes prireikus tikslinti savivaldybės biudžetą biudžetiniais metais gali tik savivaldybės taryba. Todėl tikslinių dotacijų panaudojimas kitai paskirčiai siejamas su pakeitimais savivaldybės biudžete, o dėl šių lėšų perskirstymo (tikslinant biudžetą) turėjo būti priimtas savivaldybės tarybos sprendimas. Be teisinio pagrindo – savivaldybės tarybos sprendimo – specialiųjų tikslinių dotacijų panaudojimas kitoms reikmėms (kitai paskirčiai) nėra galimas. Tokį įstatymų aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-02-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A--842-2006), kuris, nagrinėdamas administracinę bylą dėl įpareigojimo Vilniaus rajono savivaldybei grąžinti į valstybės biudžetą ne pagal paskirtį panaudotas dotacijos lėšas, konstatavo, kad jeigu būtų pripažinta administracijos direktoriaus teisė savarankiškai perskirstyti lėšas be savivaldybės tarybos išankstinio sutikimo, tai reikėtų paneigti ir savivaldybės tarybai priskirtą lėšų panaudojimo kontrolę, o taip būtų sudarytos sąlygos savivalei ir lėšų švaistymui, būtų pažeidžiamas teisės normų imperatyvas. Be to, teismas pažymėjo, kad dotacijų panaudojimas ne pagal paskirtį, be teisinio pagrindo, laikytinas šiurkščiu teisės aktų normų pažeidimu, o tokios lėšos turi būti grąžinamos į valstybės biudžetą. Taigi, savivaldybės administracijos direktorius, kaip savivaldybės biudžeto vykdytojas, skyręs asignavimus, kurie savivaldybės tarybos patvirtintame 2009 m. biudžete buvo skirti valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, mokyklų ūkio išlaidoms apmokėti, viršijo įstatymais jam suteiktą kompetenciją. Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: Nr. I-1-04/2006, I-1-02/2006, A-1-495/2005, A-1-362/2004). Valstybės kontrolės nuomone, tokia situacija, kai po neteisėto dotacijų panaudojimo Administracija savivaldybės tarybai pateikė sprendimų projektus dėl neva nepanaudotų dotacijų valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms perskirstymo savivaldybės biudžeto įsiskolinimams dengti, yra neleistina ir neteisėta, nes savivaldybės tarybai vėliau priimant sprendimus nepanaudotų dotacijų sumų, sprendimuose, nebuvo, todėl tokie tarybos sprendimai neatitinka tikrovės. Savivaldybės tarybos nariai, balsuodami už biudžeto tikslinimą, net nežinojo, kad faktiškai nepanaudotų dotacijų savivaldybės biudžete jau nėra, nes, kaip audito metu nustatyta, šios lėšos jau buvo panaudotos anksčiau, todėl tai prieštarauja teisinio tikrumo ir aiškumo principams, pažeidžiami pagrindiniai Biudžeto sandaros įstatyme įtvirtinti biudžeto sudarymo ir vykdymo principai bei biudžetinė drausmė. Pabrėžė, kadangi savivaldybės tarybos sprendimai dėl biudžeto tikslinimo yra norminiai teisės aktai, todėl jie galėjo suteikti teisinį pagrindą panaudoti dotacijas juose nurodytoms savivaldybės biudžeto reikmėms tik jiems įsigaliojus. Akcentavo, kad vietos savivaldos veiklos laisvė, savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo valstybės valdžios institucijų nėra absoliutus: savivaldybė privalo veikti pagal Konstituciją ir įstatymus ir neignoruoti valstybės interesų. Svarbus savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas, kuris pasireiškia valstybei įvairiomis formomis ir būdais remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybės veiklą, taip pat koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama svarbių socialinių tikslų (Konstitucinio Teismo 1998-02-18 ir 2002-12-24 nutarimai). Taigi, savivaldybės, įgyvendindamos valstybines funkcijas, privalo efektyviai naudoti skirtas tikslinės paskirties lėšas, todėl savivaldybės institucijos, disponuojančios tokiomis lėšomis, visų pirma turėtų jas efektyviausiu būdu panaudoti atlikdamos valstybines funkcijas, nes kitaip, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, nebus pasiekti socialiniai tikslai. Kita vertus, nepagrįstai sumažinus asignavimus valstybinėms funkcijoms, gali iškilti grėsmė, kad nukentės šių funkcijų atlikimo kokybė, todėl šios dotacijos lėšos negali būti neatsakingai panaudojamos, nesilaikant biudžeto keitimo procedūrų bei viršijant įstatymų suteiktus įgaliojimus. Todėl mano, kad Sprendimo nusprendžiamosios dalies 1.1 p. savivaldybei buvo pagrįstai nurodyti teisės aktų pažeidimai, kuriuos, kaip minėta, teismas yra priskyręs šiurkštiems teisės normų pažeidimams, todėl pareiškėjos argumentai, kad tokie pažeidimai galbūt įgalina tik kalbėti apie tam tikrą sprendimo priėmimo tvarkos pažeidimą, bet ne apie dotacijos lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį, yra nepagrįsti. Be kita ko, nurodė ir tai, kad Sprendimo nusprendžiamosios dalies 1.2 p., kaip ir visas Sprendimas, buvo priimtas atsižvelgiant į audito metu nustatytus teisės aktų pažeidimus, kurie nurodyti Ataskaitoje (ir detalizuoti jos 6 priede. Savivaldybės taryba mokinio krepšelio lėšų asignavimų valdytojui Švietimo skyriaus vedėjui biudžete patvirtino asignavime mokinio krepšeliui finansuoti, tačiau Švietimo skyriaus vedėjas 1 301 353 Lt mokinio krepšelio lėšų panaudojo ne pagal paskirtį, kuri buvo nustatyta specialiuosiuose teisės aktuose (Švietimo įstatyme ir Metodikoje), o savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms, kurios yra finansuojamos savivaldybių biudžetų lėšomis, apmokėti. Pagal Biudžeto sandaros įstatymą, savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų veiksmai naudojant savivaldybės biudžeto asignavimus turi atitikti šio įstatymo 5 str. nustatytus reikalavimus, iš jų: naudoti jiems skirtus asignavimus pagal nustatytą paskirtį bei nustatyti ir tvirtinti vadovaujamos institucijos programų išlaidų sąmatas, neviršijant šioms programoms patvirtintų bendrųjų asignavimų, tarp jų išlaidoms, iš jų darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti sumų. Laiko, kad Sprendimo dėstomosios dalies 1.2 p. pagrįstai yra konstatuotas asignavimų valdytojo Švietimo skyriaus vedėjo padaryti teisės aktų pažeidimai ir ne pagal paskirtį panaudotų dotacijų, skirtų mokinio krepšeliui finansuoti, faktas. Nors savivaldybės taryba vėliau ir priėmė sprendimus, kuriais buvo leista asignavimų valdytojui panaudoti mokinio krepšelio lėšas kitų švietimo reikmių įsiskolinimams dengti, tačiau Švietimo skyriaus vedėjas šias mokinio krepšelio lėšas jau buvo panaudojęs gruodžio 8-17 d. be teisinio pagrindo (nesant tarybos sprendimo). Pažymėjo, kad tokie pareiškėjos veiksmai yra neteisėti ir ydingi, pažeidžiantys pagrindinius Biudžeto sandaros įstatyme įtvirtintus biudžeto sudarymo ir vykdymo principus, biudžetinę drausmę. Todėl tokia praktika turėtų būti netoleruojama, nes taip savivaldybės biudžeto asignavimų valdytojai galėtų biudžetinių metų eigoje keisti pirminę dotacijų paskirtį, pažeisdami specialiųjų teisės aktų reikalavimus dėl dotacija panaudojimo, vėliau įgytų teisę savivaldybių taryboms pateikti sprendimų projektus dėl neva dar nepanaudotų dotacijos lėšų, o juos priėmus tokie asignavimų valdytojų veiksmai taptų teisėtais. Nepagrįstai sumažinus asignavimus mokinio krepšeliui finansuoti, gali kilti grėsmė, kad nukentės švietimo kokybė, nebus patenkintas mokinio krepšelio poreikis, todėl šios dotacijos lėšos negali būti neatsakingai naudojamos, nesilaikant biudžeto keitimo procedūrų bei viršijant įstatymų suteiktus įgaliojimus.
Teismo posėdyje atsakovės atstovai patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2010-07-10 sprendimo Nr. SP-25 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Vilniaus rajono savivaldybėje“ dalies (b. l. 9-12, 84-87).
Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – nepanaudotų specialiųjų tikslinių dotacijų valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti naudojimo sąlygos ir tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Valstybės kontrolė atliko Vilniaus rajono savivaldybėje valstybinį finansinį (teisėtumo) auditą ir 2010-06-01 pateikė Valstybinio audito ataskaitą, kurioje nustatė, kad vykdydami savivaldybės biudžetą, kai dar nebuvo priimti savivaldybės tarybos sprendimai dėl biudžeto tikslinimo, Administracijos direktorius ir Finansų skyrius pervedė į pareiškėjos Švietimo skyriaus banko sąskaitą, skirtą mokyklų ūkio išlaidoms finansuoti, iš viso 748 600 Lt valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skirtų specialiosios tikslinės dotacijos lėšų iš jų: 600 000 Lt – 2009 m. lapkričio 12 d. ir 18 d. (iki priimant tarybos 2009-12-23 sprendimą Nr. T3-375) ir 148 600 Lt – 2009 m. spalio 8 d. ir gruodžio 17 d. (iki priimant tarybos 2009-12-30 sprendimą Nr. T3-440). Todėl Administracijos Švietimo skyrius minėtas lėšas panaudojo savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengti (šildymui, elektros energijos, ryšių, mokinių važiavimo išlaidoms finansuoti, darbuotojų socialinio draudimo įmokoms sumokėti ir kitoms išlaidoms). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal 2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2 str. 3 d. ir 4 priedėlį, valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos buvo skirtos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, o vadovaujantis Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., jos turėjo būti naudojamos pagal patvirtintas šioms funkcijoms atlikti lėšų apskaičiavimo metodikas, konstatavo, kad pareiškėja 748 600 Lt valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijų lėšų, kurios 2009 m. savivaldybės biudžete buvo skirtos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti (Savivaldybės tarybos 2009-02-27 sprendimo Nr. T3-12 „Dėl savivaldybės biudžeto patvirtinimo“ 2 p. ir 5 priedas), panaudojo ne pagal paskirtį, t. y. savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms padengti (b. l. 13-14, 15, 16, 17-18, 25-79, 88-115, 118-119, 120-121, 122, 123-124).
Atsakovė, atlikusi auditą, be kita ko, nustatė ir tai, kad Savivaldybės taryba mokinio krepšelio lėšų asignavimų valdytojui Švietimo skyriaus vedėjui biudžete patvirtino asignavime mokinio krepšeliui finansuoti, tačiau Švietimo skyriaus vedėjas 1 301 353 Lt mokinio krepšelio lėšų panaudojo ne pagal paskirtį, kuri buvo nustatyta specialiuosiuose teisės aktuose (Švietimo įstatyme ir Metodikoje), o savivaldybės mokyklų ūkio išlaidoms, kurios yra finansuojamos savivaldybių biudžetų lėšomis, apmokėti. Ataskaitoje pažymima, kad 2009-12-31 savivaldybėje buvo susidaręs kreditinis įsiskolinimas – 4 616,3 tūkst. Lt darbo užmokesčio ir 1 421,5 tūkst. Lt socialinio draudimo mokesčio, mokamo iš mokinio krepšelio lėšų. Toks įsiskolinimas susidarė, nes švietimo įstaigų darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas už praėjusį mėnesį ir 2009 m. buvo mokama dalis darbo užmokesčio už 2008 m. gruodžio mėn., o 2010 m. už 2009 m. gruodžio mėn. Taigi, savivaldybėje darbo užmokesčio lėšos buvo naudojamos ir planuojamos nesivadovaujant Biudžeto sandaros įstatymu (2 str. 1 ir 3 d.) ir Metodika, nes 2009 m. skirtos mokinio krepšelio lėšos darbo užmokesčiui turėjo būti panaudotos 2009 biudžetiniais metais (b. l. 19, 20, 25-79, 88-115, 125, 126).
Valstybės kontrolierius, išnagrinėjęs Ataskaitą ir vadovaudamasis Valstybės kontrolės įstatymo 17 str. 2 d., 18 str. 1, 3, 4, 7 p., 20 str., priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo priėmė prie išvados, kad savivaldybė, pažeisdama įstatymus ir kitus teisės aktus, ne pagal paskirtį panaudojo 2 055 915 Lt valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos lėšų. Todėl įpareigojo: pašalinti sprendimo dėstomosios dalies 4 p. išdėstytus pažeidimus; įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn dėl Sprendimo dėstomosios dalies 1.1 ir 1.3 p. išdėstytų pažeidimų; grąžinti į valstybės biudžetą ne pagal paskirtį, pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus, panaudotas valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 2 055 915 Lt (748 600 + 1 301 353 + 5 962; Sprendimo dėstomosios dalies 1 p.); įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn dėl Sprendimo dėstomosios dalies 1.1, 1.2, 2 ir 3 p. išdėstytų pažeidimų. Taip pat nustatė Sprendimo įvykdymo ir informacijos apie jo vykdymą pateikimo Valstybės kontrolei terminus, t. y. 80 k. d. Sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 p. įpareigojimų įvykdymo terminą ir 5 k. d. informacijos apie šių įpareigojimų įvykdymą pateikimo atsakovei terminą, skaičiuojant nuo jų įvykdymo; 60 k. d. Sprendimo nusprendžiamosios dalies 4 p. įpareigojimo įvykdymo terminą ir 5 k. d. informacijos apie šio įpareigojimo įvykdymą pateikimo Valstybės kontrolei terminą, skaičiuojant nuo jo įvykdymo; Sprendimo nusprendžiamosios dalies 3 p. nurodyto įpareigojimo įvykdymo terminą iki 2013-12-31, nustatant šiuos lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą terminus ir dydžius; 10 k. d. terminą, per kurį informacija apie Sprendimo nusprendžiamosios dalies 3 ir 5.3 p. įpareigojimų vykdymą būtų pateikiama Valstybės kontrolei, pasibaigus kiekvienam 2010, 2011, 2012, 2013 biudžetinių metų ketvirčiui (b. l. 9-12, 84-87).
Bylos medžiaga, inter alia, tvirtina, kad minėto 2009-12-23 Savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-375 projekto aiškinamajame rašte, kurį rengė Administracijos Finansų skyriaus vedėjas, savivaldybės tarybos nariams buvo nurodyta, kad savivaldybėje susidarė dotacijos lėšų, skirtų valstybinėms funkcijoms atlikti, ekonomija, todėl jas siūloma perskirstyti savivaldybės biudžeto įsiskolinimams dengti. Pabrėžiama, kad, kad savivaldybės biudžeto perskirstymas yra Savivaldybės tarybos kompetencija (b. l. 127).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.
2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 str. 1 d. reglamentuojama, kad vykdant savivaldybių biudžetus, nepanaudotos specialiosios tikslinės dotacijos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti ketvirtąjį ketvirtį naudojamos tik savivaldybių biudžetų įsiskolinimams dengti, o nepanaudotos specialiosios tikslinės dotacijos mokinio krepšeliui finansuoti. Iš šios teisės normos matyti, kad savivaldybė gali panaudoti specialiųjų tikslinių dotacijų lėšas, tačiau jame nenurodyta, kokia konkreti savivaldybės institucija gali realizuoti šio straipsnio nuostatas.
Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų veiksmai naudojant savivaldybės biudžeto asignavimus turi atitikti šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. naudoti jiems skirtus asignavimus pagal nustatytą paskirtį bei nustatyti ir tvirtinti vadovaujamos institucijos programų išlaidų sąmatas, neviršijant šioms programoms patvirtintų bendrųjų asignavimų, tarp jų išlaidoms, iš jų darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti sumų. Šio įstatymo 8 str. 2 d. nustatyta, kad savivaldybių biudžetų teisinis pagrindas yra savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl atitinkamų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo.
Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 15 p., 51 str. 2 d., o taip pat ir Biudžeto sandaros įstatymo 26 str., matyti, kad paminėtos teisės normos, expressis verbis, nustato savivaldybės administracijos direktoriui pareigą organizuoti savivaldybės biudžeto vykdymą, tačiau nesuteikia jam teisės savarankiškai koreguoti biudžetą, nes prireikus tikslinti savivaldybės biudžetą biudžetiniais metais gali tik savivaldybės taryba.
Nurodytų teisės normų sisteminė analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad atsakovė tinkamai aiškino ir taikė paminėtas teisės normas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės nustatytų Ataskaitoje ir Sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, kad tikslinių dotacijų panaudojimas kitai paskirčiai yra siejamas su pakeitimais savivaldybės biudžete, dėl šių lėšų perskirstymo (tikslinant biudžetą) turi būti priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas. Be teisinio pagrindo, t. y. savivaldybės tarybos sprendimo, specialiųjų tikslinių dotacijų panaudojimas kitoms reikmėms (kitai paskirčiai) negali būti laikomas teisėtu.
Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu būtų pripažinta administracijos direktoriaus teisė savarankiškai perskirstyti lėšas be savivaldybės tarybos išankstinio sutikimo, tai reikėtų paneigti ir savivaldybės tarybai priskirtą lėšų panaudojimo kontrolę, o taip būtų sudarytos sąlygos savivalei ir lėšų švaistymui, būtų pažeidžiamas teisės normų imperatyvas. Dotacijų panaudojimas ne pagal paskirtį, be teisinio pagrindo, laikytinas šiurkščiu teisės aktų normų pažeidimu, o tokios lėšos turi būti grąžinamos į valstybės biudžetą (mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-4-842-2006, Nr. A-11 -713/2007).
Konstitucinis teismas savo nutarimuose, inter alia, yra akcentavęs, kad vietos savivaldos veiklos laisvė, savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo valstybės valdžios institucijų nėra absoliutus: savivaldybė privalo veikti pagal Konstituciją ir įstatymus bei neignoruoti valstybės interesų. Yra svarbus savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas, kuris pasireiškia valstybei įvairiomis formomis ir būdais remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybės veiklą, taip pat koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama svarbių socialinių tikslų (Konstitucinio Teismo 1998-02-18 ir 2002-12-24 nutarimai).
Apibendrinusi tai, kas pasakyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė padarė pagrįstą išvadą, kad savivaldybės, įgyvendindamos valstybines funkcijas, privalo efektyviai naudoti skirtas tikslinės paskirties lėšas, savivaldybės institucijos, disponuojančios tokiomis lėšomis, privalo jas efektyviausiu būdu panaudoti atlikdamos valstybines funkcijas, nes, priešingu atveju, nebus pasiekti socialiniai tikslai. Nepagrįstai sumažinus asignavimus valstybinėms funkcijoms, gali iškilti grėsmė, kad nukentės šių funkcijų atlikimo kokybė, todėl dotacijos lėšos negali būti neatsakingai panaudojamos, nesilaikant biudžeto keitimo procedūrų bei viršijant įstatymų suteiktus įgaliojimus. Ginčo atveju, Administracijos direktorius, kaip savivaldybės biudžeto vykdytojas, skyręs asignavimus, kurie Savivaldybės tarybos patvirtintame 2009 m. biudžete buvo skirti valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, mokyklų ūkio išlaidoms apmokėti, viršijo įstatymais jam suteiktą kompetenciją.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Šie konstituciniai imperatyvai yra detalizuojami žemesnės teisinės galios teisės aktuose. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, ir kitais principais.
Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad įstatymo viršenybės principas, kaip vienas iš pagrindinių viešojo administravimo principų, pripažįstamas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu. Europos Tarybos, kurios narė yra ir Lietuva, Ministrų Komitetas 2007-06-20 rekomendacijoje CM/Rec(2007)7 „Dėl gero administravimo” pirmuoju gero administravimo principu nurodo būtent teisėtumo principą (2 str.). Paminėtos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos 2 str. pažymima, kad viešosios valdžios institucijos turi veikti vadovaujantis teise. Jos negali imtis savavališkų priemonių net ir tais atvejais, kai įgyvendina joms suteiktą diskreciją. Jos turi vadovautis nacionaline, tarptautine teise, o taip pat ir bendraisiais teisės principais, reguliuojančiais jų organizavimą, funkcionavimą ir veiklą. Viešosios valdžios institucijos turi veikti pagal taisykles, apibrėžiančias jų galias, ir procedūras, įtvirtintas jų veiklą reguliuojančiose taisyklėse. Jos turi įgyvendinti savo galias tik tuo atveju jeigu nustatyti faktai ir taikytina teisė įgalina jas tai daryti ir tik tuo tikslu, dėl kurio jos joms buvo suteiktos.
ABTĮ 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad pareiškėja skunde bei jos atstovai teismo posėdyje iš dalies pripažino, kad Ataskaitoje ir Sprendime nurodyti pažeidimai buvo padaryti, tačiau juos laiko ne šiurkščiais, bet nežymiais, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konstitucinio teismo išaiškinimais, nustačiusi, kad savivaldybės administracijos direktorius turi pareigą organizuoti savivaldybės biudžeto vykdymą, tačiau neturi teisės savarankiškai koreguoti biudžeto, kad tikslinių dotacijų panaudojimas kitai paskirčiai yra siejamas su pakeitimais savivaldybės biudžete, o dėl šių lėšų perskirstymo (tikslinant biudžetą) turi būti priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas, remdamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, daro išvadą ir konstatuoja, kad Administracijos direktorius viršijo jam įstatymo leidėjo suteiktą įstatyminę kompetenciją, t. y. veikė ultra vires. Todėl tokie jo veiksmai yra besąlygiškai neteisėti bei nepagrįsti. Taigi, Valstybės kontrolės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti, vadovaujantis ABTĮ 89 str., nurodytais motyvais ir kitais motyvais nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Nurodytais motyvais atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, jos prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 44 str., taip pat netenkintinas. Be kita ko, pareiškėja teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jos patirtas teismo išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 44 str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.