- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-03
- Bylos Nr.
- 2S-1009-302/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11094-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Kreditorius
- BAB banko SNORAS
- Skolininkas
- R. D.
- Kategorijos
- 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus BAB banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutarties, civilinėje byloje pagal kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei R. D. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius BAB bankas SNORAS kreipėsi į teismą dėl 1 656,45 Lt skolos, 763,64 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininkės R. D..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą skolininkei R. D. dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas remdamasis LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, sprendė, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną. Teismas nurodė, kad iš pareiškimo turinio ir kreditoriaus pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog kreditoriaus reikalavimas išieškoti iš skolininkės 0,25 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, neatitinka susiformavusiai teismų praktikai ir pažymėjo, kad netesybos atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Teismas sprendė, kad kreditoriaus prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas (kreditorius) pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutarties ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį bei klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LR vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, kuris buvo priimtas 2010-12-23, kadangi minėtas įstatymas įsigaliojo tik nuo 2011-04-01 ir pažymi, kad šio įstatymo 41 str. nustato, jog: „Šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d., išskyrus šio įstatymo 12, 13, 14 straipsnių nuostatas, 18 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl vartojimo kredito gavėjui periodiškai teikiamos šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos informacijos ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios taikomos iki 2011 m. balandžio 1 d. sudarytoms neterminuotoms vartojimo kredito sutartims“. Apeliantas nurodo, kad sutartis su skolininke buvo sudaryta 2008-04-11, t. y. tada, kai LR vartojimo kredito įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl negali būti taikomas anksčiau susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Pažymi, kad teismas spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, taip pat, kad teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, kadangi skolininkas turi teisę gintis pats, pareikšdamas prieštaravimus. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nagrinėjo apelianto pateiktus įrodymus bei išdėstytas faktines aplinkybes, taip pat vertino tik delspinigių normos dydį, o ne prašomą priteisti delspinigių sumą. Atkreipia dėmesį, kad tokia nuostata apriboja kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi iš teismo pozicijos akivaizdu, jog kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu jo su klientais sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,25 proc.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz. jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), teismas turi nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Pirmosios instancijos teismas, CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 0,25 proc. sutartinių palūkanų priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų (CPK 2 str.) ir CPK 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003). Pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).
Kadangi nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų apskritai nenumatyta, pirmosios instancijos teismas, negalėdamas betarpiškai įvertinti vartojimo paskolos sutarties sąlygų ir su jos vykdymu susijusių aplinkybių, pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu. Apelianto nurodyti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsnio, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.