- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- e2-1923-345/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00577-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- AB TEO LT
- Atsakovas
- BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcijai
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Infostruktūra“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo AB TEO LT ieškinį atsakovui BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcijai, trečiajam asmeniui VĮ „Infostruktūra“ dėl Aukštadvario regioninio parko direkcijos sudarytos sutarties su VĮ „Infostruktūra“ pripažinimo negaliojančia, išvadą duodanti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB TEO LT (toliau – TEO) kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. atsakovo BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcijos (toliau – Direkcija) su trečiuoju asmeniu VĮ „Infostruktūra“ (toliau – Infostruktūra) sudaryta Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartis Nr. VNT10157/S (toliau – Sutartis) yra negaliojanti, priteisti iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
TEO nurodo, kad Sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas. TEO Direkcijai pagal jų 2003 m. lapkričio 27 d., 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarytas sutartis iki 2014 m. lapkričio 1 d. teikė duomenų perdavimo ir interneto prieigos paslaugas. Nutraukusi nurodytų paslaugų pirkimą iš TEO, Direkcija su Infostruktūra sudarė Sutartį. Pagal ją Direkcijai teikiamos analogiškos paslaugos, kurias teikė TEO. Direkcija yra biudžetinė įstaiga, todėl laikomas perkančiąja organizacija (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 4 straipsnis). Tačiau Sutartis buvo sudaryta ne viešojo pirkimo procedūrų būdu, pažeidžiant VPĮ 2(32), 3 straipsnius.
Atsiliepimas
Direkcija atsiliepime prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Direkcija teigia, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija vykdo Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemos (toliau – VBAMS) centralizavimą ir duomenų bazės valdymo sistemos keitimą. Norint prisijungti prie VBAMS reikia naudotis saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugos paslaugomis (toliau – SVDPT), kurias teikia Infostruktūra. SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos paslaugų. Sutartis sudaryta atsižvelgiant į VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį. Infostruktūrai pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1V-167 „Dėl Saugaus duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo teikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) pavesta vykdyti SVDPT paslaugų operatoriaus funkcijas.
Susipažinęs su Direkcijos atsikirtimais, TEO pateikė paaiškinimus, kuriuose teigia, kad pagal Sutartį Direkcija iš Infostruktūros taip pat perka interneto prieigos ir duomenų perdavimo paslaugas. Taigi SVDPT yra analogiškos TEO teikiamoms paslaugoms. „Šifruoto duomenų perdavimo kanalo“ paslauga, nurodyta Sutartyje, technologiškai ir funkciškai yra TEO teiktos duomenų perdavimo paslaugos atitikmuo. Įsakymas toje apimtyje, kiek suteikė Infostruktūrai išimtinę teisę teikti komercines SVDPT paslaugas, prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – SESV) 102, 106(1) straipsnių ir / arba 49 straipsnio ir / arba 107–108 straipsnių reikalavimams.
Komercinis SVDPT paslaugų teikimas yra technologiškai neutralus. Atitinkamai komercinių SVDPT paslaugų rinkoje yra įmanoma užtikrinti konkurencijos procesų veikimą nepaneigiant siekio užtikrinti sąlygas saugiam duomenų perdavimui tarp valstybės institucijų. Įsakymas sudarė nelygiavertes konkurencijos sąlygas, kadangi apribota privačių subjektų galimybė teikti SVDPT paslaugas ir konkuruoti su Infostruktūra. Sprendimas Įsakymu suteikti Infostruktūrai išimtinę teisę teikti SVDPT Paslaugas pažeidė SESV 102, 106(1) straipsnius, t. y. Infostruktūra realiai įgyvendina paslaugų susiejimo veiksmus ir kryžmiškai subsidijuoja konkurencingoje rinkoje teikiamų viešojo interneto prieigos paslaugų teikimą monopolinėje komercinėje SVDPT paslaugų rinkoje gaunamomis pajamomis. Įsakymas taip pat apriboja užsienio subjektų galimybę teikti SVDPT paslaugas Lietuvoje (SESV 49, 107–108 straipsniai). Be to, išimtinių teisių suteikimas Infostruktūrai niekada nebuvo derintas su Europos Komisija. Kadangi Įsakymas prieštarauja SESV nuostatoms, Direkcija negalėjo naudotis VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta išimtimi.
Atsiliepimas
Infostruktūra atsiliepime prašo bylą nutraukti arba ieškinį atmesti, priteisti iš TEO jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Infostruktūra laikosi pozicijos, kad Sutartis sudaryta laikantis VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų. SVDPT tinklas yra skirtas viešojo valdymo tikslams įgyvendinti ir nėra susijęs su dalyvavimu ūkinėje komercinėje veikloje, teikiant paslaugas ūkio subjektams. Tokia SVDPT paskirties specifika lemia jo uždaromą, paremtą visuomenės saugumo, informacijos apsaugos interesais. Esant bet kokiam kibernetiniam incidentui ar jo grėsmei tik Infostruktūra gali teikti paslaugas uždaru tinklu, taip apsaugodamas SVDPT vartotojus. Pagal Sutartį Direkcija įsigijo tik prieigos priežiūrą SVDPT tinkle ir duomenų šifravimo įrangos priežiūrą, bet ne interneto paslaugas. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – KT) dar 2006 m. vasario 15 d. nutarime Nr. 1S-19 konstatavo, kad SVDPT teikiamos paslaugos nėra laisvoje rinkoje esanti prekė, SVDPT skirtas specifiniams tikslams pasiekti, o ne komercinei ūkinei veiklai vykdyti. Taigi SVDPT paslaugos dėl savo specifiškumo priskirtinos prie monopolinio pobūdžio paslaugų. Nurodyta konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-381/2007. Taigi TEO keliamas ginčas jau iš esmės yra išspręstas. Tai, kad SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos aptarta ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. kovo 20 d. informaciniame pranešime.
Viena iš SVDPT funkcijų yra užtikrinti Lietuvos Respublikos institucijų saugų ryšių su viešaisiais duomenų perdavimo tinklais, kurių negalima tapatinti su viešosiomis interneto ir (ar) duomenų perdavimo paslaugomis. TEO, kai Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, neturi teisės remtis SESV 49 straipsniu (nėra tarpvalstybinio elemento). Įsakymas taikomas nediskriminuojant, t. y. visiems subjektams vienodai. SVDPT, be kita ko, keičiamasi informacija, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį. Siekiant apsaugoti valstybės / visuomenės saugumui reikšmę turinčią informaciją, SVDPT operatoriaus funkcijų vykdymas Įsakymu pavestas tik vienam subjektui. Kadangi SVDPT nėra viešasis ryšių tinklas, kuris nėra skirtas komercinei veiklai vykdyti, teikiant SVDPT paslaugas nesiekiama pelno, o paslaugos teikiamos už tokią kainą, kuri galėtų padengti ekonomiškai pagrįstas sąnaudas. Įsakymas neįvirtina Infostruktūrai jokių privilegijų veikiant už SVDPT ribų. Taigi Įsakymas nepažeidžia proporcingumo principo.
Infostruktūra nėra ūkio subjektas SESV 106(1) straipsnio aspektu. SVDPT paslaugos yra susijusios su uždavinio, kuris yra viešosios valdžios pregoratyva įgyvendinimu – valstybės ir Europos Sąjungos (toliau – ES) institucijų duomenų saugumo ir slaptumo užtikrinimu. Infostruktūra nenustato SVDPT paslaugų kainų. Jas nustato įmonę kuruojanti ministerija, suderinus kainas su KT. Įsakymas yra suderinamas su SESV 102, 106(1) straipsniais. Infostruktūra, teikdama SVDPT paslaugas, neteikia viešųjų interneto paslaugų, o iš SVDPT veiklos negali turėti jokių papildomų pajamų, kurios leistų jai kryžmiškai subsidijuoti papildomų komercinių paslaugų teikimą. Infostruktūros vykdomą veiklą teisina SESV 106(2) straipsnis, t. y. SVDPT paslaugos yra bendros ekonominės svarbos paslaugos, kurioms konkurencijos teisės taisyklės neturėtų būti taikomos, kadangi neleistų pasiekti Infostruktūrai patikėtų uždavinių. Infostruktūra nėra ūkio subjektas, todėl ES valstybės pagalbos taisyklės jai netaikomos (SESV 107–108 straipsniai).
KT pateikė išvadą, kurioje aptarė bendro pobūdžio nacionalinės ir ES teisės aktų nuostatų aiškinimus.
Teismo posėdžiuose šalys palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus bei atsikirtimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nustatyta, kad TEO ir Direkcija buvo sudariusios dvi sutartis: 2003 m. lapkričio 27 d. telekomunikacijų paslaugų teikimo sutartį Nr. 50781546-2003-2003-11-27-DSL, pagal TEO teikė Direkcijai interneto prieigos paslaugas, ir 2011 m. rugsėjo 6 d. sutartį Nr. 2011-11, pagal kurią TEO teikė Direkcijai duomenų perdavimo paslaugas (I t., b. l. 6–10, 16–21). Sutarčių galiojimas pasibaigė Direkcijai 2014 m. rugsėjo 18 ir 22 d. raštais atsisakius TEO paslaugų (I t., b. l. 28, 31).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Direkcija TEO paslaugų atsisakė atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vykdomą VBAMS centralizavimą, pagal kurį Direkcija norėdama prisijungti prie VBAMS turi naudotis SVDPT paslaugomis (I b. t., l. 40). Šiuo tikslu Direkcija su Infostruktūra 2014 m. rugsėjo 17 d. pasirašė Sutartį (I b. t., l. 44–47). Pagal Sutartį Infostruktūra įsipareigojo Direkcijai atlygintinai teikti SVDPT paslaugas, t. y. prieigos priežiūrą SVDPT tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūrą (I b. t., l. 48).
Iš Infostruktūros Direkcijai teikiamų paslaugų turinio aišku, kad jos iš dalies susijusios su Direkcijos pirktomis iš TEO (Direkcija neneigia, kad ji kartu su SVDPT paslaugomis gauna ir prieigą prie bendrojo naudojimo tinklų – esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi tokios prieigos apimtis ir jos ryšys teisinis su Sutartimi). Dėl to TEO kelia abejonę, ar Direkcija pagrįstai Sutartį sudarė remdamasi VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta išimtimi. Pagal ją VPĮ reikalavimai netaikomi: „paslaugų pirkimams, kai juos perkančioji organizacija atlieka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą teisės akto, atitinkančio Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis“.
Byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar išimtinių teisių teikti SVDPT paslaugas suteikimas Infostruktūrai neprieštarauja SESV (konkrečių paslaugų teikimo monopolizavimo aspektas). Vadinasi, TEO faktiškai kelia klausimą, ar SVDPT paslaugų teikimas apskritai galėjo būti monopolizuotas ir taip apribota konkurencija rinkos dalyje, susijusioje su šių paslaugų teikimu. Be to, TEO mano, kad Infostruktūra neteisėtai susieja SVDPT paslaugas su kitomis paslaugomis, t. y. interneto ir duomenų teikimo.
Bylos šalys sutaria, kad SVDPT paslaugas gali teikti tik Infostruktūra, kuri yra SVDPT tinklo operatorius, paskirtas Įsakymu.
SVDPT – tai elektroninių ryšių tinklas, atskirtas ir apsaugotas nuo viešųjų elektroninių ryšių tinklų (interneto) bei neteikiamas viešai, skirtas visoms Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms bei kitiems juridiniams asmenims, kuriuo jie gali saugiai teikti duomenis, bendradarbiauti su Europos Sąjungos institucijomis, užtikrinant duomenų mainų dalyvių tapatybės nustatymą, perduodamų duomenų konfidencialumą, vientisumą ir prieinamumą (Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 13 punktas).
Taigi SVDPT skirtas apsaugoti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių duomenų saugumą. Šių paslaugų teikimas, kaip minėta, Įsakymu pavestas vieninteliam asmeniui – Infostruktūrai. Dėl to neracionalu ginčyti TEO argumentus, kad valstybė yra apribojusi konkurenciją SVDPT paslaugų teikimo srityje. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-381/2007, yra pripažinęs, kad SVDPT paslaugų (funkcijų) atlikimas, atsižvelgiant į jų esmę ir paskirtį, yra (turi būti) monopolizuotas. Kitaip tariant, konkurencijos apribojimas tokių paslaugų teikimo srityje yra pateisinamas bendrojo intereso poreikio bei yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamam tikslui pasiekti.
Atsižvelgiant į tai, TEO pozicija, kad šioje byloje pakartotinai turėtų būti vertinama, ar SVDPT paslaugų teikimas gali būti monopolizuojamas, atmestina kaip teisiškai nemotyvuota. Kartu nėra pagrindo vertinti ir Įsakymo teisėtumo šiuo aspektu. Tai, ar privatūs ūkio subjektai taip pat galėtų teikti analogiškas paslaugas, įvertinus ginčo paslaugų pobūdį ir tikslą – valstybinės reikšmės duomenų tinklo apsaugą, yra nereikšminga aplinkybė. Infostruktūra 2016 m. kovo 22 d. paaiškinimų 63 punkte pagrįstai nurodo, kad privačių subjektų galimybės teikti konkrečias paslaugas, kurių teikimas monopolizuotas, kriterijus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje nedviprasmiškai nesuformuluotas.
Įsakymo teisėtumas įvardytu aspektu jau buvo įvertintas paminėtoje administracinėje byloje. Infostruktūra pragmatiškai prašo dėl to bylą nutraukti. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad TEO nagrinėjamu atveju išplėtė pagrindų, remiantis kuriais kvestionuojamas Įsakymo teisėtumas, sąrašą spręstina, kad proceso nutraukimas būtų kraštutinė su teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principu nesuderinama priemonė (CPK 5 straipsnis, 36 straipsnio 2 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kiek tai susiję su procesinio pobūdžio klausimais, taip pat akcentuotina, kad Infostruktūra nepagrįstai prašo ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Formalus šio termino praleidimas 1 kalendorine diena yra nepakankamas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnis). Prieš tai nurodyta, kad konkurencija SVDPT paslaugų teikimo rinkoje yra negalima. Priešingas aiškinimas, reikštų pačios tinklo idėjos paneigimą. Vien TEO nuomonė, kad faktinė SVDPT paslaugų teikimo situacija skiriasi nuo TEO vadinamos „teorinės“, kuri turėtų būti pagal pirminę SVDPT sukūrimo idėją, yra nepakankama konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai yra nebeaktualūs.
Taigi esminę teisinę reikšmę nagrinėjamu atveju turi aplinkybė, ar Infostruktūra, teikdama Direkcijai SVDPT paslaugas, jas susieja su viešojo interneto paslaugomis. Šiuos TEO argumentus paneigia Infostruktūros 2015 m. liepos 20 d. atsiliepimo į TEO ieškinį ir paaiškinimus 46 ir 47 punktuose išdėstyti atsikirtimai. Pagal Sutartį Infostruktūra Direkcijai teikia tik SVDPT paslaugas, o prieigą prie išorinių tinklų Direkcija gauna ne tiesiogiai, bet per Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (toliau – VSTT) tinklą, t. y. naudojantis VSTT trečiojo asmens teikiamomis viešojo interneto paslaugomis (III b. t., l. 186). Infostruktūros atsikirtimų TEO paaiškinimai nepaneigia (V b. t., l. 23–25). Vien tik „prieštaravimo laike“ argumentas nėra pakankamas paneigti Infostruktūros atsikirtimui, apie tai, kokiu būdu Direkcija gauna viešojo interneto paslaugas. Atsižvelgiant į tai, TEO argumentas dėl paslaugų susiejimo atmetamas kaip nepagrįstas. Ar Infostruktūra tokio pobūdžio paslaugų susiejimą atlieka santykiuose su kitais asmenimis, perkančiaisiais SVDPT paslaugas, nagrinėjamu atveju dėl bylos nagrinėjimo ribų, t. y. Sutarties atitikties VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui įvertinimas, nėra teisiškai reikšminga.
Pereinant prie šalutinių TEO argumentų, išplečiančių Įsakymo teisėtumo kvestionavimo pagrindus, lyginant su anksčiau nurodytais KT, susijusių su Įsakymo atitiktimi konkrečioms SESV nuostatoms, primintina, kad SVDPT paslaugų teikimo rinkoje veikia tik Infostruktūra. Jos veikla šioje rinkos dalyje reglamentuojama teisės aktais, t. y. Infostruktūra neturi galimybių nustatyti teikiamų paslaugų kainos. Kainos nustatymo mechanizmas, priešingai nei bando įrodyti TEO, nepriklauso nuo Infostruktūros valios. Be to, Infostruktūros veikimo laisvė šioje srityje taip pat suvaržyta paslaugų gavėjų rato požiūriu.
Sutiktina su TEO pozicija, kad Infostruktūros veiklos tikslas – pelnas. Bet išimtis iš šios taisyklės – SVDPT paslaugų teikimas. Faktas, kad anksčiau buvo pažeistos šių paslaugų kainodaros nustatymo taisyklės, nepaneigia principinio kainos apskaičiavimo mechanizmo. Vien tai, kad jį nustato VRM, kuri kartu yra Infostruktūros savininko teises įgyvendinantis subjektas, nepaneigia jo esmės (TEO minima interesų konflikto situacija konkurencijos ribojimo pagrindimo požiūriu yra nesusijusi su ginčo dalyku). Pažymėtina, kad TEO iš esmės neatskleidžia, kokį ekonominį pranašumą Infostruktūrai prieš TEO ar kitus ūkio subjektus, veikiančius viešojo interneto ir duomenų teikimo paslaugų rinkoje, suteikia SVDPT paslaugų teikimo monopolis, kai šių paslaugų kainodara yra specifinė ir, kaip teisingai nurodo Infostruktūra, pagrįsta kainos išimtiniu susiejimu su SVDPT palaikymo ir plėtros kaštais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintos Ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų įsteigtų ir jiems priskirtų valstybės įmonių bei viešųjų įstaigų teikiamų monopolinio pobūdžio prekių ir paslaugų kainų bei tarifų nustatymo bendrosios tvarkos 9 punktas).
Dėl to kaip nepagrįsti atmestini ir TEO svarstymai, kad valstybė Infostruktūrai teikia konkurencijos laisvės požiūriu neteisėtą pagalbą. Tai, kad TEO neturi galimybės teikti paslaugų SVDPT srityje yra paaiškinama šių paslaugų specifika ir valstybės pasirinkimu jas laikyti bendros ekonominės svarbos paslaugomis, kaip tai apibrėžiama ESTT praktikoje, gausiai cituojamoje TEO ir Infostruktūros. Infostruktūrai suteikta privilegija SVDPT paslaugų teikimo srityje, sukuria neigiamą efektą konkurencijai, bet tik šioje konkrečioje rinkos dalyje. Šis faktas nepakankamas konstatuoti Įsakymo neatitikį SESV.
Išdėstytų argumentų pagrindu TEO teiginiai dėl Įsakymo nesuderinamumo su SESV ir Direkcijos neteisėtų veiksmų VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme atmetami kaip nepagrįsti. Netenkinus ieškinio, įvertinus Infostruktūrai advokato suteiktos teisinės pagalbos mastą, byloje spręstų teisinio pobūdžio klausimų sudėtingumą, Infostruktūrai iš TEO priteisiama 6 000 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 268 - 270 straipsniais, bei remdamasis išdėstytu nusprendžia :
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš AB TEO LT (juridinio asmens kodas 121215434) trečiajam asmeniui VĮ „Infostruktūra“ (juridinio asmens kodas 121738687) 6 000 Eur (šešis tūkstančius eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.