Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aloyzo Kruopio ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir nuteistojo J. Č. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. K. paskirta subendrinta laisvės atėmimo 11 (vienuolikai) metų bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

J. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, J. Č. paskirta subendrinta laisvės atėmimo 11 (vienuolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. ir J. Č. solidariai priteista: R. M. 12,06 (dvylika eurų 6 centai) euro turtinei žalai atlyginti; R. V. 5 000 (penki tūkstančiai) eurų, L. M. 7 000 (septyni tūkstančiai) eurų, R. M. 7 620 (septyni tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt) eurų, R. M. 8 000 (aštuoni tūkstančiai) eurų, R. M. 3 720 (tris tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti; 568,70 (penki šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai 70 centų) euro žalai atlyginti pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus civilinį ieškinį.

Taip pat nuspręsta iš A. K. ir J. Č. išieškoti: po 502,69 (penkis šimtus du eurus 69 ct) eurus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiesiems R. M., R. M., R. M., L. M., R. V., išlaidoms atlyginti; po 7,18 (septynis eurus 18 ct) euro proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. ir J. Č. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2017 m. liepos 17 d., laikotarpiu nuo 01.03 val. iki 01.20 val., parke, esančiame Kaune, ties (duomenys neskelbtini), A. K. tyčia dujų balionėliu papurškus R. M. į akis dujų, po ko nukentėjusysis suklupo bei rankomis užsidengė veidą, tyčia bendrais veiksmais kojomis spyrė ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajam į galvą bei ne mažiau kaip vieną kartą į šoną, tuo padarė R. M. minkštųjų audinių sumušimus bei poodines kraujosruvas kairio smilkinio srityje, pakaušio dešinėje pusėje, tai sukėlė galvos smegenų traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimu po kietuoju bei voratinkliniu galvos smegenų dangalais, nuo kurios, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui ir suspaudimui išsiliejusiu krauju, nukentėjusysis 2017 m. liepos 17 d., 10.00 val. įvykio vietoje mirė, taip nužudė R. M.

1.1. A. K. ir J. Č. taip pat nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, tęsiant nusikalstamus veiksmus, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, apieškoję nukentėjusiojo kelnių kišenes, ištraukė bei atvirai pagrobė svetimą, R. M. priklausantį turtą – ne mažesnės kaip 15 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Xpress Music“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir teismo šališkumo

6. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

7. Apeliantas pirmosios instancijos teismo šališkumą įžvelgia vien dėl nuteistajam nepalankių teismų išvadų, padarytų sprendžiant jo pareikštus prašymus bei vertinant įrodymus. Proceso dalyvių prašymų netenkinimas, kai yra duomenų, kad tokie teismo veiksmai yra tendencingas nusistatymas suvaržant rungimosi principą, galėtų būti vertinamas kaip šališkumas. Darant išvadas dėl teismo šališkumo ar nešališkumo lemiamą reikšmę turi teismo motyvų, argumentų, kuriais atmetamas prašymas, vertinimas. Proceso dalyvių pateikiami prašymai turi būti motyvuoti, turi būti nurodoma, kokioms aplinkybėms nustatyti reikalingi nauji įrodymai (BPK 270 straipsnis). Vertindamas ir spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms teisme išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353-699/2018). Vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė gynėjų prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Tik nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017).

8. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad visi nuteistojo gynėjo pareikšti prašymai dėl įrodymų rinkimo ir tyrimo buvo apsvarstyti bei motyvuotai išspręsti. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Taigi nėra pagrindo konstatuoti nei galimą teisėjo asmeninį šališkumą ar tendencingumą, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumus, leidžiančius manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo šališku, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmetami.

9. Iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Šiuo atveju tai, kad byloje neatlikti nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodyti veiksmai, renkant ir vertinant įrodymus, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės, ar kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė A. K. gynėjo prašymą dėl mikrodalelių ekspertizės paskyrimo, turint tikslą nustatyti, ar nukentėjusiojo žaizdose yra pėdsakų, patvirtinančių kontaktą tarp žaizdų ir kaltinamųjų rūbų, avalynės, tarp žaizdų ir galimų kitų paviršių (žemės, betono konstrukcijos ir pan.) ir motyvuotai šį prašymą atmetė (t. 10, b. l. 169-170). Be to, kaip matyti iš eksperto Ą. S. teisiamajame posėdyje duotų paaiškinimų, šis tyrimas šiuo atveju negalimas, nes ant nukentėjusiojo R. M. kūno nebuvo žaizdų (t. 10, b. l. 195-197). Visos bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos byloje esančiais ir teisme ištirtais įrodymais.

10. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, perskaitė kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo nuteistuosius teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamųjų parodymus. Nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrįstų duomenų, kad teismas, priimdamas nuosprendį, būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio, 305 straipsnio nuostatas, taip pat nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Dėl nužudymo

12. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Sąmoningo leidimo sąvoka siejama su kaltininko abejingu požiūriu į tikėtiną padarinių atsiradimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios yra valinis elementas: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, veikia netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-46-895/2015, 2K-322-511/2016). Būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

13. Baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų, nurodytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Bendrininkavimo būtinieji objektyvieji požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018 ir kt.). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Taigi kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą, kaip ir minėta, turi būti konstatuota bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, nurodytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma.

14. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.). Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011 ir kt.). Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais) ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-410/2011, 2K-94/2014, 2K-200-696/2017, 2K-267-942/2017).

15. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis R. M. mirė nuo galvos smegenų traumos, pasireiškusios kraujo išsiliejimu po kietuoju bei voratinkliniu galvos smegenų dangalais, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui ir suspaudimui išsiliejusiu krauju. Nukentėjusiojo R. M. palaikuose konstatuotos dvi trauminio kontakto vietos galvoje ‑ tai minkštųjų audinių sumušimai bei poodinės kraujosruvos kairio smilkinio srityje, pakaušio dešinėje pusėje (t. 5, b. l. 177-181). Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad 2017 m. liepos 17 d., laikotarpiu nuo 01.03 val. iki 01.20 val., nusikalstamos veikos padarymo vietoje ‑ parke, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo nuteistieji A. K. ir J. Č. bei jie bendravo su nukentėjusiuoju R. M.

16. Nuteistasis A. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad papurškė nukentėjusiajam į veidą dujų, nukentėjusysis, užsidengęs akis, suklupo, tada A. K. spyrė vieną kartą nukentėjusiajam į šoną ir, gulint nukentėjusiajam, spyrė jam vieną kartą į dešinę galvos pusę. A. K. nežino kaip atsirado sumušimas kairėje galvos pusėje. A. K. nurodė, kad neprisimena, ar J. Č. sudavė smūgius nukentėjusiajam, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau (t. 10, b. l. 104-107, 197-198).

18. Iš byloje esančio susirašinėjimo laiškais tarp nuteistųjų A. K. ir J. Č. matyti, kad abu nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu, po A. K. duotų parodymų, tarpusavyje derino parodymus, J. Č. prašė A. K. prisiimti sau visą atsakomybę dėl fizinio smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, kad nuteistiesiems neinkriminuotų bendrininkų grupės ir nepaskirtų griežtos bausmės (t. 5, b. l. 63-65, 93, 102, 104, 144, 164-166). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji yra vaikystės draugai, dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, duoti savo bei vienas kito atžvilgiu palankius parodymus, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją palengvinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų A. K. ir J. Č. parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

19. Tai, kad nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu fizinį smurtą naudojo ir nuteistasis J. Č., patvirtina nuteistojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad tikrai matė kaip J. Č. įspyrė vieną kartą nukentėjusiajam į nugarą, paskui nurodė, kad nepastebėjo į kurią tiksliai vietą J. Č. įspyrė, negali pasakyti, ar J. Č. spirdamas galėjo pataikyti nukentėjusiajam į galvą, tai buvo po A. K. panaudoto fizinio smurto. J. Č. galėjo nukentėjusiajam spirti ir daugiau kartų, tačiau A. K. to nepastebėjo (t. 7, b. l. 60-63). Nuteistasis A. K. parodymų patikrinimo vietoje metu ir duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo pareigūną taip pat nurodė, kad J. Č. naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą ‑ vieną kartą koja įspyrė gulinčiam ant pilvo nukentėjusiajam į kairįjį šoną (t. 7, b. l. 51-57, 67-68, 82-88). Nuteistasis A. K. taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad J. Č. po pokalbio telefonu iš namų išėjo susinervinęs, įsiaudrinęs, supykęs, grasino, kad trenks tam vyrui, su kuriuo konfliktavo telefonu, į galvą, „apmyš tam vyrui galvą“ (t. 7, b. l. 51-57, 67-68). Byloje nėra pagrindo abejoti šiais nuteistojo A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes, kaip jau minėta, nuteistieji A. K. ir J. Č. yra vaikystės draugai, nesusipykę, todėl A. K. nebuvo pagrindo apkalbėti J. Č., duoti jo atžvilgiu melagingų parodymų. Taip pat byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų vertę A. K. duoti J. Č. atžvilgiu melagingus parodymus. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. viso ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, kad J. Č. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o savo parodymus A. K. pakeitė po susirašinėjimo laiškais su J. Č., kuris prašė A. K. prisiimti sau visą atsakomybę dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu.

21. Tačiau priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, nuteistasis A. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam R. M. spyrė vieną kartą į dešinę galvos pusę. A. K. nežino kaip atsirado sumušimas kairėje galvos pusėje (t. 10, b. l. 104-107, 197-198). Iš A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašo matyti, kad A. K. gulinčiam ant pilvo ir užsidengusiam ranka akis nukentėjusiajam spyrė dešine koja į galvą, stovėdamas prie dešinio nukentėjusiojo šono (t. 7, b. l. 82-88). Specialisto išvadoje konstatuota, jog nukentėjusiojo R. M. galvos dešinėje pusėje buvo padarytas pakaušio minkštųjų audinių sumušimas bei poodinės kraujosruvos (t. 5, b. l. 177-181). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo R. M. kūnas buvo rastas parke ant žolės (t. 1, b. l. 28-34), taip pat nukentėjusiojo atžvilgiu fizinis smurtas buvo naudojamas tame pačiame parke, nukentėjusiajam esant suklupusiam ar gulinčiam pilvu į apačią ant žolės, t. y. ne ant kieto paviršiaus. Atitinkamai, įvertinus fizinio smurto naudojimo mechanizmą, neįmanoma, kad A. K. spyrus koja nukentėjusiajam, gulinčiam ant žolės pilvu į apačią ir užsidengusiam ranka akis, į dešinę galvos pusę – dešinę pakaušio pusę, nukentėjusysis nugriūtų ant žolės ir susižalotų sau kairįjį smilkinį. Iš A. K. parodymų, duotų parodymų patikrinimo vietoje metu, matyti, kad nukentėjusiajam iš kairės pusės smūgį sudavė J. Č. (t. 7, b. l. 82-88). Nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad tikrai matė kaip J. Č. įspyrė vieną kartą nukentėjusiajam, tačiau nepastebėjo į kurią tiksliai vietą J. Č. įspyrė, negali pasakyti, ar J. Č. spirdamas galėjo pataikyti nukentėjusiajam į galvą, tai buvo po A. K. panaudoto fizinio smurto. J. Č. galėjo nukentėjusiajam spirti ir daugiau kartų, tačiau A. K. to nepastebėjo (t. 7, b. l. 60-63). Nuteistasis A. K. taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad J. Č. po pokalbio telefonu iš namų išėjo susinervinęs, įsiaudrinęs, supykęs, grasino, kad trenks tam vyrui, su kuriuo konfliktavo per telefoną, į galvą, „apmyš tam vyrui galvą“ (t. 7, b. l. 51-57, 67-68), t. y. J. Č. grasino sužaloti tą gyvybiškai svarbią kūno vietą ‑ galvą, kurioje ir konstatuoti nukentėjusiajam padaryti mirtini sužalojimai. Šiuos parodymus apie grasinimus A. K. patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Iš specialisto išvados ir eksperto Ą. S. parodymų matyti, kad ant nukentėjusiojo R. M. kūno kitų sužalojimų (išskyrus šonkaulių lūžius, kurie atsirado dėl reanimacijos), tame tarpe būdingų griuvimui (žaizdų, nubrozdinimų), nenustatyta. Ekspertas Ą. S. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad šiuo atveju labiausiai tikėtina, kad gulinčiam nukentėjusiajam buvo suduota į galvą iš abiejų pusių, t. y. į smilkinį ir į pakaušio dešinę pusę, tai patvirtina aplinkybė, kad nukentėjusiajam nebuvo nustatyta sužalojimų smegenų kaktinėse skiltyse, nes žmogui griūnant, nukenčia priešingos pusės kaktinės skiltys. Iš histologinio tyrimo matyti, kad nukentėjusiajam abu sužalojimai galvoje padaryti maždaug vienu metu (t. 10, b. l. 195-197). Šie byloje esantys įrodymai paneigia apeliantų iškeltas versijas, kad nukentėjusysis R. M. galėjo pats susižaloti griūdamas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam R. M. konstatuoti du mirtini galvos sužalojimai buvo padaryti panaudojus jo atžvilgiu fizinį smurtą bendrais nuteistųjų A. K. ir J. Č. veiksmais. Byloje nėra jokių duomenų, kad tą pačią naktį nukentėjusysis R. M. būtų bendravęs su kitais asmenimis ar būtų kitų asmenų sužalotas.

22. Nuteistasis A. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad po panaudoto fizinio smurto kartu su J. Č. pasodino sąmoningą nukentėjusįjį ant žolės ir nuėjo (t. 10, b. l. 104-107, 197-198). Nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad po panaudoto fizinio smurto, A. K. kartu su J. Č. pasodino nukentėjusįjį, jis buvo sąmoningas, tačiau jiems nuėjus, pamatė, kad nukentėjusysis yra suklupęs ant žemės ir užsidengęs akis (t. 7, b. l. 60-63). Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusiojo R. M. kūnas, praėjus apie 9 valandoms nuo įvykio, buvo rastas tame pačiame parke, kur buvo naudojamas jo atžvilgiu fizinis smurtas, gulintis ant žolės (t. 1, b. l. 28-34). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nukentėjusysis R. M. po panaudoto jo atžvilgiu fizinio smurto jautėsi blogai ir nesugebėjo sugrįžti namo ar kreiptis pagalbos. Nors A. K. nurodė, kad nukentėjusįjį paliko kitoje vietoje, tačiau iš nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje metu matyti, kad tai susiję su pačios vietos pasikeitimu dėl jos aptvėrimo, joje vykdytų žemės kasimo ir vamzdžių tiesimo darbų parodymų patikrinimo vietoje metu (A. K. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas praėjus nuo įvykio 11 dienų) (t. 7, b. l. 82-88). Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. K. su J. Č. su nukentėjusiuoju R. M. įvykio vietoje buvo susitikę naktį, t. y. tamsiu paros metu, kaip parodymų patikrinimo metu nurodė nuteistasis A. K., neapšviestoje parko teritorijoje, dėl šios priežasties A. K. įvykio vieta dienos metu taip pat galėjo atrodyti kitaip. Ekspertas Ą. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis po patirtų sužalojimų galėjo būti be sąmonės arba dar kelias valandas ar net parą atlikti aktyvius judesius, vaikščioti, kalbėti (t. 10, b. l. 195-197). Todėl net jei nukentėjusysis R. M. po patirto fizinio smurto ir nuėjo kelis metrus, tai neturi esminės reikšmės nuteistųjų A. K. ir J. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis mirė nuo dviejų galvos sužalojimų ‑ minkštųjų audinių sumušimų bei poodinių kraujosruvų kairio smilkinio srityje, pakaušio dešinėje pusėje, kuriuos, kaip nustatyta byloje, nukentėjusiajam R. M. padarė nuteistieji A. K. ir J. Č. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad nuo kiekvieno iš šių galvos sužalojimų, kurie padaryti per trumpą laiko tarpą, galėjo išsivystyti trauminės kilmės kraujo išsiliejimas po smegenų dangalais, kuris maždaug per kelias ‑ keliolika valandų baigėsi mirtimi (t. 5, b. l. 177-181). Ekspertas Ą. S. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nukentėjusiojo prieš kelerius metus turėta galvos trauma ir kitos patirtos traumos neturėjo įtakos R. M. mirčiai (t. 10, b. l. 165-197). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvados, kad nukentėjusiojo mirtį galėjo sąlygoti kiti šalutiniai veiksniai. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistųjų veiksmų – fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo R. M. mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys.

23. Nuteistojo J. Č. gynėjo advokato Ž. Kalinausko apeliaciniame skunde nesutinkama, kad J. Č. bendrininkavo su A. K., buvo su juo susitaręs panaudoti nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą.

24. Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyti visi A. K. ir J. Č. kaltę dalyvavus bendrininkų grupe nužudant nukentėjusįjį R. M. patvirtinantys požymiai. Nors tarp nuteistųjų A. K. ir J. Č. nebuvo išankstinio žodinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį R. M., tačiau šis susitarimas tarp nuteistųjų pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Nuteistieji A. K. ir J. Č. su nukentėjusiuoju R. M. susitiko siekdami išsiaiškinti prieš tai tarp jų telefonu kilusį žodinį konfliktą. Iš nuteistųjų veiksmų matyti, kad žodį „išsiaiškinti“ jie abu suprato kaip fizinio smurto naudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Nuteistasis A. K. parodė, kad J. Č. po pokalbio telefonu iš namų išėjo susinervinęs, įsiaudrinęs, supykęs, grasino, kad trenks tam vyrui į galvą, „apmyš tam vyrui galvą“. Nuteistasis A. K. taip pat parodė, kad prieš išeidamas iš namų pasiėmė su savimi dujų balionėlį ir apie tai dar būdamas namuose pranešė J. Č., A. K. ketino susitikimo metu atėjusiam asmeniui papurkšti į veidą dujų (t. 7, b. l. 51-57, 67-68). Susitikimo metu, A. K. papurškė nukentėjusiajam R. M. į akis dujų be jokios priežasties (nuteistieji parodė, kad R. M. buvo ramus, nešaukė, negestikuliavo, negrasino, nesielgė agresyviai), o po to, abu nuteistieji nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Susitarimas smurtauti prieš nukentėjusįjį buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu (papurškiant dujų į veidą ir spardant kojomis) mušant nukentėjusįjį. J. Č., matydamas A. K. fizinio smurto veiksmus – papurškimą dujomis į veidą nukentėjusiajam, spyrius nukentėjusiajam į šoną ir galvą, A. K. nesudrausmino, t. y. konkliudentiniais veiksmais pritarė tokiems A. K. veiksmams, ir pats panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą. J. Č., matydamas, kad A. K. spardo koja nukentėjusiajam, ir pats naudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais ne tik gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, bet ir veikia nukentėjusiojo gyvybei pavojingu būdu, bei pritarė tokiems veiksmams. Fizinį smurtą nuteistieji naudojo dviese vieno girto nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. būdami jėgos atžvilgiu pranašesni. Nuteistieji fizinį smurtą naudojo tuo pačiu metu, papildydami vienas kitą, todėl nuteistieji turėjo numatyti, jog nukentėjusysis negalės efektyviai pasipriešinti šiam užpuolimui, kas rodo aiškiai išreikštą abiejų nuteistųjų A. K. ir J. Č. tyčią ‑ žaloti kuo smarkiau, nekonkretizuojant, kokio sunkumo pasekmes tai sukels.

25. Apygardos teismas teisingai nustatė, kad J. Č. ir A. K. yra nusikaltimo bendravykdytojai, nes kiekvienas pagal bendrą tyčią atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Bendravykdymui nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtį sukėlusius sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Atsižvelgiant į tai, kad J. Č. ir A. K. tyčia sudavė R. M. smūgius į galvą, kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog bendrai veikę A. K. ir J. Č. yra kalti dėl R. M. mirties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji dėl nukentėjusiojo mirties veikė netiesiogine tyčia. Abu nuteistieji, matydami vienas kito smurtinius veiksmus, spyrius koja nukentėjusiajam R. M. į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvą, nors ir nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau suprato naudojamo smurto pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei. Tokios bylos aplinkybės, kaip sąmoningas spardymas kojomis pargriuvusiam ant žemės nukentėjusiajam į galvą neabejotinai patvirtina, kad turintys gyvenimo patirties, būdami fiziškai stiprūs ir protiškai sveiki nuteistieji A. K. ir J. Č. suprato, kad daro kito žmogaus gyvybei pavojingą veiką.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų A. K. ir J. Č. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

27. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme.

28. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tuomet, jeigu nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ar per švelni. Apygardos teismas, skirdamas bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, įvertino nuteistojo A. K. asmenybę. Nuteistasis A. K. anksčiau teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka (t. 7, b. l. 19-20, 31-40, 41-42). Taip pat skiriant bausmę buvo įvertintas padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamų veikų padarymo motyvai ir tikslai, t. y., kad A. K. netiesiogine tyčia padarė labai sunkų ir apysunkį nusikaltimus; papildomai pastebėtina, kad nuteistieji ieškojo fizinio konflikto su nukentėjusiuoju, A. K. iš anksto pasirūpino dujų balionėliu; įvykio vietoje smurtavo intensyviai, dėl menkavertės dingsties – ankstesnio apsižodžiavimo telefonu. Įvertinta ir tai, kad nėra A. K. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo A. K. už kiekvieną nusikaltimą atskirai paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos. Todėl paskirti nuteistajam A. K. švelnesnę bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

29. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nesutikdamas su priteistais civiliniais ieškiniais, nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad jis savo veiksmais sunkių pasekmių – R. M. mirties – nesukėlė, žalos priteisimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai naikintinas, o nukentėjusiesiems priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti mažintinos. Nustatant žalos dydį turi būti įvertinta tai, kad jis neturi jokio turto, prieš suėmimą buvo registruotas Užimtumo tarnyboje.

30. Tarp nuteistųjų A. K. ir J. Č. padarytos bendros tyčinės veikos ir padarinių (nukentėjusiojo R. M. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent nuteistųjų padaryti kūno sužalojimai nulėmė nukentėjusiojo R. M. mirtį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų A. K. ir J. Č. solidariai priteisė 568,70 eurų žalai atlyginti pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus civilinį ieškinį (t. 2, b. l. 56-66).

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes, tačiau pagal savo pobūdį visiškos restitucijos nesiekia. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kaip žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė ir turtinė padėtis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes, kaip individualios nukentėjusiojo savybės, itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, atsižvelgtina ir į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį.

32. Apygardos teismas, vertindamas žalos dydį, išsamiai aptarė bylos aplinkybes, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo padarinius, šią žalą padariusių asmenų kaltę, tame tarpe ir jų turtinę padėtį – turto ir pajamų neturi, atlikdami ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę neturės galimybių atlyginti prašomos priteisti pinigų sumos, nukentėjusiųjų motinos, sesers ir vaikų dvasinius ir fizinius išgyvenimus, taip pat ir į aplinkybę, kad pagal bylos duomenis nukentėjusiojo ryšiai su artimaisiais nebuvo itin artimi, ir priteisė sumas, neperžengiančias protingumo ir sąžiningumo ribų bei neprieštaraujančias galiojančiai teismų praktikai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. ir nuteistojo J. Č. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinius skundus atmesti.