Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J.Ž. ir J.S. bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Deklitas“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. nutarties, kuria atmesti prašymai civilinėje byloje Nr. 2-107-436/2007 pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Deklitas“, J.S., J.S. prašymus dėl proceso atnaujinimo ir sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr.2-217/2003 pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Statūna“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Parama“, uždarajai akcinei bendrovei „Deklitas“, J.S., J.Ž., D.R., P.R, T.R. individualiai įmonei „Broliai juodvarniai“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarei B. Germanavičienei, Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei D. Martinonytei, R.R., G.D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovai UAB „Deklitas“, J.S ir J. Ž. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 2, 3 punktų pagrindu. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2003 m. birželio 11 d. sprendime, Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje, Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2004 m. balandžio 14 d. nutartyje konstatavo, kad AB „Statūna“ 1999 m. sudaryti turto perleidimo sandoriai pažeidė imperatyvias įstatymo normas (1964 m. CK 47 str.), nes pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 27 straipsnio septintosios dalies nuostatas valdybos sprendimams dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, priimtas ne mažiau kaip 2/3 dalyvaujančių balsų. Gavus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus 2005 m. vasario 8 d. tarpinę specialisto išvadą, paaiškėjo nauja esminė bylos aplinkybė, kurios negalima buvo žinoti bylos nagrinėjimo metu, kad Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi pripažinti negaliojančiais ieškovo AB „Statūna“ 1999 metais sudaryti sandoriai dėl turto perleidimo, išskyrus tik 1999 m. rugsėjo 16 d. sudarytą ieškovo AB „Statūna“ sandorį su UAB „Parama“ dėl garažo patalpų 1-6, esančių Elektrėnų g. 8, Kaune, nepažeidė imperatyvių įstatymo normų (1964 m. CK 47 str.), taip pat ABĮ 27 straipsnio septintosios dalies nuostatų, neprieštarauja bendrovės tikslams, nes šie sandoriai 1999 metais sudarė tik 4,7 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. Atsakovai nurodė, kad yra pagrindas atnaujinti procesą byloje ir remiantis CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, nes Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu bei Kauno apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pripažino BAB ,,Statūna“ administratoriaus įgaliotą asmenį A. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 300 straipsnio pirmojoje dalyje, teismai nustatė, kad A. M. pagamino netikrą dokumentą – surašė, pasirašė ir AB „Statūna“ antspaudu patvirtino raštą Kauno apygardos teismui, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis apie bendrovės nekilnojamąjį turtą, nurodydamas, kad administracinio pastato 1B4b turto vertintojų nustatyta vertė yra 2 560 000 Lt vietoje 256 000 Lt, o gamybinio pastato 2G2p vertintojų nustatyta vertė 1 650 000 Lt vietoje 165 000 Lt, bei šį netikrą dokumentą pateikė Kauno apygardos teismui.

Teismas nepilnai įvertino į bylą surinktus rašytinius įrodymus bei netinkamai vertino specialisto išvadą Nr. 5-2 ,,Dėl bankrutuojančios akcinės bendrovės ,,Statūna“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimo“. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš specialisto pateiktos išvados negalima konstatuoti, kad ne visiems per 1999 metus AB „Statūna“ sudarytiems sandoriams buvo būtinas akcininkų susirinkimo pritarimas, nes tai prieštarauja išvados 22 lape išdėstytiems teiginiams, iš kurios aišku, kad AB ,,Statūna“ sandoriams, kurių suma per 1999 m. neviršija 37 389,80 Lt, nereikėjo visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo.Pagal CPK 270 straipsnio ketvirtąją dalį, teismas turėjo glaustai aptarti nesutikimo su minėta išvada argumentus, tuo tarpu teismas tik nurodė, kad išvadoje nurodytomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad ne visiems AB ,,Statūna“ valdybos per 1999 metus sudarytiems sandoriams buvo būtinas visuotinio susirinkimo pritarimas.Teismas nepagrįstai teigė, kad valdyba per 1999 metus be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo pardavė daugiau kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo ilgalaikio turto dalį, todėl visi ginčijami sandoriai neatitinka ABĮ 27 straipsnio septintosios dalies nuostatų ir teismo pagrįstai pripažinti negaliojančiais pagal 1964 m. CK 49 straipsnį. Apeliantai nesutinka, kad būtų pripažinti negaliojančiais visi sandoriai, t. y. ir neviršijantys 1/20 dalies.Teismas nepagrįstai teigė, kad aplinkybė, jog teismai anksčiau rėmėsi A. M. suklastotu dokumentu, nėra svarbi. Apeliantų manymu, ši aplinkybė yra labai svarbi, nes teismai rėmėsi šiuo dokumentu ir laikė, kad ieškovo nekilnojamojo turto vertė 10 kartu didesne, negu reali.

Teismas nepagrįstai atmetė specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, kad 1999 m. rugsėjo 16 d. sandoris tarp AB ,,Statūna” ir UAB ,,Parama” dėl administracinio pastato sudarytas vykdant 1997 m. vasario 20 d. visuotinį akcininkų nutarimą, nes 1998 m. kovo 31 d. vykusiame visuotiniame AB ,,Statūna“ akcininkų susirinkime nebuvo priimtas joks sprendimas atšaukti ar sustabdyti 1997 m. vasario 20 d. susirinkimo metu numatyto turto pardavimo.Teismas nepagrįstai nurodė, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas buvo įvykdytas ir tai patvirtina 1998 m. kovo 31 d. revizoriaus ataskaita. Ši ataskaita buvo patiekta tik už 1997 metus, kai specialisto išvadoje pateiktas ieškovo veiklos tyrimas už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Taigi, pilni duomenys apie ieškovo 1999 m. sudarytus sandorius yra pateikti tik minėtoje specialisto išvadoje.Teismas skundžiamoje nutartyje neatsižvelgė į naujas aplinkybes, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog ieškovo nekilnojamasis turtas buvo parduotas visais atvejais pelningai. Teismas turėjo spręsti, ar iš tikrųjų buvo pažeistos 1964 m. CK 49 straipsnio bei 2000 m. CK 1.82 straipsnio nuostatos.Teismas nepagrįstai nurodė, kad kasacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad A. M. spausdinimo klaida įtakos civilinę bylą nagrinėjusių visų instancijų teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumui ar pagrįstumui neturėjo (CPK 182 str. 3 p.), tačiau iš esmės šio klausimo nenagrinėjo ir nevertino. Be to, A. M. nuo 2002 m. balandžio 26 iki 2003 m. gegužės 5 d. neturėjo teisės teikti bankroto administravimo paslaugų, taigi, negalėjo teikti ieškinio patikslinimų ieškovo vardu.Negalima sutikti su teismo argumentu, kad atnaujintoje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, nes toks argumentas nesiderina su proceso atnaujinimo instituto tikslais ir uždaviniais, paneigia jo paskirtį ištaisyti faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliantas neskundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl ieškinio senaties taikymo, todėl teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų ar nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės forma. CPK 366 straipsnio pirmojoje dalyje yra išvardytas proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas. Pareiškėjai prašė teismą atnaujinti procesą ir šis jų prašymas Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. nutartimi buvo patenkintas CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 2 ir 3 punktų pagrindu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 str. 4 d.), t. y. teismas patikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Nenustačius pagrindo panaikinti priimtą ir įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą ir prašymą dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo atmetus, įsiteisėjęs teismo sprendimas lieka galioti (CPK 371 str. 1 d. 1 p.).

Remiantis CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Taigi nusikalstamą veiką turi patvirtinti tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje. Dėl šios priežasties, prašant panaikinti Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimą, pareiškėjai pateikė Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. bei Kauno apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 25 d. įsiteisėjusių teismų nuosprendžio ir nutarties nuorašus, patvirtinančius, kad A. M. suklastojo duomenis apie nekilnojamojo turto vertę. Tačiau procesą atnaujinus ir bylą pradėjus nagrinėti iš esmės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 28 d. nutartimi panaikino minėtus teismo procesinius sprendimus, kuriais rėmėsi pareiškėjai, baudžiamąją bylą A. M. atžvilgiu nutraukė bei konstatavo, kad A. M. pasirašytoje pažymoje ir turto vertės nustatymo pažymose esantis nekilnojamojo turto verčių skirtumas dešimt kartų buvo akivaizdi spausdinimo klaida ir įtakos civilinę bylą nagrinėjusių visų instancijų teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumui ar pagrįstumui neturėjo (CPK 182 str. 3 p.). Tokią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties išvadą patvirtina bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas 2003 m. birželio 11 d. sprendime šia pažyma iš viso nesirėmė (t. 2, b. l. 191-196), o apeliacinės instancijos teismas A. M. pasirašytą pažymą paminėjo tarpe kitų įrodymų (t. 3, b. l. 93), ir be kita ko vadovavosi Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo įvertinimais, kurie taip pat žymiai viršijo ginčo sutartimis nustatytą turto pardavimo kainą. Taip pat pažymėtina, kad ginčijamoje bankroto administratoriaus įgalioto asmens A. M. pasirašytoje AB ,,Statūna“ nekilnojamojo turto vertės pažymoje kaip priedas nurodyta turto vertintojų pažyma, kurioje buvo nurodytos teisingos turto kainos (t. 2, b. l. 183, 184). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindas, nustatytas CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte, naikinti Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimą išnyko.

Pagal CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tos, kurios: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą, 2) nagrinėjant bylą pareiškėjui nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos, 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui, 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y., jei būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks teismo sprendimas. Taigi būtina nustatyti, ar apeliantų pateikti įrodymai kitų byloje esančių įrodymų kontekste galėtų sukelti pagrįstų abejonių jų patikimumu ir šių įrodymu pagrindu priimto teismo sprendimo pagrįstumu.

Kaip minėta, prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą buvo grindžiamas, pasak pareiškėjų, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, išdėstytomis FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto išvadoje (CPK 366 str. 1 d. 2 p.), kurioje nurodoma, kad 1999 m. vasario 25 d., 1999 m. balandžio 30 d. ir 1999 m. rugpjūčio 19 d. sudarytų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių vertė sudarė 4,7 proc. AB „Statūna“ įstatinio kapitalo vertės, ir tik 1999 m. rugsėjo 16 d. sudarytas AB „Statūna“ ir UAB „Parama“ sandoris dėl garažo patalpos 1-6 pažeidė ABĮ 27 straipsnio septintosios dalies nuostatas, nes sudarius šį sandorį, parduoto turto vertė viršijo 1/20 ieškovo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau bylą nagrinėję teismai ir nebuvo konstatavę, kad kiekvienas iš minėtų sandorių viršijo 1/20 įstatinio kapitalo, tačiau nurodė, kad bendra visų sandorių, sudarytų per ūkinius metus, suma viršijo 1/20 įstatinio kapitalo (ABĮ 27 str. 7 d.), todėl nustatyta aplinkybė negali būti laikoma nauja. Pažymėtina, kad specialistas, atsižvelgdamas į ABĮ 27 straipsnio septintąją dalį, savo išvadoje išdėstė nuomonę apie įmonėje per 1999 m. sudarytų sandorių santykį su įmonės įstatiniu kapitalu. Specialisto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, tačiau jo išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Be to, įstatymo aiškinimas yra teismo prerogatyva. Be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo sudarytų sandorių suma per finansinius metus negalėjo viršyti 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės (1994 m. liepos 5 d. ABĮ 27 str. 7 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ši įstatymo nuostata reiškia, kad kai visų sandorių, sudaromų bendrovėje per ūkinius metus suminė vertė viršija 1/20 įmonės įstatinio kapitalo vertės, turi būti gautas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas visų tokių sandorių sudarymui, nors atskirai paėmus, kai kurie sandoriai gali ir neviršyti 1/20 įstatinio kapitalo bendrovės ilgalaikio turto dalies. Pastebėtina, kad pareiškėjų prašymai dėl proceso atnaujinimo ir Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimo panaikinimo nebuvo grindžiami tuo, kad bylą išnagrinėję teismai padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus 2005 m. vasario 8 d. tarpinėje ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. galutinėje specialisto išvadose nustatytos aplinkybės, kurios buvo įrodinėjamos ir bylos nagrinėjimo metu, negali būti pagrindu panaikinti jau priimtą byloje teismo sprendimą.

Nėra pagrindo sutikti su kita specialisto išvadoje išreikšta nuomone, kad 1999 m. rugsėjo 16 d. administracinio pastato perleidimo sandoriui tarp AB „Statūna“ ir UAB „Parama“ pritarė 1997 m. vasario 20 d. visuotinis akcininkų susirinkimas. Iš tiesų, 1997 m. vasario 20 d. AB „Statūna“ visuotinis akcininkų susirinkimas įpareigojo direktorių valdybą parduoti kai kurias bendrovei nereikalingas patalpas, o gautas lėšas panaudoti atsiskaitymui su socialinio draudimo ir valstybės biudžetais. Šis visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas buvo įvykdytas ir tai patvirtina 1998 m. kovo 31 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui pateikta revizoriaus ataskaita, o vėliau vykusiuose susirinkimuose akcininkai bendrovės turto pardavimui nepritarė. Šia prasme pastebėtina, kad įrodymų vertinimas yra ne specialistų, o teismo prerogatyva.

Apeliantai nurodo, kad teismas neanalizavo ar iš tikrųjų buvo pažeistos 1964 m. CK 49 straipsnio bei 2000 m. CK 1.82 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios ginčo sandorių neatitikimą ieškovo tikslams ir teigia, kad iš specialisto išvadų matyti, jog ginčo sandoriai buvo pelningi, nes viršijo parduodamų objektų balansinę vertę. Pažymėtina, kad ir ši aplinkybė priimant procesinius sprendimus civilinėje byloje taip pat buvo žinoma, tačiau teismai vadovavosi ne balansine, o turto vertintojų nustatyta – realia – kaina. Pačiose specialisto išvadose yra konstatuojama, kad ginčo turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą arba netgi nuostolingai (t. 5, b. l. 26, 54, t. 6, b. l. 147), todėl vertinti, kad ginčo sandoriai atitiko įmonės interesus, negalima. Taigi ir naikinti pirmosios instancijos teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimą remiantis šiais apeliantų argumentais, nėra pagrindo.

Apeliantas R. R. skunde nurodo, kad A. M. negalėjo teikti ieškinio patikslinimų ieškovo vardu, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie klausimai buvo išspręsti priėmus įsiteisėjusią Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 20 d. nutartį, todėl svarstyti ar ieškinys paduotas įgalioto vesti bylą asmens nėra teisinio pagrindo (CPK 370 str. 4 d.).

Civilinę bylą nagrinėję teismai vienu iš ginčo sandorių negaliojimo pagrindų nurodė CK 57 straipsnio nuostatas. Tačiau apeliantai šio pagrindo neneigė, dėl jo nepasisakė, taigi ir dėl šios aplinkybės negalima naikinti 2003 m. birželio 11 d. sprendimo.

Remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti atskirųjų skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.