Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant R. R. sumažintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos įstaigoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. R. priteista ieškovės naudai 871,36 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. R. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. vasario 2 d., apie 22 val. 10 min., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, veikdamas netiesiogine, staiga susiformavusia ir neapibrėžta tyčia, rankomis sugriebė ant grindų nukritusiam R. K. už kaklo ir jėga trenkė pastarojo galvą ne mažiau kaip kartą į buto durų metalinį slenkstį, tuo padarydamas nukentėjusiajam R. K. muštines žaizdas galvoje, kraujosruvą kairės ausies kaušelio bei kairės ausies būgnelio srityje bei vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, ūmaus periodo, kairio smilkinkaulio žvyno įspaustinį bei piramidės srities, pleištakaulio lūžimus, trauminės kilmės kraujo išsiliejimą virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalu bei po minkštaisiais galvos smegenų kairio pusrutulio dangalais, galvos smegenų sumušimą ir sukrėtimą, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinė kvalifikacija neginčijama. Šis klausimas, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį ir motyvus, abejonių nekelia ir teisėjų kolegijai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurių visumoje teisingai nustatė nuteistajam R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nesutinka tik su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės rūšimi, prašo taikyti BK 54 straipsnio nuostatas, teigdamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo skunde dėstomus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, kas leidžia pagrįstai spręsti, kad už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apylinkės teismo R. R. skirta bausmė nėra akivaizdžiai per griežta ar neproporcinga apelianto padaryto nusikaltimo pobūdžiui bei pavojingumui, todėl ją keisti pagrindo nėra.

5. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į saugomos vertybės svarbą ir veiksmų pavojingumą, sankcijoje nustato griežtesnes ar švelnesnes bausmes, parenka galimų skirti bausmių rūšis ir jų dydžius. Baudžiamojo įstatymo sankcijos sukonstruotos taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą, padarytų veiksmų pavojingumą atitinkančią bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje numatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

6. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

7. Prieš taikant BK 54 straipsnio 3 dalį teismas pirmiausia turi įvertinti teisingos bausmės paskyrimo galimybę taikant BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei BK 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, rodanti daug mažesnį asmenybės ir veikos pavojingumą ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, teismas gali pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, nors formaliai ir atitinkantis visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), yra betikslis, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015).

8. Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

9. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas, formuodamas sankcijas už nusikaltimo padarymą, įvertina ginamos vertybės svarbą ir veiksmų ją pažeidžiant pavojingumą. Sankcijoje nustatydamas tik griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą ir pakankamai griežtą iki 10 metų jos terminą, taip pat patalpindamas nusikaltimus žmogaus sveikatai BK specialiosios dalies pradžioje, įstatymo leidėjas įvertino žmogaus sveikatą kaip labai svarbią vertybę, kurią ėmėsi ginti griežtomis priemonėmis. Todėl skirdamas pernelyg švelnią bausmę, išeidamas už įstatymo leidėjo nustatytų ribų be pakankamai įtikinančių argumentų teismas tuo pačiu nuvertintų saugomos vertybės svarbą, tiek pačiam asmeniui, tiek kitiems žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad darant net sunkius nusikaltimus galima sulaukti švelnios bausmės, todėl neveiktų nei individuali, nei bendroji prevencija.

10. Bylos duomenims, R. R. įvykdė vieną sunkų baigtą nusikaltimą, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo R. K. sveikata, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Inkriminuotą nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia, išgertuvių metu kilusio asmeninio pobūdžio tarpusavio konflikto metu. Nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į R. R. asmenybę: nuteistasis anksčiau buvęs teistas, baustas administracine tvarka, nors ir būdamas darbingo amžiaus, nedirba. Byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). R. R. atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visetą, už inkriminuoto nusikaltimo padarymą R. R. paskyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

11. Teisėjų kolegija, susipažinusi su R. R. apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi bausmės rūšies parinkimo taisyklių. Kaip jau minėta, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybės, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį R. R. padarytos nusikalstamos veikos ar nuteistojo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas R. R. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. R. R. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, jis buvo priėmęs nuteistąjį gyventi pas save – nėra kuo nors išsiskiriančios, jos yra įprastos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su R. R. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas R. R. aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas reikštų teisingumą. Kaip tik, kolegijos vertinimu, vienintelė sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė už sunkų sveikatos sutrikdymą yra tinkama bausmė tokį nusikaltimą padariusiam nuteistajam.

12. Šios išvados kontekste įvertintina ir tai, kad praeityje nuteistasis R. R. yra buvęs teistas ir nors teistumai šiuo metu yra išnykę, tačiau nuteistasis ne kartą baustas ir administracine tvarka, tame tarpe ir už tai, kad, būdamas neblaivus, įžeidė žmogaus orumą ir visuomenės rimtį, o skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio, kas buvo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis negeba kritiškai vertinti savo praeityje buvusio neteisėto elgesio, jokių pastangų jo korekcijai nededa, todėl abejotina, jog ir šiuo atveju, taikant jam švelnesnę bausmę, asmuo laikysis įstatymų ir savo tikslų sieks tik teisėtais būdais ir priemonėmis.

13. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas nukentėjusiojo pozicijai, nurodant, kad jis buvo apsigyvenęs pas jį namuose, įvykio dieną jį puolė, taip pat, prašė neskirti R. R. realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į šiuos duomenis jau buvo atsižvelgta, skiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra gerokai mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kartu pažymėtina, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu ir paskirti bausmę gali tik teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas nėra saistomas prokuroro, nukentėjusiojo, lygiai kaip ir gynėjo, siūlomos skirti kaltinamajam bausmės, nes tai yra išskirtinė teismo diskrecijos teisė (BK 54 straipsnis).

14. Pagrindo švelninti R. R. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nesudaro ir apeliacinio skundo teiginiai dėl jo sveikatos būklės (psichikos sutrikimas). Pažymėtina, kad R. R. yra įrašytas į (duomenys neskelbtini) psichiatro registrą, jam konstatuojama ilgalaikė stabili remisija – Paranoidinė šizofrenija, remisija (F 20.0) bei priklausomybės sindromas - Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (F 10.2). Tačiau valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertizės akte konstatuota, kad nusikaltimo padarymo metu R. R. galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Tuo tarpu asmens nubaudimas negali būti tik simbolinis, paskirtoji bausmė turi atgrasyti asmenį nuo pakartotinio nusikalstamumo. Asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimu. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą (BVK 174 straipsnio 3 ir 4 dalys). Minėtos įstatymo nuostatos patvirtina, kad, netgi atliekant laisvės atėmimo bausmę, nuteistajam yra garantuojama ir esant reikalui suteikiama tinkama sveikatos priežiūra.

15. Aptartos aplinkybės, jas įvertinus nuteistąjį ir jo veiksmų pavojingumą charakterizuojančių duomenų visumoje, nesudaro pagrindo spręsti, jog R. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai įvertino nuteistojo kaltės pripažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į ją tinkamai atsižvelgė už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką asmeniui skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis terminą. Be to, atsižvelgdamas į nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį, R. R. skirtą bausmę, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas dar ir sumažino vienu trečdaliu, paskirdamas jam galutinę vos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, kai už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą asmeniui gresia laisvės atėmimo iki 10 (dešimties) metų bausmė, nenumatant jokių kitų alternatyvių bausmės rūšių.

16. Atsižvelgiant į išdėstytą, vertinti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Priimant tokį procesinį sprendimą svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Juo labiau, kad ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, numatytas BK 75 straipsnyje, nagrinėjamu atveju nuteistajam, pripažintam kaltu padarius sunkų nusikaltimą, negali būti taikomas.

17. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.