- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- e2-29384-592/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22760-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Igoris Kasimovas
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- Seesam Insurance AS
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
atsakovo Seesam Insurance AS, veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, atstovui K. G.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui Seesam Insurance AS, veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 5954,24 Eur draudimo išmoką, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas 2016 m. sausio 4 d. sudarė jam priklausančio automobilio TOYOTA RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savanoriško draudimo sutartį. 2016 m. gruodžio 3 d. apie 17 val. ieškovas, norėdamas patekti į rūsį, išstūmė automobilį iš garažo ir nusileido į rūsį, tačiau grįžęs iš jo, pamatė, kad automobilis nuriedėjo ir užvažiavo ant šuns voljero, esančio namo kieme. Dėl šio įvykio buvo apgadinta automobilio galinė dalis. Apie įvykį ieškovas 2016 m. gruodžio 8 d. pranešė atsakovui, kartu pateikdamas ir įvykio schemą. Ieškinyje nurodoma, kad automobilis buvo suremontuotas UAB „Tokvila“, jo remonto išlaidos sudarė 5954,24 Eur. Nurodo, kad atsakovas, įvertinęs pranešimą apie įvykį, ir atlikęs šios žalos administravimo procedūras, 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. 16/270-4223 atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką už 2016 m. gruodžio 3 d. automobilio sugadinimą, nurodydamas, kad nėra galimybės nustatyti tikrųjų šio įvykio aplinkybių. Nesutikęs su tokiu atsakovo sprendimu, ieškovas 2017 m. balandžio 24 d. pateikė atsakovui pretenziją, kurioje išdėstė savo nesutikimo motyvus, tačiau atsakovas 2017 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 16/270-4223 atsisakė tenkinti ieškovo pretenziją ir nurodė, jog atsakovas negali įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu ir kad, jos nuomone, nustatyti faktai leidžia daryti išvadą, jog draudimo sutarties sąlygų prasme 2016 m. gruodžio 3 d. įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis, laikytinas nedraudžiamuoju, todėl draudimo išmoka nemokama. Ieškovo teigimu, jis neklastojo duomenų apie įvykį ar jo padarinius, nurodė tikrąsias, o neišgalvotas, ar jam palankias įvykio aplinkybes, laiku pranešė apie įvykį ir nesiekė gauti draudimo išmokos nesąžiningais būdais, todėl atsakovas be pagrindo pripažino įvykį nedraudiminiu (e. b. l. 1-5).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovui vykdant žalos administravimo procedūras 2016 m. gruodžio 23 d. buvo gautas Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos 2016 m. gruodžio 5 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10P-79525558-16, kuriame nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 3 d. apie 17 val. A. O., vairuodamas automobilį TOYOTA RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbulas, atsitrenkė į šuns voljerą bei iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET reikalavimus. Atsakovo teigimu, A. O. atžvilgiu iškelta administracinio teisės pažeidimo byla dėl pasišalinimo iš eismo įvykio yra dėl to paties 2016 m. gruodžio 3 d. apie 17 val. įvykusio įvykio, apie kurį 2016 m. gruodžio 8 d. pranešė ieškovas ir kuris užfiksuotas 2016 m. gruodžio 5 d. policijos administracinio teisės pažeidimo protokole. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. gruodžio 8 d. ieškovas pranešime nurodė, kad 2016 m. gruodžio 3 d. apie 17 val. jis pats vairavo automobilį, padarė įvykį ir užvažiavo savo kieme ant šuns voljero, kurio metu apgadino automobilį. Tuo tarpu apie įvykį pranešant policijai buvo nurodyta, kad ieškovo įvykio vietoje nebuvo, o įvykį sukėlė A. O.. O nagrinėjant A. O. iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą, pirmųjų dviejų versijų atsisakyta, nurodant, kad apskritai niekas nevairavo automobilio, o jis savaime nuriedėjo nuo kalniuko ir atsitrenkė į šuns voljerą. Atsakovo teigimu, dėl to paties įvykio skirtingu metu ir skirtingiems subjektams buvo nurodomos aplinkybės, kurios viena kitai iš esmės prieštarauja, todėl atsakovas, įvertinęs pranešimą apie įvykį, A. O. administracinio teisės pažeidimo protokolo turinį, R. J. ir A. O. teisme duotus parodymus padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti tikrųjų įvykio aplinkybių. Atsakovo manymu, net jeigu ieškovas atsakovui ir pateikė tikrąsias įvykio aplinkybes, tokiu atveju įvykis vis tiek būtų laikomas nedraudžiamuoju, nes pagal Draudimo taisykles išmoka nėra mokama, jeigu transporto priemonės vairuotojas eismo įvykio metu neturėjo teisės valdyti tos kategorijos transporto priemonės. Nurodė, kad tuo atveju, jeigu įvykis teismo būtų pripažintas draudžiamuoju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas apie įvykį nedelsiant neinformavo kompetentingos valstybinės įstaigos (policijos), draudimo išmokai turėtų būti taikomas draudimo polise nustatytas išmokos limitas iki 1448,10 Eur (e. b. l. 38-42).
Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus, pagrįsdami juos iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytas argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2016 m. sausio 4 d. sudarė automobilių savanoriškojo draudimo sutartį, draudimo poliso Nr. 270 0156186 (toliau– Draudimo sutartis), kuria buvo apdraustas ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis TOYOTA RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 6-7). Draudimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 006 (toliau – Draudimo taisyklės) ir Bendrosiomis draudimo sutarties sąlygomis, kurios laikytinos neatskiriama Draudimo sutarties dalis.
Nustatyta, kad ieškovas 2016 m. gruodžio 8 d. pranešimu apie įvykį informavo atsakovą, kad jis 2016 m. gruodžio 3 d. apie 17 val. vairavo automobilį, padarė įvykį ir užvažiavo savo kieme ant šuns voljero, kurio metu apgadino automobilį (e. b. l. 8). Kartu su minėtu pranešimu, ieškovas pateikė atsakovui ir įvykio schemą (e. b. l. 9).
Byloje yra pateikta UAB „Tokvila“ ieškovui 2017 m. sausio 2 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 126924, iš kurios matyti, kad ginčo automobilio remonto išlaidos sudarė 5954,24 Eur sumą (e. b. l. 10-11).
Byloje nustatyta, kad atsakovas, įvertinęs ieškovo pranešimą apie įvykį, 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. 16/270-4223 atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką už 2016 m. gruodžio 3 d. automobilio sugadinimus, motyvuodamas tuo, kad nėra galimybės nustatyti tikrųjų įvykio aplinkybių (e. b. l. 12-13). Nesutikdamas su šiuo atsakovo 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. 16/270-4223, ieškovas pateikė atsakovui 2017 m. balandžio 24 d. pretenziją, kurioje išdėstė savo nesutikimo motyvus (e. b. l. 14-17), tačiau atsakovas 2017 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 16/270-4223 atsisakė tenkinti ieškovo pretenziją, nurodydamas, kad jis negali įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu, o nustatyti faktai leidžia daryti išvadą, kad Draudimo sutarties sąlygų prasme 2016 m. gruodžio 3 d. įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis, laikytinas nedraudžiamuoju, todėl draudimo išmoka nemokama (e. b. l. 18-20).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2016-12-03 įvykio, kurio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis, pripažinimo draudžiamuoju, atsakovo prievolės išmokėti draudimo išmoką.
CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai yra pagrindinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas 2016-12-05 paaiškinime policijos pareigūnams, būdamas įspėtas už melagingų parodymų teikimą administracinėje byloje, nurodė, jog įvykio metu automobilį vairavo A. O. ir jis apgadino automobilį, o pastarasis tuo metu taip pat patvirtino šias aplinkybes (administracinės bylos Nr. A.2.6.-207-929/2017 lapai 15, 16). Tačiau, kaip jau minėta, ieškovas 2016-12-08 pranešime atsakovui apie įvykį nurodė, kad jis pats vairavo automobilį ir apgadino automobilį. Administracinėje byloje Nr. A.2.6.-207-929/2017 apklausiamas liudytoju ieškovas nurodė, kad policijoje davė melagingus paaiškinimus, jog faktiškai ieškovas išstūmė automobilį iš garažo, jį paliko, o vėliau grįžęs rado automobilį įsirėmusį į šuns voljerą (nurodytos administracinės bylos 43 lapas).
Teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad įvykio dieną skambino draudikui, kuris pasakė, jog žalos suma gali viršyti 1500 Eur sumą, todėl kviestina policija, tačiau policijai pranešė kitą dieną - pirmadienį, nes manė, kad sekmadienį policijos nereikėtų trukdyti. Nors būtent policija įvykio metu galėjo objektyviai užfiksuoti reikšmingas aplinkybes. Ieškovas teigia, kad pats vienas išstūmė automobilį į įkalnę, pasukęs vairą reikiamu kampu, rankinio stabdžio neįjungė, pavarų taip pat, todėl automobilis nuriedėjo, niekas kitas automobilio nevairavo.
Taigi, ieškovas nurodė tris iš esmės skirtingas su įvykiu susijusias faktines situacijas (aplinkybes), kurios reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Šiuo atveju reikšminga tai, kad būtent pats ieškovas pripažino, jog tikrovės neatitiko jo nurodytos aplinkybės 2016-12-08 pranešime draudikui (atsakovui). Tokiu atveju atsakovas pagrįstai remiasi Draudimo taisyklių 8.1.24 punktu, 2015-03-01 redakcija draudimo sutarties galiojimo metu, kuriame nurodyta, kad draudikas (atsakovas) neatlygina žalos apdraustam objektui, jei klastojami duomenys apie įvykį ar jo padarinius, draudikui nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės arba kitais būdais siekiama neteisėtai ir (arba) nesąžiningai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Dėl šių taisyklių minėtos nuostatos egzistavimo byloje nekilo ginčas. Tuo pačiu šios nuostatos iš esmės atitinka CK 6.1012 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimams, jog draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nurodytą terminą ar sutartyje nustatytu būdu, jog tokią pat pareigą turi ir naudos gavėjas, jei žino apie jo naudai sudarytą tokią draudimo sutartį ir ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką; jeigu draudėjas (naudos gavėjas) neįvykdo minėtų pareigų, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas (CPK 178, 179, 185 straipsniai).
Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 7 dalis, 185 straipsnis).
Ieškinį atmetus, ieškovui nepriteistina jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, į valstybės biudžetą nepriteistina bylinėjimosi išlaidos, nes jų suma yra mažesnė nei 3 eurai (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas
nusprendžia:
Atmesti ieškovo R. J. ieškinį.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.