Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. F. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilių patvirtinimo“ buvo įtraukta į eilę suteikti žemės sklypą individualiai statybai, kas, pareiškėjos teigimu, įrodo, jog „ekvivalentinę natūrą“ Vilniaus apskrities viršininko administracija teisingai suprato kaip prašymą suteikti lygiavertį žemės sklypą vietoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise A. B. valdyto žemės sklypo, t. y. teisingai aiškino galiojančias Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas.

Teismo posėdžio metu pareiškėja nedalyvavo.

Teisės į nuosavybės teisių atkūrimą – tai subjektinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl atlyginimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Priėmus Atkūrimo įstatymo pakeitimus, nuo 2012 m. vasario 1 d. buvo įtvirtintas naujas reglamentavimas, nepaliekant NŽT teisės parinkti atkūrimo būdo. Nuosavybės teisės į žemę, miškus, vandens telkinius piliečiui atkuriamos pagal jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybei išperkamą turtą būdo, pareikštą jo paskutiniame iki teisės aktų nustatyto termino prašyme, pateiktame valstybės institucijai, tuo metu vykdžiusiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus.

Kadangi iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėja valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio savininko A. B. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę nepakeitė (t. y. valios gauti naują žemės sklypą neišreiškė), nuosavybės teisių atkūrimo būdą, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio dalies nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 3 d.), parinko jį vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija ir pareiškėją įrašė į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, eilę.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 31/03/22-1078 „Dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo“ pareiškėją informavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 302A nepakanka duomenų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Tuo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-4898-01 iš dalies buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 4319-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teisesnį žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilių patvirtinimo“ 1 priedas, išbraukiant pareiškėjos pavardę iš eilės Nr. 32. Pareiškėja apie minėtas aplinkybes buvo informuota Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. liepos 20 d. raštu Nr. 31/04/22-2289 „Dėl eilės numerio patikslinimo“, kartu su minėtu raštu buvo pateikta ir įsakymo kopija.

Atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) 3 dalyje (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. – 5 dalis) nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Dėl pareiškėjos argumento, kad nebuvo įvertintos ir kitos svarbios aplinkybės, turėjusios įtakos jos prašymo nagrinėjimui, t. y. kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-179220-868/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis A. B. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) g. 10 (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini) g. 10), Vilniaus mieste. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1417-467/2017 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad minėtais teismo sprendimais buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini) g. 10) valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą, taip pat minėtais sprendimais buvo atnaujintas terminas pateikti minėtus dokumentus, patvirtinančius jos teisę atkurti nuosavybės teisę, todėl darė išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjos nurodomi argumentai, jog būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga neleisti pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo pripažinus, kad jis nebuvo nurodytas, teismui pratęsus būtinų dokumentų pateikimo terminą ir nustačius naujus faktus, neabejotinai turinčius įtakos valios išreiškimui dėl atkūrimo būdo ir valios išraiškos laikui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1992 m. kovo 20 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, grąžinant žemę ekvivalentine natūra (b. l. 56).

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. liepos 18 d. raštu Nr. 31/00122-772 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos nagrinėjimo” informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jos prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, pripažinta, kad esamų dokumentų dėl buvusio savininko A. B. turėtos žemės nepakanka (b. l. 54).

Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5387-10/2002 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelis A. B. mirė, t. y. buvo vokiečių fašistinių okupantų sušaudytas 1941 m. spalio mėnesį (b. l. 66–67).

Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-4898-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 4319-01 „Dėl piliečių pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ pareiškėja buvo išbraukta iš eilės Nr. 32, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms į iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos turėtai žemei atkurti (b. l. 51).

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą paduoti prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. B. turėtą žemę Vilniaus mieste ir paduoti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1078-15/2006 pareiškėjos skundas buvo tenkintas. Sprendimu nuspręsta atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. B. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 97–98).

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2006 m. gegužės 24 d. buvo gautas pareiškėjos advokato 2006 m. gegužės 19 d. prašymas „Prašymas nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 302K”, kuriuo vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, pareiškėja pateikė prašyme nurodytus dokumentus t. y. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą (b. l. 99).

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. S19-439 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, atsakydama į pareiškėjos prašymą nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus archyve saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 302A yra 2000 m. liepos 10 d. archyvo pažymėjimas Nr. T-1249-B, kuriame minimas Vilniaus miesto magistrato fonde, technikos skyriaus 1930–1937 m. byloje esantis 1930 m. lapkričio 19 d. prašymas, kuriame nurodoma, kad nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) g. 10 yra A. B. nuosavybė, tačiau nuosavybė neišvardinta, žemės plotas nenurodytas. Buvo prašoma pateikti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui papildomus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, įrodančius, kokį žemės kiekį iki 1940 m. nacionalizacijos valdė buvęs savininkas A. B. (b. l. 94).

Vilniaus apskrities viršininko administracijoje 2006 m. liepos 14 d. gautas pareiškėjos advokato 2016 m. liepos 13 d. pareiškimas „Dėl dokumentų pateikimo“, kuriuo, vykdant 2006 m. birželio 14 d. rašte Nr. S 19-439 nurodytus reikalavimus, pareiškėja pateikė dokumentų notariškai patvirtintas kopijas. Dėl žemės dydžio, valdyto nuosavybės teise iki nacionalizacijos A. B., buvo pateiktas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas. Pareiškėjos manymu, teismo sprendime nurodyti faktai yra pakankami dokumentai, patvirtinantys valdyto žemės sklypo dydį ir informavo, kad artimiausiu metu pateiks papildomus dokumentus iš valstybės archyvo (b. l. 93).

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. S19-681 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ akcentavo, kad 2002 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5387-10/2002 yra dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad buvęs savininkas A. B. mirė, t. y. buvo sušaudytas, todėl sprendimas nurodytoje byloje nevertintinas kaip žemės valdymą nuosavybes teise įrodantis dokumentas ir nurodė, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikti papildomus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, įrodančius, kokį žemės kiekį iki 1940 m. nacionalizacijos valdė buvęs savininkas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-179220-868/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis A. B. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) g. 10 (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini) g. 10), Vilniaus mieste, ir atnaujino pareiškėjai terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius jos teisę atkurti nuosavybės teisę į A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą buvusioje (duomenys neskelbtini) g. 10, Vilniaus mieste, nustatant 3 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 83–88). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1417-467/2017 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 77–81).

NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2018 m. vasario 19 d. gautas pareiškėjos prašymas „Dėl informacijos suteikimo“, kuriuo prašoma suteikti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (b. l. 50).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. vasario 26 d. raštu Nr. 49SF-325-(14.49.105) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pretendentė M. F. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) g. 10, Vilniaus mieste, turėtą 0,1600 ha ploto žemės. Pažymėjo, jog nebuvo nustatytos buvusio savininko žemės valdos ribos, t. y. nebuvo atlikti kartografavimo darbai. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo byloje planinės medžiagos nebuvo pateikta, reikės atlikti kartografavimo darbus (b. l. 47–49).

NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2018 m. kovo 28 d. gautas pareiškėjos prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros“, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus mieste valdytą žemės sklypą suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai (b. l. 46).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. balandžio 18 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjos prašymo įtraukti į NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-409-(14.49.2.) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę tenkinti negalima (b. l. 43–45).

Pareiškėja, nesutikdama su NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu, su skundu kreipėsi į NŽT, prašydama panaikinti skyriaus sprendimą ir įpareigoti skyrių įtraukti pareiškėją į eilę naujam žemės sklypui gauti Vilniaus mieste (b. l. 41–42).

NŽT sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. NŽT nurodė, kad pareiškėjai 1992 m. kovo 20 d. išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuris šiuo metu galiojančiame įstatyme nenumatytas, kad iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. valios atkurti nuosavybės teises perduoti naują žemės sklypą individualiai statybai pareiškėja nebuvo pareiškusi, kad NŽT negali parinkti nuosavybės teisių atkūrimo ir/ar atlyginimo būdo, nes tokios teisės šiuo metu Atkūrimo įstatymo nuostatos institucijai nebenumato, todėl pareiškėjos prašymas – įrašyti jos pavardę į piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti netenkinamas (b. l. 37–40).

Pareiškėja, nesutikdama su NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti minėtus sprendimus ir įpareigoti NŽT atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,16 ha dydžio žemės sklypą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) (dabartinis gatvės pavadinimas – (duomenys neskelbtini)) g. 10, suteikiant lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste (b. l. 1–4).

Byloje ginčas kilo dėl NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, kuriais atsakovai atsisakė įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Tvarka, kiti teisės aktai.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Taigi, pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) g. 10, Vilniaus mieste turėtą 0,1600 ha ploto žemės. Kaip ir nėra ginčo, kad pareiškėja 1992 m. kovo 20 d. pirminiame prašyme nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra ir šios valios dėl būdo nepakeitė. Pareiškėjos teigimu, sąvoka „ekvivalentinė natūra“ yra tapati galiojančiuose teisės aktuose numatytam nuosavybės teisės atkūrimo būdui – lygiaverčio žemės sklypo suteikimui. Atsakovai vienareikšmiškai teigė, kad jeigu Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtų, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Tvarkos 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Nagrinėjamu atveju aktualus LVAT pateiktas aiškinimas, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taigi, ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese (LVAT 2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2240/2014). Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad 1992 m. kovo 20 d. prašyme pareiškėja aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl ji galėjo pagrįstai tikėtis, kad prašymo pagrindu bus atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovai nenurodo ir neginčija, kad pirmiau minėtos pareigos pasiūlyti piliečiui nurodyti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus pareiškėjos atžvilgiu nevykdė. Teismo manymu, toks pareigos nevykdymas byloje vertinamu atveju negali būti laikomas nereikšmingu.

Atsakovai atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai nepakeitus valios, t. y. neišreiškus valios gauti naują žemės sklypą, nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinko Vilniaus apskrities viršininko administracija ir įrašė pareiškėją į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, eilę. Tačiau nustačius, jog nepakako duomenų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą žemę, Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-4898-01 išbraukė pareiškėjos pavardę iš eilės Nr. 32. Taigi, teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, jog tuo metu nuosavybės teisės atkūrimą vykdžiusi institucija teisingai vertino pareiškėjos prašymą, t. y. kaip prašymą suteikti lygiavertį žemės sklypą vietoj iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo.

Teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas išpirkimo (atlyginimo už išperkamą žemę) būdas – ekvivalentinė natūra – yra įtvirtintas ir galiojančiame Atkūrimo įstatyme, nors tai padaryta naudojant kitokią terminologiją, tačiau kompensavimo (išpirkimo, atlyginimo) būdo esmė išliko ta pati, t. y. ekvivalentinė natūra pagal Atstatymo įstatymo l6 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo suprantama kaip tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, o pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą ekvivalentinė natūra yra tapati lygiaverčio žemės ploto suteikimui vietoj turėtos kitoje vietoje privačios žemės. Pažymėtina, jog tokios pačios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje. Taigi, nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. LVAT išaiškinęs, kad Pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, buvo atlyginama tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), o pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą atlyginimo būdą – lygiaverčiu žemės sklypu. LVAT pažymėjo, jog tiek vienu, tiek kitu atveju turi būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo, be to, šiuos atkūrimo būdus vienija esminis nuosavybės teisių atkūrimo būdo požymis, kad tokio atlyginimo atveju, pagal minėtas teisės normas, suteikiamas ne tas pats nacionalizuotas žemės sklypas, o žemės sklypas kitoje pretendento pasirinktoje vietoje. Paminėjo, jog nagrinėjamu klausimu aktualioje LVAT praktikoje pažymima, kad vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje A-858-2240/2014, 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje A-868-261/2015 ir kt.).

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sprendžia, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas ir NŽT sprendimas, kuriais buvo atsisakyta įtraukti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, yra neteisėti ir nepagrįsti, atsakovai neįvertino ginčui reikšmingų faktų, neteisingai vertino teisės aktų nuostatas, todėl naikintini.

Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašė įpareigoti NŽT atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,16 ha dydžio žemės sklypą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) (dabartinis gatvės pavadinimas – (duomenys neskelbtini)) g. 10, suteikiant lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

Teismas negali tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo visiškai ir įpareigoti atsakovus atkurti nuosavybės teisę suteikiant pareiškėjai lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, kadangi tai yra atsakovų kompetencija ir jie privalo atlikti tokio prašymo nagrinėjimo procedūrą, ir tik ją atlikę, priimti atitinkamą sprendimą. Todėl atsakovai NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT įpareigotini pagal pareiškėjos 2018 m. kovo 28 d. prašymą tęsti procedūrą dėl lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste suteikimo, remiantis pareiškėjos M. F. 1992 m. kovo 20 d. prašymu dėl 0,16 ha dydžio žemės sklypo suteikimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84?87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos M. F. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 49SF-1164-(14.49.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 1SS-1170-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“.

Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pagal pareiškėjos 2018 m. kovo 28 d. prašymą tęsti procedūrą dėl lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste suteikimo, remiantis pareiškėjos M. F. 1992 m. kovo 20 d. prašymu dėl 0,16 ha dydžio žemės sklypo suteikimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.