- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-20
- Bylos Nr.
- 1A-216-885/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36649-2022-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- J. N.
- Advokatai
- Aivaras Alimas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgitos Mačionytės ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. N. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, J. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir jai uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugsėjo 27 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, J. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir konfiskuotas jai priklausantis automobilis „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas galioti iki teismo nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. N. 2022 m. rugsėjo 24 d. apie 22.30 val., prie Pašilaičių g. namo Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairavo jai priklausantį automobilį „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Šiais veiksmais J. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde J. N. gynėjas advokatas A. Alimas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 27 d. nuosprendį ir J. N. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistajai, iš karto po transporto priemonės vairavimo fakto buvo nustatyti bei tinkamai užfiksuoti neblaivumo požymiai. Pažymima, kad tokią pirmosios instancijos teismo poziciją lėmė dviejų liudytojų parodymai, kuriais grindžiamas skundžiamas nuosprendis. Teismas nepagrindė kokiomis metodinėmis priemonėmis arba specialiaisiais prietaisais remdamasis liudytojas J. B. (J. B.) galėjo nustatyti nuteistosios neblaivumo faktą, o vien tai, kad nuteistoji, pasak šio liudytojo, kalbėjo „nelabai normaliai“, negali patvirtinti ar paneigti šio pobūdžio aplinkybių. Be to, pabrėžiama, kad šiam liudytojui lietuvių kalba nėra gimtoji, todėl jis iš esmės galėjo sunkiai suprasti nuteistosios žodžius, kalbėjimo manierą ir pan.
2.2. Skunde nurodoma, kad J. B., eidamas nuteistajai iš paskos, negalėjo įvertinti nuo J. N. tariamai sklidusio alkoholio kvapo. Liudytojo nurodoma nuteistosios „nelabai normali“ kalba yra tik subjektyvi kito asmens nuomonė, kurią apylinkės teismas vertino kaip neginčijamą įrodymą, tariamai patvirtinantį nuteistosios neblaivumo požymių nustatymą. Apeliantas akcentuoja, jog J. B. neturėjo jokios atitinkamos įrangos, kuria galėjo konstatuoti nuteistosios neblaivumą, be to, jis net nėra tinkamas subjektas, kuris gali turėti tokio pobūdžio įgaliojimus, kadangi tokia galimybė įstatymų numatyta išimtinai policijos pareigūnams. Tai leidžia teigti, kad liudytojo parodymai šiame kontekste yra deklaratyvios prielaidos bei spėlionės, nepagrįstos jokiais kitais byloje esančiais įrodymais.
2.3. Liudytojo J. B. parodymus paneigia vaizdo ir garso įrašai, daryti policijos pareigūnų bendravimo su J. N. metu, kadangi iš jų akivaizdžiai matyti, jog nuteistoji su jais kalba adekvačiai, net ir kilus ginčui mintis dėsto rišliai bei logiškai, jai „nesipina“ liežuvis. Nors nuteistoji kalba emocingai, tai yra pakankamai normalus ir neišskirtinis elgesys. Dėl to darytina išvada, kad liudytojo J. B. pateikti paaiškinimai turi būti vertinami itin kritiškai, atsižvelgiant į liudytojo akivaizdų neigiamą nusistatymą nuteistosios atžvilgiu.
2.4. Be to, pabrėžiama, kad teismo motyvai yra tarpusavyje prieštaringi. Nuteistoji, priešingai teismo nurodytiems argumentams, nors galėjo suvokti, kad atvykę policijos pareigūnai gali nustatinėti jos neblaivumo požymius, vis tiek nusileido į daugiabučio namo kiemą. Teismas teigė, kad nuteistoji po transporto priemonės vairavimo skubėdama namo ir atsisakydama kalbėti su J. B., aiškiai patvirtino bandymą išvengti neblaivumo tikrinimo, tačiau ši teismo išvada nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais. Teismas neatsižvelgė į nuteistosios duotus paaiškinimus, kad ji, bijodama tolesnių liudytojo veiksmų, nuėjo namo bei atsisakė veltis į bet kokias diskusijas su J. B. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad šis nuosprendis grindžiamas išimtinai nuteistąją kaltinančiais parodymais, neatsižvelgiant į tai, kad gynybos pateikti rašytiniai įrodymai akivaizdžiai prieštarauja šiai teismo versijai.
2.5. Cituodamas nuteistosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas nurodo, kad J. N. apie tai, kad galimai padarė eismo įvykį, suprato tik tada, kai jai apie tai pasakė atvykę policijos pareigūnai, nors šio fakto ji nesuvokė nei vairuodama transporto priemonę, nei išlipusi iš jos ir eidama namo. Taigi apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad nuteistoji iš karto po transporto priemonės pastatymo susirinko pirkinius ir nuėjo link namų. Akivaizdu, kad jeigu nuteistoji būtų suvokusi apie įvykusį susidūrimą, ji bent kuriam laikui būtų likusi prie transporto priemonės ir ją apžiūrėjusi. Tačiau, įvertinus tai, kad važiavimo metu automobilio salone grojo muzika, buvo tamsus paros metas, taip pat ir itin nesmarkus transporto priemonių kontaktas, J. N. net nepajuto galimai įbrėžusi svetimą automobilį. Tuo tarpu apylinkės teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir vertino tik liudytojo teiginių ištraukas, kurios akivaizdžiai kaltino nuteistąją.
2.6. Remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika, apeliantas teigia, kad teismas privalėjo nustatyti, jog nuteistoji suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau sprendė ją ignoruoti ir pasišalino. Tačiau šioje byloje nurodytos aplinkybės nustatytos nebuvo. Dėl to spręstina, kad po įvykio sekę nuteistosios veiksmai, įskaitant ir alkoholio vartojimą, iš esmės neatitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalies sudėties subjektyviosios pusės požymių, nes nuteistoji elementariai nesuprato ir negalėjo suprasti, kad tolesni jos veiksmai galėtų būti vertintini kaip siekis išvengti neblaivumo patikrinimo.
2.7. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių duomenų, nuosprendį grindė išimtinai kaltinančiais liudytojo parodymais, tačiau nesirėmė, o taip pat ir nepaneigė byloje gynybos iniciatyva pateiktų įrodymų, nenustatė ir nedetalizavo būtinų nusikalstamos veikos požymių, kas patvirtina, jog nuosprendis yra nepagrįstas. Nurodoma, kad priimant nuosprendį nebuvo pašalinta daugybė byloje egzistuojančių prieštaravimų bei neaiškumų, o esamų įrodymų visuma neleidžia neabejotinai konstatuoti nuteistosios kaltės.
2.8. Apelianto nuomone, teismas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik nuteistąją kaltinančių liudytojų parodymais.
2.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistąją po automobilio vairavimo matė išskirtinai tik liudytojas J. B., o ne policijos pareigūnas S. S., todėl pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuosprendžio motyvus įvykio vietoje nebuvusio liudytojo parodymais, akivaizdžiai pažeidė BPK nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad policijos pareigūnai į daugiabučio namo kiemą atvyko tik po kurio laiko buvo žinoma viso bylos nagrinėjimo metu. Remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika, apeliantas teigia, jog be J. B. nurodytų aplinkybių byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų, kad nuteistosios neblaivumas buvo nustatytas iš karto po paaiškėjusio eismo įvykio. Taigi darytina išvada, kad pirmiau nurodytų aplinkybių priešingas vertinimas sudaro pagrindą iš esmės plėtotis ydingai teismų praktikai, be to, priėmus skundžiamą nuosprendį buvo ne tik netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tačiau ir padaryti esminiai BPK pažeidimai.
3. Teisiamojo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistosios J. N. gynėjas prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
5. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai remiamasi išskirtinai tik nuteistąją kaltinančiais liudytojų parodymais, kurie yra nepatikimi ir nepagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis, o pirmosios instancijos teismas nesigilino į visas faktines aplinkybes bei paviršutiniškai vertino surinktus duomenis. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei įvertinusi skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis įstatymo nuostatų, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir J. N. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
6. BK 281¹ straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas šias nuostatas pažeidė, kadangi nuosprendyje akcentavo išimtinai nuteistąją kaltinančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
8. Minėta baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę bei ar jų iš esmės pakanka nustatyti, ar kaltinamo asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-942/2023). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto motyvais bei konstatuoti, jog skundžiamos nuosprendis priimtas pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nuteistąją teisinančius, tiek ir ją kaltinančius bylos medžiagoje esančius duomenis bei pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog J. N. kaltę patvirtinantys įrodymai yra nuoseklūs, vienas kitą papildantys ir neginčijamai įrodantys nuteistosios kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Vien tai, kad tam tikri duomenys yra nepalankūs nuteistosios gynybinei versijai nėra pagrindas teigti, jog šie duomenys yra nepatikimi.
9. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2022 m. rugsėjo 24 d. apie 22.30 val., prie Pašilaičių g. namo Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, J. N. vairavo jai priklausančią transporto priemonę „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat nustatyta, kad nuteistosios J. N. veiksmai turėjo įtakos liudytojo J. B. transporto priemonės apgadinimų atsiradimui, ką patvirtina baudžiamosios bylos medžiagoje esantis 2022 m. rugsėjo 25 d. daiktų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 40–57).
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojo J. B. parodymai yra nepatikimi, kadangi nurodytas asmuo neturėjo reikiamų priemonių ar kompetencijos patikimai nustatyti nuteistosios neblaivumo faktą, be to, liudytojas buvo akivaizdžiai nusistatęs prieš J. N. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir yra paneigti tiek liudytojo S. S. parodymais, tiek kita bylos medžiaga.
11. Kaip matyti iš 2022 m. rugsėjo 24 d. J. B. paaiškinimo (1 t., b. l. 28) bei jo apklausų metu pateiktų nagrinėjamo įvykio detalių (1 t., b. l. 19–21, 170–172), liudytojas nuosekliai nurodė, jog įvykio dieną, J. N. vairuojamam automobiliui kliudžius jo transporto priemonę ir jai nereaguojant į jo panaudotą garsinį signalą, jis nusekė jai iš paskos ir bandė nuteistajai pranešti, kad ji padarė eismo įvykį. Liudytojo parodymai dėl to, jog J. N. pokalbio metu atrodė neblaivi, t. y., kalbėjo nerišliai, jos judesiai buvo nekoordinuoti, nekito viso proceso metu, todėl nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad šie liudytojo parodymai yra iš esmės nepatikimi. Šiame kontekste pabrėžtina, jog, priešingai nei teigia apeliantas, liudytojas J. B. apklausų metu išreiškė savo susidarytą nuomonę dėl to, jog nuteistoji įvykio metu buvo neblaivi, kadangi J. N. elgsena ir nuo jos sklidęs alkoholio kvapas leido jam susidaryti tokį įspūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistosios girtumo fakto liudytojas negalėjo nustatyti, kadangi neturėjo tam reikiamos kompetencijos ar priemonių, yra nepagrįstas, kadangi liudytojo nurodyti neblaivumo požymiai, kuriuos jis pastebėjo bendraudamas su J. N., nereikalauja jokio specialių žinių, pasiruošimo ar įrankių. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kurie teismo pripažįstami įrodymais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-387/2023). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojas, eidamas nuteistajai iš paskos, negalėjo jausti nuo jos sklidusio alkoholio kvapo, vertintina, kad šis skundo argumentas taip pat yra nepagrįstas. Pabrėžtina, kad tiek liudytojas J. B. (1 t., b. l. 19–21, 170–172), tiek ir nuteistoji (1 t., b. l. 86–88, 167–170) nurodė, jog jie tam tikru laiko tarpu kalbėjo stovėdami šalia vienas kito, todėl liudytojas J. B. objektyviai galėjo justi nuo nuteistosios sklindantį alkoholio kvapą. Pažymėtina, jog liudytojo J. B. parodymai apie J. N. būseną įvykio metu savaime nėra pakankami nustatyti jos neblaivumo faktą, tačiau jo nurodytos aplinkybės iš esmės pagrindžia išvadą, kad įvykio metu J. N. demonstravo tam tikrus neblaivumo požymius, t. y., nerišlią kalbą bei nekoordinuotus judesius.
12. Nepagrįstas yra ir apeliacinio skundo argumentas, kad tai, jog lietuvių kalba nėra J. B. gimtoji, sudaro pagrindą išvadai, kad liudytojas neteisingai interpretavo nuteistosios kalbos neaiškumą. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodymus davė lietuvių kalba, jį apklausiant teisiamajame posėdyje vertėjas nedalyvavo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad lietuvių kalbą liudytojas J. B. supranta pakankamai gerai, geba dėstyti savo mintis šia kalba ir nors teismo posėdžio metu nurodė, jog jam sunku išsireikšti (1 t., b. l. 172), tai nereiškia, kad liudytojas J. N. emocinę reakciją nepagrįstai įvertino kaip nuteistosios buvimą neblaivia, kadangi šią versiją paneigia pirmiau paminėtos aplinkybės.
13. Liudytojo J. B. nurodytas aplinkybes dėl J. N. neblaivumo požymių patvirtina liudytojo S. S. parodymai. Ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu (1 t., b. l. 31–33) liudytojas parodė, kad J. B. jiems paaiškino, jog automobilio „Lexus“ vairuotoja atrodė neblaivi, o J. N. išėjus į lauką ir kalbant su policijos pareigūnais, ji buvo akivaizdžiai neblaivi, t. y., jos judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli, nuo jos sklido stiprus alkoholio kvapas. Šias aplinkybes liudytojas nurodė ir apklaustas teisiamajame posėdyje bei teigė, kad iš nuteistosios išvaizdos buvo matyti apsvaigimo požymiai. Pažymėtina, kad nurodytas aplinkybes patvirtina ir 2022 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus valdybos 6-ojo skyriaus vyriausiojo patrulio A. A. tarnybinis pranešimas dėl eismo įvykio (1 t., b. l. 35), kuriame yra nurodyta, kad J. N. priėjus prie policijos pareigūnų aiškiai matėsi, kad ji yra neblaivi, jos judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli, nuo jos sklido stiprus alkoholio kvapas. Todėl pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. S. parodymai dėl J. N. neblaivumo požymių atitinka tiek J. B. paaiškinimus, tiek ir kitus objektyvius bylos duomenis.
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. N. neblaivumo faktą paneigia bylos medžiagoje esantis vaizdo įrašas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaizdo įrašų turinys papildomai pagrindžia J. B. bei S. S. paaiškinimus, jog nuteistoji, bendraudama su liudytoju ir policijos pareigūnais, turėjo neblaivumo požymių. Iš vaizdo įrašo „2022_0924_235600_009.mp4“ matyti, kad J. N. neatsakinėja į jai policijos pareigūnų pateiktus klausimus, su jais bendrauja pakankamai nemandagiai, ginčijasi, perdėtai emocionaliai reaguoja į jų pasakymus. Nors sutiktina, kad bendravimas su policijos pareigūnais gali asmeniui kelti stresą ar tam tikras kitas neigiamas emocijas, tačiau aptariamu atveju negalima teigti, jog J. N. reakcija į jai užduotus klausimus ir pasakytas pastabas yra adekvati. Nors vaizdo įrašo turinys savaime nėra pakankamas siekiant nekvestionuotinai nustatyti nuteistosios neblaivumo faktą, tačiau šiuos duomenis vertinant kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumoje, laikytina, kad neblaivumo požymiai jai nustatyti tiek išlipus iš vairuojamo automobilio, tiek vėliau išėjus į kiemą.
15. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažinta, kad J. N. buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Šią išvadą patvirtina liudytojų J. B. ir S. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje duoti parodymai, A. Adomaičio tarnybinis pranešimas bei baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų turinys. Liudytojų parodymai yra išsamūs ir konkretūs bei tarpusavyje vienas kitą papildantys dėl J. N. nustatytų neblaivumo požymių, be to, šias aplinkybes patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys. Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju J. N. nustatytas ne neblaivumo faktas, o neblaivumo požymiai, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde. Dėl to spręstina, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad neblaivumo požymiai nuteistajai buvo nustatyti nepagrįstai arba netinkamo asmens, kadangi tapačius požymius nurodė tiek J. B., tiek ir policijos pareigūnai.
16. Nagrinėjamu atveju nuteistajai J. N. inkriminuotas neblaivumo patikrinimo vengimas, kai jai buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalimi ir Kelių eismo taisyklių 17 punktu, policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Teismų praktikoje pripažįstama, jog neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo, o konstatuojant, kad asmens veika yra kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią nesitikrinti blaivumo, nors visos galimybės tokį patikrinimą atlikti buvo.
17. Kaip matyti iš vaizdo įrašų „2022_0925_000101_010.mp4“ ir „2022_0925_000101_011.mp4“ turinio, nuteistoji atsisakė alkotesteriu pasitikrinti neblaivumą, šis faktas taip pat yra užfiksuotas neblaivumo nustatymo akte (1 t., b. l. 39). Nors J. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog šeštadienio vakarą manė galinti daryti ką nori, o teisiamajame posėdyje teigė, kad pasitikrinti neblaivumą atsisakė, kadangi suprato, jog negalės įrodyti policijos pareigūnams, kad alkoholį ji vartojo jau grįžusi namo, o ne vairuodama savo automobilį (1 t., b. l. 86–88, 167–170), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagoje esančių vaizdo įrašų matyti, jog šio nuteistosios sprendimo pasekmės, t. y., tai, kad neblaivumo patikrinimo vengimas yra iš esmės prilyginamas neblaivumo fakto konstatavimui, jai buvo išaiškintos, tačiau nuteistoji nesutiko pūsti į alkotesterį. Nors nuteistoji nurodė įvairias aplinkybes, kodėl ji atsisakė tikrintis neblaivumą, pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka to, kad asmuo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, tokių veiksmų neatlieka. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą išvadą, kad J. N. neblaivumo požymiai buvo nustatyti pagrįstai, laikytina, kad ji pagrįstai patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
18. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nuteistosios jaustos baimės dėl galimų liudytojo J. B. veiksmų bei to, kad ji nesuvokė, kad padarė eismo įvykį, t. y., nėra nustatyti visi būtini BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymiai, vertinami kritiškai. Pažymėtina, kad susirašinėjime su savo draugu (1 t., b. l. 165) nuteistoji nenurodė jokių teiginių apie jos tariamai jaustą grėsmę ar baimę. Be to, vaizdo įrašuose nematyti kokių nors papildomų požymių, jog liudytojas J. B. būtų agresyviai nusiteikęs nuteistosios atžvilgiu, o priešingai – J. N. keliant balsą bei reikalaujant, kad jai būtų parodyta, kur ir kokia žala padaryta liudytojo automobiliui, J. B. nereaguoja į jos tembrą ir ramiai atsako, kad gali parodyti ant jo transporto priemonės likusias žymes. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistoji, nepaisant suvokimo, jog policijos pareigūnai gali prašyti pasitikrinti neblaivumą, vis tiek nusileido į daugiabučio namo kiemą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš 2022 m. rugsėjo 27 d. kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 12–16), J. N., bendraudama su bendrosios pagalbos centro operatoriais bei Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato darbuotojais, buvo daugiau susirūpinusi savo transporto priemonės likimu, piktinosi policijos pareigūnų veiksmais bei iš pradžių atsisakė nusileisti ir pabendrauti su policijos pareigūnais. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti, jog J. N. jautė baimę dėl liudytojo J. B. galimų veiksmų, o jos bendrosios pagalbos centro operatoriui išsakytos replikos akivaizdžiai parodo, kad nuteistosios nurodytos aplinkybės dėl jos jausmų įvykio metu yra tik jos gynybinė versija, pateikta siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
19. Taip pat nesutinkama su apelianto argumentais, jog nuteistoji objektyviai nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis. Kaip matyti iš liudytojo J. B. duotų parodymų, jis, išlipęs iš savo automobilio, iš karto priėjo prie nuteistosios ir jai nurodė, kad buvo padarytas eismo įvykis, bei siūlė pasilikti ir sulaukti policijos pareigūnų. Nors nuteistoji nurodė, kad ir po šio J. B. pasakymo nesuvokė padariusi eismo įvykį, tačiau vėliau ji žinutėse savo draugui Rimui aiškino, kad: „atsirado piktuolių, neva aš mašina sudaužiau“ (1 t., b. l. 165). Taigi neįmanoma sutikti su teiginiais, jog nuteistoji nesuvokė, kad ji galimai padarė eismo įvykį, o priešingai – į tokią galimybę visiškai nereagavo, atsisakė bendrauti su apie automobilio apgadinimą pranešusiu asmeniu, nors byloje nėra jokių duomenų, galinčių pagrįsti apeliacinio skundo teiginius, jog liudytojas jai iš tikrųjų kėlė kokią nors grėsmę. Be to, kaip matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų, policijos pareigūnams parodžius J. N. ant jos transporto priemonės esančius apgadinimus, kurie užfiksuoti 2022 m. rugsėjo 25 d. daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 40–57), ji juokėsi, nesutiko su pozicija, kad tie apgadinimai yra pakankamai dideli, bei klausinėjo policijos pareigūno ar jam nėra gėda esant tokiai situacijai taip elgtis. Esant užfiksuotiems apgadinimams, t. y., įbrėžimams ant automobilio kairės pusės durelių ir galinio sparno bei apgadinto dešinės pusės bamperio, neįmanoma sutikti ir su teiginiais, kad ši žala yra minimali. Net ir tuo atveju, jeigu nuteistoji automobilių kontakto metu ir būtų nepajutusi šio kontakto, liudytojas J. B. jai nurodė, kad ji padarė eismo įvykį. Vien tai, kad liudytojas šią informaciją jai perdavė nuteistajai nepriimtina išraiška, t. y., garsiai šaukdamas, kaip teigė pati nuteistoji, tai savaime nėra pagrindas teigti, jog iki policijos pareigūnų atvykimo nuteistoji net nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo ir jos transporto priemonė.
20. Įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas J. N. kalta padariusią nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, įstatymų nepažeidė, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei teisingai ir pagrįstai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios J. N. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 27 d. nuosprendžio atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.