Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT Plėtros fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT Plėtros fondas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Pareiškėjas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vienareikšmiškai vertino, kad Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) pažeidimas yra įvykęs išskirtinai dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios, o priklausė nuo trečiųjų asmenų – investuotojų veiksmų finansų rinkose ir jų sprendimų. Teigė, kad MGK sprendime remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurio savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčio mokėtojo valios. MGK sprendime taip pat nurodoma, kad minėtomis aplinkybėmis pripažįstamos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tuo tarpu, žmogaus poveikis mokesčių mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti, ar nuo jo apsiginti. Pareiškėjo vertinimu, toks minėto straipsnio aiškinimas yra nepagrįstai ir nesąžiningai siaurinantis jam įstatymo leidėjo suteiktą galimybę, egzistuojant įstatyme numatytoms sąlygoms, būti atleistam nuo baudos ir delspinigių, kurie pagal atsakovo sprendimą ir MGK sprendimą, patvirtinantį atsakovo sprendimą, sudaro beveik ketvirtadalį – net 23 procentus pareiškėjos papildomai sumokėto pelno mokesčio. Antra, toks įstatymo aiškinimas būtų net ir neprotingas atsižvelgiant į konkrečią situaciją, kurioje taikomi atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindai. Manė, kad toks teisės normos aiškinimas yra pernelyg nutolęs nuo įstatymų leidėjo tikslų ir teisės normos konteksto. Pareiškėjas taip pat vertino, kad minėtame straipsnyje nurodyta sąlyga turėtų būti aiškinama pasitelkiant jau minėtus protingumo ir teisingumo principus, atsižvelgiant ir į verslo subjektams šiuo metu ypač sudėtingą dėl kilusios pandemijos ekonominę situaciją. Pažymėjo, kad aiškinant minėtą teisės normą neturėtų būti aiškinamas teisės normos turinys aiškinant taip reikšmingai siaurinamai, ir nustatant papildomas sąlygas, kurių išsamaus sąrašo įstatymų leidėjas teisės akte, pareiškėjo vertinimu, nenumatė.

11. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta sąlygų, kurias galima būtų prilyginti force majeure arba cas fortuit. Atsakovo teigimu, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad gali susiklostyti tokia situacija ir tai neturėtų būtų laikoma ta aplinkybe, kurios pareiškėjas nenumatė ar negalėjo numatyti. Kaip pažymėjo MGK, su kurios pozicija iš esmės sutiko VMI, nepaisant pareiškėjo pozicijos, jog jis pažeidimus padarė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios (nes jam nepavyko pritraukti investuotojų iš šalies, kas realiai neatitiko sąlygų, su kuriomis įstatymų leidėjas siejo galimą pelno neapmokestinimą), mokestinių pažeidimų aplinkybės negali būti pripažintos aplinkybėmis, kurios nepriklauso nuo pareiškėjo valios. MAĮ 2 straipsnio 10 dalis mokestinę lengvatą apibrėžia kaip mokesčių mokėtojui ar jų grupei mokesčio įstatymo nustatytas išskirtines apmokestinimo sąlygas, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis. Teismų praktikoje mokestinės lengvatos taikymo sąlygos yra aiškinamos siaurai ir jų taikymo galimybę turi pagrįsti bei įrodyti mokesčių mokėtojas. Todėl kiekvienu atveju pasinaudojimą mokestine lengvata (atitinkamų pajamų neapmokestinimu) lemia subjektyvus mokesčių mokėtojo apsisprendimas, įvertinus konkrečias aplinkybes, su kuriomis įstatymų leidėjas sieja tam tikrų pajamų apmokestinimą ar ne, naudotis mokestine lengvata ar ne. Šiuo atveju, atsakovo vertinimu, pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo visų PM delspinigių sumokėjimo bei panaikinti skirtą PM baudą, nenustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų pagrindų.

II.

16. Teismas pabrėžė, kad ginčo atveju nebuvo nustatyti mokesčių administratoriaus netinkamai atlikti veiksmai ar kontrolės veiksmų vilkinimas. VMI, įvertinusi pareiškėjo geranoriškus veiksmus (bendradarbiaujant patikrinimo metu, neginčijant mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo ir sumokant PM) ir delspinigių skaičiavimo trukmę, atleido jį nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo ir skyrė jam minimalią 10 proc. baudą. Teismas sutiko tiek su VMI, tiek su MGK vertinimu, jog paskirtų ekonominių sankcijų dydis atitinka proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pareiškėjas nurodė, kad jis pakeitė savo veiklos pobūdį, 2019 m. atsisakė investicinės veiklos, nors šiuos veiksmus jis ir atliko, tačiau iš turimos informacijos nėra nustatyta, kad pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo pradžios (pavedimo išrašymo), disponuodamas informacija apie pritrauktų investuotojų iš šalies apimtis, ėmėsi veiksmų tikslindamas atitinkamų mokestinių laikotarpių PM deklaracijas ir deklaruodamas siekį sumokėti trūkstamą mokesčio sumą, taip išvengdamas dalies pasekmių (baudos skyrimo) toje situacijoje, kai mokestį mokestinio patikrinimo metu apskaičiuoja mokesčių administratorius (MAĮ 139 str. 5 d.). Teismas sutiko su MGK vertinimu, kad aplinkybė, jog po kontrolės veiksmų, surašius patikrinimo aktą, pareiškėjas sumokėjo PM, nėra pagrindas jį atleisti nuo ekonominių sankcijų mokėjimo, nes mokestiniai pažeidimai buvo nustatyti, mokestis buvo sumokėtas pavėluotai ir iki mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų pradžios jis nesiėmė veiksmų siekdamas pasitaisyti. Ši aplinkybė pagrįstai buvo įvertinta kaip itin reikšminga pareiškėjui skiriant minimalią baudą, todėl jo prašymas atleisti jį nuo visų delspinigių ir baudos mokėjimo, atsižvelgiant į konstatuotus mokestinius pažeidimus, pareiškėjo mokesčių bazei apskaičiuoti taikytą specialų mokesčio apskaičiavimo būdą, negali būti tenkinamas, prieštarautų ekonominėms sankcijoms keliamiems tikslams, taip pat nebūtų atliekama delspinigių kompensacinė funkcija.

17. Teismas, vertindamas visus įrodymus, darė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 277 594,01Eur delspinigių ir 214 848 Eur PM baudą bei panaikinti MGK sprendimą. Pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Atmetus skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintos (ABTĮ 40 str.1 d.).

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo dalies, kuria pareiškėjai skirta 214 848 Eur bauda ir apskaičiuoti 277 594,01 Eur delspinigiai bei MGK sprendimo, teisėtumo.

23. Pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui iš esmės grindžia tuo, jog jis turėtų būti atleistas nuo PM delspinigių sumokėjimo bei skirtos PM baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

24. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs VMI sprendimo dalies ir MGK sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir pareiškėjo apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

V.

27. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada neatleisti jo nuo priskaičiuotos delspinigių ir baudos sumų mokėjimo.

28. MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą, už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį mokesčių administratoriui atsiranda pareiga skaičiuoti mokesčių mokėtojui delspinigius.

29. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2020 m. birželio 30 d. surašė pareiškėjo atžvilgiu Patikrinimo aktą, kuriuo buvo tikrintas ir vertintas pareiškėjo pelno mokesčio sumokėjimas mokestiniu laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjui papildomai apskaičiuota 2 148 480 Eur pelno mokesčio. VMI 2020 m. liepos 23 d. sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir papildomai apskaičiuotas 2 148 480 Eur pelno mokestis; apskaičiuoti 555 188,01 Eur delspinigiai; pareiškėjas atleistas nuo 277 594,01 Eur delspinigių; skirta 214 848 Eur PM bauda. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į MGK, prašydamas panaikinti VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 277 594,01 Eur PM delspinigius ir 214 848 Eur PM baudą, MGK sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, patvirtindamas VMI sprendimo dalį bei neatleido pareiškėjo nuo PM delspinigių ir PM baudos mokėjimo. MGK pareiškėjo skundą atmetė, VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 10 proc. PM baudą ir 50 proc. dydžio apskaičiuotus PM delspinigius (nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo VMI sprendimu bendrovę atleido), patvirtino, jos neatleido nuo delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo.

30. VMI Patikrinimo akte įvertinęs mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, konstatavo, jog pareiškėjo veikla neatitiko pagal IISKIS įstatymą veikiančių investicinių bendrovių reikalavimų ir šiems subjektams keliamų tikslų, todėl jis nepagrįstai naudojosi PMĮ 12 straipsnio 5 punkte numatyta mokestine lengvata, gautas pajamas priskirdamas neapmokestinamosioms pajamoms, 2014–2018 m. nei apmokestinamojo pelno, nei PM neapskaičiuodamas ir nedeklaruodamas metinėse pelno mokesčio deklaracijose (PLN204). Mokestinio patikrinimo metu mokesčiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti taikant MAĮ 69 straipsnyje nustatytą turinio viršenybės prieš formą principą, konstatavus, kad pareiškėjo, kaip investicinės veiklos subjekto, įforminti dokumentai atitiko tik formaliąsias sąlygas, nustatytas mokestį reglamentuojančiame įstatyme, o veiksmai atlikti siekiant mokestinės naudos, tai yra sudarant sąlygas nemokėti PM, pasinaudojant PMĮ nustatytomis atitinkamų pajamų neapmokestinimo sąlygomis. Pareiškėjo VMI pateiktose 2020 m. liepos 7 d. pastabose dėl patikrinimo akto patikrinimo metu konstatuotų mokestinių pažeidimų, apskaičiuojant tikrintojo laikotarpio PM, neginčijo, sutiko su Patikrinimo akto rezultatais, prašydamas jam netaikyti baudų ir delspinigių. VMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino bendrovei apskaičiuotas PM sumas, apskaičiavo delspinigius ir skyrė 10 proc. PM baudą, kita sprendimo dalimi VMI, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, įvertinęs delspinigių skaičiavimo trukmę, pareiškėjo elgesį (apskaičiuoto mokesčio neginčijo, po patikrinimo apskaičiuotą PM sumokėjo, geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi) atleido jį nuo 277 594,01 Eur (50 proc.) PM delspinigių mokėjimo.

31. MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

32. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

33. LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą – mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo – jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant, kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis ir pan., gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011; 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-364-968/2019). LVAT praktikoje taip pat pažymima, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių) nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015).

34. LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, jog šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasėkoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-141/2005; 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie minėtų aplinkybių buvimą. Dėl šių įrodymų nebuvimo, teismas pagrįstai neatleido pareiškėjo nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas priklauso „Hanner“ įmonių grupei, turinčiai pakankamą patirtį atitinkamoje verslo srityje, todėl, nepaisant jo nurodomų (deklaruotų) siekių pritraukti investuotojus iš šalies, pasibaigus kiekvienam iš tikrintų mokestinių laikotarpių, jis žinojo, kad jo deklaruoti ketinimai pritraukti investuotojus iš šalies nėra įgyvendinti ir jis negali pasinaudoti realiai investicinei veiklai skirta mokestine lengvata, numatyta PMĮ, kadangi pareiškėjo atitikimas lengvatos taikymo sąlygoms yra tik formalus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad investicinės bendrovės veikla visuomet atitiko tiek PMĮ reikalavimus, tiek Informuotiems investuotojams skirtų kolektyvinių investavimo subjektų įstatymo keliamas sąlygas ir tikslus investicinės bendrovės veiklai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, kadangi minėti pareiškėjo argumentai nebuvo aktualūs vertinant atsakovui delspinigių ir baudos sumas.

36. Pagal MAĮ 138 straipsnį, mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmens elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Kiekvieno mokesčio mokėtojo atsakomybė yra individuali ir taikoma atsižvelgiant į konkrečiu atveju atsakomybėn traukiamo, o ne į kito mokesčių mokėtojo padarytą pažeidimą ar jam taikomus mokestinių sankcijų dydžius (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1034/2011). MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose nustatyta mokesčių mokėtojų pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, t. y. teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaujantis mokesčių įstatymais.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo šioje byloje nėra, kad pareiškėjas MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintos pareigos neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas ir MGK pagrįstai pažymėjo, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo ekonominių sankcijų mokėjimo tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjas nepateikė teismui informacijos dėl jo suklaidinimo, ar kokių nors kitų mokesčių administratoriaus veiksmų, kurie būtų galėję sąlygoti jo padarytą mokestinį pažeidimą.

38. Nagrinėjamoje byloje VMI, MGK bei pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, pareiškėjas neatitiko MAĮ įtirtintų atleidimo nuo delspinigių sąlygų.

VI.

39. Minėta, kad VMI nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo VMI sprendimu bendrovę atleido. Pareiškėjui apskaičiuoti 555 188,01 Eur delspinigiai, pareiškėjas atleistas nuo 277 594,01 Eur delspinigių. VMI atleido pareiškėją nuo 50 proc. delspinigių remdamasi bendraisiais teisės principais, įtvirtintais MAĮ 8 straipsnyje – protingumo ir teisingumo kriterijais.

40. Pareiškėjas tiek skunde MGK, tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde ginčija VMI sprendimo dalį (kurioje nėra atleistas nuo delspinigių ir baudos mokėjimo) dėl mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimo dėl to, kad atsakovas analogiškas (tapačias) faktinių / mokestinių aplinkybių prasme situacijas skirtingų verslo subjektų ginčuose vertina nepateisinamai skirtingai, t. y. pareiškėją traktavo mažiau palankiai, negu kitą analogiškoje padėtyje esantį subjektą. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas analogiškame ginče su kita bendrove pripažino pareiškėjo vykdytos veiklos bei susijusių mokestinių pasekmių teisinio reguliavimo naujumą ir neaiškumą.

41. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, kad pareiškėjas buvo viena pirmųjų investicinių bendrovių vykdžiusių veiklą nekilnojamojo turto rinkoje pagal Informuotiems investuotojams skirtų kolektyvinių investavimo subjektų įstatymo reikalavimus. Tokio reguliavimo galimus neaiškumus bendrovėms mokestinio teisinio režimo prasme VMI priimdama panašų ginčo esme sprendimą kitos bendrovės – UAB „Žvėryno namai“ – atžvilgiu, dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų (2017 m. balandžio 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimas Nr. (23.31-08)-323-11013) nurodė, kad: „[bendrovė] yra vienas pirmųjų veiklos leidimą pagal Lietuvos Respublikos informuotiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą gavęs kolektyvinio investavimo subjektas, todėl šio įstatymo taikymo praktika yra nauja, konstatuojama, kad [bendrovė] atleistina nuo [...] delspinigių mokėjimo“. Taigi, pats mokesčių administratorius – vertino ir tiesiogiai pripažino, kad bendrovėms išties galėjo būtų neaiški Informuotiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo taikymo ir su šio įstatymo taikymu susijusių mokestinių sprendimų praktika; todėl, galėjo būti ypač reikšminga ir atitinkamų mokesčių administratoriaus mokestinių išaiškinimų neegzistavimo aplinkybė (faktas). VMI, priimdamas iš esmės tapatų ginčo esme sprendimą kitos bendrovės atžvilgiu dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų, iš esmės, tapačiomis aplinkybėmis atleido verslo subjektą nuo 90 procentų priskaičiuotų pelno mokesčio delspinigių mokėjimo (pareiškėjo atveju – 50 proc.).

42. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtina šio byloje ginčijamas sprendimas bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2017 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-323-11013, priimtas kito ūkio subjekto atžvilgiu.

43. Mokesčių administratorius priėmė skirtingus sprendimus mokesčių mokėtojų atžvilgiu, kurių padėtis buvo analogiška. Mokesčių administratorius nepateikė paaiškinimų (atsiliepimuose į skundą, į apeliacinį skundą) bei įrodymų, patvirtinančių, kad buvo tokie skirtumai, kurie leido traktuoti minėtus ūkio subjektus skirtingai. Todėl pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad atsakovas analogiškas (tapačias) faktinių / mokestinių aplinkybių prasme situacijas skirtingų verslo subjektų ginčuose vertino skirtingai, būtent pareiškėją traktavo mažiau palankiai, negu kitą analogiškoje padėtyje esantį subjektą. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas yra nesuderinamas su MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintu mokesčių mokėtojų lygybės principu. Remiantis MAĮ 7 straipsniu taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. MAĮ 7 straipsnyje įgyvendintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą principas (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs). Mokesčių administratoriaus sprendimas, tiek kiek yra nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės principu, keičiamas, pareiškėjas atleidžiamas nuo 90 proc. delspinigių – 499 669,2 Eur.

44. Šioje mokestinio ginčo dalyje pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl mokesčių administratoriaus taikytų materialinės teisės normų, todėl sprendimas yra keičiamas.

VII.

45. Be jau išnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų, jog paskirta bauda yra neadekvati, vykdytos teisėtos pareiškėjo veiklos atžvilgiu neužtikrina pažeidimų prevencijos, yra neproporcinga, sukelianti neadekvatų ir nepateisinamai neprotingą ekonominį poveikį pareiškėjui, kaip verslo subjektui, pareiškėjo veiklai ir neatitinka teisingumo principo, be to, nevertino, kad priskaičiuoti delspinigiai ir bauda neatitinka Lietuvos bei Europos Sąjungos teisinės sistemos baudų dydžio verslui nustatymo principų. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas sprendimuose akcentavo, kad paskirtų ekonominių sankcijų dydis atitinka proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas vertino tai, kad nors pareiškėjas pakeitė savo veiklos pobūdį, 2019 m. atsisakė investicinės veiklos, tačiau iš turimos informacijos nėra nustatyta, kad pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo pradžios (pavedimo išrašymo), disponuodamas informacija apie pritrauktų investuotojų iš šalies apimtis, ėmėsi veiksmų tikslindamas atitinkamų mokestinių laikotarpių PM deklaracijas ir deklaruodamas siekį sumokėti trūkstamą mokesčio sumą, taip išvengdamas dalies pasekmių (baudos skyrimo) toje situacijoje, kai mokestį mokestinio patikrinimo metu apskaičiuoja mokesčių administratorius (MAĮ 139 str. 5 d.). Teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog po kontrolės veiksmų, surašius Patikrinimo aktą, pareiškėjas sumokėjo PM, nėra pagrindas jį atleisti nuo ekonominių sankcijų mokėjimo, nes mokestiniai pažeidimai buvo nustatyti, mokestis buvo sumokėtas pavėluotai ir iki mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų pradžios jis nesiėmė veiksmų siekdamas pasitaisyti. Ši aplinkybė pagrįstai buvo įvertinta kaip itin reikšminga pareiškėjui skiriant minimalią baudą.

46. Akcentuotina, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str. 1 d.). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą a. b. Nr. A556–2255/11 ir kt.).

47. Iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjui atlygintinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 40 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT Plėtros fondas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT Plėtros fondas“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. S-186(7-156/2020) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „NT Plėtros fondas“ skundo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2020 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. (21.222) FR0682-332 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuoti 555 188,01 Eur delspinigiai atleidžiant pareiškėją nuo 50 proc. delspinigių – 277 594 Eur. Atleisti pareiškėją uždarąją akcinę bendrovę „NT Plėtros fondas“ nuo 90 proc. delspinigių – 499 669,2 Eur.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT Plėtros fondas“ apeliacinio skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „NT Plėtros fondas“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt trys eurai septyniasdešimt penki centai) žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.