Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ atstovui advokatui Giedriui Valiūnui,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ ieškinį atsakovui V. D. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

4. Teismo posėdžio metu ieškovės VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ atstovas advokatas Giedrius Valiūnas paaiškino, kad Tokyo vadovas V. D. tyčiniais veiksmais privedė įmonę prie bankroto ir jo veiksmai sąlygojo tai, kad Tokyo nebeturi turto. Ieškovė yra ne pelno siekianti organizacija. Nuo 2016 m. valstybėje atsirado vienkartinių pakuočių užstato sistema, todėl visi verslai, kurie parduoda produkciją vienkartinėse pakuotėse, privalo dalyvauti šioje užstato sistemoje. Šiuo pagrindu ieškovė su Tokyo buvo sudarę sutartį dėl pakuočių surinkimo ir rūšiavimo. Tokyo sukurdavo produkciją, supakuodavo į pakuotę, ateidavo pirkėjai, pirkdavo produkciją ir sumokėdavo 0,10 ct užstatą. Šį užstatą įmonė turi grąžinti ieškovei. Tokyo surinktų pinigų už tarą ieškovei negrąžino. Buvo kreiptasi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, Tokyo pateikė prieštaravimus, todėl buvo kreiptasi į teismą su ieškiniu. Sprendimu už akių reikalavimai buvo patenkinti, tačiau priteista suma grąžinta nebuvo. Kadangi bankroto byla baigėsi, lėšos nebuvo grąžintos, todėl ieškovė kreipėsi į teismą, nes ankstesnėse bylose buvo konstatuota, kad V. D. atliko eilę neteisėtų veiksmų, kurie privedė Tokyo prie bankroto. Šiuo atveju atsakovo kaltė yra preziumuojama. Vieninteliu atveju žala gali būti nepriteista, tai atsakovas turi įrodyti, kad nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų sukeliant tyčinio bankroto ir atsiradusios žalos. Neteisėti veiksmai pasireiškia tokiais atsakovo veiksmais: 1) tyčia delsė kreiptis į teismą dėl Tokyo bankroto bylos iškėlimo, kad turėtų laiko perkelti lėšas į kitą įmonę; 2) sudarė eilę nenaudingų sandorių (pvz., paskolino 81000 Eur įmonei Tokyo, perleido reikalavimo teisę draugui, jis kreipėsi su vykdomuoju dokumentu dėl skolos išieškojimo. Pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą, vykdomieji dokumentai turi pirmenybę prieš kitus kreditorius. Tokiu būdu buvo apeiti kreditoriai ir susigrąžintos nuosavos lėšos). 3) visą įmonės verslą perkėlė į kitą įmonę UAB „Sidlis“, atskirais sandoriais buvo perkeltas turtas, patalpų nuoma, parduoti visi receptai už minimalią kainą. 4) galiausiai, apeidamas kreditorių eilę, pervedė 134970 Eur įmonei UAB „Devika“, kurios vieninteliu akcininku buvo pats atsakovas. Taip pat paaiškino, kad sąskaitos už tarą buvo išrašytos už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio iki 2018 m. liepos mėn. pabaigos. UAB „Devika“ lėšos pervestos nuo 2018 m. sausio 1 d., o ieškovei užstato lėšų nepervedė, nors įmonėje buvo pinigų. Todėl bet kokie aiškinimai, kad ieškovė ir taip nebūtų atgavusi pinigų, neteisingi. Esant tyčiniam bankrotui, pagal kasacinio teismo praktiką, kreditoriai gali kreiptis į teismą iš žalą padariusio asmens dėl žalos atlyginimo. Priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad būtent neteisėti veiksmai sąlygojo neatsiskaitymą su kreditoriais. Atsakovas turi įrodyti, kad net ir neatlikęs neteisėtų veiksmų, įmonė nebūtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas nebuvo priverstas sudaryti sutarties su ieškove, nes siekiant apsaugoti gamtą, buvo įvesta pakuočių užstato sistema, kurioje jei nenori dalyvauti, tiesiog nevykdai tokios veiklos.

5. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė Vytautė Ladigaitė paaiškino, kad tai, jog tyčinio bankroto bylose buvo nustatyti V. D. neteisėti veiksmai dar nereiškia, kad kreditoriai atskirai gali kreiptis į teismą dėl nepatenkintų reikalavimų priteisimo. Tačiau rezoliucijos, kad kaltas būtent V. D., nėra. Pagal įmonių bankroto įstatymą, nėra įtvirtinta reikalavimo nustatyti atsakingą asmenį už tyčinį bankrotą. Tokyo direktorių iki įmonės bankroto buvo ne vienas. Didžiausios paskolos ir sutartys buvo sudarytos ne V. D., o direktorės A. D. K. Buvę akcininkai už 4 Eur pardavė akcijas, įmonės rodikliai jau buvo neigiami, buvo skolų, todėl akcininkai atsikratė verslo. V. D. žinojo apie prastą įmonės būklę, tačiau jo interesas buvo atkurti verslą, todėl dėjo savo lėšas neturėdamas tikslo verslo žlugdyti ar atlikti neteisėtus veiksmus. Dėl paskolos sutarties su A. A. ginčijamas klausimas buvo tik dėl palūkanų dydžio, o ne pačios sutarties sudarymo. UAB „Devika“ buvo pagrindinė partnerė, be kurios negalėjo vystytis Tokyo verslas, pavedimai buvo skirti apyvartai. Teismas jau yra nustatęs, kad Tokyo jau 2018 m. sausio 1 d. buvo nemoki. Ieškovei skola susidarė per 2018 m. sausio ir liepos mėnesio laikotarpį, jau įmonei būnant nemokiai. Atsakovas negali būti vertinamas kaip atlikęs neteisėtus veiksmus konkrečiai ieškovės atžvilgiu, nes skola jai susidarė jau po neteisėtų veiksmų atlikimo. Pažymėjo, kad Tokyo kreditorių sąrašas yra daug ilgesnis, o ieškovės skola nėra pernelyg didelė, lyginant su kitais kreditoriais. Tokyo skolos atsirado jau 2010 metais, nors V. D. perėmė verslą tik 2016 metais. Priežastinis ryšys nepatvirtinamas tuo faktu, kad V. D. vėlavo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Paaiškino, kad šiai bylai svarbus laikotarpis yra 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. rugpjūtis, kai buvo sustabdytas ieškovės paslaugų teikimas, o šiuo laikotarpiu V. D. jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Būtent ankstesnių akcininkų ir vadovų veiksmai nulėmė Tokyo skolas ir verslo žlugimą. Ieškovės paskaičiuotos skolos atsakovas neginčija. Dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi 2018 m. rudenį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl teisės pareikšti ieškinį

7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį.

8. Pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas (pvz., taikant profesinę civilinę atsakomybę). Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008).

9. Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam kyla civilinė atsakomybė.

10. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma kasacinio teismo praktikoje aiškinama kaip valdymo organo nario pareiga atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011, 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; kt.).

11. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. kovo 22 d. UAB „TOKYO“ su VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ sudarė sutartį dėl vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, administravimo, surinkimo ir tvarkymo organizavimo. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo organizuoti Tokyo gaminių vienkartinių pakuočių administravimą, surinkimą bei sutvarkymą. Tokyo, savo ruožtu, pagal sutartį įsipareigojo mokėti užstatą už pateikiamas gaminio vienkartines pakuotes ir administravimo įmokas už užstato už vienkartinių pakuočių sistemos administravimą. Tačiau Tokyo nevykdė savo įsipareigojimų ir neapmokėjo Tokyo pateiktų sąskaitų. Nevykdydama savo įsipareigojimų pagal sutartį, Tokyo ir toliau į rinką tiekė gaminius, supakuotus vienkartinėse pakuotėse, kurias ieškovė privalėjo priimti, vartotojams atnešus jas į priėmimo vietą. Dėl to, ieškovė 2018 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl įsiskolinimo priteisimo. Teismas byloje Nr. e2-41728-845/2018 priėmė sprendimą už akių ir priteisė ieškovei 6 200,00 Eur skolos, 250,46 Eur delspinigių, ir 871,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, viso - 7 321,46 Eur. Nors šis sprendimas įsiteisėjo, tačiau Tokyo jo neįvykdė, kadangi netrukus jai iškelta bankroto byla. Nagrinėjamu atveju ieškinį byloje reiškia ieškovė, kaip pasibaigusios UAB „Tokyo“ kreditorė, kurios reikalavimai nebuvo patenkinti UAB „Tokyo“ bankroto byloje. Atsakovas su ieškiniu nesutinka ir teigia, kad jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu neatliko.

12. Kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką) pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis).Taigi pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 42 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 33 punktas). Atsakovo argumentai, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui tik tokiu atveju, jeigu jis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnis) yra nepagrįsti, nes tokį ieškinį kreditoriai gali pareikšti taip pat ir tais atvejais, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, kaip šiuo atveju ir yra. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi pripažino, kad V. D. atliko eilę neteisėtų veiksmų, kurie privedė Tokyo prie bankroto, atsakovo neteisėti veiksmai yra prejudiciniai faktai ir jie nebegali būti ginčijami. Todėl atsakovo nurodomos aplinkybės ir argumentai, susiję su veiksmais, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, iš naujo netirtinos ir nevertintinos.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

13. Ieškovė nurodo, kad patirta žala yra 7321,46 Eur, t. y. būtent tokiai sumai yra neapmokėta už vienkartinių pakuočių sistemos administravimą. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartimi patvirtintas Tokyo kreditorių sąrašas. Tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad V. D., būdamas UAB „Tokyo“ vadovu, netinkamai vykdė savo pareigas, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sudarinėjo nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, perleido bendrovės veiklai vykdyti reikalingą materialų ir nematerialų turtą susijusiems asmenims bei pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Teismai taip pat konstatavo, kad atsakovo veiksmus per 2017–2018 metus yra pagrindas vertinti kaip nukreiptus bendrovės finansinės padėties pabloginimui, kas suponuoja išvadą dėl sąmoningo kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis), kas savo ruožtu yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.

14. Taikant bendrąsias juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, turi būti įrodyta, kuriais konkrečiai neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žala buvo padaryta bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tačiau šiuo atveju (teismams pripažinus bankrotą tyčiniu) yra aktuali kasacinio teismo suformuluota teisės taikymo taisyklė, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl įmonės tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai ir tos įmonės kreditoriaus žala, priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020).

15. Teismo vertinimu, būtent atsakovo neteisėti veiksmai lėmė Tokyo nemokumą bei negalėjimą bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. V. D. jau įsigydamas įmonę žinojo apie sunkią Tokyo finansinę padėtį, tačiau nesiėmė veiksmų, kad būtų sąžiningai patenkinti būsimų kreditorių reikalavimai. Priešingai, atliko daug nenaudingų sandorių, perleido įmonės turtą, prekės ženklą ir receptus, kas lėmė tai, jog kreipiantis į teismą dėl Tokyo bankroto bylos iškėlimo, atsiskaitymas su kreditoriais tapo neįmanomas. 2017 m. balanso duomenimis, Tokyo turėjo turto už beveik 250 000 Eur, tačiau beveik visas įmonės turtas iki bankroto bylos iškėlimo teisme buvo perleistas, kas akivaizdu, tik dar labiau pablogino įmonės situaciją. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota ne tik tai, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir konstatuotas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir jau nemokios bendrovės esminio padėties pabloginimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nemokios įmonės atveju esminis padėties pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16). Apibendrinus galima teigti, kad egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp visų teismų konstatuotų neteisėtų V. D. veiksmų ir ieškovės bei kitų kreditorių patirtos žalos. Atsakovas nagrinėjamoje byloje konkrečiai nenurodė bei neįrodė, kokios faktinės aplinkybės paneigia priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų, sukėlusių tyčinį bankrotą, ir ieškovės žalos, kuri yra preziumuojama.

16. Taip pat pažymėtina, jog atsakovo pozicija, kad sutarties su ieškove jis sudaryti nenorėjo, neketino ir būtų nepasirašęs dėl vienkartinių pakuočių administravimo, surinkimo ir tvarkymo organizavimo, kad buvo priverstas tokią sutartį pasirašyti, vertintini kaip deklaratyvūs ir nelogiški. Kadangi Lietuvoje nuo 2016 m. pradėjo veikti užstato už vienkartines pakuotes sistema, Tokyo turėjo pareigą pagal teisės aktus dalyvauti šioje sistemoje, kadangi savo gaminius (sultis) pilstė į vienkartines pakuotes. Nesutinkant su tokiu teisiniu reguliavimu, įmonė bet kada gali pakeisti savo verslo kryptį, o laikytis visų teisės aktų reikalavimų yra privaloma tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, nesilaikant šių reikalavimų, laukia teisinės pasekmės. Net ir matydamas, kad Tokyo finansinė padėtis blogėja, nebesugebant apmokėti sąskaitų ieškovei, atsakovas, kaip įmonės vadovas nusprendė ir toliau pardavinėti savo produkciją vienkartinėse pakuotėse ir neapmokėjo, pasak atsakovo atstovės, nereikšmingų sumų ieškovei.

17. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

18. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad V. D., sukeldamas tyčinį Tokyo bankrotą, padarė ieškovei 7321,46 žalą, todėl ieškinys visiškai pagrįstas, dėl to tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 (penkių) procentų metinės palūkanos už priteistą 7321,46 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

20. Ieškinį patenkinus visiškai iš atsakovo ieškovei priteistinos ieškovės patirtos 4068,95 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 203 Eur žyminio mokesčio ir 3865,95 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

21. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistiną minimalią bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur), todėl nepriteistinos iš atsakovo.

22. Teismas buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovui. Ieškinį patenkinus, šios laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendė:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei VšĮ „Užstato sistemos administratorius”, įmonės kodas 303370260, a/s LT867044060008203295, AB SEB bankas, banko kodas 70440, 7321,46 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus dvidešimt vieną eurą 46 ct) žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 4068,95 Eur (keturis tūkstančius šešiasdešimt aštuonis eurus 95 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Nustatyti, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.