Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal V. V. skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. MD-VM00N-104183527-17,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. MD-VM00N-104183527-17 pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jai paskirta 868 Eur bauda. V. V. nubausta už tai, kad, atlikus UAB „V.“ (toliau – ir Įmonė) patikrinimą, Vilniaus teritorinė muitinė 2017 m. kovo 10 d. surašė Patikrinimo ataskaitą Nr. 7VM320021M, kuria nustatė, kad į UAB „V.“ laisvąją zoną buvo įvežtos ne Sąjungos prekės pagal išorinio tranzito (Tl) deklaracijas. Tranzito procedūra užbaigta, įforminus laisvosios zonos procedūrą, įtraukiant duomenis į Įmonės laisvosios zonos apskaitos registrus. Išgabenant prekes iš laisvosios zonos, įmonės muitinės tarpininkė V. V. Vilniaus teritorinės muitinės krovinių postui „Paneriai” negrąžinamojo eksporto procedūros įforminimui (muitinės procedūros kodas 1000) pateikė iš viso 8 (aštuonias) eksporto deklaracijas, kurios muitinės poste buvo įformintos, suteikus muitinės registracijos numerius (MRN): MRN 16LTVR5000EK06CF51 (2016.05.13), MRN 16LTVR5000EK06D829 (2016.05.13), MRN 16LTVR5000EK06F306 (2016.05.14), MRN 16LTVR5000EK071F62 (2016.05.18), MRN 16LTVR5000EK073497 (2016.05.19), MRN 16LTVR5000EK075B05 (2016.05.20), MRN 16LTVR5000EK075338 (2016.05.20), MRN 16LTVR5000EK082ED0 (2016.06.03). UAB „V.“ muitinės tarpininkė V. V., pateikusi ne Sąjungos prekes negrąžinamojo eksporto procedūros įforminimui, pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad eksporto procedūra įforminama tik iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta administracinė atsakomybė už muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimą, t. y. laikinai saugomų prekių arba prekių, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, ar prekių, kurioms neįforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, nepateikimas muitiniam tikrinimui arba jų nedeklaravimas nustatyta tvarka.

V. V. tiek skunde, tiek teismo posėdyje akcentavo, kad administracinė atsakomybė pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą gali kilti tik tuomet, jei laisvojoje zonoje laikinai saugotos prekės apskritai nebūtų deklaruotos, o nagrinėjamu atveju į laisvąją zoną atvykusios prekės su T1 deklaracijomis buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos tranzito procedūrai įforminant TIR knygeles bei papildomai įformintos eksporto deklaracijos. Kitaip tariant, V. V. teigimu, prekės, kaip tranzitinis krovinys, su T1 deklaracija buvo atgabentos į laisvąją zoną, kurioje joms buvo įforminta eksporto procedūra, tačiau prekių statusas nesikeitė, nes prekės su eksporto deklaracija nebuvo išleistos iš laisvosios zonos, nes jos buvo išleistos su tranzito deklaracija. Teismas nesutinka su tokiais V. V. argumentais. Visų prima, teisės aktai įpareigoja ne šiaip deklaruoti prekes, o jas deklaruoti tik nustatyta tvarka. ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta administracinė atsakomybė ne už prekių nedeklaravimą, o už jų nedeklaravimą būtent nustatyta tvarka. Antra, V. V. pažeidimo turinį sudaro ne tai, kad ne Sąjungos prekės buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos tranzito procedūrai, o būtent tai, kad, kaip nurodo pati V. V., „papildomai“ įformino „perteklines“ eksporto deklaracijas. Aplinkybė, kad prekės iš laisvosios zonos vis dėlto buvo išleistos su tranzito deklaracija, o ne su eksporto deklaracijomis, jokiu būdu nereiškia, kad papildomai įformintos eksporto deklaracijos šioms prekėms nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad kiekviena muitinės procedūra turi savo tikslą ir pasekmes, todėl šiaip sau forminti perteklines muitinės procedūras yra draudžiama. Tai nagrinėjamos bylos kontekste ir yra V. V. padaryto pažeidimo esmė. Teismas sutinka su atsiliepimo į skundą argumentais, kad tinkamas prekių deklaravimas šiuo atveju būtų buvęs, jeigu po laisvosios zonos procedūrų prekės būtų išvežamos į trečiąsias šalis tiesiog įforminus tranzito procedūrą. SMK numato sąlygas, kada ir kaip įforminamos atitinkamos procedūros. Šiai bylai aktuali sąlyga yra ta, kad eksporto procedūra įforminama tik Sąjungos prekėms (SMK 269 str., 270 str. 1 d. b p.). Visiškai teisingai atsiliepime nurodyta, kad, įforminusi ne Sąjungos prekėms eksporto procedūrą, V. V. iš esmės pakeitė prekių muitinį statusą iš ne Sąjungos prekių į Sąjungos prekes, nors prekių muitinio statuso pakeitimas galimas tik įforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą (SMK 5 str. 23 p. b papunktis). Taigi, tokiu būdu pakeitus prekių muitinį statusą („papildomai“ įforminus „perteklines“ eksporto deklaracijas ir neįvykdžius atitinkamų sąlygų), atsiranda skola muitinei (SMK 79 str.). Be to, ne Sąjungos prekės tokiu būdu buvo paimtos iš muitinės priežiūros, kuri pagal SMK 134 straipsnį yra privaloma. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas atmeta skundo argumentus, kuriais bandoma įtikinti teismą, kad eksporto deklaracijų įforminimas ne Sąjungos prekėms, neįforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūros, buvo tiesiog perteklinis, t. y. nereikalingas, veiksmas, kuris neturėjo jokios teisinės reikšmės.

Teismas nesutinka su V. V. argumentais, kad nebuvo nustatyta jokia laisvojoje zonoje saugomų prekių deklaravimo tvarka, todėl, jos teigimu, nėra pagrindo teigti, jog prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka. Teismas palaiko atsiliepime į skundo nurodytus argumentus, kad nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas neturėjo nustatyti jokių nors papildomų tvarkų, kaip įforminamos vienos ar kitos muitinės procedūros. Minėta, kad SMK numato sąlygas, kada ir kaip įforminamos atitinkamos procedūros, todėl reikia vadovautis šiuo tiesiogiai taikomu teisės aktu. SMK 269 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, o nagrinėjamu atveju prekės buvo ne Sąjungos prekės. V. V. teismo posėdyje pati patvirtino, kad eksporto procedūra gali būti įforminama tik Sąjungos prekėms, o nagrinėjamu atveju prekės neturėjo Sąjungos prekių statuso. Tai ir yra esminė V. V. padaryto pažeidimo aplinkybė. Minėti V. V. paaiškinimai iš esmės prieštarauja skunde nurodytiems argumentams, kad SMK 269 straipsnio 1 dalies nuostata yra tik bendrojo pobūdžio, t. y. neimperatyvi ir nedraudžianti laisvojoje zonoje saugomoms prekėms kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įforminti ir eksporto deklaracija. Teismo įsitikinimu, SMK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra imperatyvi, specialioji ir taikytina nagrinėjamu atveju. Be to, viešojoje teisėje, priešingai nei privačiojoje, galioja principas, kad leidžiama tik tai, kas nurodyta, kita yra draudžiama, jei nenustatyta kitaip. Pažymėtina, kad tokios pačios nuomonės, aiškinant šios nuostatos turinį, laikomasi teismų praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-501-929/2016, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-101-365/2017, kt.).

V. V. tiek skunde, tiek teismo posėdyje daug dėmesio skyrė SMK įsigaliojimui nuo 2016 m. gegužės 1 d., t. y. kad be papildomai priimtų poįstatyminių aktų nebuvo aiškiai reglamentuojama laisvųjų zonų veiklos sąlygos ir jose saugomų prekių deklaravimo tvarka. Dėl šių aplinkybių jau yra pasisakęs aukštesnės instancijos teismas, kuris nurodė, kad šiuo atveju yra svarbu ne laisvųjų zonų kaip tokių veikla ir apskaita, o konkrečios, t. y. ekpsorto, procedūros įforminimo taisyklės. SMK naujos tvarkos, susijusios su eksporto procedūrų taikymų, neįvedė, nes ir pagal anksčiau galiojančius teisės aktus eksporto procedūros taikymo sąlygos buvo tokios pačios – eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms tik Sąjungos prekėms. Eksporto procedūros formalumų atlikimo (deklaravimo) tvarka yra sąlygų ir taisyklių, susijusių su eksporto procedūros taikymo, visuma. Šios sąlygos yra nustatytos SMK 269 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms. Eksporto procedūros įforminimo sąlygos buvo analogiškai reglamentuotos ir anksčiau galiojusiame 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 161 straipsnio 1 dalyje, kurioje buvo apibrėžta, kas yra laikoma eksporto procedūra – įforminus eksporto procedūrą leidžiama Bendrijos prekes išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Taigi eksporto procedūros įforminimo sąlygos liko tokios pačios – tai Sąjungos prekėms (Bendrijos prekėms), kurios išgabenamos už Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijos ribų, įforminama procedūra. Todėl teigti, kad muitinė nenustatė laisvojoje zonoje laikomų prekių eksporto formalumų atlikimo tvarkos yra nepagrįsta, eksporto procedūra reglamentuota tiesioginio taikymo teisės aktu – SMK ir yra vienoda deklaruojant eksportuojamas prekes, nepriklausomai nuo to, yra jos laisvojoje zonoje, ar kitoje vietoje (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-101-365/2017).

Teismas laiko nereikšmingais ir nepagrįstais V. V. argumentus dėl UAB „V.“ kreipimosi į Vilniaus teritorinę muitinę su prašymu išaiškinti teisės normų taikymą dėl laisvųjų zonų veiklos. Minėta, kad SMK 269 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas nuo pat jų įsigaliojimo buvo aiškus, nes jų esmė nepasikeitė nuo 2016 m. gegužės 1 d. Atsiliepime į skundą teisingai nurodyta, kad tai, jog, gavus įmonės prašymą, buvo kreiptasi į Muitinės departamentą ir Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinį direktoratą, visiškai nereiškia, kad muitinė nežinojo, jog nagrinėjamu atveju negalima buvo forminti eksporto deklaracijos. Įmonės rašte buvo užduota daug klausimų, o aplinkybė, kad buvo kreiptasi į aukštesnes institucijas, rodo tik norą tinkamai ir visapusiškai atsakyti į klausimus.

V. V. teigia, kad Muitinės departamentas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu panaikino minėtą 2017 m. kovo 10 d. patikrinimo ataskaitą ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, todėl, kol nepriimtas naujas sprendimas, nėra teisinio pagrindo patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn. Atsakydamas į šiuos argumentus, teismas pažymi, kad ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės šiai bylai. Iš minėto Muitinės departamento sprendimo turinio matyti, kad patikrinimo ataskaitos panaikinimo motyvai nėra susiję su šioje byloje aktualiu eksporto deklaracijų nepagrįsto pateikimo atveju. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingas tik faktas apie V. V. konkrečių aštuonių eksporto deklaracijų pateikimą, o jis byloje neginčijamai yra nustatytas. Kitaip tariant, patikrinimo ataskaitos panaikinimas nepaneigia pačios V. V. pripažįstamą ir bylos duomenimis nustatyto minėtų eksporto deklaracijų pateikimo fakto.

Šiai bylai reikšminga aplinkybe laikytinas dalyvaujančių byloje asmenų pripažintas faktas, kad pati įmonė kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę su prašymu pripažinti minėtas deklaracijas negaliojančiomis. Tai reiškia, kad įmonė pripažino, jog prekės buvo netinkamai deklaruotos eksporto procedūrai. Dėl šios priežasties teismas nereikšmingais ir nepagrįstais taip pat laiko V. V. argumentus, kad apie visas jos įformintas deklaracijas muitinė žinojo jau jų įforminimo metu, nes visi dokumentai buvo pateikiami muitinės pareigūnui ir tik po patikrinimo ji gaudavo raštišką leidimą prekes išgabenti iš laisvosios zonos. Teismas, plačiau nepasisakydamas dėl eksporto deklaracijų pildymo tvarkos (nes šioje byloje esminė aplinkybė yra tai, kad pagal SMK 269 straipsnio 1 dalį eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms tik Sąjungos prekėms), atkreipia dėmesį, kad muitinės pareigūnų veiksmai, priimant be pastabų jiems pateiktas deklaracijas, neįteisina padaryto, bet pareigūnų tuo metu nepastebėto, deklaravimo tvarkos pažeidimo. Taigi, aplinkybė, kad V. V. pateiktos eksporto deklaracijos nebuvo iš karto atmestos muitinės pareigūno, nešalina jos atsakomybės už prekių nedeklaravimą nustatyta tvarka.

V. V. tai pat teigia, kad pateikdama perteklines eksporto deklaracijas nepasirinko teisei priešingo elgesio varianto. Teismas pažymi, kad toks savo veikos suvokimas yra ydingas. Skundžiamame nutarime konstatuota, kad V. V. kaltė šiuo atveju pasireiškė neatsargia kaltės forma. Tai reiškia, kad asmuo numatė, jog jo veikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, jog gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad V. V. yra muitinės tarpininko atstovė, išklausiusi mokymus apie muitinės procedūras, prekių deklaravimą ir pan., išlaikiusi kvalifikacinius egzaminus (priešingu atveju, ji negalėtų būti muitinės tarpininko atstove). Atsiliepime į skundą teisingai nurodyta, kad V. V., būdama pakankamai apdairi, turėjo žinoti, kaip ir kokiomis sąlygomis deklaruojamos prekės atitinkamai procedūrai, ji turėjo pakankamas galimybes tai žinoti, įsigilinti į SMK nuostatas ir tinkamai jomis vadovautis. Asmeniui, dirbančiam muitinės tarpininko atstovu, tinkamas muitų teisės normų taikymas yra ypač svarbus. Toks asmuo, įforminęs netinkamą procedūrą prekėms, prisiima visą suklydimo riziką ir atsakomybę už sukeltas pasekmes. Teismas sutinka su V. V. argumentais, kad jokių realių neigiamų pasekmių dėl eksporto procedūros įforminimo ne Sąjungos prekėms šiuo atveju neatsirado. Tačiau, teismo vertinimu, realių pasekmių neatsirado, nes eksporto deklaracijos, gavus įmonės prašymą, laiku buvo pripažintos negaliojančiomis. Visgi nagrinėjamu atveju buvo iš esmės pakeistas prekių muitinis statusas ir joms buvo taikoma visai kita muitinės priežiūra. Todėl teigti, kad neatsirado jokių pasekmių, būtų neteisingai. Kita vertus, šio pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. nereikalauja konkrečių pasekmių atsiradimo.

Teismas nesutinka su V. V. argumentais, kad ji nagrinėjamoje situacijoje galėjo būti traukiama administracinėn atsakomybėn nebent pagal ATPK 209² straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, kad ATPK 209² straipsnio 5 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, visų pirma, už deklaranto neteisingų duomenų pateikimą deklaracijoje (nagrinėjamu atveju pati eksporto deklaracija buvo pateikta nepagrįstai) arba už kitokį muitinės suklaidinimą, antra, jeigu tai neturėjo arba negalėjo turėti įtakos mokėtinų importo, eksporto muitų, kitų mokesčių arba garantijos ar užstato mažesnio dydžio apskaičiavimui arba apribojimų, draudimų ar specialaus režimo importui, eksportui ar tranzitui netaikymui (nagrinėjamu atveju, kaip minėta, perteklinis eksporto deklaracijos pateikimas galėjo turėti įtakos skolos muitinei atsiradimą, SMK 79 str.).

V. V. teigia, kad nurodytos eksporto deklaracijos muitinėje buvo įformintos 2016 m. gegužės-birželio mėnesiais, t. y. visos deklaracijos buvo registruotos muitinės programoje ir šie duomenys buvo žinomi muitinei, taigi inkriminuojami pažeidimai nustatyti 2017 m. gegužės-spalio mėnesiais, administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas 2017 m. gegužės 9 d., todėl buvo pažeisti ATPK 35 straipsnyje numatyti terminai. Teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi UAB „V.“ ūkinės veiklos patikrinimą, 2017 m. kovo 10 d. surašė patikrinimo ataskaitą, kurioje užfiksuoti visi netinkami eksporto deklaracijų pateikimo (įforminimo) atvejai. Tai reiškia, kad skundžiamame nutarime nurodytų eksporto deklaracijų netinkamo įforminimo (pažeidimo) nustatymas yra patikrinimo ataskaitos surašymo diena – 2017 m. kovo 10 d. Taigi ATPK 35 straipsnyje numatytas administracinės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo praleistas. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinė nuobauda už APK 209¹ straipsnyje numatytą pažeidimą gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad skundžiamą nutarimą priėmusi institucija pagrįstai V. V. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 209¹ straipsnio 2 dalies 4 punktą, paskyrė nuobaudą laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, nepraleidusi administracinės nuobaudos skyrimo termino, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nutaria:

Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. MD-VM00N-104183527-17 palikti nepakeistą ir V. V. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.