Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-07 · Administracinė byla Nr. I-1791-554/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-07
Bylos Nr.
I-1791-554/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01859-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Pareiškėjas
S. P.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1791-554/2016.Proceso Nr. 3-62-3-01859-2015-5.Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 7 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Ingridai Bukantaitei,

dalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui Erikai Zakarauskaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui – S. P. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Baudos izoliatoriuje už laikotarpį nuo 2015-09-06 iki 2015-09-15.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, kad pageidauja būti patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Drausminę nuobaudą pareiškėjas atlikinėjo kameroje, kurioje kartu buvęs nuteistasis T. P. nuolat rūkė. Dėl to pareiškėjas patyrė skausmą, jam buvo sunku kvėpuoti, trūko oro, skaudėdavo galvą ir kameroje visada būdavo dūmų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad uždarant į Baudos izoliatorių jo neapžiūrėjo gydytojas bei nebuvo atliktas pilnas sanitarinis paruošimas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 11-14) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas nuo 2015-08-31 iki 2015-09-15 buvo patalpintas į Baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10. Nuo 2015-09-06 iki 2015-09-16 į paminėtą kamerą buvo patalpintas ir nuteistasis T. P. , kuris nurodė, kad gali būti kameroje su rūkančiais asmenimis. 2015-08-06 Drausmės komisijos posėdyje pareiškėjas pareiškė, jog yra rūkantis ir tai buvo pažymėta nutarime skirti drausminę nuobaudą. Be to, kiti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas yra rūkantis, nes prieš tai skiriant kitas drausmines nuobaudas pareiškėjas deklaravo, jog yra rūkantis. Pirminėje gydytojo apžiūroje taip pat nurodyti žalingi įpročiai: rūkymas, alkoholis. Prieš uždarant į Baudos izoliatorių pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojo ir tai patvirtina įrašas nutarime skirti nuobaudą. Tai patvirtina, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Be to, pareiškėjas neįrodė, jog jam atsirado neigiamos pasekmės, kurias galima įvardinti kaip neturtinę žalą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Baudos izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes šioje administracinėje byloje, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra jokio pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais bendrais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, kančias, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinai pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises bei laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad į Baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10 pareiškėjas buvo patalpintas 2015-08-31. Patalpinimo pagrindas – 2015-08-06 nutarimas Nr. 69-941 (b.l. 23-24). 2015-08-31 pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojo, kuris konstatavo, jog pagal sveikatos būklę pareiškėjas gali būti patalpintas į Baudos izoliatoriaus kamerą (b.l. 24). Dėl to teismas atmeta pareiškėjo skundo argumentus dėl gydytojo apžiūros nebuvimo kaip nepagrįstus (ABTĮ 57 str.). 2015-08-31 pažymoje (b.l. 25) pareiškėjas nurodė, jog negali būti vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Administracinėje byloje nėra ginčo, kad nuo 2015-09-06 iki 2015-09-16 kartu su pareiškėju Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 10 drausminę nuobaudą atlikinėjo nuteistasis T. P. , kuris administracijai nurodė, jog gali būti kartu su rūkančiais asmenimis (b.l. 12). Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog paminėtas nuteistasis kameroje nerūkė (nėra duomenų, jog iš jo buvo paimtos cigaretės, atliekama nuolatinė kameros kontrolė dėl nerūkymo ir t.t.), todėl teismas konstatuoja, kad liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl kitų asmenų rūkymo kameroje Nr. 10 (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad prieš patalpinant jį į Baudos izoliatorių, nebuvo atliktas jo sanitarinis paruošimas. Atsakovas jokių įrodymų (apie atliktą apžiūra dėl užsikrėtimo utėlėmis, niežais, apie galimybės sudarymą nusiprausti duše prieš uždarant į Baudos izoliatoriaus kamerą), paneigiančių pareiškėjo teiginius, teismui nepateikė, todėl teismas taip pat konstatuoja, kad liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio paruošimo neatlikimo.

Bausmių vykdymo kodekso 144 str. 1 d. numatyta imperatyvi pareiga administracijai užtikrinti, kad pareiškėjas, prieš patalpinant į Baudos izoliatoriaus kamerą, būtų apžiūrėtas gydytojo, kuris duotų išvadą dėl galimumo atlikti nuobaudą. Kaip jau buvo paminėta, teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojo, kuris patvirtino, jog pareiškėjas gali atlikti drausminę nuobaudą. BVK 144 str. 4d. numatyta, kad prieš patalpinant pareiškėją į Baudos izoliatoriaus kamerą, turėjo būti atliktas jo pilnas sanitarinis paruošimas. Sistemiškai vertindamas šią įstatymo nuostatą su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 p., 214 p., Higienos normos HN 76:2010 (neteko galios 2015-11-01) 40 – 43 p. nuostatomis, teismas daro išvadą, kad 2015-08-31 pareiškėjas turėjo būti patikrintas dėl užsikrėtimo utėlėmis, niežais ir jam turėjo būti sudaryta galimybė nusiprausti duše. Kaip jau buvo minėta, teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog ši procedūra buvo atlikta.

Higienos norma HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teisės aktai Baudos izoliatoriaus kamerą įvardija kaip gyvenamąją patalpą. Paminėto įstatymo 19 str. 4 d. nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Konstatuotina, kad vadovaujantis paminėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Be to, ir Higienos normos HN 76:2010 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad pareiškėjui kalint Baudos izoliatoriuje buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę nerūkančiųjų asmenų kameroje, bei teisė į sanitarinį paruošimą prieš uždarant į Baudos izoliatoriaus kamerą. Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl ką tik paminėtų netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, paminėtų teisės aktų imperatyvių reikalavimų pažeidimas neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Teismas, atsižvelgdamas į ką tik aptartas išvadas, pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje D.s prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Darydamas šias išvadas teismas atsižvelgia ir į tai, kad teisės aktais garantuota pareiškėjo teisė buvo pažeidinėjama sąlyginai trumpą laiko tarpą (keletą parų), galimybė nusiprausti po dušu jam buvo sudaryta pagal Baudos izoliatoriuje nustatytą grafiką (realiai jis negalėjo patekti į dušą tik 1 kartą). Teismui taip pat nebuvo pateikti duomenys apie niežus ar utėles. Vertintina ir tai, kad jokia reali grėsmė pareiškėjo sveikatai nekilo (b.l. 29-31), eilę kartų pareiškėjas sutiko atlikti drausmines nuobaudas kartu su rūkančiais asmenimis (b.l. 17-19, 20-22, 26-28). Pirminės gydytojo apžiūros duomenys taip pat patvirtina šias aplinkybes (b.l. 30).

To pasėkoje teismas daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p., 4 p.). Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, jau eilę metų tyčia darydamas tyčinius nusikaltimus, taip pat sistemingai pažeidinėdamas rėžimo reikalavimus, sąmoningai siekė savo gyvenimo kokybės pablogėjimo, nes objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: patalpinimą į pataisos namus, baudos izoliatorių – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi bei kryptingi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 4p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. P. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Baudos izoliatoriuje buvo pažeista.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius