- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- eP-81-438/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00334-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Atsisakyti atnaujinti procesą.
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius
- Trečiasis asmuo
- E. B.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021 pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B., dėl sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas D. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2020 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 3130 (toliau – ir Sprendimas); 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), ir Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Skyriaus, priteisti 1 000 000 Eur neturtinę žalą, taip pat 6 proc. metines palūkanas nuo minėtos sumos; 3) įpareigoti Savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 1–2 ir 5–25 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo atkurtas (suteiktas) bedarbio statusas, tačiau bedarbio pašalpa jam nemokama. Nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. jam buvo paskirta socialinė išmoka (122 Eur). 2020 m. sausio 3 d. jis nuvyko į Savivaldybės Šilainių seniūniją (toliau – ir Seniūnija) pateikti dokumentus socialinei išmokai pratęsti. Jį aptarnavusi specialistė nurodė, kad yra pasikeitusi jo šeimos sudėtis ir bus tikrinami pareiškėjo žmonos duomenys. Pareiškėjas patvirtino, jog 2019 m. spalio 10 d. sudarė santuoką, bei nurodė, jog yra sudaryta ikivedybinė sutartis, pagal kurią nustatytas bet kokio turto visiško atskirumo režimas. Taip pat pareiškėjas įspėjo, jog be žmonos leidimo darbuotoja neturi teisės tikrinti jos duomenų, tačiau darbuotoja užpildė paraišką ir surašė informacinį lapelį, prašydama pateikti jame nurodytus trūkstamus dokumentus. 2020 m. sausio 6 d. pareiškėjas Seniūnijai pateikė ikivedybinę sutartį ir santuokos sudarymo išrašą, tačiau jo sutuoktinės duomenų (darbo užmokesčio pažymos, žemės nuomos sutarties, panaudos sutarties, pasėlių deklaracijos ir kt.) nepateikė, kadangi ši informacija, pareiškėjo teigimu, yra perteklinė ir nėra susijusi su pareiškėjo pajamomis ir turtu. 2020 m. sausio 10 d. buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti socialinę pašalpą, kadangi laiku nebuvo pateikti reikalingi dokumentai. Sprendime nenurodyta, kokių duomenų pareiškėjas nepateikė 2020 m. sausio 6 d. raštu. Be to, pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti darbo užmokesčio pažymą už sausio mėn., nors tuo metu 2020 m. sausio mėn. dar nebuvo pasibaigęs. Sprendimas taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių principą, kadangi negalima nustatyti tokio reguliavimo, pagal kurį nepasiturintis asmuo būtų paliktas be lėšų ir valstybės pagalbos.
3. Pareiškėjo įsitikinimu, Paramos įstatymas diskriminuoja ir suvaržo asmenų teisę sudaryti santuoką nustatant atskirus (savarankiškus) turto režimus. Tai pažeidžia Konstituciją ir tarptautinius teisės aktus, todėl šiuo atveju būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Be to, būtina kreiptis ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) nustatytų klausimų. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovų atstovų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Paramos įstatymas nenumato sąlygos, kad tam, jog asmenys būtų laikomi „bendrai gyvenančiais“ įstatymo prasme, jie turi faktiškai gyventi kartu ar turėti bendrą turtą. Pakanka, jog jie yra sutuoktiniai ir veda bendrą ūkį. Todėl nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbūs pareiškėjo argumentai, jog jis ir jo sutuoktinė gyvena skirtingose savivaldybėse ir yra sudarę ikivedybinę sutartį, kuria yra nustatytas sutuoktinių turto visiško atskirumo režimas. Ikivedybine sutartimi negali būti pakeičiamos Paramos įstatymo nuostatos, imperatyviai reglamentuojančios bendrai gyvenančių asmenų pareigas (teikiant Paramos įstatyme nurodytus dokumentus ar kitą informaciją), siekiant gauti socialinę pašalpą. Pareiškėjui atsisakius pateikti dalį reikiamų dokumentų, nebuvo galimybės įgyvendinti Paramos įstatyme numatytos pareigos įvertinti bendrai gyvenančių asmenų turtą, pajamas bei nustatyti, ar bendrai gyvenantys asmenys turi teisę gauti (ir kokio dydžio) socialinę pašalpą. Savivaldybė ir (ar) Savivaldybės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl negalėjo atsirasti ir neturtinė žala. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalą.
6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Ministerija nurodė, jog pareiškėjas niekuo nepagrindė jam padarytos neturtinės žalos dydžio ir neįrodinėjo, jog būtų patyręs jo minimus išgyvenimus, stresą, pažeminimą. Pareiškėjo įvardijamas galimas jo teisių pažeidimas ir iš to galimai kilusios pasekmės nėra tokio intensyvaus pobūdžio, kad būtų galima pripažinti pareiškėją patyrus 1 000 000 Eur neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 3 d. pateikė prašymą piniginei socialinei paramai gauti nuo 2020 m. sausio iki kovo mėn. 2020 m. sausio 3 d. pareiškėjui buvo pateiktas informacinis lapelis, kuriuo nurodyta pateikti žmonos darbo užmokesčio pažymą, vedybinę sutartį, žmonos žemės nuomos sutartį, žemės ir pasėlių deklaraciją. Pareiškėjas 2020 m. sausio 6 d. raštu pateikė 2019 m. rugsėjo 23 d. ikivedybinę sutartį (toliau – ir Ikivedybinė sutartis) ir 2019 m. spalio 10 d. santuokos sudarymo įrašą. Raštu pareiškėjas taip pat nurodė, jog kitus dokumentus, nurodytus informaciniame lapelyje, atsisako pateikti, nes jie yra pertekliniai duomenys ir pagal Ikivedybinę sutartį negali būti reikšmingi dėl pareiškėjo pajamų ir turto sprendžiant dėl socialinės išmokos skyrimo. 2020 m. sausio 10 d. buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjui ir jo sutuoktinei (bendrai gyvenantiems asmenims) neskirti socialinės pašalpos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d., kadangi, vadovaujantis Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, laiku nebuvo pateikti reikalingi dokumentai.
10. Vadovaudamasis Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad pareiškėjas privalėjo pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau to sąmoningai nepadarė. Jis suprato, kokius dokumentus būtina pateikti, kadangi nurodė, jog jie, jo teigimu, yra pertekliniai duomenys, ir jų nepateikė, t. y. neįvykdė imperatyvių nuostatų, siekiant gauti socialinę paramą. Pareiškėjas teigė, kad duomenys yra pertekliniai, tačiau Paramos įstatymas tokių išlygų nenumato, o ikivedybinė sutartis negali prieštarauti imperatyviems teisės aktams. Jeigu atsakovo darbuotojai būtų tenkinę pareiškėjo prašymą ir būtų paskyrę jam piniginę kompensaciją, jie būtų pažeidę imperatyvias Paramos įstatymo nuostatas, todėl šiuo atveju atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pripažinęs, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą, nes nebuvo nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.
11. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat teismas, atsižvelgęs, kad nagrinėjamas ginčas išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
Šalies argumentai
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašė: kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos įstatymo 1–2 ir 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria šiame įstatyme neįtvirtina sutuoktinių, pagal vedybų sutartį nusistačiusių turto teisinį režimą, pajamų skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2–3 dalims ir kt., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52 ir 150 straipsnių nuostatoms, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams.
13. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad mokesčių administratorius sutuoktinių turtą traktuoja atskirai. Teismas nenustatė aplinkybės, o tik ją preziumavo perrašydamas atsakovo melagingus teiginius, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena kartu su pareiškėju. Teismas nepagrįstai vertino, kad Ikivedybinė sutartis ir mokesčių administratoriaus priimti sprendimai dėl sutuoktinių turto atskirumo yra žemesnės galios negu Paramos įstatymas. Teismas sprendime nepasisakė dėl esminių aplinkybių: Savivaldybė jau po pareiškėjo santuokos sudarymo 2019 m. spalio 14 d. išdavė oficialų dokumentą Nr. 8792, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas socialinę išmoką gaus nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.; kilus konfliktui, kai pareiškėjas atsisakė leisti tikrinti jo žmonos duomenis, atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui socialinę išmoką už 2019 m. gruodžio mėn.; atsakovas skelbia, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena kartu su pareiškėju, nors taip nėra; Savivaldybė patvirtino, kad pareiškėjas buvo pateikęs visus reikiamus dokumentus. Pareiškėjo teigimu, santuokos sudarymas pasirašius ikivedybinę sutartį nepakeitė jo situacijos pagal Paramos įstatymą. Pareiškėjui nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovas, palikdamas pareiškėją nuo 2019 m. gruodžio mėn. be jokių lėšų, pažeidė jo teises. Be to, Savivaldybė nuo 2020 m. pradžios tyčia nenurodo pareiškėjo, kaip socialiai remtino asmens, todėl jis negauna socialinės studento stipendijos.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
15. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas yra sudaręs santuoką, todėl jis ir jo sutuoktinė, vadovaujantis Paramos įstatymo nuostatomis, laikomi bendrai gyvenančiais asmenimis, todėl nesvarbus apelianto argumentas, jog jis su sutuoktine gyvena atskirai. Pareiškėjas privalo pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas ir kt. Bendrai gyvenantys asmenys turi teisę gauti socialinę pašalpą tik tais atvejais, kai bendrai gyvenančių asmenų turtas neviršija įstatyme nustatyto turto vertės normatyvo, kai pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas (Paramos įstatymo 6, 14 ir 17 str.) ir kt. Ikivedybinė sutartis negali prieštarauti imperatyviems teisės aktams, o Paramos įstatymas nenumato jokių išlygų.
16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą Ministerija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašė teismo vadovautis Ministerijos atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
19. Įvertinęs Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl duomenų, kuriuos turi pateikti asmuo, kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrai gyvenančių asmenų sampratą, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui Savivaldybės administracijos darbuotoja nurodė pateikti trūkstamus dokumentus, t. y., informaciją pareiškėjo žmonos darbo užmokestį už sausio mėn., vedybinę sutartį, žemės nuomos dokumentus, žemės ir pasėlių deklaraciją, teismas nurodė, kad pareiškėjas privalėjo pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau to nepadarė. LVAT pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas suprato, kokius dokumentus būtina pateikti, ir jų nepateikė, t. y. neįvykdė imperatyvių nuostatų, siekiant gauti socialinę paramą.
20. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d., o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą.
21. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Šalies argumentai
22. Pareiškėjas pateikė prašymą, kuriuo prašoma atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.
23. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos įstatymo 1–2 ir 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria šiame įstatyme neįtvirtina sutuoktinių, pagal vedybų sutartį nusistačiusių turto teisinį režimą, pajamų skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 ir 3 dalims, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principams, principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį –teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika; 3) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos įstatymas, kuris nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui galimybės prie gaunamų pajamų konsoliduoti neigiamus pajamų srautus iš nuostolingos ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas yra fizinis asmuo, t. y. priešingai negu numato Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1–3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 ir 3 dalims, 109 straipsnio 1–4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principams, principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika; 4) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis, 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas baigtinis sąrašas kriterijų atnaujinti administraciniam procesui bei nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą bylose dėl grubios teisės klaidos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1–4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principams, konstituciniam principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika.
24. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu:
24.1.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė esminės aplinkybės, o tik perrašė atsakovo melagingą teiginį, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena kartu su pareiškėju, nors ji gyvena kitoje savivaldybėje. LVAT nenagrinėjo svarbiausių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Dėl to LVAT nutartis / ši jos dalis yra be motyvų. Paramos įstatyme nenustatytas jo prioritetas prieš kitus teisės aktus. Teismas neteisingai nustatė faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas gyvena kartu su sutuoktine, kuri neatitinka tikrovės. Atsakovas negalėjo reikalauti duomenų apie pareiškėjo sutuoktinę, nes sutuoktiniai yra sudarę Ikivedybinę sutartį, kurioje įtvirtino visiško turto atskirumo režimą. Pirmosios instancijos teismas Paramos įstatymą iškėlė aukščiau už mokesčių administravimo įstatymus ir tarptautinius susitarimus ir konvencijas, Konstituciją, ES teisės aktus bei įstatymo galią turinčią Ikivedybinę sutartį.
24.1.2. LVAT nutarties aprašomojoje dalyje nenurodyti pagrindiniai pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai. Dalis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų perrašyta su esminėmis klaidomis.
24.1.3. LVAT nutartyje nebuvo spręsti pagrindiniai pareiškėjo skundo argumentai, taip pat nukrypta nuo LVAT praktikos socialinės apsaugos klausimais.
24.1.4. Teismas be jokio teisinio pagrindo nesirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarime pateiktais aiškinimais, supriešino konstitucines vertybes, teisę į socialinę paramą ir teisę į žmogaus orumą ir privatų gyvenimą ir be jokio teisinio pagrindo netaikė Chartijos nuostatų.
24.1.5. LVAT nenagrinėjo savarankiško pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą ir argumentų dėl pagrindinių ir prigimtinių žmogaus teisių pažeidimo bei dėl ydingo teisinio reguliavimo, kuris nesuderintas su tarptautiniais teisės aktais
24.2. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu:
24.2.1. Paramos įstatymas be jokio teisinio pagrindo iškeltas aukščiau už mokesčių administravimo įstatymus ir tarptautinius susitarimus ir konvencijas, Konstituciją, ES teisės aktus bei Ikivedybinę sutartį. Be jokio teisinio pagrindo buvo ignoruota aplinkybė, kad valstybinis mokesčių administratorius, yra atskyręs pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtą, pajamas ir įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė esminės aplinkybės, o apeliacinės instancijos teismas su tuo sutiko, tik perrašė atsakovo melagingą teiginį, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė gyvena kartu. Kauno miesto savivaldybė pagal galiojančius teisės aktus negali prašyti ir vertinti kitoje savivaldybėje gyvenančio asmens duomenų, ir negalėjo reikalauti duomenų apie pareiškėjo sutuoktinę dėl jų Ikivedybinės sutarties. Skundžiamas atsakovo Sprendimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus principus ir Chartijos 34 straipsnį.
24.2.2. Buvo nukrypta nuo LVAT praktikos, nepagrįstai netaikyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Europos Sąjungos teisė bei nepaisyta Europos Sąjungos teisės viršenybės, netaikytos Chartijos teisės normos. Taip pat be jokio teisinio pagrindo buvo ignoruota ir ESTT sprendimuose ne kartą pabrėžta nacionalinių teismų pareiga atsisakyti taikyti teisės aktą, prieštaraujanti Europos Bendrijos teisei.
24.2.3. LVAT neatsižvelgė į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio 3 dalies reikalavimą, kad iškilus klausimui nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, toks teismas privalo kreiptis į ESTT, bei nepagrįstai nesikreipė prejudicinio sprendimo į ESTT.
24.3. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu:
24.3.1. Buvo nukrypta nuo EŽTT praktikos taikymo, nuo Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, nuo Europos Sąjungos teisės privalomo taikymo, nepaisyta Europos Sąjungos teisės viršenybės, Chartijos teisės normų, nukrypta nuo LVAT praktikos.
24.3.2. Nacionalinių administracinių teismų praktiką dėl socialinių pašalpų imtasi formuoti klaidinga linkme, pažeidžiant pagrindines žmogaus teises, bei nukrypstant nuo pagrindinių valstybės funkcijų – apsaugoti labiausiai pažeidžiamą socialinę grupę ir teikti būtiną piniginę paramą tiems, kuriems labiausiai ir / ar neišvengiamai jos reikia. Formuojama teismo praktika, pagal kurią privaloma nurodyti ir antrojo sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise turimą turtą ir gaunamas pajamas, o tokio sutuoktinio skolos ir nuostoliai iš individualios žemės ūkio veiklos ir kiti verslo nuostoliai neišminusuojami, yra ydinga ir diskriminuojanti.
24.3.3. Pareiškėjas cituoja Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir LVAT praktiką, kurioje buvo remiamasi Chartija. Teigia, kad Konstitucinis Teismas socialinės paramos klausimo nevertina formaliai bei neaiškina vien tik lingvistiniu metodu. Pagal Konstitucijos nuostatas, kuriose minimas orumas, ir pagal Konstitucinio Teismo pateiktą šių nuostatų aiškinimą pareiga užtikrinti orumą apima visus Chartijos 1 straipsnio elementus, įpareigoja užtikrinti orumą teisės į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui srityje, o per sąsają su visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis (dėl jų prigimtinio pobūdžio) yra svarbi aiškinant ir visų kitų konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių turinį. Administraciniai teismai nuolat remiasi Chartija, kaip teisės aiškinimo šaltiniu. Nagrinėjamu atveju nebuvo vadovautasi šiais Konstitucinio Teismo ir LVAT išaiškinimais.
Atsiliepimas
25. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Savivaldybės administracijos, atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad:
25.1. LVAT nutarties 32–36 punktuose aiškiai išdėstė savo motyvus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendimas nemotyvuotas. Aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė ar nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu.
Atsiliepimas
25.2. Tiek Savivaldybės administracija, tiek pirmos instancijos teismas išsamiai pasisakė, dėl kokių teisinio reglamentavimo nuostatų skiriant socialinę pašalpą pareiškėjui turėjo būti vertinamas ir jo sutuoktinės turtas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su išdėstytais argumentais, savaime nereiškia, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant ar kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjas neginčija fakto, kad yra susituokęs, vadinasi, jam ir jo sutuoktinei taikoma Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ ir šio įstatymo 6 straipsnio bei 20 straipsnio nuostatos, numatančios, kad sprendžiant, ar pareiškėjas turi teisę į socialinę pašalpą, turi būti vertinama ne tik jo, bet ir jo sutuoktinės materialinė padėtis.
25.3. Nei viename pareiškėjo cituojamame Europos Sąjungos ar tarptautiniame teisės akte nėra nurodyta, kad valstybės narės privalo besąlygiškai suteikti asmenims socialinę paramą, nevertindamos, ar tokie asmenys atitinka socialinei paramai skirti nustatytus kriterijus. Priešingai – yra pabrėžiama, kad konkrečius kriterijus nustato nacionaliniai teisės aktai
26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti ir nurodo, kad:
26.1. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad dalis reikalavimų teismui (-ams) apskritai liko net nenagrinėti abiejų instancijų teismų procesiniuose dokumentuose. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė ir motyvavo, kad pareiškėjui Savivaldybės administracijos darbuotoja nurodė pateikti trūkstamus dokumentus, pareiškėjas privalėjo pateikti šiuos dokumentus, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai argumentavo, kad Ikivedybinė sutartis negali prieštarauti imperatyviems teisės aktams. Jeigu Savivaldybės administracijos darbuotojai būtų tenkinę pareiškėjo prašymą ir būtų paskyrę jam piniginę kompensaciją, jie būtų pažeidę imperatyvias Paramos įstatymo nuostatas.
26.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.
28. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
29. EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.
30. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ir pats pareiškėjas iš esmės nepateikė teisinių argumentų, leidžiančių abejoti šių nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvio keliamos abejonės dėl įstatyme įtvirtintos normos konstitucingumo yra vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Proceso dalyvio pateikti argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina, ar yra teisinis pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą nagrinėjantis teismas turi diskreciją spręsti, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagrindu bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-261/2018; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-356-415/2018). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl atitinkamas pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
31. Dėl pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytų prašymų kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo nuostatų konstitucingumo pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Vyriausiasis administracinis teismas, <...> šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu (40¹ str. 2 d.). Iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą pagal pareiškėjo prašymą. Tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo, nėra ir būtinybės kreiptis į ESTT, nes šiuo atveju nekyla joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti prašymų dėl kreipimosi į ESTT ir / ar Konstitucinį Teismą.
Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu
32. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
33. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (žr., pvz. EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p.; Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.).
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).
35. Pareiškėjo teiginiai, kad LVAT nutarties aprašomojoje dalyje nenurodyti arba netinkamai nurodyti jo apeliacinio skundo argumentai, yra nesusiję su teismo sprendimo motyvavimu. Dėl pareiškėjo teiginių, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teiktų argumentų, pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vien tam tikrų įrodymų ar argumentų neaptarimas, nesirėmimas tam tikrais pareiškėjo nurodytais Konstitucinio Teismo išaiškinimais teismo procesiniame dokumente savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai. Iš LVAT 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021 motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. LVAT 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, jog nurodyta teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu.
36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.
Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu
37. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
38. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).
39. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
40. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su priimtu teismo sprendimu. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialinės teisės normų nuostatų interpretavimą.
41. Pareiškėjo nurodytos bendros nuostatos dėl Europos Sąjungos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu ir jos tiesioginio taikymo, bendro pobūdžio argumentai dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos reikšmės ir jos tam tikrų nuostatų, nediskriminavimo principo, žmogaus orumo apsaugos principo, šeimos ir šeimos gyvenimo sampratos, tam tikrų Konstitucijos nuostatų aptarimas, nesiejant su konkrečiomis bylos aplinkybėmis, nepagrindžia akivaizdaus materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.
42. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu taip pat grindžia tuo, kad LVAT nepagrįstai nesikreipė prejudicinio sprendimo į ESTT. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimasis ar nesikreipimas į ESTT savaime galėtų reikšti nebent proceso, bet ne materialiosios teisės normų nesilaikymą. Tuo tarpu, proceso teisės normų pažeidimas nėra numatytas baigtiniame ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintame sąraše pagrindų, kuriuos nustačius gali būti atnaujinamas procesas administracinėje byloje. Todėl šis argumentas nepagrindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Pareiškėjas nepaaiškino, kokios konkrečios materialiosios normos pažeidimą, jo nuomone, lėmė tai, kad nebuvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu
44. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
45. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).
46. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą išdėstė nesutikimo su atsakovo Sprendimu argumentus, teismų praktiką ir bendras nuostatas dėl Europos Sąjungos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu ir jos tiesioginio taikymo, aptarė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos reikšmę ir jos tam tikras nuostatas, nediskriminavimo principą, žmogaus orumo apsaugos principą, šeimos ir šeimos gyvenimo sampratą, tam tikras Konstitucijos nuostatas ir Konstitucinio teismo jurisprudenciją bei pateikė kitus bendro pobūdžio argumentus, kurių nesusiejo su konkrečios bylos aplinkybėmis ir prašymo atnaujinti procesą pagrindais, o vėliau nurodė, kad nukrypta nuo pareiškėjo nurodytos Konstitucinio Teismo, EŽTT ir LVAT praktikos. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios kaip šioje administracinėje byloje. Todėl negalima vertinti, kad esant iš esmės tokioms pat nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.
47. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismų praktiką dėl socialinių pašalpų imtasi formuoti klaidinga linkme, ji yra ydinga ir diskriminuojanti. Šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir neparemti konkrečiais juos pagrindžiančiais argumentais, kurie būtų grindžiami ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ar teismų praktika analogiškose bylose. Šie pareiškėjo teiginiai laikytini subjektyviu jo įsitikinimu, nepagrindžiančiu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.
48. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsisako atnaujinti procesą aptariamu pagrindu.
49. Įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir šioje nutartyje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. S. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021 pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B. dėl sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.