Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Rentolsa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rentolsa“ ieškinį atsakovei D. U. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovės D. U. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rentolsa“ dėl buto naudojimo tvarkos nustatymo, tretieji asmenys byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Registrų centras“ ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl teismas pasisako dėl skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties dalis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinos naudojimosi turtu tvarkos nustatymą, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Skundžiama nutartimi teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti, konstatavęs, jog nėra vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Apeliantės teigimu, teismas nevertino, preliminaraus ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo tokiu būdu nesilaikydamas aukščiau nurodytų CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kadangi nutartį motyvavo tik tuo, jog neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Nors, kaip apeliantė teisingai nurodė, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepasisakė dėl jos reikalavimų pagrįstumo, tai nereiškia, kad teismas preliminariai nevertino apeliantės pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas įvertino ieškovės reikalavimus (pasisakė dėl galimybės taikyti atsakovės turto areštą būtent įvertinęs ieškovės reiškiamus reikalavimus), o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė dėl antrosios sąlygos nebuvo, t. y. konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, o ne dėl to, kad neegzistuotų abu CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareikštus reikalavimus, įrodymus ir nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo daryti priešingos išvados.Ieškovė atskiruoju skundu, be kita ko, nesutinka ir su teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į kilusio ginčo pobūdį, į būtinybę užtikrinti abiejų savininkų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Atskirajame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones bus išvengta turto sugadinimo, priverstinio vykdymo išlaidų ar jos bent sumažės. Pažymi ir tai, jog atsakovė iki šios dienos nėra kompensavusi ieškovei už tai, kad daugiau nei vienerius metus faktiškai naudojasi didesne nei jai priklauso buto dalimi. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovei pranašumo atsakovės atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjos valios. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Nagrinėjamu atveju vienas iš ieškovės alternatyvių reikalavimų yra atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei UAB „Rentolsa“ ir atsakovei D. U. priklausantį butą, adresu Universiteto g. 2C-8, Vilniuje, suformuojant du atskirus nekilnojamojo turto objektus. Taigi, ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemonės turėjo nurodyti aplinkybes, kurios tokį nuosavybės atidalijimą apsunkintų ar padarytų nebeįmanomą priėmus ieškovei palankų sprendimą. Jau minėta, kad būtinybę nustatyti laikiną naudojimosi turtu tvarką, ieškovė grindžia tuo, jog atsakovė apgadins turtą, vengia geruoju užleisti patalpas, kurios jai nepriklauso, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovės argumentai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, vertintini kaip subjektyvūs ir nesudarantys pagrindo daryti išvados, kad nenustačius laikinos naudojimosi tvarkos nebus įmanoma ar pasunkės galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas, t. y. jog nebebus galimybės įgyvendinti nekilnojamojo turto objekto dalybų (CPK 144 straipsnio 1 dalis).Pažymėtina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi, įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Šiuo atveju iš prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio matyti, jog ieškovė siekia, jog būtų nustatyta iš esmės tokia pati laikina naudojimosi tvarka butu kokio atidalijimo tvarkos ieškiniu reikalauja ieškovė. Todėl darytina išvada, kad ieškovė prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekia ginčo išsprendimo iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir jo įsiteisėjimo. Pabrėžtina, jog tai, ar šiai dienai atsakovė faktiškai naudojasi ženkliai didesne buto dalimi nei jai priklauso, bus nustatyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareikštų ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo bei ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl pripažintina, kad šioje byloje buvo pagrįstai atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl laikinos naudojimosi tvarkos nustatymo. Esant išdėstytoms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jos naikinti atskirajame skunde nurodomos motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.