Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nebuvo nustatyta šios nusikalstamos veikos sudėtis, nesurinkti įrodymai, kad UAB „N.“ pinigines lėšas bei prekes jis siekė perimti ir faktiškai paversti savo turtu. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl tarp RAB „P.“ ir UAB „N.“ sudaryto sandorio fiktyvumo pagrįstos prielaidomis. Nuteistojo teigimu, o tai patvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, tarp minėtų įmonių ir anksčiau buvo pasirašyta ne viena prekių pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, RAB „P.“ savininkai taip pat turėjo ir kitas įmones, pavyzdžiui OOO „V.“, OOO „D.“, su kuriomis UAB „N.“ taip pat siejo sutartiniai santykiai. Nuosprendyje nurodytas sandoris buvo sudarytas su nuolatiniais įmonės klientais. Prekės į Lietuvos Respubliką atvykdavo kaip tranzitinės prekės, o vėliau būdavo parduodamos Baltarusijos Respublikos, taip pat Rusijos Federacijos įmonėms. Apeliantas teigia, kad nepavykus deryboms su AB „SEB Bankas“, jis neteko galimybės minėto sandorio užbaigti, o to nepadarė ir UAB „N.“ bankroto administratorė, nes neatliko jokių veiksmų, kad prekės būtų išreikalautos iš RAB „P.“ arba, kad būtų grąžinti už jas sumokėti pinigai.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-388/2007, 2K- 93/2013, 2K-285/2013). Tarp UAB „N.“ bei SIA „R. E.“, RAB „P.“ sudarytų sandorių pagrindu atsiradusios žalos atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje tarp AB „SEB banko“, apelianto ir BUAB „N.“ sudaryta taikos sutartis, kuria apeliantas įsipareigojo geranoriškai atlyginti UAB „N.“ 500 000,00 Lt padarytą žalą. Apeliantas pripažįsta, kad sudarydamas sandorius su SIA „R. E.“, RAB „P.“ nesielgė pakankamai atsakingai ir atsargiai, tačiau teigia sąžiningai siekęs tik naudos savo vadovaujamai įmonei, kad būtų tęsiama jos veikla. Dėl nepasisekusių sandorių, apeliantas, kaip UAB „N.“ savininkas ir vadovas, taip pat patyrė didelius nuostolius. Šios aplinkybė nuosprendyje liko neįvertintos. Be to, apelianto vertinimu, didžiausia žala UAB „N.“ kilo dėl įmonės bankroto administratorės neveikimo siekiant susigrąžinti įmonės skolas ir atsiskaityti su kreditoriais. Nesusisiekusi su RAB „P.“ ir SIA „R. E.“ atstovais, ji, peržengdama savo kompetencijos ribas, nepagrįstai nusprendė, kad sandoriai yra fiktyvūs. Bankroto administratorė taip pat nepareiškė jokių reikalavimų ar ieškinių dėl skolos grąžinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais skolininkams SIA „R. E.“, kurios registracijos vieta Latvijoje yra žinoma, įmonė veikianti. Bankroto administratorei atlikus nurodytus veiksmus, UAB „N.“ būtų atgavusi bent dalį lėšų. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, jog 2012 m. spalio 16 d. vykusiame kreditorių susirinkime SIA „R. E.“ skola bankrutuojančiai UAB „N.“ buvo nurašyta. Nuteistojo įsitikinimu šis juridinis faktas patvirtina, jog SIA „R. E.“ buvo skolinga įmonei, bei paneigia aplinkybę, kad apeliantas pasisavino kaltinime nurodytą turtą.

Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apeliantas teigia, kad buhalterinė apskaita UAB „N.“ vesta laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų. Įvykę ūkinės finansinės operacijos su SIA „R. E.“ ir RAB „P.“ buvo realios, su šiomis įmonėmis sudarytų sutarčių fiktyvumas byloje neįrodytas. Kadangi ūkinės operacijos, įvykusios sandorių su minėtomis įmonėmis pagrindu, buhalterinėje apskaitoje užfiksuotos tinkamai ir pagrįstai, todėl apygardos teismo išvada dėl negalėjimo nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų yra neteisinga. Nuostolius UAB „N.“ patyrė dėl to, jog minėtos įmonės nevykdė sutartinių įsipareigojimų, tačiau sudarytų sandorių pagrindu įforminti buhalteriniai dokumentai netrukdo nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų. Byloje nustatyta, jog įmonė turėjo prekes, kurias perdavė SIA „R. E.“, taip pat nustatyta, kad įmonė turėjo piniginių lėšų, kad atsiskaitytų su RAB „P.“ už perkamas prekes. Aplinkybės, kad prekės ar pinigai pagal minėtus sandorius nebūtų perduoti, byloje nenustatytos jokias tinkamais ir leistinais įrodymais, o sandorių fiktyvumas grindžiamas tik prielaidomis.

Apelianto įsitikinimu, specialistės išaiškinimas, jog buvo užfiksuotas prekių pardavimas už 161 089,18 Lt, o prekės įsigytos už 576 695,70 Lt, savaime nereiškia, jog UAB „N.“ buvo padarytas 576 695,70 Lt nuostolis. SIA „R. E.“ parduotos prekės buvo su defektais arba senos ir jų nebebuvo galima parduoti už tokią kainą, kokia UAB „N.“ jas įsigijo. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė tiek apeliantas, tiek liudytoja J. P.. Nuteistojo teigimu, šis sandoris UAB „N.“ buvo naudingas, nes jeigu jis būtų delsęs jį sudaryti, parduotų prekių kaina galėjo dar labiau nukristi. Patirta 161 089,18 Lt dydžio žala UAB „N.“ atsirado dėl pirkėjo nesąžiningumo, t. y. dėl to, kad pirkėjas neatsiskaitė už prekes.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis teismas nuspręstų neišteisinti N. R., jis prašo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti jam švelnesnę bausmę. Teigia, kad iki šiol nebuvo teistas, turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, kuriais turi pasirūpinti, dirba, moka mokesčius ir gyvena sąžiningai. Veiklą daugelį metų vykdė sąžiningai, sandorius atlikdavo įvertindamas verslo riziką. Kaip vadovas civilinę atsakomybę pripažino, įsipareigojo atlyginti žalą, padarytą pardavus prekes už mažesnę nei jų likutinė vertė kainą, niekada nesiekė veikti nusikalstamai. Mano, kad jam neturėtų būti skirta reali laisvės atėmimo bausmė, nes tai suteiktų papildomus nuostolius tiek jo šeimai, tiek valstybei.

Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Pagal baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, išvadomis dėl N. R. kaltės padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas bei jam paskirtos bausmės rūšies. Skunde teigiama, kad apygardos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, apribojo apelianto teisę į gynybą, o priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis. Apeliaciniame skunde suformuluoti du alternatyvūs prašymai: arba panaikinti dėl nuteistojo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, arba skirti jam bausmę, kuri nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu.

Nuteistasis teigia esąs nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes sutartys su Rusijos Federacijos įmone RAB „P.“, Latvijos Respublikos įmone SIA „R. E.“ bei jų pagrindu išrašyti kiti dokumentai atitinka tikrovę, jo kaltė pasisavinus pagal minėtus sandorius perduotas UAB „N.“ prekes ir pinigus neįrodyta.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad turto pasisavinimu gali būti pripažįstami ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Ta pati nuostata galioja ir tais atvejais, kai pagal fiktyvius sandorius kitiems asmenims yra perduodamas įmonės turtas. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) rusų kalba buvo sudaryta Klaipėdoje, tarp UAB „N.“ direktoriaus N. R. ir OOO „P.“ direktoriaus A. V. M.. Sutartyje nurodyti tokie OOO „P.“ buveinės duomenys: (duomenys neskelbtini), Nazranės miestas (Ingušijos Respublika), Rusijos Federacija, MMIN (duomenys neskelbtini). Sutartis patvirtinta abiejų įmonių antspaudais, OOO „P.“ antspaude nurodyta: „Rusijos Federacija, Tarptautinio verslo centras „Ingušetija“, ribotos atsakomybės bendrovė „P.“, registracijos Nr. 0414. Šia sutartimi įmonių atstovai susitarė, kad OOO „P.“ už 117 000,00 eurų parduos UAB „N.“ televizorius „Horizont“ ir „Vitiaz“. Sutartis patvirtinta įmonių atstovų parašais ir antspaudais. 2009 m. balandžio 3 d., t. y. po mėnesio nuo sutarties sudarymo dienos, OOO „P.“ išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).1 prie 2009 m. kovo 2 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodomos siunčiamos prekės – televizoriai „Horizont“ ir „Vitiaz“ skirtingų modelių, iš viso 431 vnt., bendros 41 201,00 eurų vertės, PVM tarifas – 0 %. Sąskaita pasirašyta direktoriaus A. V. M. ir patvirtinta įmonės antspaudu. 2009 m. balandžio 6 d. data išrašytame OOO „P.“ kvite nurodoma, kad iš UAB „N.“ priimta 41 201,00 eurų, pagrindas – už prekę pagal sąskaitą 2009 m. balandžio 3 d. Nr. (duomenys neskelbtini).1, kvitas pasirašytas direktoriaus A. V. M., patvirtintas įmonės antspaudu (t. 4, b. l. 161-162, 163-168, 170, 171). Iš pažiūros toks sandoris visiškai atitinka formos ir turinio reikalavimus, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad N. R. RAB „P.“ atstovui iš anksto sumokėjus pagal minėtą sandorį 41 201,00 eurų, daugiau jokie įsipareigojimai pagal jį nebuvo įvykdyti. Akivaizdu, kad UAB „N.“ dėl šio sandorio patyrė 41 201,00 eurų žalą. Pinigai RAB „P.“ buvo sumokėti, ko neneigia ir pats apeliantas, tačiau prekės negautos. Liudytoja J. P. duodama parodymus patvirtino, kad ji UAB „N.“ kasoje esančiais grynaisiais pinigais nedisponavo, tą darė N. R.. Įvertinusi paties apelianto ir liudytojos parodymus, kolegija sprendžia, kad 41 201,00 eurų pagal 2009 m. kovo 2 d. pirkimo pardavimo sutartį grynaisiais pinigais iš įmonės kasos išėmė ne kas kitas, o būtent N. R.. Kolegija pažymi, kad sutartinių įsipareigojimų nevykdymas pagal sutartis po to, kai buvo atliktas išankstinis mokėjimas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pinigai buvo pasisavinti UAB „N.“ direktoriaus N. R., tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys pagrindžia išvadą, kad realiai pats sandoris tarp UAB „N.“ bei RAB „P.“ buvo fiktyvus, pinigai iš kasos išimti, tačiau nėra aišku, kam iš tikrųjų jie buvo panaudoti.

Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte dėl Rusijos Federacijoje registruotos įmonės „OOO P.“ nurodyta, kad iš Interpolo Rusijos Federacijos nacionalinio biuro buvo gautas pranešimas, jog Ingušijos Respublikos Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos vieningo valstybinio juridinių asmenų registro regioninėje duomenų bazėje duomenų, susijusių su įmone OOO „P.“, nėra (t. 4, b. l. 76). Klaipėdos AVPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos tarnybinis pranešimas patvirtina, kad asmuo A. V. M. nenustatytas. Patikrinus VRM CDB Valstybės sienos kirtimų duomenis įvedant turimus asmens duomenis „A. V. M.“, užklausa nebuvo vykdoma nurodant, kad nepakankamai duomenų. Klaipėdos AVPK VP Migracijos skyriaus specialistai nurodė, kad užsieniečių registre, siekiant nustatyti, ar buvo išduotas leidimas, būtini išsamesni duomenys (t. 4, b. l. 173). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta nei pati įmonė OOO „P.“, nei jos atstovas A. V. M.. Šie duomenys yra pakankami spręsti, kad tarp OOO „P.“ ir UAB „N.“ pasirašyti dokumentai yra fiktyvūs. Šią išvadą pagrindžia ir objektyvūs byloje surinkti įrodymai.

Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), joje kategoriškai nurodoma, kad 2009 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 23 d. priede prie sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 3 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).1 ir 2009 m. balandžio 6 d. pajamų orderio kvite Nr. (duomenys neskelbtini).1 esantys atspaudai „?.“ yra atspausdinti viena antspaudo reljefine kliše violetinės spalvos dažais, o 1999 m. gegužės 21 d. laiške ir 1999 m. gegužės 21 d. priede prie sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) – kita antspaudo reljefine kliše ir kitos, žydros spalvos dažais (t. 5, b. l. 130-134). Vizualiai, jie atrodo identiški, tačiau 2013 m. gruodžio 20 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad lyginant violetinės ir žydros spalvos atspaudus tarpusavyje, nustatyta, kad jie sutampa forma, turiniu, dydžiu ir daugumos tekstų raidžių forma bei dydžiu, tačiau nustatyta ir daug požymių skirtumų iš kurių minėtini šie: 1) žydros spalvos atspauduose išorinio apskritimo linija yra žymiai platesnė negu violetinės spalvos atspauduose; 2) tekstas „????????a? ?????????“ žydros spalvos atspauduose yra išsidėstęs žymiai arčiau trečiojo apskritimo nei antrojo, violetinės spalvos atspauduose – beveik vienodu atstumu nuo abiejų apskritimų; 3) violetinės spalvos atspaudų žodžiuose „????????a?“ ir „?.“ raidžių „?“ antrasis elementas yra labiau išlenktas ir turi taško formos užkirtį, o violetinės spalvos atspauduose tiesus su trikampio formos užkirčiu; 4) violetinės spalvos atspauduose teksto fragmentas „Pe?. No(duomenys neskelbtini)“ yra labiau suspaustas negu violetinės spalvos atspauduose (t. 5, 130-134). Minėta specialisto išvada patvirtina, kad aptartuose skirtingais metais sudarytuose dokumentuose esantys antspaudai yra skirtingi. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad OOO „P.“ antspaudas per dešimtmetį galėjo keistis, tačiau neįtikėtina, kad antspaudas pasikeitė taip, jog vizualiai jo skirtumas nuo ankstesniojo antspaudo neįžiūrimas, rasti tik nežymūs atstumų tarp teksto, išorinio apskritimo, teksto fragmento „Pe?. No(duomenys neskelbtini)“ ir raidžių „?“ antrojo elemento. Be to, antspauduose užfiksuota ta pati informacija apie įmonę, jos registracijos numerį, kuriais remiantis įmone nebuvo rasta. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. kovo 18 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad 2009 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 23 d. specifikacijoje Nr. 1 prie pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 3 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).1, eilutėje „Rukovodytel“, 2009 m. balandžio 6 d. kvite Nr. (duomenys neskelbtini).1 A. V. M. vardu pasirašė vienas asmuo, o 1999 m. gegužės 21 d. laiške ir 1999 m. gegužės 21 d. priede Nr. 1 prie 1999 m. gegužės 21 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), eilutėje „prodavec“, A. V. M. vardu pasirašė kitas asmuo (t. 5, b. l. 123-126). Taigi, aptartų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad 2009 metų ir 1999 metų dokumentus pasirašė skirtingi asmenys, įvardinti OOO „P.“ atstovu A. V. M. bei patvirtino skirtingais antspaudais. Kita baudžiamosios bylos medžiaga galutinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, dėl 2009 metais tarp UAB „N.“ ir RAB „P.“ sudaryto sandorio fiktyvumo.

Dėl šio sandorio apklausiamas pirmosios instancijos teisme N. R. paaiškino, kad jis nebuvo atsitiktinis, nes iš OOO „P.“ televizorius pirko ir anksčiau. Rusams sumokėjo ir laukė prekių, tačiau jų negavo. „P.“ direktorius A. V. M. buvo atvykęs į Lietuvą. A. Ž. ir jis pats važiuodavo į Kaliningradą, būdavo Geležinkelio gatvėje, o antro adreso nepamena. Ten buvo didžiulis verslo centras, trijų aukštų pastatas, kur dirbdavo daug žmonių. Jie glaudžiai bendradarbiavo. Kas antrą mėnesį tai jis važiuodavo, tai jie atvykdavo į Lietuvą. A. V. M. pasirašydavo už dvi įmones, „P.“ ir „V.“. Už įsigyjamas prekes sumokėjo grynaisiais A. V. M., kuris pasirašė, kad gavo pinigus. A. V. M. asmens dokumento kopijos nepasidarė, neprašė iš jo dokumento. Išmokant grynuosius pinigus iš kasos arba kaip atskaitingas asmuo išmoka, yra nurodomi duomenys, kam išmokami pinigai, tai yra įmonės pavadinimas ir kas tai įmonei atstovauja. Nurodyti įmonės atstovo asmens kodą yra būtina tik Lietuvos įmonei, o tarptautiniuose dokumentuose rašomas tik vardas ir pavardė, dar gali būti nurodomos pareigos. Jis su A. V. M. kiekvieną mėnesį bendradarbiaudavo, visada sumokėdavo pinigus litais į priekį, nes A. V. M. tiesiog pasitikėdavo. Pas jį buvo tokia praktika: jeigu rusai pirkdavo, tai jie į priekį mokėdavo, jeigu jis pirkdavo, tai jis į priekį mokėdavo. Kad tuo laikotarpiu jie pirko tiek daug televizorių, nors neišpardavė savo prekių, gali paaiškinti tuo, kad „P.“ būsimi televizoriai buvo skirti ne Lietuvos, o Baltarusijos rinkai. Jis turėjo sulaukti laiko, kada galės priimti Baltarusija, ir televizoriai būtų atvažiavę į muitinės sandėlius, po to iš karto performinti į Baltarusiją. Įvardyti Baltarusijos įmonės negali, nes nebuvo gavęs informacijos. Tokiu atveju būtų gavę 15 procentų naudos už tarpininkavimą. Sandoris tikrai buvo realus, jis nieko neklastojo, A. V. M. jį apgavo.

Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme geranoriškai davė parodymus, pateikė visus įmanomus dokumentus, įmonių telefonus, rekvizitus. Ieškojo dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis pinigų nepasisavino, telefoninio pokalbio metu paprašė Baltarusijos įmonės patvirtinti, kad sandoris su RAB „P.“ sudarytas teisingai. Gali nurodyti telefonų numerius, su kuo bendravo, tačiau su savimi neturi telefono aparato, iš kurio buvo skambinta, o numerio mintinai neprisimena. Be to, nuteistasis pateikė RAB „P.“ direktoriaus C. J. G. 2015 m. sausio 16 d. rašytą laišką, kuriame nurodoma, kad RAB „P.“ buvo reorganizuota 2013 m. vasario 4 d. Buvęs direktorius Monachovas A. V. atleistas iš užimamų pareigų. Dėl jo veikos įmonėje susidarė didelis įsiskolinimas klientams. Šiuo metu įmonė sėkmingai vykdo veiklą. Šios dienos duomenimis, įmonės įsiskolinimas UAB „N.“ pagal sutartį (duomenys neskelbtini) yra 41201,00 eurų, kurį įmonė įsipareigoja padengti.

Taigi, nuteistasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad RAB „P.“ veikia Kaliningrade, tačiau duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, nurodė, jog tai yra Baltarusijos įmonė. Pažymėtina ir tai, kad ant voko, kuriuo buvo atsiųstas minėtas 2015 m. sausio 16 d. RAB „P.“ direktoriaus pasirašytas raštas, yra Baltarusijos Respublikos pašto ženklas, taip pat pašto spaudas, žymintis, kad laiškas išsiųstas iš Baltarusijos Respublikos, Minsko miesto. Tuo tarpu pačiame rašte, nors jame ir teigiama, kad RAB „P.“ buvo reorganizuota, nurodomi tie patys baudžiamosios bylos medžiagoje esantys įmonės rekvizitai, kad įmonė veikia Rusijos Federacijoje, Nazranės mieste, t. y. Ingušijoje, jos mokesčių mokėtojo kodas yra (duomenys neskelbtini). Be to, raštas patvirtintas vizualiai identišku antspaudu, kuris uždėtas ir 2009 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 23 d., 2009 m. balandžio 3 d. priede prie sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 3 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).1 ir 2009 m. balandžio 6 d. pajamų orderio kvite Nr. (duomenys neskelbtini).1. Taigi, nors įmonė RAB „P.“ tariamai buvo reorganizuota, vienintelis akivaizdus pokytis jos rekvizituose yra direktoriaus pavardė ir inicialai. Taip pat lieka neaišku, kodėl įmonė, kuri pagal laiško išsiuntimo vietą bei apelianto duotus parodymus veikia Baltarusijos Respublikoje, naudoja Rusijos Federacijoje esančius duomenis, pagal kuriuos RAB „P.“ nebuvo rasta, ir nepateikia jokių naujų rekvizitų, kurių pagalba būtų galima rasti šią įmonę. Be to, prie minėto rašto nėra pridėta jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad C. J. G. iš tikrųjų yra naujasis šios įmonės direktorius. Visiškai nesuprantama ir tai, kad neva turėdamas RAB „P.“ kontaktinius duomenis, taigi, realiai galėdamas į šios įmonės atstovus kreiptis raštu ir prašyti pateikti bet kokią savo nekaltumui patvirtinti reikalingą informaciją, apeliantas gavo tik patvirtinimą, kad įmonė skolą pagal 2009 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažįsta. Tuo tarpu tikslaus įmonės registracijos ir veiklos adreso, A. V. M. asmens duomenų, kurių pagrindu būtų galimybė jį identifikuoti, paneigti ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis apie tai, kad Ingušijoje RAB „P.“ neegzistuoja, apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Teismui jis nepateikė ir telefono numerio, kuriuo neva susisiekė su minėtos įmonės atstovais. Iš pateikto rašto taip ir liko neaišku, kur gi reikėtų ieškoti RAB „P.“ ir jos atstovų – Rusijos Federacijoje Ingušijoje, Kaliningrade ar Baltarusijos Respublikoje. Nors ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, jog informacijos apie RAB „P.“ egzistavimą nebuvo rasta Ingušijos Respublikos Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos vieningo valstybinio juridinių asmenų registro regioninėje duomenų bazėje, nėra jokio pagrindo spręsti, kad šios įmonės turėjo būti ieškoma visoje Rusijos Federacijoje, kadangi paieška buvo atlikta remiantis 2009 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytais rekvizitais. Kolegija laiko visiškai nelogiška aplinkybę, kad rimtas, verslu daug metų užsiimantis verslininkas, negali pateikti jokios papildomos ir konkrečios informacijos apie, jo teigimu, nuolatinius verslo partnerius, RAB „P.“ atstovus, su kuriais buvo glaudžiai bendradarbiauta, ne kartą susitikta, vykta į jų buveines, o jų atstovų lankytasi Lietuvoje. Taip pat logiškai nepaaiškinama, kad įmonės direktorius, sudarydamas sandorį su trečiojoje šalyje, o ne Europos Sąjungoje įsikūrusia įmone, į sudaromus dokumentus nepareikalavo įrašyti jokių RAB „P.“ direktoriaus duomenų, net jo vardo, nepasidarė jo paso kopijos, nepareikalavo nurodyti įmonės kontaktų Kaliningrado srityje. Be to, nė vienas iš apklaustų liudytojų, buvusių UAB „N.“ darbuotojų, nenurodė, jog kada nors matė tokį asmenį A. V. M., ar kad jam buvo mokami grynieji pinigai. Vien tik liudytojų A. Ž., J. P. ir R. L. parodymai, kad UAB „N.“ bendradarbiavo su įmonėmis Kaliningrado srityje, nepatvirtina, jog buvo bendradarbiauta būtent su RAB „P.“. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamosios bylos medžiagoje be paties apelianto teiginių, nėra jokių rašytinių duomenų, kurie patvirtintų, kad tarp RAB „P.“ ir UAB „N.“ vyko nuolatinis bendradarbiavimas Kaliningrado srityje. Nuteistasis bylos nagrinėjimo metu negalėjo įvardinti nei šios įmonės atstovybės adresų Kaliningrade, nei pateikti kokių nors kontaktinių duomenų, net nurodyti pilno A. V. M. vardo. Abejonių kelia ir tai, kad liudytoja A. Ž. nurodė, jog laiškai RAB „P.“ dėl skolos grąžinimo buvo siųsti į Ingušiją, o ne į Kaliningradą, tačiau grįžo neįteikti. Kad laiškai su reikalavimu dėl skolos grąžinimo išsiųsti RAB „P.“ adresu Ingušijoje grįžo neįteikti adresatui, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta UAB „Namai ir butis“ bankroto administratoriaus atstovė S. L.. Logiškai nepaaiškinama aplinkybė, kad UAB „N.“ atstovai, bendradarbiaudami su RAB „P.“ Kaliningrado srityje, skolą bandė išsiieškoti Ingušijoje. Vien ta aplinkybė, kad tarp RAB „P.“ ir UAB „N.“ daugiau nei prieš dešimtmetį galimai buvo sudaryti tam tikri susitarimai, kuriuos liudija tik 1999 m. gegužės 21 d. laiškas ir 1999 m. gegužės 21 d. priedas prie sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)., nėra pagrindas išvadai, jog šias įmones siejo nuolatiniai verslo santykiai, kurių pagrindu buvo įmanoma įgauti besąlygišką pasitikėjimą RAB „P.“ atstovais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog sutarties su RAB „P.“ dėl televizorių įsigijimo metu, UAB „N.“ buvo susiklosčiusi sunki finansinė padėtis, įmone sunkiai sekėsi parduoti jos turimą buitinę techniką, tačiau būtent šiuo momentu, t. y. neilgai trukus iki N. R. kreipimosi į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą UAB „N.“, jis priėmė sprendimą įsigyti naujų televizorių iš minėtos įmonės. Apelianto teigimu, televizoriai buvo skirti ne Lietuvos, o Baltarusijos rinkai, tačiau jis negalėjo nurodyti, kokiai Baltarusijos įmonei ketino parduoti minėtus televizorius, nepateikti jokie dokumentai ar duomenys, patvirtinantys galimai vykusias derybas.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuose nurodydamas, kad tuo atveju, jeigu A. V. M. būtų realiai sudaręs sandorį ir gavęs pinigus, nuteistasis būtų galėjęs pateikti duomenis, ir apie patį A. V. M., tuo pačiu apeliantui perkėlė įrodinėjimo naštą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Nustačius pinigų išėmimo iš kasos ir jų perdavimo pagal sandorį su RAB „P.“ faktą bei kilus pagrįstų abejonių dėl A. V. M. tapatybės, sandorio su minėta įmone realumo, apeliantas turėjo galimybę patvirtinti, jog tai nesusiję su pinigų pasisavinimu. Ši aplinkybė nelaikytina įrodinėjimo pareigos perkėlimu N. R., o tai yra jo teisė pateikti kaltinimą paneigiančius įrodymus. Juo labiau, kad pats nuteistasis nurodė žinantis susijusias įmones, per kurias galima rasti A. V. M., teigė, kad su firma RAB „P.“, kurios direktoriumi nurodytas A. V. M., vyko nuolatinis bendradarbiavimas, tačiau nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių dokumentų. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis nurodė bendravęs su minėtos įmonės atstovais telefonu, tačiau kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, paklaustas net negalėjo nurodyti konkretaus telefono numerio, kuriuo būtų galima susisiekti su minėta įmone.

Aptartų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sandoris, sudarytas tarp RAB „P.“ ir UAB „N.“ yra fiktyvus. N. R., pasirašydamas tokį sandorį, suvokė, kad jis jokių teisų ir pareigų jo šalims nesukuria, o yra tik priemonė pateisinti grynųjų pinigų išėmimą iš UAB „N.“ kasos ir norėjo taip veikti. Motyvas tokiam N. R. elgesiui – siekis išvengti atsiskaitymo su UAB „N.“ kreditoriais, argumentuojant tuo, kad sėkmingu turėjęs būti sandoris nebuvo įvykdytas dėl kitos šalies, t. y. RAB „P.“, nesąžiningumo. Tokie N. R. veiksmai rodo tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimą, bei pagrindžia jų kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad sandoris tarp SIA „R. E.“ ir UAB „N.“ buvo realus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2009 m. birželio 12 d. UAB „N.“, atstovaujama direktoriaus N. R. sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su SIA „R. E.“, atstovaujamos direktoriaus S. J.. Sutartis sudaryta Klaipėdoje rusų kalba dėl buitinės technikos už 46 654,68 eurų pardavimo. UAB „N.“ 2009 m. birželio 19 d. datomis išrašyti INVOIC Nr. NBS03538, Nr. 03539, Nr. NBS03541, Nr. NBS03543, Nr. NBS03544, Nr. NBS03545, Nr. NBS3546, Nr. NBS03547, Nr. NBS03548, Nr. NBS03549, Nr. NBS03550, Nr. NBS03551, Nr. NBS03552, Nr. NBS03553, Nr. NBS03554, Nr. NBS03555, Nr. NBS03556 bei važtaraščiai prie minėtų sąskaitų faktūrų (invoice), kurių pagrindu UAB „N.“ perdavė SIA „R. E.“ prekes. Sąskaitose faktūrose (invoice), nurodyta, kad visos prekės 2009 m. birželio 19 d., 09.10 val. pakrautos Šilutės pl. 23A, Klaipėdoje, t. y. ten, kur ir buvo UAB „N.“ sandėlis (t. 5, b. l. 1–2, 3–4, 10–59).

Apklausiamas dėl sandorio su SIA „R. E.“ apeliantas paaiškino, kad prekių apžiūrėti atvyko S. J., jis su juo bendravo. Pažymėtina, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. vasario 3 d. N. R. nurodė, kad SIA „R. E.“ parduotos prekės buvo pakrautos iš įmonės turimo sandėlio Šilutės pl. 23, Klaipėdoje ir iš parduotuvės Dubysos g. Pakraunant šias prekes turėjo dalyvauti sandėlininkas (t. 7, b. l. 63-65). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas jau tvirtino, kad prekės pagal sudarytą sandorį buvo paimamos skirtingose parduotuvėse. Taigi, nuteistojo parodymai dėl prekių paėmimo aplinkybių yra prieštaringi, todėl kolegija juos vertina kritiškai, nes jie paneigiami liudytojo P. M. parodymais, kad į sandėlį jam dirbant latviai nebuvo atvykę. Nors visuose dokumentuose yra N. R. ir S. J. arba tik S. J. parašai, tačiau nė viena sąskaita faktūra (invoice), nors jose ir nurodyti prekes priimantys vairuotojai R. L., D. B. M. ir M. D. V., šių asmenų nepasirašytas. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis neprivalėjo prižiūrėti, ką daro prekes perkančios įmonės vairuotojai, tai nepašalina jo, kaip įmonės vadovo pareigos įsitikinti, kad dokumentai būtų tinkamai užpildyti, turėtų visus reikiamus rekvizitus. Juo labiau, kad iš jo parodymų seka, kad jis pats asmeniškai dalyvavo pakraunant prekes. Akcentuotina ir tai, kad nė viename iš nurodytų sąskaitų faktūrų „Invoice“ nėra jokio kito UAB „Namai ir butis“ įgalioto asmens, išskyrus patį N. R. parašo. Tuo atveju, jeigu prekės buvo paimamos iš skirtingų parduotuvių, kaip teigia apeliantas, dokumentus neabejotinai turėjo pasirašyti prekes išdavę asmenys, tačiau kaip jau buvo minėta, sąskaitose faktūrose figūruoja tik N. R. ir S. J. parašai. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojas R. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad į Latviją jokių prekių niekada nevežė, o jam pateiktus dokumentus dėl komandiruotės tik pasirašė, nors realiai niekur nevyko. Netikėti šiais nuosekliais liudytojo parodymais nėra pagrindo. Šis liudytojas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių apelianto teiginius, neva į Latviją jis nevyko pasikeitus aplinkybėms, nes jokių pasikeitusių aplinkybių liudytojas neįvardijo, o tiesiog kategoriškai neigė vežęs prekes į Latviją. Be to, tokiu atveju, jeigu, kaip teigia apeliantas, aplinkybės iš esmės pasikeitė, liudytojui R. L. neturėjo būti duoti pasirašyti dokumentai apie jo komandiruotę į Latviją bei dienpinigių išmokėjimą, pakeista Invoice NBS 03541 nurodyta informacija, kad prekes transportavo, priėmė ir pervežė vairuotojas R. L. (t. 5, b. l. 16). Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrinta VRM CDB Valstybės sienos kirtimo duomenų sistema, joje įvedant „Invoice“ nurodytus vairuotojų – D. B. M. ir M. D. V. – asmens duomenis, tačiau gautas sistemos atsakymas, kad užklausos vykdymui duomenų nepakanka. Toje pačioje duomenų bazėje patikrinus įvedant „Invoice“ nurodomus transporto priemonių duomenis „Scania (duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, t. y. tarp N. R. ir S. J. pasirašytose sąskaitose-faktūrose nurodytus prekes neva paėmusio transporto priemonių numerius, užklausą tenkinančių duomenų nerasta (t. 5, b. l. 60). D. B. M. ir M. D. V. kaip liudytojai apklausti nebuvo, tačiau identifikuoti šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu nepavyko, taigi nebuvo įmanoma ir jų apklausti. Šių asmenų apklausos būtinumą paneigia aplinkybė, kad jų tariamai vairuotos transporto priemonės nebuvo užfiksuotos VRM CDB Valstybės sienos kirtimo duomenų sistemoje. Kolegija pažymi, kad įrodinėjimo procesas baudžiamojoje byloje negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti. Juo labiau, kad bet kokias abejones dėl tarp SIA „R. E.“ ir UAB „N.“ sudaryto sandorio fiktyvumo pašalina Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2012 m. birželio 20 d. specialisto išvada Nr. 11K-192(12), kurioje konstatuota, kad atspaudai su tekstu „..J. R. E.“, esantys tirti pateiktuose dokumentuose: 2009 m. birželio 12 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 19 d. prekių sąrašuose yra išspausdinti spalvinio rašalinio spausdinimo būdu (t. 5, b. l. 138-140). Šią aplinkybę patvirtina ir prie bylos esantys minėtų dokumentų originalai, kuriuose akivaizdžiai matyti, jog SIA „R. E.“ antspaudas yra atspausdintas, o ne uždėtas pasinaudojant antspaudo kliše. Taigi, pasirašydamas tokio pobūdžio dokumentus, N. R. negalėjo nepastebėti, kad tariamai S. J. pasirašomuose dokumentuose yra iš anksto atspausdintas įmonės SIA „R. E.“ antspaudas. Aptartų įrodymų visuma pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sandoris, sudarytas tarp SIA „R. E.“ ir UAB „N.“ yra fiktyvus, jo pagrindu jokios UAB „N.“ prekės perduotos nebuvo.

Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. J. parodė, kad jis niekada nebuvo įsteigęs įmonės „R. E.“, kas už jį įsteigė – nežino. Jis tuo metu buvo benamis, išgėrinėjo, niekur nedirbo, kas galėjo pasinaudoti jo pasu, nežino. Jam problemos dėl šios įmonės prasidėjo nuo 2010 m. Sutarties su UAB „N.“ jis nepasirašė, tai ne jo parašas (t. 5, b. l. 89–93). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kas ir buvo padaryta šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 8, b. l. 11). Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2013, 2K-332/2013). Apeliantas nurodo, kad nesurengdamas jo ir liudytojo S. J. akistatos, pirmosios instancijos teismas suvaržė jo teisę į gynybą, nes jam nebuvo suteikta galimybė pateikti klausimų liudytojui. Pagal susiformavusią teismų praktiką, įtariamojo ar kaltinamojo teisė pateikti klausimus nukentėjusiesiems ar liudytojams yra laikoma pažeista tik tuo atveju, kai šios teisės pažeidimas nulėmė, jog visas bylos procesas negali būti laikomas atitinkančiu tinkamo teismo proceso principą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pripažįstama, kad įtariamojo ar kaltinamojo teisė yra pažeista ir visas procesas neatitinka tinkamo teismo proceso principo, kai įtariamasis ar kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neturėjo galimybės nukentėjusiojo ar liudytojo apklausti ar pateikti jam klausimų, o teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik ar lemiama dalimi šio nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (Saidi v. France; judgement of 20 September 1993; aplication no. 14647/89) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2011). Nagrinėjamoje byloje pripažįstant N. R. kaltu, S. J. parodymai nebuvo esminiai, bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos ir kitais bylos duomenimis (jų visuma), kurių patikimumas tinkamai įvertintas, todėl nėra pagrindo teigti, kad N. R. teisė į tinkamą bylos procesą buvo pažeista.