Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-274-309-2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-03-25
Bylos Nr.: 1A-274-309-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-40-9-00176-2013-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: A. M.
Nukentėjusysis: V. A.
Advokatai: Raimundas Gargasas, Erika Jasiūtė

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1-2 d.)
1.2.26.2.1Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)
2.1.3.1Jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)
2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.4.1.2Nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai (BPK 313 str.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-274-309/2014Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00176-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.26.2.1; 2.1.3.1; 2.1.7.4; 2.1.14; 2.4.6.4.1; 2.4.1.2; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Keriui,nuteistajam A. M., jo gynėjai advokatei Erikai Jasiūtei,nukentėjusiojo V. A. atstovui advokatui Raimundui Gargasui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu ir Lietuvo Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. liepos 3 d. Pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi ir neišvykti už gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini)) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista iš A. M. V. A. 500 (penki šimtai) litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 3 d. 19.27 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) centre, (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamoje dalyje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) – pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. turėtu pramoninės gamybos, 9 mm kalibro, C kategorijos, tinkamu šaudyti „Zoraki-MOD.914“ dujiniu-garsiniu šaunamuoju ginklu (pistoletu) nenustatytą skaičių kartų šovė į automobiliu „Audi“ atvažiavusį V. A..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo atnaujinti įrodymų tyrimą šioje byloje ir paskirti vaizdo ekspertizę, panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Skunde nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, jog yra nuteistas ir pripažintas kaltu nepagrįstai. Nesutinka su teismo išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kurios, apelianto manymu, yra nepagrįstos įrodymais ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paremtos teismo samprotavimais, prielaidomis ir abejonėmis, kurios nepašalintos ir turėjo būti vertinamos jo naudai, taip pat teismo išvados nepagrįstos objektyvių byloje esančių įrodymų pagrindu. Mano, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, taip pat mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio nuostatas ir sąlygas. Be to, įrodymais nepagrįsti ir nenustatyti nei objektyvieji nei subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Taip pat mano, kad ši situacija neteisingai įvertinta, o jo atlikti veiksmai šioje situacijoje neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto nuomone, teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 striapsnio nuostatas, nes įrodymus vertino atskirai, nevertindamas jų visumos, rėmėsi prieštaringais duomenimis, prielaidomis ir abejonėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad jo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuoseklūs, ne kartą buvo apklaustas, savo parodymus patvirtino ir akistatų, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jo parodymus patvirtino liudytoja V. G., dalyvavusi įvykyje ir jį tiesiogiai mačiusi. Jo ir V. G. parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, kitus bylos duomenis, todėl turėtų būti jais remiamasi nuosprendyje. Teismas nuosprendyje nustatė tokias aplinkybes apie įvykį kaip jis ir nurodė, kad abu A. privažiavo vienu metu, kad abu išlipo vienu metu, kad jų veiksmai suderinti iš anksto, nors abu jie ir teigė priešingai, todėl lieka neaišku, kodėl teismas nesiremia jo parodymais visa apimtimi, jis ne kartą nurodė, kad šaudė po to, kai išgirdo tai sakant V. A. B. A., o iš automobilio lipo iš karto su garsiniu pistoletu, nes pamatė V. A. automobilyje imant strypą ir suvokė situaciją kaip labai grėsmingą ir pavojingą jo ir V. G. gyvybei ir sveikatai.

Be to, teismas nepasisakė ir apie liudytojos K. J. parodymus, kuri nurodė iki teismo ir teismo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. A. po įvykio jai sakė, kad kažkas buvo skolingas jiems ir atsiėmė skolą, teisme V. J. patikslino, kad V. A. tai pasakė, ir pasakė, kad pamokė.

Pasak apelianto, iš šių parodymų akivaizdu, kad V. A. turėjo tikslą panaudoti smurtą prieš jį ir tai padarė. Iš B. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip pat matyti, kad jis vežiojosi ginklą turėdamas tikslą jį, A. M., pamokyti, tai matyti iš 2012 m. lapkričio 7 d. jo apklausos, kurioje atsakydamas į klausimus, jis nurodė, kad įsidėjo ginklą į automobilį ir važinėjo po miestą, norėdamas jį pamatyti ir pagąsdinti. Vadinasi, jo veiksmai, vežiojantis ginklą automobilyje buvo nukreipti konkrečiai tiesiai į jį, ir jis susitikęs jį (A. M.) ruošėsi šį ginklą panaudoti, kaip ruošėsi panaudoti, matyti iš įvykio aplinkybių. Todėl akivaizdus ir jo ketinimų tikslas, net iš šių parodymų, kad įsidėjęs ginklą ir ieškodamas A. M., B. A. kėlė realią grėsmę jam ir šie veiksmai buvo konkrečiai nukreipti į jį, nepriklausomai nuo to, kaip jis pasielgs.

Nors įstatymas įsakmiai reikalauja aptarti visus, tiek kaltinamąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, aptarti jų tarpusavio ryšį, nurodyti motyvus, kodėl atmetami vieni įrodymai ir remiamasi kitais, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės kaip jo kaltės įrodymą vertino tik vaizdo įrašą, nors pažymėtina, kad ir jame nėra, jo manymu, užfiksuotos aplinkybės, kad jis būtų šaudęs pirmas ir šaudęs į automobiliu atvykusį V. A.. Todėl neaišku, kokiu įrodymų šaltiniu teismas rėmėsi darydamas šią išvadą. Teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl kai kurių faktinių aplinkybių yra priešingos ir tuos pačius duomenis teismas nuosprendyje vertina dvejopai ir priešingai. O būtent išvados nuosprendyje yra prieštaringos dėl V. ir B. A. parodymų, dėl būtinosios ginties kilimo sąlygų, dėl aplinkybės, kad A. M. pradėjo šaudyti pirmas.

Teismas iš esmės atmetė nukentėjusiųjų V. A. ir B. A. parodymus, nuosprendyje apie juos pasisakydamas, kad, nors V. A. teigia, jog važiavo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes prieš 19 val. skubėjo į parduotuvę ir sustojo prie jos, o ne prie A. M. automobilio, nustatyta, kad į konflikto vietą atvažiavo 19.27 val. ir visuotinai žinoma, kad tokiu laiku parduotuvės darbo nebaigia, taip pat nurodė, kad sustojo ne prie parduotuvės, o privažiavęs prie pat A. M. automobilio. Todėl, pasak apelianto, jo versija yra neginčijamai paneigta vaizdo įrašo duomenimis, vertinama kritiškai kaip pateikta siekiant nuslėpti atvykimo į konflikto vietą tikslus. Kaip melaginga vertinama ir liudytojo B. A. versija dėl aptartų vaizdo įrašų, tačiau atsižvelgiant į šių asmenų procesinę padėtį klausimas dėl melagingų parodymų nesprendžiamas. Teismas konstatavo, kad šios aptartos aplinkybės patvirtina, jog V. A. ir B. A. prie stovinčio kaltinamojo automobilio atvažiavo savo veiksmus iš anksto suderinę ir turėdami tikslą susitikti su A. M.. Šias faktines aplinkybes teismas pakartoja net keletą kartų aptardamas vaizdo įrašą, kad jų veiksmai buvo suderinti ir iš anksto nukreipti tiesiogiai į susitikimą į juo. Mano, kad jų atvykimo tikslas akivaizdus ir aiškus, tai rodo jų elgesys įvykio metu, išankstinis apsiginklavimas, staigus ir suderintas abiejų smurto panaudojimas jo atžvilgiu. Taip pat teismas pasisakė, kad šie jų veiksmai, Kelių eismo taisyklių pažeidimai, t. y. dvigubos ištisinės linijos kirtimas, staigus privažiavimas prie A. M. automobilio ir V. A. išlipimas iš karto su strypu rankoje, kaip teismas nuosprendyje pažymi, jog V. A. pirma iškiša strypą, po to išlipa pats, B. A. išlipimas su nupjautavamzdžiu, nelaikomi grėsme jo gyvybei. Apeliantas teigia, kad su tokia išvada negali sutikti, nes ji prieštarauja objektyviems faktiniams bylos duomenims, realiems įvykiams, kurie įvyko, ir šio įvykio sukeltoms pasekmėms.

Apeliantas pažymi, kad teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl M. Z., K. J., V. G. parodymų, netgi jo parodymų, nevertino jų gretindamas su kitais įrodymais, mano, kad įvertinus bylos duomenų visumą galima teigti, jog V. ir B. A. tikslas susitikti su juo iš anksto buvo numatytas, apgalvotas ir parengtas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad V. ir B. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuolat keitė parodymus, savo apklausas papildydami naujomis aplinkybėmis, B. A. nurodė apie ankstesnius konfliktus, persekiojimą iki įvykio tos dienos metu, M. Z. apie šias aplinkybes apklaustas ikiteisminiame tyrime nurodė, kad iki konflikto jie tą dieną nebuvo susitikę ir paneigė B. A. parodymus, teisme taip pat parodymus keitė. Visi šie trys asmenys yra įtariamieji kitoje byloje, tačiau jų parodymai akivaizdžiai paneigti kita bylos medžiaga ir jais iš viso negalima remtis. Panašiai teismas pasisakė nuosprendyje kalbėdamas apie V. ir B. A. duotus parodymus, jais nesiremia, laiko melagingais, tačiau lieka neaišku, kuo remdamasis, kokių objektyvių duomenų pagrindu, priešingų, nei jis nurodė įvykio aplinkybes, teismas konstatavo jo kaltę dėl viešosios tvarkos sutrikdymo ir nustatė, kad jis šaudė pirmas ir šovė į tik atvykusį automobiliu V. A..

Nurodo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje V. A. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį dėl to, kad V. A. 2012 m. birželio 3 d. apie 19.30 val. pažeisdamas viešąją tvarką (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė metaliniu strypu A. M. į įvairias kūno vietas tuo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Toje pačioje byloje B. A. kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dakies 7, 8 punktus, bei 284 straipsnio 1 dalį dėl to paties įvykio, kad to paties įvykio metu prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas viešąją tvarką, iš chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti A. M. – tyčia du kartus į jį iššovė iš savadarbio šautuvo, tačiau nepataikė. Mano, kad šiems asmenims pareikšti kaltinimai puikiai atspindi jų ketinimus jo atžvilgiu ir susitikimo tikslus, kurių neįžvelgia Kelmės rajono apylinkės teismas, o šių asmenų atlikti veiksmai jo atžvilgiu, tai yra šūviai su nupjautavamzdžiu ir daugybė smūgių, taip pat ir į galvą, kol lūžo kaukolė, rodo, kad jų ketinimai buvo realūs, tikri ir labai pavojingi iš karto, kai tik jie atvyko prie jo automobilio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad vaizdo įraše užfiksuotos V. ir B. A. atvažiavimo aplinkybės, staigus važiavimo krypties pakeitimas, dvigubos ištisinės juostos kirtimas, sustojimas prie pat „Mercedes Benz“ vairuotojo pusės durelių leidžia pagrįstai manyti, kad šie asmenys atvyko susitikti su A. M. esant tarp jų konfliktinei situacijai, tačiau savaime toks privažiavimas nepatvirtina, kad realią grėsmę keliantis užpuolimas buvo prasidėjęs, kuo grindžiamas kaltės neigimas. Apeliantas pastebi, kad teismas nenurodo, iš kokių duomenų daro priešingas išvadas. Apeliantas mano, kad būtent toks B. ir V. A. elgesys buvo aiškiai nukreiptas į jį kaip asmenį, jie iš karto buvo pasiruošę su juo susidoroti ir visiškai nepriklausė nuo A. M. elgesiotų, taip pat mano, kad tai patvirtina teismo nuosprendyje nustatytas išankstinis susitarimas tarp B. ir V. A. jo atžvilgiu ir nukreiptas į susitikimą su juo. Jo pobūdį puikiai rodo tai, kaip pasirengę atvyko B. ir V. A.. Abu išlipo faktiškai per šešias sekundes nuo automobilio sustojimo, abu buvo apsirengę ne pagal sezoną, užsidėję kepures, ginkluoti nupjautavamzdžiu ir strypu, išlipo juos iš karto pasiėmę, ir tai rodo jų tikruosius ketinimus. Jau atvykdami jie žinojo, kad ginklą ir strypą panaudos, V. A. iš karto išlipo su strypu, B. A. išlipo su nupjautavamzdžiu ir pradėjo į jį šaudyti. Viskas įvyko per akimirką ir jo užpuolimas įvyko ne todėl, kad jis garsiniu pistoletu pašaudė į orą, kaip teigia teismas, o todėl, kad šiam užpuolimui buvo pasiruošta iš anksto, apsirūpinta priemonėmis, ginklu ir strypu, susitarta, kur važiuoti, kas kokius veiksmus atliks ir jų veiksmai buvo suderinti iš anksto, tai konstatavo ir teismas. Teismas nepasisako, kaip nustatė, iki kokios vietos buvo V. ir B. A. suderinę veiksmus ir kodėl nevertina jų realiai atliktų veiksmų, kad tai jie pradėjo viešosios tvarkos sutrikdymą, pradėdami jo užpuolimą viduryje dienos miesto centre.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, tai, kad jie nebijojo užpulti jo (duomenys neskelbtini) miesto centre, priešingai, nei teigia teismas, ne nerodo jų nusikalstamų ketinimų nebuvimo, o rodo ypatingą jų įžūlumą ir baimės neturėjimą. Mano, kad tai gali būti siejama ir su ankstesniais V. A. ryšiais (duomenys neskelbtini) policijoje. Jis buvo nuteistas už sunkius smurtinius nusikaltimus kartu su aukštais (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnais ir šiandien lankosi (duomenys neskelbtini) policijoje dažnai, kaip draugas, todėl mano, kad tie ryšiai yra išlikę. Taip pat mano, kad neatsitiktinai buvo pasirinkta nusikalstamos veikos padarymo vieta netoli (duomenys neskelbtini) policijos pastato, o atvykę policijos pareigūnai į įvykį nesikišo ir nesistengė jo nutraukti. Abejotinai buvo pradėtas ir šis ikiteisminis tyrimas po jo sužalojimo ir apšaudymo iš nupjautavamzdžio, abu V. ir B. A. apklausti ir paleisti, V. A. pripažintas nukentėjusiuoju, nors ir šiandien nesuprantama, kaip jis šio įvykio metu nukentėjo. Apklausos metu buvo leista ateiti jo draugei, paduoti automobilio rakteliai, su pareigūnų žinia iš automobilio buvo paimti daiktiniai įrodymai ir padėti į kitą vietą, tai liudytoja K. J. parodė teisme. Tai, apelianto nuomone, įrodo, kad pareigūnai sudarė sąlygas slėpti bylos įrodymus ir nesiekė išsiaiškinti tiesos. O jis, būdamas peršautas, su kaukolės lūžiu, buvo suimtas dar būdamas ligoninėje, ir jam pareikštas įtarimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nuosprendyje nurodė, kad įvykio vietoje galėjo būti daug pažįstamų asmenų, todėl mažai tikėtina, kad tokiomis aplinkybėmis būtų vykdomas gyvybei keliantis užpuolimas ir, teismo nuomone, dviejų automobilių privažiavimas šioje konkrečioje situacijoje nevertinamas kaip užpuolimas. Apelianto nuomone, turėtų būti vertinama įrodymų visuma, o ne iki tam tikro momento, ir pats teismas neturėtų interpretuotų įvykių. Byloje nustatyta, kad prieš pat įvykį V. ir B. A. nuolat bendravo telefonu tarpusavyje, net prieš kelias minutes iki įvykio koordinavo savo veiksmus. Teismas nepasisakė, koks buvo V. ir B. A. atvykimo tikslas, jeigu ne pasikėsinimas į jo gyvybę. Nė vienas iš jų nepradėjo jokio pokalbio, o iš karto čiupo atsivežtus strypą ir ginklą, lipo iš automobilių ir puolė jį, o jis tik traukėsi mojuodamas garsiniu pistoletu, tai ir yra užfiksuota. Tokia teismo išvada, kad miesto centre negalėjo įvykti pasikėsinimas, prieštarauja realiai įvykusiems įvykiams, pasikėsinimas įvyko, į jį buvo šaudyta viduryje miesto, metaliniu strypu sulaužyta kaukolė. V. ir B. A. iš karto buvo pasiruošę elgtis įžūliai, brutaliai ir nusikalstamai.

Apeliantas pažymi, kad jis abiems užpuolikams jokių sužalojimų nepadarė, net fizinio kontakto nebuvo, kilo staigi mintis atbaidyti juos turėtu garsiniu pistoletu ir tokia buvo reakcija į prasidėjusį užpuolimą. Šie jo veiksmai buvo nukreipti į savo ir V. G. gyvybės ir sveikatos išsaugojimą, o ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, tai yra jokiais objektyviais duomenimis nenustatyta, kad jis miesto centre būtų kėsinęsis į viešąją tvarką ar visuomenės rimtį. Jis ramiai su V. G. gėrė kavą, stovėjo sustojęs pagal taisykles aikštelėje ir laukė V. G. sūnaus, neturėjo jokios tyčios įžūliai elgtis ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir to nedarė. Kaip tik iš jo veiksmų akivaizdu, kad elgėsi taip, kaip visuotinai priimtina elgtis viešoje vietoje .

Taip pat pažymi, kad jis neieškojo jokio kontakto su V. ir B. A., jų nekalbino, nebendravo, nesiekė su jais susitikti ir taip sukelti konfliktą viešoje vietoje, o ramiai leido laiką ir nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos. Tokio tikslo neturėjo ir mano, kad jokiais objektyviais duomenimis byloje nenustatyta, jog jo veiksmai būtų buvę nukreipti į viešąją tvarką, tai yra šios nusikalstamos veikos objektas, o į jų su V. G. gyvybės ir sveikatos išsaugojimą. Tokiais veiksmais bandė išvengti mirties, o ne sukelti konfliktą. Tai prieštarautų bet kokiai logikai, remiantis teismo išvada, jis kaip chuliganas, būdamas blaivus, pamatęs B. ir V. A. puola šaudyti į orą, kad juos suerzintų ir įsiutintų garsiniu ginklu, o jie jį galėtų užmušti metaliniu strypu ir nušauti tikru ginklu. Tokios teismo išvados neatitinka logikos ir realių faktų. Nes jau tada, kai šaudė iš garsinio pistoleto, visuomenės rimtis buvo sutrikdyta ir būtent ne jo, o V. ir B. A. veiksmais. Šioje situacijoje negali būti vertinamas toks konkretus veiksmas kaip šaudymas garsiniu pistoletu atsietai nuo visos įvykių sekos, nuo nustatytų faktinių aplinkybių. Apie įžūlumą ir visuomenės normų negerbimą būtų galima kalbėti, jeigu jis būtų be jokios priežasties ėmęs šaudyti mieste, ar tai daręs privažiavęs prie V. ir B. A.. Kaip minėjo, jis jų neieškojo, neturėjo su jais jokio kontakto, įvykio metu tik traukėsi nuo V. A. ir B. A. pavojingų ir nusikalstamų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas iš esmės nevertina, kalbėdamas apie pavojingą kėsinimąsi, nei jo parodymų, nei to, kaip jis turėjo jaustis konkrečioje situacijoje. Vaizdo medžiagoje nėra užfiksuota, ką jis mato tuo metu, kai sustoja V. A. automobilis, nors jis matė, kaip tik sustojęs V. A. ima strypą iš savo automobilio priekio, vaizdo medžiagoje matosi, kad jis ima kažką iš savo automobilio.

Apeliantas pažymi, kad iš esmės teismas pakeitė kaltinimą, pakeisdamas esmines faktines aplinkybes nuosprendyje, t. y. buvo nuteistas už kitokio pobūdžio aplinkybes, negu buvo pareikštas kaltinimas ir buvo teisiamas. Teismas konstatavo, kad jis šaudė pirmas į tik atvažiavusį V. A.. Mano, kad tokie duomenys byloje nėra nustatyti jokiais įrodymais, nepatvirtinti specialisto išvada, vaizdo medžiaga, ir teismas šią išvadą daro iš viso nesant jokių įrodymų. Teismas interpretuoja vaizdo įrašą ir net keletą kartų nuosprendyje konstatuoja, kad jis pirmas pradėjo šaudyti į V. A., tai nustato iš vaizdo įrašo, nes V. ir B. A. parodymais nesiremia ir juos vertina kritiškai. Pažymi, kad tokių aplinkybių vaizdo įraše nei matosi, nei girdisi, kad jis būtų pradėjęs šaudyti pirmas. Viskas vyko kartu, pamatęs, kad jau V. A. ima strypą, sureagavo, pajuto, kad jau grėsmė jam prasidėjusi, šoko iš automobilio su garsiniu pistoletu, kuriuo nieko negalėjo sužeisti, siekdamas atbaidyti ir nutraukti prasidėjusį užpuolimą. Tik tada, kai išgirdo šaukiant V. A. B. A. „Šauk“, jis šovė garsiniu pistoletu siekdamas apsaugoti save, savo sugyventinę ir jų gyvybes. Jeigu nebūtų turėjęs to garsinio šautuvo, ko gero, B. A. būtų pataikęs į širdį arba į galvą, o ne į alkūnę.

Šalies argumentai

Apeliantas prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jam buvo pareikštas kaltinimas, kad jis 2012 m. birželio 3 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) miesto centre, (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje, lygiagrečiai ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), aplinkinių asmenų akivaizdoje savo turėtu pistoletu – šovė ne mažiau kaip penkis kartus į atskirais automobiliais atvykusius V. A., išlipusį iš automobilio su metaliniu strypu ir B. A., besitaikantį į jį šaunamuoju ginklu. Apelianto vertinimu, jau iš paties kaltinimo formuluotės matyti, kad jis šovė į V. A. išlipusį su metaliniu strypu ir besitaikantį B. A. su šaunamuoju ginklu. Ši kaltinimo formuluotė akivaizdžiai patvirtina, kad nusikalstami veiksmai ir kėsinimasis jo atžvilgiu buvo prasidėjęs. Teismas sutiko su šiais argumentais ir pažymėjo: „jog visuotinai žinoma, kad medžiokliniai ginklai yra koviniai, todėl šaudymas dujiniu garsiniu pistoletu į už keleto metrų tokiu ginklu besitaikanti asmenį negali būti laikomas būtinosios ginties viršijimu. Todėl šaudymas į besitaikanti šaunamuoju ginklu į B. išjungtas“. Taip pat teismas pakeitė kaltinimą ir nurodė: „kad A. M. nenustatytą kartų šovė į atvažiavusį automobiliu, o ne išlipusį iš automobilio su metaliniu strypu V. A., nes tiksliai nenustatyta kada A. M. pradėjo šaudyti“. Į išlipusį su metaliniu strypu V. A., o strypą, kaip teismas nustatė, jis iškišo pirma, po to pats išlipo, šaudymas garsiniu pistoletu taip pat turėtų būti vertinami kaip B. A. veiksmai, kurie iš kaltinimo pašalinti, jis šiuos kaltinime nurodytus veiksmus pakeičia į naujus, kad A. M. pradėjo šaudyti į atvykusį V. A., dar neišlipusį iš automobilio. Toks kaltinimo keitimas, pasak apelianto, iš esmės keičia aplinkybes, nes tokio kaltinimo nebuvo pareikšta ir nebuvo teisiamas už tai, todėl mano, kad teismas pažeidė BPK 21 straipsnį, kuriame numatyta kaltinamojo teisė žinoti kuo yra kaltinamas. Viso proceso metu buvo įtariamas, kad šaudė į V. A. išlipusį iš automobilio su metaliniu strypu ir B. A. besitaikantį į jį šaunamuoju ginklu, o nuteistas buvo už tai, kad šaudė į atvažiavusį automobiliu V. A., todėl iš esmės keičiasi veikos padarymo aplinkybės.

Be to, pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų ir teismas nenurodė, iš ko nustatė, kad jis šaudė į automobiliu atvykusį V. A., nors teismas pats pripažįsta, jog nenustatyta, kada jis pradėjo šaudyti. Keisdamas kaltinimą, teismas nurodo, kad tiksliai nenustatyta, jog A. M. pradėjo šaudyti. Teismo išvados yra prieštaringos, nes kitoje vietoje aptardamas pavojingą kėsinimąsi, bausmės skyrimą, teismas konstatuoja, kad jis pirmas pradėjo šaudyti. O būtent teismas nurodo: „kaltinamasis A. M. tokioje situacijoje išlipęs iš automobilio iš karto su ginklu pirmas pradėjo šaudyti“, toliau teismas, aptardamas kaltinimą tame pačiame nuosprendžio lape nurodo, kad „tiksliai nenustatyta, kada A. M. pradėjo šaudyti“.

Apeliantas mano, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kas pirmas pradėjo šaudyti, todėl teigia, kad jis šovė tik po to, kai išgirdo V. A. pasakymą B. A. „Šauk“, iš vaizdo medžiagos nesimato, kas pirmas būtų šovęs, ir neaišku, kokių įrodymų pagrindu teismas daro tokią išvadą, jis to nuosprendyje nepagrindė. Vaizdo medžiagoje matyti tik tai, kaip ir kas lipa iš automobilio. (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjamoje byloje, kurioje jis yra nukentėjusysis, buvo apklaustas specialistas, kuris nurodė, jog nustatyti, kas pradėjo šaudyti ir ar jis šaudė ir kada šaudė, iš vaizdo įrašo negalima. O Kelmės rajono apylinkės teismas ir be specialisto išvadų nustatė, kad jis šaudė į atvažiavusį V. A., nors tokių veiksmų nesimato, ir nėra objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Ši aplinkybė yra iš esmė labai svarbi šioje byloje, todėl prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskirti vaizdo medžiagos ekspertizę, specialistams pateikiant klausimus, ar galima nustatyti, kas pirmas šaudė, kur šaudė, ar galima nustatyti, kada A. M. pradėjo šaudyti, į ką šaudė, ar šaudė į atvykusį, bet neišlipusį V. A. iš automobilio, kaip teigia teismas. Šios aplinkybės nebuvo išsiaiškintos ir nustatytos, nėra jas patvirtinančių duomenų ir jie nuosprendyje neaptarti. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kas buvo konflikto iniciatorius, dėl ko buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismas nurodo, jog jo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo sudaro tai, kad jis pirmas pradėjo šaudyti, ir iš vaizdo įrašo matyti, kad šie veiksmai atlikti aplink važinėjant automobiliams, esant pašaliniams asmenims, tai yra demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką. Taip vertindamas situaciją, teismas vertina įrodymus atskirai, o ne visumą, tai yra vertindamas jo veiksmus, bet ne visą situaciją. Mano, kad jo veika neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Šiuo atveju teismas netinkamai įvertino šią situaciją, dėl to jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio l dalį. Šioje situacijoje jo veiksmai buvo nukreipti ne į visuomenės rimties sutrikdymą, o į užpuolimo nutraukimą ir savo gyvybės išsaugojimą. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu asmens kaltė nesprendžiama, o faktiniai duomenys patikrinami tiek, kiek jie leidžia pareikšti įtarimą, todėl teismas nepagrįstai remiasi ikiteisminio tyrimo metu priimta nutartimi. Tai, kad V. ir B. A. elgėsi įžūliai, negerbdami visuomenės ir moralės normų, nepaisydami eismo taisyklių miesto centre, jas pažeisdami privažiavo prie jo automobilio, iš anksto pasiruošę jį užpulti, sustojo vienas už kito ir išlipo iš automobilių su ginklu ir metaliniu strypu, pradėjo į jį taikytis, rodo, kad jo veiksmai buvo tik atsakas į V. ir B. A. veiksmus, kaip spontaniška reakcija siekiant išvengti mirties. Visuomenės rimtis jau buvo surikdyta, nes V. ir B. A. nutraukė jų su sugyventine poilsį, kai jie ramiai gėrė kavą, V. G. tik pamačiusi šį užpuolimą sušuko: „Č.“. Ji labai išsigando ir buvo priversta stebėti šį visą užpuolimą, patyrė šoką, pasekmes jaučia iki dabar, dėl šio įvykio nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą. Ji buvo apklausiama iki teismo ir teisme, nuosekliai nurodė aplinkybes, kad buvo labai išgąsdinta č. veiksmų, tačiau jos parodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Po jos apklausos teisme buvo padegtas V. G. priklausantis automobilis ir dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Apeliantas taip pat mano, kad šioje situacijoje teismas netinkamai aiškina ir taiko BK 28 straipsnio nuostatas, kur nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenes ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Apeliantas teigia, kad teismas, aptardamas nuosprendyje būtinosios ginties kilimo sąlygas, vienur pasisako, kad pavojus jam nebuvo kilęs, kitur, pašalindamas iš kaltinimo šaudymą į V. A. ir B. A., kuris taikėsi šaunamuoju ginklu, teigia, kad jo veiksmai negali būti laikomi būtinosios ginties viršijimu. Tokios teismo išvados yra prieštaringos, nes būtinosios ginties sąlygų viršijimas galimas tik tada, kai yra tos sąlygos būtinąjai ginčiai kilti, kad kėsinimasis yra prasidėjęs arba tuoj prasidės ir yra realus. Teismas ne kartą nuosprendyje pažymėjo, kad sąlygų būtinajai ginčiai kilti nebuvo, todėl mano, kad teismas pats sau prieštarauja kalbėdamas apie būtinosios ginties peržengimą, teigdamas, kad jo veiksmai teisėti B. A. atžvilgiu, drauge pripažįsta, kad būtinosios ginties kilimo sąlygos buvo, nors kitur konstatuoja, kad pavojaus jam nebuvo. Teismas nustatė, kad V. ir B. A. iš automobilių išlipa beveik vienu metu, B. A. išlipa su nupjautavamzdžiu rankose. Jeigu jis nekelia grėsmės jo gyvybei, kokie galėtų būti jo ketinimai, teismas nepasisako. Dėl šių objektyvių bylos aplinkybių mano, kad situacija buvo įvertinta netinkamai, todėl netinkamai taikytos BK 28 straipsnio nuostatos, nors buvo visos būtinosios ginties kilimo sąlygos nuo šio užpuolimo pradžios. Apelianto manymu, šiuo atveju yra visos trys įstatymo numatytos kėsinimosi sąlygos: kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes apie nustatytą V. ir B. A. elgesį, ginkluotę, įvykio greitį, akivaizdu, kad pavojus buvo realus ir jo grėsmė buvo labai aiški.

Kartu pažymi, kad B. A. automobilis stovėjo už V. A. automobilio ir šis, išlipdamas iš savo automobilio, neturėjo net galimybės matyti, ką veikia A. M., tačiau iš karto išlipo su nupjautavamzdžiu ir ėmė į jį taikytis. A. M. veiksmai niekaip nepaveikė šio kėsinimosi, kėsinimasis buvo akivaizdus, realus ir pavojingas, tai matyti iš jam padarytų sužalojimų, ginklo ir strypo, kurie buvo panaudoti šiai nusikalstamai veikai padaryti. Taip pat pažymi, kad jis gindamasis jokios žalos niekam nepadarė ir negalėjo padaryti, nebuvo niekam suduoti smūgiai, ir jie teismo nenustatyti, jokių pasekmių užpuolikams nesukėlė, tik išsaugojo savo ir V. G. sveikatą bei gyvybę, ir buvo sunkiai sužalotas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teismai, spręsdami dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes, tiksliai nustatyti ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį (kasacinės bylos Nr. 2K-125/2011, 2K-294/2011). Apeliantas pažymi, kad jis šiuo atveju neatliko ir neturėjo galimybės atlikti realių ginamų veikmų nuo užpuolikų ir iš esmės, mano esant būtinosios ginties situacijai, atliko tik būtinai reikalingus veiksmus, kurie niekaip nesužalojo užpuolikų, o tik sukliudė jiems įvykdyti jų nusikalstamus kėslus, ir tokie jo veiksmai, kurie niekam nepakenkė ir buvo būtini susiklosčiusioje situacijoje, negali būti vertinami, kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas taip pat mano, kad iš jo nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos V. A..

Apeliantas teigia, kad jam teismas nepagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, viršydamas net prokuroro prašytą bausmę ir paskirdamas daug griežtesnę bausmės rūšį. Teismas pabrėžė, kad jis 10 kartų teistas, teismo nuomone, yra nusikalstamo pasaulio atstovas, nors tokių duomenų byloje nėra. Skirdamas bausmę, teismas pats sau prieštarauja, pasak teismo, skiria negriežtą laisvės atėmimo bausmę ir taiko jos vykdymo atidėjimą, motyvuodamas, kad jokių pasekmių nesukėlė, įvertindamas lengvinančias atsakomybę aplinkybes, pažymėdamas, kad praėjo pusantrų metų po įvykio ir nėra duomenų apie naujų nusikalstamų veikų darymą. Taip pat pažymi, kad prokuroro pasiūlyta arešto bausmė netinka, nes nesulaikys jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Tokia teismo nuomonė dėl bausmės skyrimo ir prokuroro pasiūlytos bausmės viršijimas akivaizdžiai parodo teismo neobjektyvumą šiuo atveju, nes teismas nemotyvuoja, kodėl jam turėtų būti taikoma tokia griežta laisvės atėmimo bausmė, neatsižvelgia į bausmės skyrimo principus ir juos pažeidžia. Visas anksčiau paskirtas bausmes jis yra atlikęs ir jos negali lemti šios bausmės skyrimo. Apelianto nuomone, parinkdamas ir paskirdamas bausmę, teismas tik parodė neobjektyvumą pačios situacijos ir jo atžvilgiu, subjektyvumą jo kaip asmens atžvilgiu ir toks nuosprendis negali būti objektyvus ir teisingas.

Nuteistasis ir jo gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį netinkamai įvertino įrodymus, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl A. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Taip pat teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą būtų objektyviai ar subjektyviai šališkas. Vien tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyviai, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nelaikytina teismo šališkumu.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūlūs, kokie – grasinimais, o kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais.

Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.

Grasinimas – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan.).

Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.).

Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (kasacinė nutartis Nr. 2K-513/2010).

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Teismas nuosprendyje privalo nurodyti, kokius konkrečius kaltininko veiksmus pripažįsta ir laiko įžūliais, kokius – grasinimais, kokius – patyčiomis arba vandališkais (BPK 305 straipsnis, kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-76/2014). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012, 2K–365/2013 ir kt.). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešąją vietą ar būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010, 2K-281/2013 ir kt.).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas.

Pirmosios instancijos nuosprendžiu A. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 3 d. 19.27 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) miesto centre, (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamoje dalyje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), – pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. turėtu pramoninės gamybos, 9 mm kalibro, C kategorijos, tinkamu šaudymui „Zoraki-MOD.914“ dujiniu-garsiniu šaunamuoju ginklu (pistoletu) nenustatytą skaičių kartų šovė į automobiliu „Audi“ atvažiavusį V. A..

Pirmosios instancijos teismas, aptardamas padarytos veikos kvalifikavimo klausimą, nurodė, kad kaltinamasis A. M. išlipęs iš automobilio iš karto pirmas pradėjo šaudyti. Remdamasis vaizdo įrašu A. M. veiksmus kaip įžūlų elgesį vertino, kad jis viešoje vietoje šaudė iš dujinio pistoleto, ir šie veiksmai buvo atlikti aplink važinėjant automobiliams, esant pašaliniams asmenims.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 3 d., pavakaryje, A. M. su sugyventine V. G. automobiliu „Mercedes Benz“ atvažiuoja į automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini) miesto centre – (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia gėlių ir maisto prekių parduotuvių. Jiems sėdint automobilyje, 19 valandą 27 minutės, prie jų automobilio privažiuoja du automobiliai. Apsaugos vaizdo kameros įrašas patvirtina, kad automobiliai „Audi“, kuriame vienas važiavo V. A., ir „Peugeot“, kurį vairavo M. Z., šalia sėdėjo B. A., į sankryžą įvažiavo nors ir iš skirtingų gatvių, tačiau vienas paskui kitą, judėjo ta pačia trajektorija, vienodai pažeisdami KET reikalavimus – kirto dvigubą ašinę liniją bei sustojo taip pat vienas paskui kitą 2–3 sekundžių intervalu; V. A. ir B. A. iš automobilių išlipo faktiškai tuo pačiu metu. Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad abiejuose automobiliuose važiavusių asmenų veiksmai buvo iš anksto suderinti. Automobiliai „Audi“ ir „Peugeot“ sustoja visiškai šalia auotmobilio „Mercedes Benz“, kuriame sėdėjo A. M. ir V. G., nors automobilių stovėjimo aikštelė tuščia, o tai rodo, kad nurodytoje vietoje automobiliai atsidūrė neatsitiktinai. Tarp A. M., V. A. ir B. A. tarpusavio santykiai konfliktiški, tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Vos sustojus automobiliams, iš automobilio „Mercedes Benz“ išlipa A. M., kuris rankoje laiko dujinį pistoletą, o iš automobilio „Audi“ V. A., kuris rankoje laiko metalinį vamzdį, o iš automobiliu „Peugeot“ tuo pačiu metu išlipa B. A., rankose laikydamas šaunamąjį ginklą. Tarp išlipusių asmenų vyksta konfliktas, kuris tęsiasi apie 6 sekundes. A. M. traukiasi iš įvykio vietos, tačiau kitoje gatvės pusėje jam padaromos muštinės žaizdos viršugalvyje su dešinio momenkaulio lūžiu, kraujavimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, muštinė žaizda su svetimkūniu dešinės alkūnės srityje, poodinė kraujosruva dešiniame žaste. V. A. nustatytas nubrozdinimas kairio kelio srityje. Sužalojimas padarytas buku daiktu, galbūt suduodant arba atsitrenkiant. Byloje nenustatyta, kad V. A. būtų sužalojęs A. M.. Pirmosios instancijos nuosprendyje paneigta, kad A. M. pistoleto rankena būtų smogęs V. A. į galvą, ir dėl to šis sukupo ir galėjo nusibrozdinti kairės kojos kelią. A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jo veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo V. A. elgesys.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas A. M. parodymus, kad jis, pasiėmęs pistoletą lipo iš automobilio tik tada, kai pamatė sustojusiame automobilyje V. A. imantį nuo galinės sėdynės strypą, remiasi apsaugos kameros vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, kad sustojusios „Audi“ durelės prasidaro 19.27.22.265 val., o 19.27.22.796 val. (t. y. už pusės sekundės) prie jų jau matyti iš lauko pusės prikištos rankos plaštaka; 19.27.23.281 val. matyti, kad taip atkišęs ranką tarp atidarytų „Audi“ ir „Mercedes-Benz“ vairuotojų durelių stovi A. M.. Be to, lauke stovinčio A. M. dalis kojos su batu matyti 19.27.21 val., t. y. dar prieš atsidarant „Audi“ durelėms. Vaizdo įrašo duomenys patvirtina, kad „Audi“ tik sustojus ir V. A. dar net nepradarius durelių kaltinamasis A. M. jau buvo išlipęs iš automobilio su pistoletu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. M. veiką, visa dėmesį nukreipė į faktą, kas pirmas pradėjo šaudyti, akivaizdžiai pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų išdėstymo. Byloje nenustatyta, kad A. M. būtų žinojęs, jog į automobilių stovėjimo aikštelę iš priešingų pusių automobiliais atvažiuos V. A. ir B. A. ir savo automobilius pastatys visiškai šalia jo stovinčio automobilio. Nėra pakankamo pagrindo atmesti A. M. ir liudytojos V. G. parodymų, kad A. M. iš automobilio su dujiniu pistoletu rankoje išlipo po to, kai pamatė iš automobilių išlipančius V. A. ir B. A. rankose turinčius kažkokius daiktus. Tarp A. M. ir V. ir B. A. tarpusavio santykiai įtempti, ir jie nesusitiko draugiškai pasikalbėti, nes V. A. prieš išlipdamas iš automobilio pro automobilio duris iškiša strypą, tuo pačiu metu iš kito automobilio išlipa B. A. rankose turėdamas ginklą, A. M. traukiasi į kitą gatvės pusę. B. A. iš turėto ginklo šauna į A. M., V. A., pasivijęs A. M., ne kartą turėtu metaliniu strypu daužo gulintį A. M. per galvą.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo požymis yra viešoji vieta, kurioje padarytas nusikaltimas. Tačiau ta aplinkybė, kad veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus, t. y. prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nematyti, kad dėl A. M. veiksmų būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Byloje nenustatyta, kad A. M. viešoje vietoje būtų naudojęs fizinį smurtą, tyčia sugadinęs ar sunaikinęs turtą, sutrikdęs eismą, sukėlęs pašalinių žmonių išgąstį ar pan. Pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, kad A. M. iš dujinio pistoleto šaudė aplink važinėjant automobiliams, esant pašaliniams asmenims, t. y. viešoje vietoje, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tačiau nenurodė kuo konkrečiai pasireiškė visuomenės rimties sutrikdymas. Byloje nenustatytas nei vienas liudytojas, kuris būtų matęs įvykį ir dėl to būtų patyręs išgastį.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinojo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio – pavojingos veikos padarinių. Dėl pirmiau paminėtų priežasčių nuosprendis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintinas, kadangi neįrodyta, jog buvo padaryta veika, turinti nusikatimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad konfliktas kilo dėl neteisėtų V. ir B. A. veiksmų, siekiant išsiaiškinti tarpusavio santykius su A. M..

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką, kuria pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei situacijai muštynėms, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančioje situacijoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-392/2012, 2K-275/2013).

Byloje nenustayta, kad A. M. būtų padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo nepasisako.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusysis V. A. pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą iš nuteistojo A. M. priteisti 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo prašymą iš dalies ir iš A. M. priteisė 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas pateikė prašymą iš apelianto A. M. priteisti 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad A. M. išteisintinas, nenustačius, akd buvo padaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių, netenkina nukentėjusiojo V. A. prašymo jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius, kad buvo padaryta veika turtinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė