- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-14
- Bylos Nr.
- 2S-2391-803/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03213-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Pareiškėjas
- S. V., A. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-8747-837/2024 pagal pareiškėjų A. V. ir S. V. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai prašė nutraukti jų santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), bendru sutikimu, patvirtinti pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, prašymą nagrinėti pagal Lietuvos Respublikos jurisdikciją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi pareiškėjų A. V. ir S. V. bylą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu nutraukė ir išaiškino pareiškėjams, kad jie turi kreiptis į kompetentingą (duomenys neskelbtini) teismą.
3. Teismas nustatė, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), abu pareiškėjai 2010 m. balandžio 28 d. yra deklaravę išvykimą į (duomenys neskelbtini). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Skyrius) išvadoje nurodė, kad Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje nėra jokių duomenų apie pareiškėjus ir jų nepilnametį vaiką. Šalių vaikas yra gimęs (duomenys neskelbtini) ir klausimai, susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymo priteisimu ir bendravimo tvarkos nustatymu, jau yra išspręsti (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. liepos 8 d. nutartimi ir Vaikų išlaikymo tarnybos 2024 m. vasario 19 d. sprendimu. Kadangi pareiškėjai ir nepilnametis vaikas negyvena Lietuvos Respublikoje, Skyrius neturi galimybių įvertinti dabartinių šeimos aplinkos sąlygų, išsiaiškinti nepilnamečio poreikių. Dėl to Skyriaus dalyvavimas byloje yra netikslingas.
4. Nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu, 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) ir 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija), kurių dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu. Dėl to nagrinėjamoje byloje 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (reglamentas „Briuselis II bis“), nuostatos negali būti taikomos.
5. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija) susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.
6. 2007 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Pagal CPK 780 straipsnio nuostatas šio kodekso tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos taikomos tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. CPK 785 straipsnis nustato išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos tėvų ir vaikų santykių bylose sąlygas dviem atvejais: 1) viena iš bylos šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės ir nuolat gyvena Lietuvoje arba 2) abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
7. Pagal 1996 m. Hagos Konvencijos 8 ir 9 straipsnių nuostatas jurisdikcija gali būti perduota kitos susitariančiosios valstybės institucijai, kai yra įvykdytos tam tikros sąlygos: 1) yra ryšys tarp vaiko ir susitariančiosios valstybės (vaikas yra valstybės pilietis, valstybėje yra vaiko turtas, valstybės institucijos gauna vaiko tėvų prašymą nutraukti santuoką, teisiškai juos pripažinti gyvenančiais skyrium (separacija) arba santuoką pripažinti negaliojančia, su valstybe vaikas yra glaudžiai susijęs), kurios institucijoms leidžiama perduoti jurisdikciją; 2) jurisdikcijos perdavimas turi atitikti vaiko interesus; 3) dėl jurisdikcijos perdavimo turi sutikti abi susitariančiųjų valstybių institucijos.
8. Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui yra gana naujas ir vis dar prieštaringai vertinamas institutas tarptautinėje privatinėje teisėje, nes jis suteikia bylą nagrinėjančiam ir jurisdikciją turinčiam teismui diskreciją spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, taip nukrypstant nuo vieno esminių teisinio tikrumo principų. Tačiau svarbu tai, kad jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui galimas tik išimtiniais atvejais ir tik tam tikrų kategorijų bylose, siekiant apsaugoti svarbesnius, pavyzdžiui, vaiko, interesus (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 49-55).
9. Kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjų darbo santykius, susijusius su Lietuvos Respublika, duomenų, patvirtinančių pareiškėjų ar jų nepilnamečių vaikų esminį ryšį su Lietuvos Respublika, kas sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos taikymą, galiojant taisyklei, kad spręsti dėl tėvų pareigų jurisdikciją turi vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teismas, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pagal 1996 m. Hagos Konvencijos 8 ir 9 straipsnių nuostatas spręsti dėl kreipimosi į (duomenys neskelbtini) institucijas dėl jurisdikcijos perdavimo Lietuvos teismams. Pareiškėjų interesai sietini su jų gyvenimu užsienio šalyje ir laikoma, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Pareiškėja S. V. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, nes pareiškėja išvyko į užsienį laikinai, siekdama užsidirbti. Pareiškėja neturi turto (duomenys neskelbtini). Teismas neišsiaiškino faktinių pareiškėjų asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vietos aplinkybių, kokią vietą pati pareiškėja laiko savo nuolatine gyvenamąja vieta. Pagal teismų praktiką registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti, o išvykimo į užsienį faktas, remiantis CK 2.12 straipsnio 4 dalimi pats savaime nelaikomas asmens nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu.
10.2. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) nėra įgiję nekilnojamojo turto, nėra įgiję šios valstybės pilietybės. Kai asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra laikoma ta vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs. Pareiškėja savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo tik 2010 m., o iki to laiko ji nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų išvykimas yra susijęs su siekiu užsidirbti, o ne pakeisti nuolatinę gyvenamąja vietą ir visam laikui įsikurti (duomenys neskelbtini). Dėl to buvimas (duomenys neskelbtini) laikytinas tik trumpalaikiu buvimu, susijusiu su pajamų uždirbimu. Taigi pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
10.3. Nepilnamečio vaiko dabartinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta – Lietuvos Respublikoje, nes vaikas turi esminį ryšį su Lietuva. Vaiko motina turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, pas savo motiną, ir asmeninės nuosavybės teise turtą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jis gyveno Lietuvoje, reguliariai grįžta į Lietuvą atostogų. Teismas nepagrįstai netaikė pareiškimo trūkumų šalinimo instituto ir neįpareigojo pareiškėjų pateikti teismui papildomus duomenis apie nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip dažnai pareiškėja grįžta į jos nurodytą gyvenamąją vietą Lietuvoje, kiek laiko joje būna, kokiu tikslu pareiškėja yra deklaravusi savo išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), kaip pareiškėjai yra susiję su gyvenamąja vieta Lietuvoje, ir pan.
10.4. Abu sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šiuo metu gyvenantys (duomenys neskelbtini). Šioje šalyje gyvena ir šalių nepilnametis vaikas. Pateiktoje 2024 m. liepos 18 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys nesprendė klausimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į viešajame registre esantį įrašą apie pareiškėjų paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, taip pat neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Teismas nepagrįstai nesivadovavo 1996 m. Hagos Konvencijos 8 ir 9 straipsnių nuostatomis ir nesikreipė į (duomenys neskelbtini) institucijas dėl jurisdikcijos perdavimo Lietuvos teismams.
10.5. Pareiškėjų ryšiai su Lietuva nėra nutrūkę. Jie niekada nesvarstė Lietuvos pilietybės atsisakymo klausimo, neketino priimti užsienio valstybės pilietybės ar kitaip susieti savo tolimesnį gyvenimą išimtinai su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai į šią šalį išvyko dėl ekonominių priežasčių, siekdami užsidirbti, tačiau į Lietuvos Respubliką grįžta atostogų metu, vaikas čia leidžia vasaros atostogas, kalba lietuviškai ir yra auklėjamas pagal lietuviškas tradicijas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjų pareiškimui reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos negali būti taikomos. Sutuoktiniai turi alternatyvią galimybę kreiptis dėl santuokos nutraukimo į teismą valstybės narės, kurios pilietybę abu turi. Kadangi abu pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jie turėjo teisę dėl santuokos nutraukimo kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą, kuris šiam klausimui nagrinėti turi jurisdikciją.
11. Pareiškėjas A. V. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškėjos S. V. atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjų pareiškimas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo pripažintas neteismingu Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).
13. Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla (kuris teismas turi jurisdikciją ją nagrinėti). Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus.
14. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, santuoką sudarę (duomenys neskelbtini). Šiuo metu pareiškėjai ir jų nepilnametis vaikas gyvena (duomenys neskelbtini). Abu pareiškėjai 2010 m. balandžio 28 d. Gyventojų registre yra deklaravę išvykimą į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja asmeninės nuosavybės teise Lietuvoje turi nekilnojamojo turto: butą, tris žemės sklypus ir gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais. Šalių nepilnametis vaikas yra gimęs (duomenys neskelbtini), turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Klausimai, susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymo priteisimu ir bendravimo tvarkos nustatymu buvo yra išspręsti (duomenys neskelbtini) šeimos santykių teismo 2024 m. liepos 8 d. nutartimi ir Vaikų išlaikymo tarnybos 2024 m. vasario 19 d. sprendimu. Pareiškėjų pateiktoje 2024 m. liepos 18 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių yra nuoroda į šiuos teismų sprendimus ir sutartimi jų sąlygos nekeičiamos.
15. Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad tais atvejais, kai abi bylos šalys (t. y. abu sutuoktiniai) yra Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos valstybės narės) piliečiai, nepaisant to, kad nuolatinė jų gyvenamoji vieta yra valstybėje, kuri nėra ES valstybė narė, jurisdikcijos patikrinimas vis tiek turi apimti ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (reglamentas „Briuselis II bis“) nuostatų, įtvirtinančių jurisdikcijos nustatymo pagrindus, įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018).
16. Sprendžiant reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos piliečių santuokos nutraukimo teismingumo klausimą, visų pirma turi būti įvertintos reglamento „Briuselis II bis“, o ne nacionalinės teisės nuostatos. Taigi, klausimus reguliuojant ES teisės normoms, CPK ar kiti nacionaliniai įstatymai tiems klausimams nėra taikomi. Nors (duomenys neskelbtini) nėra ES narė, kilus joje nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių ginčui dėl santuokos nutraukimo, nustatant jurisdikciją taikytinas reglamentas „Briuselis II bis“. Remiantis šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktu, tokia byla teisminga teismams, esantiems valstybėje narėje, kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai, nagrinėjamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018).
17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis pareiškėjų pareikštas reikalavimas nutraukti jų santuoką bendru abiejų sutuoktinių sutikimu yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Pareiškėjų pateiktoje 2024 m. liepos 18 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių yra išspręsti šalių turto ir prievolių padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jo išlaikymo ir bendravimo su juo tvarkos klausimai.
18. Esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018).
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Taigi nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.
20. Pagal CPK 786 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Ši nuostata reiškia, kad tokios bylos neteismingos kitų valstybių teismams; užsienio teismui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, tokį sprendimą būtų atsisakyta pripažinti CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
21. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) turėtų nuosavybės teise įgiję nekilnojamojo turto. Tuo tarpu Lietuvos Respublikoje yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kuris yra aptartas šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Taigi ir turto padalinimo klausimu nagrinėjama byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
22. Pagrindinis argumentas, dėl kurio pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjų pareiškimas yra teismingas (duomenys neskelbtini) teismams, buvo aplinkybė, kad šalių nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo pagal 1996 m. Hagos Konvencijos 8 ir 9 straipsnių nuostatas, spręsti dėl kreipimosi į (duomenys neskelbtini) institucijas dėl jurisdikcijos perdavimo Lietuvos teismams, o klausimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo yra teismingi (duomenys neskelbtini) teismams.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje klausimai, susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymo jam priteisimu ir bendravimo tvarkos nustatymu jau yra išspręsti (duomenys neskelbtini) šeimos santykių teismo 2024 m. liepos 8 d. nutartimi ir Vaikų išlaikymo tarnybos 2024 m. vasario 19 d. sprendimu. Pareiškėjų pateiktos 2024 m. liepos 18 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 5 dalyje šalys yra nurodžiusios šiuos sprendimus ir juose nustatytų sąlygų nekeičia. Taigi nagrinėjamoje byloje klausimai dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo jau yra išspręsti kompetentingo teismo sprendimais ir tarp šalių ginčo dėl to nėra. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti teismingumo klausimo šiuo aspektu.
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sprendė pareiškėjų prašymo dalies, susijusios su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymo jam priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymu, teismingumo klausimą ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų pareiškimas yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir pareiškėjų prašymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
25. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 ir 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
tenkinti pareiškėjos S. V. atskirąjį skundą.
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir perduoti pareiškėjų prašymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.