Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

nuteistajam O. P. (O. P.), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas (nusikaltimus), numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį ir O. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta subendrinta laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams bausmė, taikant bausmių apėmimo būdą, subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 18 MGL (900 Eur) dydžio bauda ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo 8 (aštuoniems) mėnesiams bausme, ir O. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į galutinę subendrintą bausmę įskaitytas O. P. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (duomenys neskelbtini) (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Civilinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ pateikti civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir iš O. P. priteistas civilinei ieškovei 552,33 Eur, 223,11 Eur, 249,60 Eur (iš viso – 1 025,04 Eur) turtinės žalos atlyginimas.

Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios R. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš O. P. priteistas R. B. 150 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios I. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš O. P. priteistas I. B. 900 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Iš O. P. nepriteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos pagal (duomenys neskelbtini) prašymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimų į nuteistojo O. P. apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis O. P. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo O. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas apeliacine tvarka, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis O. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir jį išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu neskundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nuosprendžio dalis dėl O. P. inkriminuotų kuro vagysčių iš degalinių, atliktų veiksmų teisinio kvalifikavimo, paskirtos bausmės, priteistų civilinių ieškinių ir kitų su tai susijusių klausimų, todėl teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrins tik dėl nuteistajam inkriminuoto svetimo turto pagrobimo įsibraunant į patalpą (kvalifikuotos vagystės).

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, skundžiamo nuosprendžio motyvais ir nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis, taip pat ir baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, kad nuteistasis O. P. pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir priimti išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

8. Visų pirma, norint teisingai pagal baudžiamąjį įstatymą kvalifikuoti O. P. atliktus veiksmus, susijusius su nukentėjusiųjų I. B. ir R. B. papuošalų vagyste, būtina nustatyti ar šią nusikalstamą veiką iš tiesų padarė būtent nuteistasis. Kaip matyti iš nuteistojo O. P. pakankamai nuoseklios pozicijos viso proceso metu, jis kategoriškai neigia kaltę (bet kokias galimas sąsajas) dėl inkriminuojamos papuošalų vagystės iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teigimu, jokio nukentėjusiosioms I. B. ir R. B. priklausančio turto nevogė ir įvykio metu ar jo dieną net nebuvo jų gyvenamojoje patalpoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir proceso metu gautus duomenis bei įrodymus sujungusi į vientisą loginę grandinę, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad O. P. kaltė įrodyta visiškai, o nuteistojo nurodyta versija, jog jis niekaip nėra susijęs su nukentėjusiųjų papuošalų vagyste, laikytina gynybine, kurią paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

9. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą ir teisiamojo posėdžio metu apklausus I. B., ši nukentėjusioji parodė, kad įvykio dieną (2024 m. kovo 10 d.) ji su tėvu nuvyko į miestą, jų namuose ((duomenys neskelbtini)) nebuvo apie 2 valandas, namuose buvo likusi tik viena mama (nukentėjusioji R. B.), namų durys buvo neužrakintos. Taip pat posėdžio metu nukentėjusioji I. B. paaiškino, kad su tėvu grįžus iš miesto byloje nagrinėjamo įvykio dieną (2024 m. kovo 10 d.) apie 17.00 val., ji viena nuėjo namo, kur pamatė prie lovos, kur miegojo mama, stovintį (iš matymo pažįstamą asmenį) D. (past. – nuteistąjį O. P.), kuris ją pamatęs išėjo iš jų namų, šį asmenį atpažino iš bendrų veido bruožų. Po to, kai iš namų išėjo minėtas asmuo, ji pradėjo tikrinti ar niekas nepavogta, t. y. priėjo prie spintos ir aptiko, kad nebėra papuošalų. Nukentėjusioji I. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė ir tai, kad nors ji tiesiogiai nematė, kaip D. paėmė papuošalus, bet po jo apsilankymo, jie dingo, be kita ko, šio įvykio dieną (ryte) paskutinį kartą tikrino ar papuošalai vis dar yra dėžutėje, kurie joje buvo bei būtent ir dingo po įvykio su D.. Iš esmės analogiškus bei nuoseklius parodymus dėl esminių įvykio faktinių aplinkybių (išvykimo į miestą; vienos mamos buvimo namuose; grįžimo į namus apie 17.00 val.; prie miegančios mamos lovos pamatyto asmens D.; namų tikrinimo, ar niekas nebuvo pagrobta; papuošalų dingimo iš jų laikymo vietos – dėžutės) nukentėjusioji I. B. davė ir 2024 m. kovo 11 d. (past. – nepraėjus net parai nuo papuošalų vagystės, kiek ilgiau nei aštuonioms valandoms nuo grįžimo į namus ir asmens pastebėjimo jos gyvenamojoje patalpoje, t. y. į gautą iškvietimą atvykus policijos pareigūnams) ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu (2 t., b. l. 25–26). Be kita ko, praėjus beveik trims paroms – 2024 m. kovo 13 d. – atlikus asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesinį veiksmą, I. B. atpažino būtent asmenį pažymėtą Nr. 2, kaip D., t. y. nuteistąjį O. P. (2 t., b. l. 32–38), kurį minėjo 2024 m. kovo 11 d. įvykusios apklausos metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėto procesinio veiksmo atlikimo metu nukentėjusiajai buvo pateiktos šešių skirtingų asmenų nuotraukos, o I. B. asmenį atpažino iš bendrų veido bruožų, nosies, akių, lūpų (2 t., b. l. 33). Įvertinus vizualiai asmenų foto nuotraukas matyti, kad nukentėjusiosios nurodyti bruožai, kiekvieno iš asmens ganėtinai skiriasi, todėl tikimybė, jog I. B. galėjo tiesiog atpažinti ne tą asmenį, minimali ir praktiškai yra lygi nuliui. Šią teisėjų kolegijos išvadą sustiprina ir tai, kad nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai patvirtino, jog iki papuošalų dingimo iš jos gyvenamosios patalpos, nuteistąjį O. P. buvo mačiusi apie 3-4 kartus, todėl akivaizdu ir elementariai logiška, jog I. B. gerai įsidėmėjo šio asmens veidą, pagal kurį jį ir identifikavo. Be kita ko, nukentėjusioji proceso metu nenurodė, kad įvykio metu namuose pamatytas asmuo būtų dengęs savo veidą, bandęs maskuoti šią kūno vietą, patalpoje būtų buvę tamsu, būtų mačiusi tik asmens veido kontūrus ir pan., t. y. asmens veidas buvo gerai matomas.

11. Galiausiai, aktualu ir tai, kad viso proceso metu nukentėjusiosios aiškiai, konkrečiai ir nuosekliai patvirtino, jog pagrobtų papuošalų buvo pasigęsta būtent po to, kai nukentėjusioji I. B. pamatė namuose nuteistąjį O. P. (past. – netoli papuošalų buvimo vietos), t. y. iki to laiko papuošalai buvo namuose (specialiai tam skirtoje dėžutėje), kitų asmenų į jų namus tą dieną nebuvo užėję, o, kaip jau minėta šioje nutartyje, 2024 m. kovo 10 d. papuošalų buvimo vieta buvo patikrinta ryte ir jie buvo savo vietoje. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra gauta jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusiosios ar jų aplinkos žmonės su nuteistuoju būtų palaikiusios tokį artimą ryšį (kontaktą), kad O. P. būtų galėjęs bet kuriuo metu nevaržomai lankytis jų namuose. Priešingai, nukentėjusiosios ir liudytojai nenurodė, jog O. P. būtų buvęs jų namuose, todėl visiškai nelogiška ir neadekvatu, kad nuteistasis į nukentėjusiųjų gyvenamąją vietą būtų „tiesiog užėjęs“, t. y. daugiau nei akivaizdu, jog asmens tikslas būtent ir buvo pagrobti gyvenamojoje patalpoje bet kokį rastą vertingą bei jam tuo pačiu svetimą turtą (šiuo atveju buvo pagrobti rasti vertę turintys nukentėjusiųjų papuošalai). Nors nuteistasis kelia versiją, kad yra būtinybė apklausti M. N., tačiau tai šiuo atveju O. P. kvalifikuotos veikos atžvilgiu įtakos neturės, nes, visų pirma, nukentėjusioji I. B. įvykio metu namuose matė tik vieną asmenį – nuteistąjį, o jokio kito asmens nei namuose, nei aplinkui nei ji, nei liudytojai aktualiu laiku nematė. Tai reiškia, kad visus nusikalstamos veikos (vagystės) sudėties požymius įgyvendino būtent tik vienas asmuo, o toliau sekę galimai M. N. veiksmai (pavyzdžiui, dalies papuošalų laikymas, pridavimas į lombardą ir pan.) nėra šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos dalykas (asmeniui nėra inkriminuoti jokie kaltinimai). Taip pat apeliacinės instancijos teisme (kaip ir ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) buvo bandyta apklausti M. N., tačiau turimais kontaktais su juo susisiekti nepavyko, be to, buvo gauta duomenų, jog asmuo yra išvykęs į užsienį, tiksli jo buvimo vieta, darbovietė, giminų kontaktai nėra žinomi, t. y. buvo įdėtos (išnaudotos) visos maksimalios procesinės pastangos apklausti M. N., tačiau objektyviai nebuvo įmanoma tai padaryti.

12. Taigi, įvertinus byloje esančius įrodymus ir nustatytas reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad O. P. 2024 m. kovo 10 d. apie 17.00 val. pagrobė I. B. ir R. B. priklausantį turtą – papuošalus, kurie detalizuoti šios nutarties 2-ame punkte, todėl jis pagrįstai trauktinas baudžiamojon atsakomybėn dėl svetimo turto vagystės.

13. O. P. apeliaciniame skunde kelia ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinio kvalifikavimo klausimą. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiųjų patalpos nebuvo rakinamos, O. P. tekdavo lankytis tuose namuose, šeimininkai jį pažinojo, leisdavo užeiti, todėl įprastą užėjimą į patalpą laikyti įsibrovimu baudžiamojo įstatymo prasme negalima. Be to, O. P. jokio durų skambučio niekada nematė, durys būdavo nerakinamos.

15. Patalpa – uždara erdvė, statinys, turintis sienas, stogą ir specialų įėjimą, ar pastatas skirtas žmonėms arba materialinėms vertybėms gaminti, laikyti.

16. Įsibrovimas yra visuomet neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą, saugyklą ar teritoriją. Neteisėtas patekimas pasireiškia tuo, kad asmeniui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo arba draudimas galioja tam tikrą laiko tarpą. Jeigu asmeniui būti patalpose ar teritorijoje nedraudžiama, veika negali būti kvalifikuojama kaip įsibrovimas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Įsibrovimu nelaikomi ir tokie atvejai, kai asmuo patenka į tam tikras vietas dėl gamybinės ar darbinės veiklos.

17. Nusikaltimo kvalifikavimui pagal vieną iš BK 178 straipsnio 3 dalies alternatyvių padarymo požymių (past. – nagrinėjamu atveju įsibrovimo į patalpas) svarbu nustatyti, ar asmuo į patalpas patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo valios arba prieš jo valią. Įsibrovimu pripažįstami ir tokie atvejai, kai asmuo prasmunka pro atviras duris ar langą, perlipa tvorą ir panašiai. Be to, formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad kliūčių nugalėjimas, pasireiškęs spynos atrakinimu, nuplėšimu, durų išlaužimu ar panašiais veiksmais, nėra būtinas įsibrovimo į patalpą požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-139/2016).

18. Kaip jau minėta šioje nutartyje, byloje nustatyta, jog nagrinėjamo įvykio (papuošalų vagystės) metu nukentėjusiųjų namai iš tiesų nebuvo užrakinti, kadangi juose buvo likusi R. B., kuri nusikalstamos veikos padarymo metu miegojo, tačiau tai savaime negali būti teisinis pagrindas O. P. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, bet kuris pašalinis asmuo, norintis patekti į privatų namą, turi turėti tam atitinkamą pagrindą (savininkų leidimą, sutikimą), o ne eiti į jį savavališkai, be asmenų žinios (leidimo), t. y. nagrinėjamu atveju O. P. patekimas į nukentėjusiųjų namus buvo apribotas (neleidžiamas). Taip pat byloje nėra nustatyta ir to nepatvirtino nei vienas iš proceso dalyvių, kad O. P. aplamai kada nors būtų lankęsis nukentėjusiųjų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tai būtų vykę sistemingai ir gana dažnai, nukentėjusiosios ar kiti asmenys tam būtų neprieštaravę ir panašiai. Tai reiškia, kad leidimas bet kada nuteistajam įeiti į minėtą gyvenamąją patalpą nebuvo duotas, asmenų bendravimas išimtinai buvo susijęs tik su keliais nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) bei akivaizdu, jog O. P. buvimas minėtoje patalpoje nebuvo pageidaujamas ir (ar) tam duotas leidimas (sutikimas), t. y. nuteistasis įvykio metu į nukentėjusiųjų namus įėjo savavališkai, aiškiai suvokdamas, jog jam nėra leidžiama eiti į patalpas, todėl jo atlikta vagystė pagrįstai ir teisingai kvalifikuota kaip įsibrovimas į patalpas (BK 178 straipsnio 3 dalis) bei jos perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrįsto pagrindo ir šioje dalyje apeliacinis skundas taip pat atmetamas.

19. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visumą bei padarė pagrįstas išvadas dėl O. P. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (tiriant ir vertinant įrodymus) taikymo pažeidimų.

20. Kadangi apeliacinis skundas buvo paduotas prašant nuteistąjį O. P. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, todėl teisėjų kolegija šios skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą tikrina visa apimtimi.

21. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Tai reiškia, kad teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

22. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvardintų įstatymo reikalavimų nepažeidė ir O. P. skyrė teisingą bausmę už padarytą apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, išsamiai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (past. – išsamūs bausmės skyrimo motyvai nurodyti skundžiamo nuosprendžio 27–30 puslapiuose (4 t., b. l. 74–77)), t. y. paskirdamas nuteistajam laisvės atėmimo 1 metams bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir visapusiškai įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, dėl to nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo švelninti šią bausmę (keisti bausmės rūšį ar mažinti paskirtos bausmės dydį).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išspręstą klausimą dėl nukentėjusiųjų pateiktų civilinių ieškinių, nenustatė padarytų klaidų. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje be nukentėjusiųjų pateikto pagrobto turto įvertinimo (past. – proceso eigoje turto vertė keitėsi ir padidėjo kelis kartus) nėra absoliučiai jokių kitų papildomų objektyvių duomenų dėl pagrobtų papuošalų vertės bei kuriais būtų galima nustatyti realią jų rinkos vertę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu bei pagrobto turto vertę nustatė pagal pirminius nukentėjusiosios I. B. duotus parodymus ir nurodytas papuošalų vertes, t. y. į mažiausias, kurios buvo nurodytos proceso metu (tas, kurios buvo inkriminuotos ir O. P. pareikštame kaltinime). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo atveju, net ir padarius išvadą, jog pirmosios instancijos teismas suklydo bei akivaizdžiai neteisingai įvertino turtine (ekonomine) prasme pagrobtus nukentėjusiųjų papuošalus, apeliacinės instancijos teismas šios klaidos negalėtų ištaisyti savo iniciatyva, nes pagrobto turto vertės padidinimas ne tik būtų susijęs ir su nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių padidinimu, bet ir su byloje nustatytų faktinių aplinkybių pakeitimu (dalyje dėl pagrobtų papuošalų vertės), o tai akivaizdžiai pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį, todėl negavus apeliacinių skundų dėl nukentėjusiosioms priteistų turtinių žalų atlyginimo padidinimo, pagrobtų papuošalų verčių didinimo ar mažinimo (tuo pačiu ir dėl faktinių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių keitimo), kas akivaizdžiai darytų neigiamą poveikį O. P., todėl toks procesinis veiksmas nėra galimas bei tai būtų traktuotina kaip akivaizdus baudžiamojo proceso pažeidimas. Tai reiškia, kad šiuo atveju teisėjų kolegija gali nebent tik sumažinti pagrobto turto vertę, kurią, įvertinus byloje esančius duomenis, pagrobtų papuošalų kiekį ir galimą jų ekskliuzyvą bei analogiškų papuošalų nebegaminimą, byloje esančias dalies jų foto nuotraukas, iš lombardo gautus duomenis ir pan., nėra pagrindo mažinti.

25. Vilniaus apygardos teisme gauta (duomenys neskelbtini) pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina pinigų suma, t. y. 150 Eur už O. P. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

26. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

27. Nagrinėjamu atveju O. P. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė, o apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėtas jo pateiktas apeliacinis skundas. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam gynėją advokatą numatė BPK 322 straipsnio 1 dalies imperatyvas, t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra gauta jokių objektyvių duomenų apie realią nuteistojo turtinę padėtį, be to, teismo turimais duomenimis O. P. šiuo metu niekur nedirba ir jo laisvė yra suvaržyta (past. – asmuo šiuo metu yra laikomas įkalinimo įstaigoje), taip pat daug kartų trauktas administracinėn atsakomybėn, o skiriamų baudų nemoka, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. P. (O. P.) apeliacinį skundą atmesti.

(duomenys neskelbtini) išlaidų – 150 Eur iš O. P. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.