Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-12 · Civilinė byla Nr. 2A-466-881/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-12
Bylos Nr.
2A-466-881/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič
Atsakovas
N. S., N. C., A. C., J. S., A. S.
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo
SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui
Kategorijos
  • 30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-466/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-16121-2009-9 Procesinio sprendimo kategorija: 30.12
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Virginijaus Kairevičiaus, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-466/2013 pagal atsakovės N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-276-574/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams N. C., N. C., A. C., N. S., J. S., A. S., tretiesiems asmenims SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti nuomos teisinius santykius tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir N. C., N. C., A. C., N. S., A. S. ir J. S. bei iškeldinti atsakovus N. C., N. C., A. C., J. S. ir N. S. bei jų nepilnametes dukras A. S. ir V. S. su jiems priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Nurodė, kad savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2007 m. kovo 15 d. nuomos sutartimi buvo terminuotai išnuomotas atsakovei N. C. ir jos šeimos nariams iki 2008 m. kovo 15 d. Sutarties 7.7. punktas numato, jog ne vėliau kaip prieš mėnesį iki sutarties termino pabaigos nuomininkas, t. y. N. C. privalo kreiptis į nuomotoją dėl nuomos sutarties pratęsimo, tačiau dėl nuomos sutarties pratęsimo nesikreipė. Atsakovei ir jos šeimos nariams ir toliau gyvenant minėtame bute, susiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai, kurių pagrindu nuomininkė privalo mokėti nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius. Nuomininkė pažeidė sutartyje įtvirtintą pareigą mokėti buto nuomos mokesčius ir mokesčius už komunalines paslaugas. Nuomininkei nevykdant minėtų prievolių yra susidaręs įsiskolinimas už nuomą – 1 799,01 Lt, skola UAB „Vilniaus energija“ sudaro 2 394,10 Lt, atsakovams neatsiskaitant už jiems suteiktas paslaugas, jų naudojimasis būstu pažeidžia savivaldybės interesus. Atsakovai buvo įspėti dėl buto nuomos mokesčio įsiskolinimo sumokėjimo, jiems buvo nurodyta, kad nevykdant prievolės mokėti buto nuomos mokesčio, nuomos sutartis gali būti nutraukta, o atsakovai iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, tačiau atsakovai į įspėjimą nekreipė dėmesio. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų AB „Rytų skirstomieji tinklai“ patyrė 9 092,88 Lt žalą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu iš N. C., N. C., A. C., N. S. buvo priteista 9 092,88 Lt AB „Rytų skirstomieji tinklai“ žalai atlyginti. Teismo sprendimu nustatyta, kad atsakovai buvo neteisėtai savavališkai prisijungę prie elektros energijos tiekimo. Atsakovai, naudodamiesi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu butu, neatsiskaitydami su paslaugų tiekėjais už faktiškai vartojamas paslaugas, pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės, kaip savininkės teises. Vilniaus miesto savivaldybė pagal 2010 m. spalio 13 d. su UAB „Vilniaus energija“ sudarytą susitarimą dėl skolos sumokėjimo, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jog būtent Vilniaus miesto savivaldybė, kaip gyvenamųjų patalpų savininkė, privalo apmokėti socialinio būsto nuomininkų skolas už šilumos energiją bei karštą vandenį, bei į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė bylą pagal UAB „Vilniaus energija“ ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už atsakovams nuomojamam butui tiektą šilumos energiją, sumokėjo susidariusią 4 745,80 Lt skolą. Tai pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės teises bei teisėtus interesus, kadangi faktiškai negaudama jokių paslaugų, Vilniaus miesto savivaldybė turėjo padengti susidariusius įsiskolinimus.

Atsiliepimas

SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka.

Šalies argumentai

Atsakovė N. C. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad bute gyvena nuo 1976 metų. Buto neprivatizavo. Už butą nemoka, kadangi neužtenka lėšų. Visi bute gyvenantys suaugusieji yra bedarbiai. Ji viena moka už butą, prisideda ir sutuoktinis. Šiuo metu įsiskolinimai sudaro apie 17 000 Lt. Butui elektra atjungta nuo 2001 metų, gyvena be elektros. Per tą laikotarpį skolos nesumokėjo. Jų pajamos sudaro apie 853 Lt pensijos, tačiau antstoliai išskaičiuoja ir lieka 300 Lt. Kito gyvenamojo ploto neturi.

Atsakovas N. C. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad bute pragyveno 35 metus. Šiuo metu yra silpnos sveikatos, kito gyvenamojo ploto, kur galėtų išsikelti, neturi. Jis su sutuoktine ir sūnus visą laiką mokėdavo mokesčius, kai turėdavo pinigų. J. S. ir N. S. už butą visai nemoka.

Atsakovas A. C. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad skolos už butą nebuvo mokamos, kadangi neužteko lėšų. Šiuo metu už butą pagal išgales moka jis, mama ir tėvas. J. S. ir N. S. už butą nemoka. Koks šiuo metu yra įsiskolinimas už butą, nežino. Skolą išskaičiuoja antstolis, moka ir einamuosius mokesčius. Kito gyvenamojo ploto neturi.

Atsakovė N. S. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad už butą nemoka, kadangi nedirba. Šiuo metu pragyvena iš gaunamų lėšų už vaiką, yra dekretinėse atostogose iki vaikui sueis 3 metai. Kol kas darbo neieškojo, firma, kurioje dirbo, bankrutavo. Pašalpų negauna, kadangi jos šeimai nepriklauso. Sutuoktinis nesusitvarko dokumentų, todėl šeima negauna socialinių išmokų. Sutuoktinio J. S. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje gyvena jo giminaičiai, namas senas. Už butą mokesčių mokėti neturi iš ko. J. S. šeima nesirūpina.

Atsakovas J. S. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog už butą nemoka, kadangi šeimai lėšų vos užtenka. Kai dirbdavo, neduodavo pinigų mokesčiams, kadangi neužtekdavo. Į darbo biržą nesikreipė. Kadangi nedirbo, vis tiek nebūtų gavęs pašalpos. Jis registruotas Varėnos raj., ten gyvena motina su broliu. Sąlygų ten gyventi jo šeimai nėra, taip pat ten nėra kur įsidarbinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – nutraukė nuomos teisinius santykius tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų N. C., N. C., A. C., N. S., J. S. ir nutarė iškeldinti atsakovus N. C., N. C., A. C., N. S., J. S. ir jų nepilnametes dukras A. S. (gim. (duomenys neskelbtini) ir V. S. (gim. (duomenys neskelbtini) su visu jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas priteisė iš atsakovų N. C., N. C., A. C., N. S. ir J. S. valstybės naudai lygiomis dalimis 132 Lt žyminio mokesčio ir 86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 43,60 Lt. Teismas, atsižvelgęs į atsakovų turtinę padėtį, sprendimo vykdymą atidėjo iki 2012 m. gegužės 1 d.

Teismas konstatavo, jog pagrindinė nuomininko pareiga pagal sudarytą nuomos sutartį yra mokėti nuomos mokestį (buto nuompinigius) (CK 583 str. 1 d.), taip pat mokėti mokesčius už gyvenamajai patalpai teikiamas komunalines paslaugas (CK 6.584 str.). Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.611 straipsnis nustato, kad nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (nemažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, sudarytos tarp UAB „Karoliniškių būstas“ ir N. C. nustato, kad nuomos sutartis gali būti nutraukiama, o nuomininkas iškeldinamas kartu su visais šeimos nariais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas daugiau kaip 3 mėnesius nemoka nuomos mokesčio.

Teismas pažymėjo, kad nuomininkė N. C. bei jos šeimos nariai tinkamai nevykdė ir nevykdo pareigos mokėti nuomos bei kitus nuomos sutarties 4 punkte nurodytus mokesčius. Dėl atsakovų veiksmų energijos tiekėjai bei pati Vilniaus miesto savivaldybė patiria nuostolius.

Kadangi atsakovai nuolat nevykdė sutartinių įsipareigojimų, teismas padarė išvadą, jog egzistuoja visi pagrindai ieškiniui patenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė N. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą dalyje dėl nuomos sutarties su N. S., J. S., A. S. bei V. S. nutraukimo ir iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nuomos mokestį ir mokesčius mokėjo pagal savo galimybes – jau daugiau kaip treji metai yra bedarbė, be to, turi du nepilnamečius vaikus, kuriuos reikia išlaikyti.

2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad skola susidarė taip pat ir dėl kitų atsakovų vengimo mokėti mokesčius bei, kad dėl tokios susidariusios situacijos į Vilniaus miesto savivaldybę dėl kito būsto suteikimo kreipėsi dar iki ieškinio teismui pateikimo dienos, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė keisti būstą, motyvuodamas tuo, kad iki šiol nepadengti įsiskolinimai. Teismas šių aplinkybių netyrė, apsiribodamas tik bendros skolos konstatavimu. Teismas konstatavo bendrą solidariąją skolą, visiškai nesigilindamas į tai, kas mokėjo mokesčius, o kas jų nemokėjo, kokios priežastys nulėmė šios skolos susidarymą.

3. Teismas neįvertino visų atsakovės dedamų pastangų gauti kitą gyvenamąjį būstą, už kurį galėtų laiku ir tinkamai mokėti.

4. Teismas neatsižvelgė į vaikų interesus. Nors ir sprendė, kad vaikams būtų sudarytos sąlygos apsigyventi Motinos ir vaiko pensione, tačiau tokia teismo siūloma vaikų apgyvendinimo globos namuose priemonė, turėtų būti taikoma tik kraštutiniu atveju.

5. Nėra asociali, stengiasi auklėti ir dorai prižiūrėti vaikus, vaikai prisirišę prie motinos, todėl juos apgyvendinus atskirai, jie patirtų didžiulę psichologinę traumą. Teismo siūlomos vaikų atžvilgiu taikytinos priemonės akivaizdžiai prieštarauja Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos nuostatoms.

6. Augina nepilnamečius vaikus, jais rūpinasi, neturi kitos gyvenamosios patalpos, pagal išgales moka mokesčius, todėl negali būti laikoma savivaldybės teisių pažeidėja, nes tai prieštarautų geros moralės, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Be to, jos ir vaikų interesai nusveria teisėtus ieškovo tikslus, o iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams ir nėra proporcingas siekiamam tikslui.

7. Iš buto, kuriame gyvena, iškeldinus kitus atsakovus, likusi šiame bute viena, neišgalės mokėti butui tenkančių mokesčių, todėl ieškovas turėtų spręsti mažesnio būsto jai suteikimo klausimą.

Atsakovai N. C., N. C., A. C., N. S. ir J. S. pateikė pareiškimą, kuriuo prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad šiame bute gyvena jau 36 metus, pažada mokėti pagal išgales už būtą.

Atsiliepimas

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad:

1. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai prieštarauja pirmosios instancijos teismo sprendimui. Bylos nagrinėjimo metu pati atsakovė N. S. nurodė, kad už butą nemoka, atsakovas N. C. paaiškino, kad mokesčius už butą, kai turėdavo pinigų, mokėdavo jis, jo sutuoktinė N. C. ir sūnus A. C.. Apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji būtų mokėjusi mokesčius už butą. CK 6.589 straipsnio 1 dalis numato, kad visi pilnamečiai gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias pareigas, t. y. mokėti nuomos, komunalinius mokesčius, prižiūrėti ir tausoti gyvenamąsias patalpas ir pan., kaip ir nuomininkas.

Šalies argumentai

2. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas netyrė atsakovų pareigos mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius nevykdymo priežasčių. Teismas teisingai sprendė, kad atsakovai vengė vykdyti prievolę mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Susidarė skola, tačiau atsakovai, net ir gavę įspėjimą, kad iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. nesumokėjus skolos bus kreipiamasi į teismą dėl skolos išieškojimo ir iškeldinimo, į tai nereagavo.

3. Socialinio būsto nuoma yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims forma, tokie asmenys yra remiami valstybės, tačiau parama pasireiškia tuo, kad tokiems asmenims yra suteikiamas būstas, jį nuomojant nekomerciniu pagrindu pagal Valstybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, tačiau Vilniaus miesto savivaldybei negali būti perkelta atsakomybė už socialinio būsto nuomininkų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

4. Šioje byloje nustatyti apeliantės ir kitų atsakovų neteisėti veiksmai akivaizdžiai pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės teises ir interesus, kadangi faktiškai negaudama jokių paslaugų, savivaldybė turėjo padengti susidariusius įsiskolinimus. Atsakovai, neteisėtai savavališkai prisijungdami prie elektros energijos vartojimo pažeidė ne tik savivaldybės, bet ir kitų namo gyventojų teises, o taip pat viešąjį interesą.

5. Apeliantės prašomu prijungti Socialinio būsto skyriaus raštu atsakoma ne apeliantei, o N. C. į 2010 m. rugsėjo 13 d. prašymą, t. y. jau po ieškinio pateikimo teismui. Tai tik patvirtina, kad atsakovai dėl susidariusios situacijos ir galimo iškeldinimo susirūpino tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą.

6. Vaiko teisę į vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, visų pirma, privalo užtikrinti vaiko tėvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant ginčą dėl asmens, turinčio nepilnamečių vaikų, teisės į gyvenamosios patalpos nuomą įgyvendinimo, svarbu nustatyti, ar šio asmens prašomas užtikrinti vaikų teisių į būstą apsaugos būdas yra vienintelis. Be to, valstybės ar savivaldybės institucijoms pareiga pasirūpinti vaikais atsiranda tik tada, kai vaiko tėvai nevykdo šio pareigos, t. y. valstybės pareiga dalyvauti realizuojant vaiko teisę į būtinas gyvenimo sąlygas negali būti suabsoliutinama ir ši pareiga nustatoma tik valstybei, kai tokią įstatyminę pareigą pirmiausiai turi vaiko tėvai. Šio principo negalima išplėsti taip0, kad jis uždraustų bet kokiam nuomotojui nutraukti nuomos sutartį, jei nuomojamose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, nepaisant to, kad nuomininkas padaro esminių sutarties pažeidimų.

Atsiliepimas

Tretysis asmuo UAB ,,Vilniaus būstas“ taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Tretysis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto analogiškus argumentus kaip ir ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nuomos santykių nutraukimo ir iškeldinimo apskundė tik viena atsakovė N. S., kuri taip pat veikia savo nepilnamečių vaikų interesais, teisėjų kolegija pasisako tik dėl sprendimo dalies, kuria nutarta iškeldinti iš socialinio būsto atsakovę N. S. ir jos nepilnametes dukteris A. S. ir V. S..

Nors atsakovai N. C., N. C., A. C., N. S. ir J. S. pateikė pareiškimą, kuriuo prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau pareiškimas yra paduotas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą, atsakovai šio termino atnaujinti neprašo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškimas paduotas 2012 m. kovo 9 d., t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismas išsiuntė pranešimą apie priimtą N. S. apeliacinį skundą ir pasiūlė suinteresuotiems asmenims pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog atsakovų pareiškimas, laikytinas atsiliepimu į atsakovės N. S. apeliacinį skundą. Kadangi CPK nenumato galimybės atsiliepime į apeliacinį skundą kelti savarankiškus reikalavimus, teisėjų kolegija dėl atsakovų N. C., N. C., A. C. ir J. S. pareiškime išdėstytų prašymų nepasisako ir netikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, dėl kitų atsakovų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialiosios ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo ir apeliantės iškeldinimo iš užimamų patalpų tenkino.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, nutraukti nuomos santykius ir iškeldinti atsakovę su jos sutuoktiniu ir nepilnamečiais vaikais iš socialinio būsto, yra proporcingas ieškovo ir atsakovų teisių ir teisėtų interesų santykio prasme.

Apeliantė tvirtina, jog teismo sprendimas yra neproporcingas, nes pažeidžia apeliantės ir jos nepilnamečių vaikų teisę į socialinį būstą.

Kaip žinia, savivaldybei nuosavybės teise priklausančios ar patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos sudaro savivaldybės socialinio būsto fondą, kuris turi įstatyme konkrečiai nustatytą tikslinę paskirtį – yra skirtas nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 str. 6 d.). Socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal įstatymo nustatytas sąlygas (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 str. 7 d.). Taigi socialinis būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, o socialinio būsto suteikimas reiškia, kad jis bus naudojamas pagal tokios patalpos tikslinę paskirtį. Teisę į socialinio būsto nuomą turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turintys fiziniai asmenys ir šeimos, atitinkantys Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Savivaldybės socialiniam fondui priklausantis būstas nuomojamas pagal įstatymo nustatyta tvarka sudarytas atskirų kategorijų asmenų eiles (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 str.). Sudaromi šie atskiri asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašai: 1) jaunų šeimų; 2) šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų (įvaikių); 3) buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų; 4) neįgaliųjų asmenų ir šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys; 5) bendrasis, į kurį įrašomos visos šeimos ir asmenys, nepatenkantys į 1–4 sąrašus; 6) socialinio būsto nuomininkų, turinčių teisę į būsto sąlygų pagerinimą (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 str. 2 d.). Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal nurodytus sąrašus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3K-267/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai (tarp jų ir apeliantė) nuolat vengia mokėti nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius už nuomojamą socialinį būstą, taip pat tai, kad savo veiksmais daro žalą (neteisėtai prisijungė prie elektros energijos vartojimo), be to, socialinio būsto savininkas nuolat privalo dengti atsakovų įsiskolinimus už šilumos energiją, sprendė, jog toks nuolatinis atsakovų nuomos sutarties ir CK nuostatų, nustatančių nuomininkų pareigas, pažeidinėjimas yra pakankamas pagrindas nutraukti nuomos santykius ir iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto.

Kadangi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu nustatyta teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms šeimoms forma, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių apeliantė nevykdo gyvenamojo būsto nuomos sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų.

Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, socialinio būsto savininko (valdytojo) elgesį ir pan.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. kovo 15 d. Karoliniškių seniūno įsakymu, mirus pagrindiniam buto nuomininkui, butas išnuomotas N. C.. 2007 m. kovo 15 d. tarp UAB „Karoliniškių būstas“ ir N. C. sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagal kurią N. C. ir jos šeimos nariams buvo išnuomotas Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties 2 punktą, nuomininkė įsipareigojo mokėti nuompinigius – 0,20 Lt per mėnesį už 1 kv. m. buto ploto. Sutarties 3 punktas numatė, jog nuompinigiai turi būti mokami kas mėnesį prieš prasidedant mėnesiui, bet ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 dienos. Sutarties 4 punktu šalys susitarė, jog be nuompinigių, kas mėnesį teisės aktų nustatyta tvarka nuomininkas moka visus mokesčius nurodytus sutartyje bei mokesčius už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrius 2007 m. gruodžio 28 d. rašte dėl skolų apmokėjimo nurodyta, jog UAB „Vilniaus energija“ informavo, kad už suteiktas komunalines paslaugas – už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį atsakovų įsiskolinimas siekia 15 095,96 Lt. Tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į N. C. dėl skolų už butą, 2009 m. rugpjūčio 12 d. pretenzijoje nurodoma, jog skola UAB „Vilniaus energija“ yra 18 224,82 Lt. UAB „Karoliniškių būstas“ 2009 m. gegužės 27 d. pateiktoje informacijoje nurodo, jog už butą (duomenys neskelbtini) yra 4 823,50 Lt įsiskolinimas. 2011 m. rugsėjo 5 d. antstolio V. M. pažymoje apie įsiskolinimą nurodyta, jog bendras skolos UAB „Karoliniškių būstas“ skolos likutis yra 8 332,03 Lt ir 2 273,71 Lt vykdymo išlaidų. Iš antstolės I. K. rašto matyti, jog skola AB „Lesto“ yra 9 874,90 Lt, skolos UAB „Vilniaus energija“ likutis yra 9 679,42 Lt. Iš Vilniaus miesto 2-ojo skyriaus pažymos matyti, jog iš N. C. pensijos yra daromi atkaitymai skoloms padengti – 164,03 Lt. Iš viso išskaitymo suma 2010 m. rugsėjo 13 d. buvo 11 421,15 Lt. Įsiskolinimas už nuomą sudaro 1 799,01 Lt, SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ skola sudaro 2 394,10 Lt už šilumos energiją. 2011 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu iš atsakovų N. C., N. C., A. C. ir N. S. AB „Lesto“ naudai priteista 9 092,88 Lt žalai atlyginti. Teismo sprendimu nustatyta, jog atsakovai naudojo elektros energiją bute (duomenys neskelbtini) savavališkai prisijungę prie elektros tiekimo tinklo. Vilniaus miesto savivaldybė padengė atsakovų įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją ir UAB „Vilniaus energija“ sumokėjo 4 745,80 Lt. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantė ir kiti jos šeimos nariai, nuolat vengė mokėti socialinio būsto nuomos ir kitus su buto eksploatavimu susijusius mokesčius.

Kita vertus, pati apeliantė neginčija, jog netinkamai vykdo pareigas, kylančias iš socialinio būsto nuomos sutarties, t. y. skolinga ir už buto nuomą, ir už komunalines, ir už kitas paslaugas, būtinas būsto išlaikymui, taigi apeliantė nuolat pažeidžia nuomos sutarties sąlygas, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtina spręsti klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo. Nors apeliaciniame skunde apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokia apimtimi ji prisidėjo prie būsto išlaikymo, tačiau įrodinėdama, kad mokėjo už būstą pagal išgales, ji teismui taip ir nepateikė jokių šiuos teiginius ar atliktus mokėjimus pagrindžiančių įrodymų.

Pagal CK 6.611 straipsnį, gyvenamosios patalpos nuomininkui nuolat nemokant buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas ar kitais minėtoje normoje numatytais atvejais, nuomos sutartis gali būti nutraukta, tačiau, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje nutartyje, tai nereiškia pareigos tokiu atveju nutraukti nuomos sutartį. Kaip jau minėta, konstatavus nuomos sutarties sąlygų pažeidimą, svarbu įvertinti nuomininko padėtį ir priežastis, dėl kurių šis netinkamai vykdo nuomos sutartį, į suteiktos gyvenamosios patalpos statusą ir kt.. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija, todėl būtent jam yra suteikta teisė aiškinti bei taikyti įstatymus ir tai teismas turi daryti ne tiesmukai, o atsižvelgdamas į jų tikslą, prasmę, o taip pat, visais atvejais, aiškindamas bei taikydamas įstatymus, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

Apeliantė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o taip pat procesiniuose dokumentuose, nurodė, kad už butą nemoka, kadangi nedirba, kol kas darbo neieškojo, o firma, kurioje dirbo, bankrutavo. Pašalpų negauna, kadangi jos šeimai nepriklauso. Sutuoktinis nesusitvarko dokumentų, todėl šeima negauna socialinių išmokų. Sutuoktinio J. S. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje gyvena jo giminaičiai, namas senas. Už butą mokesčių mokėti neturi iš ko. J. S. šeima nesirūpina, į darbo biržą nesikreipė.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos pateiktoje Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialinio darbo skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. informacijoje apie N. ir J. S. šeimą nurodyta, jog minėtoje šeimoje situacija nesikeičia – dukra A. nelanko mokyklos. Motinos teigimu, mergaitė jos neklauso, be leidimo išeina iš namų, laisvalaikį leidžia su neaiškios reputacijos vyresniais jaunuoliais ir draugėmis. Anot socialinės pedagogės, mergaitei mokytis individualiai pagal adaptuotą programą yra sudarytos visos sąlygos, tačiau A. į mokyklą neatvyksta, į raginimus ją lankyti nereaguoja. 2011 m. vasario 21 d. N. S. informavo, jog mergaitė nelanko ne tik mokyklos, bet ir J. Matulaičio dienos centro. Susitikimo metu buvo apsvarstyta galimybė iškeldinimo atveju, N. S. su dukromis apsigyventi Motinos ir vaiko pensione, tačiau ji atsisakė ten gyventi, motyvuodama, jog neturės lėšų susimokėti už pragyvenimą pensione, o ir sutuoktinis prieštaraus tokiam pasirinkimui, nes jis vienas neturės kur apsigyventi.

2011 m. rugpjūčio 19 d. socialinio darbo skyriaus informacijoje nurodoma, jog N. ir J. S. materialinė padėtis yra sunki, šeima pragyvena iš vyro atsitiktinių darbų. N. S. nurodė, jog sutuoktinis nesiregistruoja darbo biržoje, motyvuodamas tuo, jog dirbti viešuosius darbus jis nenori.

2011 m. gruodžio 2 d. informacijoje nurodoma, jog 2011 m. balandžio 26 d. Vaiko gerovės komisijos posėdyje buvo nutarta A. S. perkelti mokytis į mokyklą su bendrabučiu. A. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. pradėjo mokytis „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinėje mokykloje ir buvo apgyvendinta mokyklos bendrabutyje, tačiau mergaitė šios mokyklos taip pat nelankė. 2011 m. rugsėjo 19 d. N. S. pateikė prašymą išbraukti dukrą iš mokyklos sąrašų. Nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. A. S. lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą. Socialinio pedagogo teigimu, merginos lankomumas prastas, mergaitės tėvai nesirūpina jos ugdymu, mokyklos lankomumu, neatsako į telefoninius skambučius. J. S. buvo įpareigotas ir užsiregistravo darbo biržoje, tačiau reikiamu laiku neatvykus atsižymėti, 2011 m. lapkričio 3 d. jam buvo nutraukta darbo paieška be teisės registruotis 6 mėnesius. Šeimos materialinė padėtis yra sunki. J. S. nesirūpina šeimos gerove, neieško oficialaus darbo. Dėl jo nerūpestingumo ir atsakomybės stokos, šeima praranda socialines garantijas.

Teismo posėdžio metu išvadą duodančios institucijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė nurodė, kad šeima galėtų gauti socialines išmokas, tačiau J. S. tuo nesirūpina. S. šeima už butą nemoka gana ilgą laiką, tiesiog tomis paslaugomis naudojasi, už jas nemokėdami. Sąlygos vaikams gyventi tame bute yra labai patenkinamos. Bute nėra elektros, butas netvarkingas.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė nuomos mokesčio bei mokesčių už komunalines paslaugas bei kitas būsto išlaikymo išlaidas pilnai neapmokėdavo ne tik dėl susiklosčiusios itin sudėtingos jos šeimos finansinės padėties, bet ir savo bei sutuoktinio aplaidumo, nerūpestingumo ir atsakomybės stokos, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas daryti išvadą, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas bei apeliantės ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimas iš socialinio būsto nėra neproporcinga priemonė savivaldybės vykdomos socialinės politikos požiūriu.

Tiek apeliantė, tiek jos sutuoktinis yra jauni, sveiki, darbingo amžiaus žmonės (apeliantė gimusi 1971 metais, jos sutuoktinis – 1967 metais), tačiau nesiima jokių pastangų susirasti darbui, egzistuoja vien iš socialinių išmokų, niekada net menkiausiu įnašu neprisidėjo prie socialinio būsto nuomos ir komunalinių mokesčių mokėjimo, kas nėra pateisinama ir toleruotina tiek ieškovo, tiek valstybės socialinės politikos požiūriu. Apeliantės nepilnametė duktė A. S. šiuo metu yra beveik pilnametė ((duomenys neskelbtini) jai sukaks 18 metų), taigi ji taip pat savo darbu ir pastangomis galėtų prisidėti prie indėlio į šeimos gerovę, tačiau dėl netinkamo auklėjimo (tėvams neugdant nepilnametei dukteriai atsakomybės jausmo, rodant netinkamą pavyzdį atliekamais neteisėtais veiksmais), gyvenimo būdo, tėvų nepriežiūros, mergaitė veda asocialų gyvenimo būdą (vengia mokytis, įgyti specialybę ar dirbti), todėl neprisideda prie šeimos gerovės didinimo, o kartu ir nesiima jokių priemonių savo pačios ateičiai užtikrinti.

Be to, apeliantė (kaip ir kiti atsakovai) ne tik, kad valstybei sudarius jai sąlygas gyventi socialiniame būste, vengė mokėti nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius, bet dar ir neteisėtai, savavališkai prisijungė prie elektros energijos vartojimo, dėl ko buvo įpareigota atlyginti padarytą žalą, taigi tokie apeliantės ir kitų atsakovų neteisėti piktybiški veiksmai akivaizdžiai pažeidžia tiek Vilniaus miesto savivaldybės teises ir teisėtus interesus, tiek ir kitų namo gyventojų teises, o taip pat visuomenės interesus, ir teisinėje valstybėje neturėtų būti toleruojami.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, jog sprendžiant klausimą dėl nuomos santykių nutraukimo ir iškeldinimo, būtina apsvarstyti visus įmanomus konkrečioje situacijoje jos nepilnamečių vaikų interesų apsaugos būdus, siekiant, kad vaikai nebūtų palikti be gyvenamojo būsto, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog prioritetinės vaiko teisių gynybos principas negali lemti tėvų piktnaudžiavimo šiuo principu, pažeidžiant būsto savininko bei kitų asmenų, turinčių teisę ir siekiančių įstatymo nustatyta tvarka išsinuomoti socialinį būstą, teises.

Būtent tėvai pirmiausia privalo rūpintis nepilnamečiais vaikais, juos auklėti, globoti, išlaikyti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta, kad vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1153/2003; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. Z. skundą, bylos Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-580/2006; kt.). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to neužtikrina jų tėvai. Tačiau, esant gyviems, darbingiems, sveikiems tėvams, tokių pareigų našta piktnaudžiaujant socialiniu statusu negali būti perkelta vien tik valstybei.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, apeliantės bei jos sutuoktinio nesąžiningą elgesį sprendžia, kad apeliantės nepilnamečių vaikų teisė, iškeldinus apeliantę iš socialinio būsto, į gyvenamąjį būstą nebus paneigta. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į Vaikų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. gegužės 9 d. pateiktą informaciją apie N. ir J. S. šeimą, iš kurios matyti, jog susitikimo metu buvo apsvarstyta galimybė iškeldinimo atveju, N. S. su dukromis apsigyventi Motinos ir vaiko pensione, tačiau ji atsisakė ten gyventi, motyvuodama, jog neturės lėšų susimokėti už pragyvenimą pensione, o ir sutuoktinis prieštaraus tokiam pasirinkimui, nes jis vienas neturės kur apsigyventi. Taigi iškeldinus apeliantę ir jos nepilnamečius vaikus iš socialinio būsto, savivaldybė, įvertinusi apeliantės situaciją, galimai užtikrins jos ir vaikų gyvenimą Motinos ir vaiko pensione.

Kita vertus, pati apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad iš buto, kuriame gyvena, iškeldinus kitus atsakovus, likusi šiame bute gyventi viena, neišgalės mokėti butui tenkančių mokesčių, todėl ieškovas turėtų spręsti mažesnio būsto jai suteikimo klausimą. Bute, kuriame iki šiol gyvena apeliantė ir jos šeima, nuo 2001 metų atjungta elektra, taigi tokios sąlygos taip pat nėra tinkamos nepilnamečių vaikų gyvenimui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kokiu nors būdu pažeidžia anksčiau paminėtus principus ir yra neproporcingas nesąžiningų asmenų savivaldybės vykdomos socialinės politikos požiūriu.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliantės nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, atsisakydamas nutraukti gyvenamojo būsto nuomos sutartį, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, suformuotų tokią iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų praktiką, kuri paneigtų sąžiningo sutarčių vykdymo principus, suteiktų apeliantei ir jos sutuoktiniui galimybes piktnaudžiauti, išvengiant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, ir kartu pažeistų kitų į socialinį būstą pretenduojančių asmenų interesus.

Kaip jau minėta, savivaldybė, teikdama socialinį būstą, vykdo jai priskirtą socialinės paramos funkciją. Tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str.).

Teisėjų kolegija sutinka, jog bedarbių ir socialiai remtinų asmenų statusas sąlygoja socialinės paramos poreikį, tačiau socialinė parama negali būti suprantama kaip pragyvenimo būdas ar šaltinis, apeliantei nesiimant jokių protingų priemonių susiklosčiusiai padėčiai pakeisti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jadvyga MardosevičVilija MikuckienėVirginijus Kairevičius