- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-26
- Bylos Nr.
- e2S-281-661/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03638-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- V. T., J. T., B. T., Z. T.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovų V. T., J. T., B. T. ir Z. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų V. T., J. T., B. T. ir Z. T. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl uždraudimo pakeisti kadastro duomenis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“ ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai pateikė ieškinį, kuriuo prašė uždrausti atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) įregistruoti ieškovams priklausančių žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartimi ieškinį atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka.
3. Teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimai nenagrinėtini civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo atveju ginčas yra kilęs tarp privačių fizinių asmenų (ieškovų) ir viešojo administravimo subjekto (atsakovės NŽT). Atsakovė NŽT, teismo vertinimu, 2022-11-07 raštais Nr. 48SD-16850-(14.48.104.), Nr. 48SD-16853-(14.48.104.) ir Nr. 48SD-16766-(14.48.104.), informavusi Ieškovus apie numatomą žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimą ir minėtiems žemės sklypams taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registrą, įgyvendina iš įstatymų (viešosios teisės) imperatyvų kylančias pareigas žemės valdymo, naudojimo bei žemės tvarkymo ir administravimo srityje. Ieškovų ir atsakovės NŽT kilęs konfliktas apima administracinės procedūros ir administracinės procedūros metu priimto viešojo administravimo subjekto sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo (į)vertinimą, o tai yra ABTĮ nurodytų institucijų sritis (kompetencija). Dėl šios priežasties teismas atsisakė priimti ieškinį.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Ieškovai atskiruoju skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikinti ir skubiai išspręsti ieškinio priėmimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
5. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Ieškovai pareiškė prevencinį ieškinį, kuriame reikalavimas reiškiamas užkirsti kelią žalai atsirasti, o tai yra civilinės atsakomybės teisiniai santykiai. Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio reikalavimas yra susijęs su viešojo administravimo institucija vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, tačiau tokiu reikalavimu ieškovai iš esmės siekia apginti savo galimai būsiantį daiktinių teisių pažeidimą, t. y. kad jie neprarastų šios daiktinės teisės ir jiems nebūtų padaroma žala. Taigi, ginčas, susijęs su privačių asmenų nuosavybės teise į nekilnojamuosius daiktus, dėl kurių neteisėto apribojimo, ką įrodinėja ieškovai, gali būti iš esmės pažeistos nuosavybės teisės, – yra susijęs su asmens daiktinėmis teisėmis, t. y. civilinio pobūdžio. Šio ginčo išsprendimas turės tiesioginės įtakos asmenų daiktinėms teisėms ir turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Vilniaus apygardos teismo 2022-12-01 nutartį civilinėje byloje e2S-2762-936/2022). Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas apskritai neturi administracinio pobūdžio.
5.2. Nėra tokios teisminės praktikos, įskaitant Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio teismingumo klausimams spręsti praktiką, kurioje prevencinis ieškinys viešojo administravimo institucijai būtų nagrinėtas administraciniame teisme, ar kas nors apskritai keltų tokio ginčo teismingumo klausimą, nes prevencinio ieškinio teismingumas bendrosios kompetencijos teismui yra akivaizdus faktas, kuris kitais atvejais nekelia jokių ginčų ir klausimų.
5.3. Ieškovai, siekdami įrodyti 2022 m. gruodžio 8 d. nutarties nepagrįstumą pateikė analogiškus prevencinius ieškinius Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Vilniaus miesto apylinkės teismui. Abu teismai patvirtino, kad jie nėra teismingi nagrinėti šį ginčą bei atitinkamai netiesiogiai paneigė skundžiamą 2022 m. gruodžio 8 d. nutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
7. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl bylos teismingumo (administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui) kai viešojo administravimo subjekto atžvilgiu yra pateikiamas prevencinis ieškinys.
8. Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą bei pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos prieinamumo principą.
9. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, atskirojo skundo argumentais, įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus dėl atsisakymo priimti ieškovų ieškinį, nesutinka su skundžiama nutartimi dėl žemiau nurodytų argumentų.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).
11. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, GarciaManibardo v. Spain, judgmentof 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgmentof 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).
12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Taigi teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).
13. Kaip matyti iš atskirojo skundo ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nuo skundžiamos nutarties priėmimo momento iki atskirojo skundo nagrinėjimo dienos faktinė bylos situacija yra pasikeitusi – ieškovai ieškinius su iš esmės analogiškais reikalavimais taip pat pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. eI3-11642-811/2022), o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 15 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-29706-989/2022) atsisakė priimti ieškovų ieškinius. Abi nutartys šiuo metu yra įsiteisėjusios.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje nurodė, kad: „administraciniai teismai imasi nagrinėti pareiškėjų skundus tuo atveju, jeigu tarp šalių yra kilęs ginčas dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjai pateiktu prevenciniu ieškiniu siekia ne išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o užkirsti kelią galimam ginčui kilti ateityje. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamuoju atveju, nesant kilusio ginčo, nėra galimybės spręsti, koks bus priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas pareiškėjams aktualiu klausimu, tuo labiau vertinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir ar juo bus pažeistos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai. ABTĮ nenumato galimybės teikti prevencinio skundo administraciniam teismui. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka“.
15. Taigi, įsiteisėjusia nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad byla nėra teisminga administraciniams teismams.
16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodė, kad: „ginčas yra kilęs dėl daiktinių teisių įgyvendinimo į žemės sklypus, esančius Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje ir <...> tiek bylai reikšmingų įrodymų visumos, tiek skundžiamų veiksmų vieta yra Vilniaus rajono savivaldybėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ginčas yra kilęs dėl daiktinių teisių į žemės sklypus, esančius Vilniaus rajono savivaldybėje, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytinas CPK 31 straipsnio 1 dalis ir ieškinys yra teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams“.
17. Taigi, įsiteisėjusia nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, jog byla yra teisminga Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams.
18. Nors nagrinėdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išsiaiškino visas tuo metu žinomas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus, tačiau šiuo atveju, kai tų pačių ieškovų atžvilgiu dėl analogiškų reikalavimų yra priimti ir įsiteisėję kitų teismų procesiniai sprendimai, į juos, nors ir priimtus vėliau nei skundžiama nutartis, yra privaloma atsižvelgti, nes priešingu atveju susiklostytų situacija, kai tuo pačiu metu galioja vienas kitam prieštaraujantys kelių teismų sprendimai. Be to, taip būtų ieškovams būtų atimta teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, nes būtų konstatuota, kad ieškovai negalėjo pateikti ieškinio nei bendrosios kompetencijos, nei administraciniam teismui.
19. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Teisėjas priimdamas ieškinio pareiškimą, nustato tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, taip pat ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar tinkamai ją įgyvendina, kad perspektyvoje vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, būtų įgyvendintas nepaneigiant asmens pažeistų teisių gynybos, teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų civilinio proceso principų. Todėl civilinio proceso įstatyme nenurodoma galimybė atsisakyti priimti pareiškimą dėl materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, kurios, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1121/2002). Toks teisinis reguliavimas siejamas su jau minėtais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02, judgmentof 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no. 5613/04, 21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Guérin v. France, judgmentof 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013).
20. Vilniaus apygardos administraciniam teismui konstatavus, kad byla nėra teisminga administraciniams teismams, darytina išvada, kad šis ieškinys nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp skirtingų teismų procesinių sprendimų, sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti, o ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.