Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-22 · Administracinė byla Nr. I-4596-821/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-11-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-22
Bylos Nr.
I-4596-821/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02734-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4596-821/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02734-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašoma pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo) (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 28 d.

Skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, kuris nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 metro aukščio sienele ir užuolaida. Mano, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidžia pareiškėjo teisę į privatumą, nes galėjo būti stebimas tiek įstaigos darbuotojų (prižiūrėtojų), tiek kitų nuteistųjų, esančių kameroje.

Skunde teigia, kad kameroje nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl naudojantis sanitariniu mazgu jautėsi nemalonūs kvapai.

Skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis.

Dėl skunde išvardintų priežasčių, pasak pareiškėjo, atsirado nesaugumo jausmas, pakenkta jo psichinė būklė, ko pasėkoje, turėjo kreiptis į Lukiškių TI-K medikus ir vartoti vaistus, todėl mano, kad jam padaryta neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN.

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) pateiktame atsiliepime (b. l. 9–13) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – TIĮET). Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Taip pat atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu pro langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys.

Informuoja, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, kuo būtent pasireiškia pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Paaiškina, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. atlyginimo.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu.

TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Įvertinus Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. 1. 18–19) pateiktus duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuoja, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nors Vilniaus PN Turto ir valdymo skyriaus pranešimas (b. 1. 18–19) patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos užuolaidos, tačiau sanitarinį mazgą atskirianti užuolaida nėra laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu.

Kadangi ginčas keliamas dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, svarbu nustatyti, kokiose kamerose pareiškėjas buvo kalinamas su kitais asmenimis. Iš atsakovės atstovės atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kameroje buvo kalinamas šiais laikotarpiais: nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. sausio 16 d. (kamerų Nr. 104, 180, 150 ir 329), nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (kamera Nr. 183), nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 5 d. (kamera Nr. 183), nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. (kamera Nr. 183), nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. (kamera Nr. 183), 2019 m. gegužės 28 d. išvyko į Šaulių tardymo izoliatorių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovės pateiktais duomenimis, kokiais laikotarpiais pareiškėjas atitinkamose kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, tokių duomenų nenuginčijo ir pareiškėjas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo laikomas 161 parą, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Dėl skunde nurodomų kitų pažeidimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimo, pažymėtina, kad atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, šių aplinkybių pareiškėjas neneigia.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi HN 134:2015 nėra nustatytų reikalavimų įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje. Iš Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinamas. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, susijusius su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu, o pareiškėjo argumentai dėl nemalonaus kvapo nagrinėjamu aspektu nevertintini.

Konstatavus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimą, svarstytina dėl neturtinės žalos buvimo ir jos dydžio pareiškėjui nustatymo. Kaip aukščiau nustatyta, pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, t. y. atskirais periodais nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. imtinai, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista 161 parą. Nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą, svarstytina dėl neturtinės žalos nustatymo ir dydžio įvertinimo, kadangi vien neteisėtų veiksmų pripažinimas šiuo atveju nebūtų pakankama satisfakcija.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė nesaugumo jausmu, įtaka jo sveikatai, iš esmės nedetalizuodamas šių aplinkybių. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad kalinimo sąlygos turėjo esminės įtakos pareiškėjo sveikatai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų spektrą ir aspektus, bet ir į tai, kad nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atsirado realios pasekmės jo sveikatai, įtakotos netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į nustatytų pažeidimų mastą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų masto nustatytų neteisėtų veiksmų kontekste.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 EUR (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė